Filmas: "Nojaus laivas" / "Noah"

Sveiki, kino gurmanai,

Šiandien noriu pasidalyti įspūdžiais apie filmą „Nojaus laivas“ (angl. Noah) (2014), kuris tikriausiai buvo mano vienas labiausiai lauktų filmų fantastinio žanro baruose. „Nojaus laivas“ – tai Senojo Testamento pasakojimo ekranizacija apie Nojaus arką, laivą, į kurį „visi sulipo po du“, kad po Didžiojo tvano Naujajame pasaulyje pratęstų giminę. Aišku, ekranizacija šio filmo nepavadinsi, veikiau pasakojimu, kuris remiasi Nojaus legenda.

Žinote, dabar labai populiaru griebtis antikinių, biblijinių ir bet kokių mitų ekranizacijų, neatsižvelgiant į pirminius šaltinius, o kuriant savo interpretacinį epą, tirštai pataikaujant žiūrovui sukurtomis įspūdingomis batalinėmis scenomis, padarant iš veikėjų didvyrius, pamirštant vidinius personažo pasaulius. „Nojaus laivas“ balansuoja ant gero ir vidutinio filmo ribos. Pirmoji filmo pusė gana silpnas režisieriaus Darren Aronofsky, kuris sukūrė „Juodąją gulbę“, „Pi“ ir „Rekviem svajonei“, „Versmė“, ėjimas – ištęstos laivo statybos, keistas vizijų pasaulis, nors filmo atmosfera gana įtaigi – žūstantis, sunykęs pasaulis, skurdi augmenija ir begalinis skurdas, nuolat primenantys vaizdai apie Kaino ir Abelio konfliktą, žmonijos susiskaldymą, gėrio ir blogio, laisvės ir vergovės sferas. Vizualumu šis filmas pavykęs, nepasakysi, kad jam kažko trūksta, nors, aišku, J. Camerono „Įsikūnijimui“ neprilygsta, bet naujas pasakojimas apie Nojų tikrai gražus, ypač žiūrint 3D formatu.

Bet vizualumas nėra gero filmo kriterijus, kai turinys šlubuoja, o šlubuoja jis tik pradžioje, kažko trūksta, nors sunkoka įvardyti ko. Vėliau, kai ima vertis tikroji dvasinė Nojaus kova, kuri primena religinį fanatizmą, sprendimai dėl savo misijos pašventimo ar šeimos išsaugojimo, ima vertis sudėtingesni personažai, kurie kur kas įdomesni, nei tas per klaidą į laivą patekęs piktadarys, ėdantis roplius ir gundantis vidurinįjį Nojaus sūnų... Ilga kelionė, niūrus tūnojimas laive, gyvulių miegas – išties plečia vaizduotę, kaip režisierius įdomiai visa tai pavaizdavo ir visa tai balansuoja ant labai trapios patikėjimo ir pravalo ribos.

Mano mėgstamas epinių filmų aktorius Russell Crowe, įkūnijęs legendinį „Gladiatorių“ bei „Robiną Hudą“, vėl imasi savo „arkliuko“. Nepasakysi, kad šis vaidmuo jam buvo lengvas, bet, manau, jis labai tiko šiam vaidmeniui, labiau, nei koks nors parinktas Holivudo gražuolis, kuris galbūt būtų visai sugadinęs Nojaus vaidmenį. Tą patį galiu pasakyti ir apie kitus aktorius – Jennifer Connelly jau yra dirbusi su šiuo režisieriumi, ji labai gerai ir santūriai įkūnijo Nojaus žmoną. Emma Watson sėkmingai kratosi Hermionos įvaizdžio – jos scena gimdant buvo viena labiausiai jaudinančių vietų viso filmo eigoje.

Aišku, daug įdomių niuansų liko po seanso. Iki šiol svarstau, ar gerai tie akmenyse įkalinti angelai, Dievo baudėjo ir atledėjo įvaizdis, o kam reikėjo Rojaus žalčio išnaros ant rankos – ar tai simbolizuoja užtrauktą bausmę, kaip skaudus priminimas žmonijai, ar tai kokia kita metafora. Bet daugiasluoksniai spėliojimai yra kur kas įdomesni, nei visas atrytas sukramtytas davinys kūdikiams. Antroji filmo pusė, aišku, kur kas tvirtesnė, įdomesnį, platesnė, nes ji gilinasi į Nojaus vidinį pasaulį, jaučiama kulminacija. Ir visgi Nojaus legenda virsta herojiniu pramoginiu pasakojimu – nemanau, kad tai blogai, tačiau režisierius iki tol buvęs labai individualus savo filmuose, tapo ties pataikavimo masėmis riboje, bet nepaisant visko, filmas vietomis mane jaudino ir dėl to jį laikau gana vykusiu ir patikusiu, nesvarbu, kaip į tai pažiūrės kiti.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 5.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Skrydis virš gegutės lizdo" / "One Flew Over the Cockoo's Nest"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Skrydis virš gegutės lizdo“ (One Flew Over the Cuckoo‘s Nest) (1975 m.). Legendinis romanas ir legendinė ekranizacija apie bepročių namus... Žinote, neseniai matyta rusų drama „Kvailių namai“ (2002 m.) kažkuo labai jau tapatinasi, aišku, tematika, nes režisūra totaliai skirtinga. „Skrydis virš gegutės lizdo“ savo laiku buvo unikali juosta, pirmą kartą Jack‘ui Nickolson‘ui atnešusį pirmąjį „Oskarą“ už geriausią metų vyro vaidmenį. Ir tenka pripažinti, kad Nickolson‘as yra savitas kino aktorystės genijus, kuriam be galo tinka charizmatiški, sakytum nenormaliai parašėtoniški personažai, šįkart jis taip pat atlieka vietoje nenustygstančio, sakytum, sveiko proto ir kartu bepročio personažo amplua.

Apie filmo platesnį požiūrį visuomenės, kritikų ir kitų verdiktus galite laisvai pasiskaityti kur nors interneto kosmose, na, o man filmas patiko, padarė savotišką įspūdį tiek savo istorija, tiek vaidyba, tiek režisūriniais sprendimais. Aišku, vietomis atrodė banalokai makabriškos scenos, kaip antai žvejyba pavogtu laivu, „nusivažiuodavo“ į tokias banalokas komedijos žanrui būdingus užkambarius. Tikroji drama vyko pačiame personaže ir, sakyčiau, tarp pagrindinės žiauriosios ir kartu atlaidžiosios – taip ir nesupratau, ar ji geras ar blogas žmogus, slaugės ir budėtojos. Juosta pakankamai ilga, vietomis gali atrodyti, kad šiek tiek pritempta, bet kitą vertus, susigyveni su personažais ir pajauti, kad jie ne tokie jau ir bepročiai, bet vis tiek nesinorėtų tarp tokių atsidurti...

Rekomenduočiau filmą daugiau ar mažiau visiems.  

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 8.7

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com