Filmas: "Tikai žvėrys" / "Seules les bêtes" / "The Only Animals"

 Jūsų Maištinga Siela

Sveiki, svajotojai ir kino žiūrovai,

Ne taip dažnai tenka matyti prancūzų kriminalinių dramų, apskritai mėgstu detektyvinio siužeto filmus, o jeigu jie dar sukurti kitoniškai, neįprastai, įtraukiai, tada esu neabejingas. Panašiai nutiko su prancūzų režisieriaus Dominik Moll filmu „Tiktai žvėrys“ (pranc. Seules les bêtes) (2019), kuriame pasakojama keletas susikertančių pasakojimų, kurie sukasi apie kelis kriminalinius įvykius iškart.

Siužetas lyg ir paprastas: patiklus prancūzų fermeris susirašinėja iš savo ūkio su nepažįstamąja, nes nebejaučia potraukio žmonai, tad net negalvodamas, kad jo internetinė draugė yra Afrikoje įsitaisęs sukčius, kuris prisidengęs merginos pornografiniais vaizdiniai suka istoriją apie mirusį tėvą ir kitas problemas, tiki jos žodžiais. Visą filmą vis galvojau, ar Europoje vis dar gali būti tokių patiklių vyrukų, kurie įsisvaigę savo fantazijose bėga pervesti moteriai, su kuria net neturėjo „skaipinio“ pokalbio, pinigų? Negana to, jis naiviai tiki, kad kaimelyje apsistojusi panašios išvaizdos moteris yra toji iš pornografinių vaizdų...

Žodžiu, naivius ir gyvuliškai gašlius vyro fantazavimus paslepia puikus šios kriminalinės istorijos montažas, nes istorija eina nuo atgalios prie kriminalo ištakų t. y., buvusius vaizdinius netrukus papildo naujos perspektyvos, daug ką netikėtai paaiškina, ar tai būtų aistringas lesbiečių romanas, ar vyro, savo fermoje tarp presuoto šieno slepiančio moters lavoną, istorijos. Veikėjai šiek tiek utriruoti šizofreninėmis obsesijomis, pakrikę, bet ne tiek, kad visiškai virstų kino idėjinėmis karikatūromis. Iš vienos pusės viskas logiškai pateisinama kaip kokiame gerai supresuotame mini „Netflix“ seriale, o iš kitos – žiūrėti viską atbuline tvarka tampa ir dideliu detektyviniu žaidimu, kuris pasiteisina, išlaiko pramogą, įtampą ir intrigą.

Didžioji dalis istorijos perteikiama žiemą, bet čia įpinama ir afrikietiška istorija apie internetinius sukčius, jų gyvenimus traumuojantį ir ne pačių geriausių išeičių ieškoti verčiantį skurdą. Juodaodė moteris Monika akivaizdžiai sako savo dukters tėvui, kad liks kaip „palydovė“ savo baltajam vyrui, nes taip geriausia jai ir jųdviejų dukrai. Tuo pačiu pinigų ir staigaus praturtėjimo troškimas veikėjas veda per apgaulės baltaodį europietį, savo kriminale naudodamas ir afrikietišką šamanizmą... Filmas praplečia Prancūzijos ir jos buvusios kolonijos kriminalinius galios ryšius, tad net gyvendami padvaluose su laptopais internetiniai troliai beveik taip pat sunkiai stengiasi užsikalti, kaip europiečiai ūkininkai. Filme klausiama: ar galioja tiek vienai, tiek kitai pusei kokie nors moraliniai saugikliai, ar pateisinama viskas galios ir aistros žaidimuose? Šiaip labai pavykęs filmas, net nesitikėjau, kad taip įtrauks ir išlaikys dėmesį iki paskutinio kadro.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Ava" / "Ava"

Sveiki,

Apie prancūzų filmą Kino pavasaryje „Ava“ (pranc. Ava) (2017) prikalbėta pačių geriausių dalykų, bet kai rinkausi, kokius filmus žiūrėti dar prieš visus atsiliepimus ir recenzijas, labiausiai abejojau dėl šio filmo, tačiau buvo patogus laikas ir bilietą paėmiau į „Avą“. Netipinis anotacijos aprašas, kuriame teigiama apie pamažu apankančią paauglę, kuri išgyvena savo paskutinę regėjimo vasarą, todėl patiria daug nuotykių.

Tiesą sakant, (nors taip niekada nenutinka), salėje per šį filmą tiesiogine to žodžio prasme „atsijungiau“, prisnūdau penkioms minutėms, o kai atsipeikėjau, vėl mačiau tuos meditatyvinius pajūrio vaizdus – jaunoji koketė vilioja čigoniškos išvaizdos vaikėzą. Nereikia lenkti pirštų ir svarstyti, kur pasuks puolusios ir su motina nesutariančios mergaitės siužetas – pirmasis seksas, pirmieji apiplėšimai ir viskas kaip Dž. Keruako romane „Kelyje“, tik viskas perteikta ne su tokiu užsidegimu, nesgi kam tą vasarą susakralinti, kam poetizuoti pirmąjį seksą, jis buvęs nebuvęs. Poetiški vasariški vaizdai tik pagražina šiaip jau iš esmės prėską juostą. Čia nei provokacijos, nei intrigos, nei kažin kokių aštrių probleminių situacijų, nuo kurių norėtųsi žagsėti ir išprovokuotų nebemiegoti, nes kitąkart nešiuosi „Redbull‘į“ litrinį. Gerai, kelios intymios scenos, kai pagalvoji, kiek turėjo sumokėti tėvams, kad leistų dukrai nusifilmuoti nuogai? Betgi čia Prancūzija, čia žmonės kitokio mentaliteto ir nesudievina perdėtų moralinių normų kaip Marijos žemelėje, tad yra ko pagalvoti apie filmo kūrimo paraštes.

Visgi kai pagrindinė veikėja atsiduria vestuvėse pas taboro čigonus, įtampa, kurios taip trūko filmo pradžioje, išaugo keliasdešimt kartų, bet iš viso to kas? Viskas tas pats, kas ir skaitant anotaciją – apankančios mergaitės vasarėlė su kriminaliniais prieskoniais. Žiūrint į personažą, kuri suvokia apaksianti negrįžtamai, nė neatrodo suvokianti, kad reikia mėgautis tuo suknistu gyvenimu, nes kita vasara bus juoda juoda... Ir tik scena, kai ji eina smilgų laukais su šunimi, atrodo, kad ta gaivališka vasara jai išties amžina ir ji filosofiniame lygmenyje kartu su žiūrovu tą jaučia, bet tai akimirkos blyksnis, visa kita atrodo prėska, neskanu, nuobodoka ir tai nebuvo tas filmas, dėl ko buvo verta tįstis į Kino pavasarį.

Nuoroda į Kino pavasario puslapį ČIA.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela