Filmas: "Amadėjus" / "Amadeus"

Sveiki,

Filmas „Amadėjus“ (angl. Amadeus) (1984) nukrito tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Tiesą sakant, pasiryžti žiūrėti filmą, kuris trunka tris valandas, paskutiniu metu tampa misija neįmanoma, todėl tikriausiai reikia padėkoti šventėms, kad atsirado to dosnaus laiko, kada galėjau ilgėliau prisėsti prie filmo ir jį deramai „suvirškinti“.

Filmas apie klasikinės muzikos genijų Mocartą, kurį pastatė čekų režisierius Milos Forman, taip, tas pats, kuris ekranizavo „Skrydis virš gegutės lizdo“ (1975), „Žmogus mėnulyje“ (1999) ir kitus garsius filmus. Tikriausiai režisierius jis puikus dėl to, kad geba siužetą suderinti su atmosfera ir kostiuminėmis detalėmis. Kiek pamenu jo puikųjį „Skrydis virš gegutės lizdo“ buvo nuostabiai stabilus filmas mažoje izoliuotoje erdvėje, kurioje visą „krūvį“ perima aktorius, kuris gali drąsiai demonstruoti savo meistriškumą. Panašiai atsitiko ir su filmu „Amadėjus“, kuris pelnė net aštuonis „Oskaro“ apdovanojimus, bet šis filmas man itin geras pasirodė ne dėl savo įvertinimo, kiek dėl Mocarto asmenybės atskleidimo ir interpretacijų. Dievaži, Mocartas mano mėgstamiausias klasikas, tačiau apie jį žinios tokios vikipediškai sausos, kad filmas „Amadėjus“ beregint dar tapo ir puikiu edukaciniu reginiu, pasakojančiu apie Mocarto keisto genijaus ūmų būdą. Kiek tame pasakojime yra tiesos, tikriausiai vienas velnias težino, tačiau, kad aktoriams pavyko sukurti įsimenamus charakterius su specifiniais sutrikimais, bet labiausiai įsimenamus dėl neaprėpiamos aistros gyvenimui ir kūrybai, tai tikriausiai neginčijamas faktas.

Istorija pasakojama iš Mocarto amžininko (konkurento? žudiko?) A. Salieri lūpų. Nors istorijos pasakojimo principas nieko naujo nepasiūlo (tokį jau tikrai esame matę), režisieriui kažkaip per tris valandas pavyko įgrūsti ištisos epochos mąstysenos, gyvensenos, kultūros, beprotybės, lengvabūdiškumo ir apskritai kūrybinio genialumo kaip dovanos ir kartu prakeiksmo idėją. Panašų filmą galėjome pamatyti „Quills“ (2000) apie Markizą de Sadą, taip pat apie Šekspyrą irgi „Oskarais“ nupiltą filmą „Įsimylėjęs Šekspyras“, kuris man pasirodė absoliučiai pervertintas filmas, o štai „Amadėjus“ visa galva už „Įsimylėjusį Šekspyrą“ aukštesnis tiek savo pasakojimo įtaigumu, tiek vaidyba. 

Apskritai kalbant, „Amadėjus“ yra vienas iš tų klasikinių perliukų, kurį užkietėjęs kino gurmanas turėtų pamatyti. Rimtas filmas apie mūsų vieną didžiausių muzikos genijų.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gojos vaiduokliai" / "Goja" / "Goya's Ghosts"

Sveiki, kino mylėtojai,

Filmas „Goja“ arba „Gojos vaiduokliai“ (Goya‘s Ghosts) (2006) yra dar viena kostiuminė drama, įterpta į audringus ir revoliucija užvaldytus laikus, kada Napoleonas Bonapartas ant kojų buvo sukėlęs visą Europą. Ispanija tais laikais buvo viena labiausiai pasišventusių šalių, kuri turėjo gilias inkvizicijos šaknis ir moksliškai yra sakoma, kad Ispanijoje nuo inkvizicijos nukentėjo daugiausiai žmonių, bet ten, kur ateina Bonapartas, naikinamos inkvizicijos ir baudžiava. Tokiais permainų laikais gyveno bene garsiausias Ispanų ir viso pasaulio dailininkas Goja.

