Filmas: "Snou Holou vilkolakis" / "The Wolf of Snow Hollow"

 

Sveiki,

 

Nepamenu nė vieno gero ir įsimintino filmo apie vilkolakius. Apie vampyrus taip, o apie vilkolakius ne, nors jie irgi kino industrijoje populiarūs ir galgi net visai gerų buvo, bet esmė, kad nepamenu. Nesitikiu, kad artimiausiu metu, nuslūgus visokios „Saulėlydžių“ sagoms ir pan., atsiras kas nors originalaus ir netikėto, gal dėl to su tokiu savitu skepticizmu peržiūrėjau režisieriaus, scenaristo ir pagrindinio vaidmens atlikėjo Jim Cummings filmą „Snou Holou vilkolakis“ (angl. The Wolf of Snow Hollow) (2024). Kai kino projektą vienas žmogus pastato nuo scenarijaus iki paskutinio kadro, atrodo, darbas turėtų būti ypatingas, tačiau taip, deja, ir vėl taip nenutiko.

 

Istorija pasakoja apie žiemišką miestelį, kuriame prasideda keistos ir žiaurios mirtys, susijusios su sudraskymais. Iš pradžių šerifas ir vietos policija mano, kad tai koks nors laukinis žvėris, nes vilkolakiai, kaip žinia, neegzistuoja, tačiau netrukus vilkolakį kažkas pamato, galiausiai ir pats šerifas medžiokliniu šautuvu bando jį nugalabyti, bet, kaip supratote, nesėkmingai. Šalia trilerio kriminalinės linijos pasakojama ir pagrindinio šerifo Džono Maršalo gyvenimo istorija. Jis neurotikas, cholerikas ir absoliučiai darbe gali pratrūkti lygioje vietoje ir visus aprėkti, kai ką apkulti ir visi, atrodo, susitaikę su jo tokiu nenormaliu elgesiu, nes jis šefas, jis šerifas. Kaip vėliau paaiškėja, Džonas turi priklausomybių ir jų padariniai nulemia jo nestabilią psichiką, tačiau jam tai nesutrukdo išsiaiškinti santykius su dukra ir atskleisti vilkolakio paslaptį...

 

Filmas išties keistas. Tikrai. Jeigu ir jausti visame filme vieno autoriaus autentiškumą, tai jį tikrai pajusite, nes filmo tonas ir koloritas balansuoja tarp juodosios komedijos iki siaubo trilerio. Jeigu panašaus žanro komedijose ir serialuose šis žanras būna daugmaž aiškus ir sustyguotas pagal kanonus, šiame filme, atrodo, viskas nesaugu, atrodo, kad filmas tuoj patirs nesėkmę, nes žanrinis kinas „šlitinėja“ tarp žanrų. Iš kojų verčia ne vilkolakio žmogžudystės, bet Džono neurotiškas charakteris ir aplinkinių reakcija. Nors vėliau viskas paaiškinama ir suvokiama, tačiau visumoje tam tikrų logikos dėmenų trūksta. Pavyzdžiui, Džekas mato žiemos metu iš automobilio pusnuogę ir nubrozdintą savo dukrą, kuri ką tik mylėjosi su neaiškiu tipeliu ir vos nebuvo perplėšta pabaisos, užuot ja pasirūpinęs, jis ją aprėkia ir siunčia namo nė nepaklausęs, kaip ji, nes svarbiau yra ne auka, o vilkolakis. Pamaniau, kad labai taiklu ir lietuviška, jog normaliai sustyguotam filme mes pamatytume melą ir tėvukas pasirūpintų dukrele, galų gale gultųsi kryžiumi ir aukotųsi, o nebandytų iš inercijos gaudyti užpuoliką. Šita scena, atrodo, nemeluoja, bet kartu ir trikdo, nes mes žanriniam kine nepratę prie tiesos, kuri jau atrodo kaip absurdas. Esu matęs, kaip geriau lietuvis agresoriui akis pirmiausia iškabins, nei susės išsiaiškinti kas, kaip ir kodėl ir ar aukai reikia pagalbos...

 

Visumoje filmas, nors ir turi savito kolorito, visgi istorija nuobodi. Chroniška režisūra, iškarpyti laikmečio nesinchroniniai kadrai jaukia Džeko gyvenimą ir jį iliustruoja, tačiau viskas pernelyg paprasta ir daugiau ar mažiau matyta. Nėra įdomios trilerio detektyvinės istorijos, trūko kaip žanriniam kinui įtampos, kurios labiausiai ir norėjosi. Manau, tai nutiko dėl žanrų sumaišties, vietomis scenos projektuojamos atsainiai, dar truputį paryškinus žanro niuansus ir būtų kaip parodijų filme „Pats baisiausias filmas“ – 2000-ųjų kultiniai prasti siaubo filmų klišių parodijavimai. Vietomis esama ir šio braižo. Labai nuvylė pabaiga. Padurtas Džekas nukrenta kaip nugalėtojas, tačiau „Gladiatorius“ neįvyksta, žiūrovai atseit netikėtai „apdurninami“, bet Džekas jau kitame kadre sveikutėlis lydi dukrą į gyvenimą ir palieka koledže. Per gerai, kad būtų netikėta.

 

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela