Filmas: "Tikai žvėrys" / "Seules les bêtes" / "The Only Animals"

 Jūsų Maištinga Siela

Sveiki, svajotojai ir kino žiūrovai,

Ne taip dažnai tenka matyti prancūzų kriminalinių dramų, apskritai mėgstu detektyvinio siužeto filmus, o jeigu jie dar sukurti kitoniškai, neįprastai, įtraukiai, tada esu neabejingas. Panašiai nutiko su prancūzų režisieriaus Dominik Moll filmu „Tiktai žvėrys“ (pranc. Seules les bêtes) (2019), kuriame pasakojama keletas susikertančių pasakojimų, kurie sukasi apie kelis kriminalinius įvykius iškart.

Siužetas lyg ir paprastas: patiklus prancūzų fermeris susirašinėja iš savo ūkio su nepažįstamąja, nes nebejaučia potraukio žmonai, tad net negalvodamas, kad jo internetinė draugė yra Afrikoje įsitaisęs sukčius, kuris prisidengęs merginos pornografiniais vaizdiniai suka istoriją apie mirusį tėvą ir kitas problemas, tiki jos žodžiais. Visą filmą vis galvojau, ar Europoje vis dar gali būti tokių patiklių vyrukų, kurie įsisvaigę savo fantazijose bėga pervesti moteriai, su kuria net neturėjo „skaipinio“ pokalbio, pinigų? Negana to, jis naiviai tiki, kad kaimelyje apsistojusi panašios išvaizdos moteris yra toji iš pornografinių vaizdų...

Žodžiu, naivius ir gyvuliškai gašlius vyro fantazavimus paslepia puikus šios kriminalinės istorijos montažas, nes istorija eina nuo atgalios prie kriminalo ištakų t. y., buvusius vaizdinius netrukus papildo naujos perspektyvos, daug ką netikėtai paaiškina, ar tai būtų aistringas lesbiečių romanas, ar vyro, savo fermoje tarp presuoto šieno slepiančio moters lavoną, istorijos. Veikėjai šiek tiek utriruoti šizofreninėmis obsesijomis, pakrikę, bet ne tiek, kad visiškai virstų kino idėjinėmis karikatūromis. Iš vienos pusės viskas logiškai pateisinama kaip kokiame gerai supresuotame mini „Netflix“ seriale, o iš kitos – žiūrėti viską atbuline tvarka tampa ir dideliu detektyviniu žaidimu, kuris pasiteisina, išlaiko pramogą, įtampą ir intrigą.

Didžioji dalis istorijos perteikiama žiemą, bet čia įpinama ir afrikietiška istorija apie internetinius sukčius, jų gyvenimus traumuojantį ir ne pačių geriausių išeičių ieškoti verčiantį skurdą. Juodaodė moteris Monika akivaizdžiai sako savo dukters tėvui, kad liks kaip „palydovė“ savo baltajam vyrui, nes taip geriausia jai ir jųdviejų dukrai. Tuo pačiu pinigų ir staigaus praturtėjimo troškimas veikėjas veda per apgaulės baltaodį europietį, savo kriminale naudodamas ir afrikietišką šamanizmą... Filmas praplečia Prancūzijos ir jos buvusios kolonijos kriminalinius galios ryšius, tad net gyvendami padvaluose su laptopais internetiniai troliai beveik taip pat sunkiai stengiasi užsikalti, kaip europiečiai ūkininkai. Filme klausiama: ar galioja tiek vienai, tiek kitai pusei kokie nors moraliniai saugikliai, ar pateisinama viskas galios ir aistros žaidimuose? Šiaip labai pavykęs filmas, net nesitikėjau, kad taip įtrauks ir išlaikys dėmesį iki paskutinio kadro.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Amžinai jauni" / "Les Amandiers" / "Forever Young"

 

Sveiki, skaitytojai,

Šiemet rodytame „Kino pavasaryje“ prancūzų režisierės Valeria Bruni Tedeschi filmas „Amžinai jauni“ (pranc. Les Amandiers) (2022) kino kritikams nelabai įtiko, pasaulinės recenzijos buvo drungnos, o vertinimai įvairūs. Nepaisant visko, nusprendžiau pasižiūrėti, tikėdamasis to, ko galima tikėtis iš prancūziškos draminės komedijos – žaidimo plastikiniame lėlių namelyje su pabrėžtinai karikatūriniais, bet stilingais veikėjais ir tik prancūzams būdingu humoru. Visgi gavau ne to, ko tikėjausi, filmas nėra toji klasikinė prancūziška komedija, veikiau istorija fokusuojasi į dramą, o vėliau ir į tragediją.