Neapsirikite, šis filmas ne apie Goją, nors jis šiame filme ir yra, tačiau filme Goja nėra svarbiausia persona, čia svarbiausi jo vaiduokliai – tai dvi personos, nudegintos inkvizicijos ir revoliucijos. Šių vaiduoklių, praeinančių per Gojos gyvenimą, personažus įkūnija Natalie Portman ir Javer Bardem. Na, puikiai žinomi ir iš įvairiausių filmų atpažįstami aktoriai šįkart įsprausti į itin ankštus rūbus, dramatiškai blaškosi nuo bažnyčios iki revoliucijos, nuo kilmingo ir padoraus gyvenimo iki dienos šviesos nematančių kalėjimo sienų. Abu aktoriai nusipelno pagyrimo. Goją suvaidinęs S. Skarsgard nebuvo toks ryškus ir įdomus, jo vaidmuo tebuvo rėmai, blaškytis vaiduokliams.

Filmas jaudinantis, mane žavi kostiuminės dramos, inkvizicija, bažnyčios besaikė beprotybė ir žiaurumas. Ne, ne buvę kankinimai žavi, bet žavi filmai apie tai, apnuoginantys skaudžias žmonijai akimirkas. Nepavydėtina ir dramatiška herojų vystymo linija nėra banali, ji įvairi, neprisodrinta perdėtų mandagumo, meilės ar etiketo, kaip neretai būna tokio laikotarpio dramose. Visgi, kodėl Goja, jei jis nėra šio filmo didžioji dominantė? Matyt, kad per sudėtinga kalbėti apie patį Goją, galbūt, bet aišku tik vieną – filmo kūrėjams svarbiausia buvo parodyti, iš kur, iš kokio laikotarpio, aplinkos sėmėsi tapytojos vaizduotės ir galios. Juk tapytojo paveikslai neretai žiaurūs, pilni kankinimų, tačiau matant pasaulyje, kas vyksta su žmonėmis, neįmanoma tapyti ramunes ir tulpes, Gojai rūpėjo žmonės ir tai matome jo kūriniuose. Filmas puiki galimybė nukeliauti į anų laikų Ispaniją ir patiems pamatyti, tai ką daugiau ar mažiau regėjo legendinis Goja.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Skrydis virš gegutės lizdo" / "One Flew Over the Cockoo's Nest"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Skrydis virš gegutės lizdo“ (One Flew Over the Cuckoo‘s Nest) (1975 m.). Legendinis romanas ir legendinė ekranizacija apie bepročių namus... Žinote, neseniai matyta rusų drama „Kvailių namai“ (2002 m.) kažkuo labai jau tapatinasi, aišku, tematika, nes režisūra totaliai skirtinga. „Skrydis virš gegutės lizdo“ savo laiku buvo unikali juosta, pirmą kartą Jack‘ui Nickolson‘ui atnešusį pirmąjį „Oskarą“ už geriausią metų vyro vaidmenį. Ir tenka pripažinti, kad Nickolson‘as yra savitas kino aktorystės genijus, kuriam be galo tinka charizmatiški, sakytum nenormaliai parašėtoniški personažai, šįkart jis taip pat atlieka vietoje nenustygstančio, sakytum, sveiko proto ir kartu bepročio personažo amplua.

Apie filmo platesnį požiūrį visuomenės, kritikų ir kitų verdiktus galite laisvai pasiskaityti kur nors interneto kosmose, na, o man filmas patiko, padarė savotišką įspūdį tiek savo istorija, tiek vaidyba, tiek režisūriniais sprendimais. Aišku, vietomis atrodė banalokai makabriškos scenos, kaip antai žvejyba pavogtu laivu, „nusivažiuodavo“ į tokias banalokas komedijos žanrui būdingus užkambarius. Tikroji drama vyko pačiame personaže ir, sakyčiau, tarp pagrindinės žiauriosios ir kartu atlaidžiosios – taip ir nesupratau, ar ji geras ar blogas žmogus, slaugės ir budėtojos. Juosta pakankamai ilga, vietomis gali atrodyti, kad šiek tiek pritempta, bet kitą vertus, susigyveni su personažais ir pajauti, kad jie ne tokie jau ir bepročiai, bet vis tiek nesinorėtų tarp tokių atsidurti...

Rekomenduočiau filmą daugiau ar mažiau visiems.  

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 8.7

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com