„Amžinai jauni“ vaizduoja aktorių kurso atranką, formuojama trupė, tad jauni, maksimalūs ir scenoje tampantys bebaimiais veikėjai pasiryžę padaryti bet ką, kad patektų ir išliktų. Nors vėliau atrinkta trupė taps kaip komuna, viena didelė bendra šeima, tačiau dėmesio centre atsiduria jaunoji Stela, kuri nusprendė tapti aktore iš dykinėjimo ir baimės, jog amžinai nebus jauna, o laikas vis bėga, ji privalo kažką daryti. Įdomu tai, kad vėliau jos trupė apie jaunus ir savo laiką švaistančius veikėjus statys spektaklį pagal Čechovo pjesę ir iš esmės atkartos savo kartos problemas.

Filmą besąlygiškai rekomenduočiau pasižiūrėti visiems, kurie kada nors svajojo ar tebesvajoja apie aktoriaus karjerą, apie scenos bebaimiškumą ir begalinį romantišką atsidavimą. „Amžinai jauni“ parodo gana kintančius gyvenimo tarpsnius. Kol jie džiaugiasi, jog pateko į kursą ir nenustygsta vietoje, galiausiai jie nežino, kad lemta vienas kitą įsimylėti ir nekęsti, permiegoti, susilaukti vaikų, baimintis dėl AIDS ir t. t. Dažniausiai žiūrovai nemato to aktorinio darbo užkulisių, apie tą nesveiką aktorių kylantį pavydą, kada tenka konkuruoti dėl vaidmenų ir galiausiai labai nusivilti, kai tų vaidmenų negali gauti, pakęsti ekscentriškus, emocijų ir liežuvio nevaldančius režisierius, kurie gali tave lygioje vietoje emociškai palaužti. Tiesa, prisiminiau ir mūsų aktorių kalvės LMTA skandalus dėl mobingo, nepakeliamų reikalavimų, nesibaigiančių iki išnaktų repeticijų ir toji aplinka, apie kurią daug kas svajoja, natūralu, kad tarp stiprių ir reiklių kitiems asmenybių beregint gali tapti toksiška.

Filme rasite ir lengvų, absurdiškų lėbavimų, kada prisipumpavę narkotikų veikėjai, kurie nepavelka savo gyvenimo egzistencinės naštos, netausodami ekshibisionistiškai save ištaško scenoje, nes tai vienintelė tribūna ir terapija, iš kurios juos kas nors gali matyti, girdėti ir galgi net atjausti... Filme mane labiausiai žavėjo mano paties jau pergyventas jaunatviškas ir nepamatuotas maksimalizmas, veikėjai, nors ir suaugę, bet tokie patikliai infantilūs, pavyzdžiui, pagrindinė veikėja Stela, kuri naiviai mano permainysianti savo draugą ir ištrauksianti jį iš narkotikų liūno, o ką jau sakyti apie tuos kvailai nebrandžius žaidimus važiuojant per raudoną sankryžose. Bet kartu filmas sukuria jaunystės maksimalizmo pulsuojantį aktorių trupės lokalų gyvenimo burbulą, kuriame verda aistros, rizika ir tikėjimas, jog visa tai nesibaigs, kad įmanoma laikytis drauge. Nežinau, kaip kitiems, bet filmas man patiko būtent dėl galimybės prisiminti save ir susitapatinti su senais gerais laikais, kai nesvarbu, kas drauge lovoje pabusdavo, svarbu, kad buvo įdomu gyventi ir patirti.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela