Filmas: "Įniršis" / "Fury"

Sveiki,

Kol pasaulis aptarinėja Angelinos Jolie ir Brad Pitt skyrybas, aš visgi susidomėjau dar nematytais Brad Pitt filmais, o vienas iš tokių nematytų buvo karinė drama – „Įniršis“ (angl. Fury), kuri mus nukelia į 1945 metus ir pasakoja apie vokiečių fronto atsitraukimą bei paskutiniuosius žiaurius karo susirėmimus, į kuriuos įsivelia amerikiečių pulkas. Filmą sukūrė tas pats režisierius, kuris kūrė „Išbandymo dienos“ ir „Savižudybių būrys“, kuris žino, kas yra kokybiškas didis kinas. Nors „Savižudžių būrys“ ir vertinamas prieštaringai, tačiau „Išbandymo dienos“ buvo išties puikus filmas, o kaipgi su „Įniršiu“?

Sodri absoliučiai atmosferinė karo lauko drama, kur kraujas, patrankos, sviediniai ir kulkų kruša paverčia vyrus agresyviais gyvuliais. Tai filmas, kur žmogiškumas išgelbsti mūsų herojus, o žmogiškumo trūkumas kai kuriuos pražudo karo lauke. Žiūrovas nuo pat pradžių yra priverstas sirgti už amerikiečius ir laikyti kumščius, kad kuo daugiau būtų nugalabyta nacių. Iš esmės scenos sunkios, brutalios ir niūrios, todėl klasikinių filmų apie karo ir karo lauko strategijas iš tankų ir apkasų, manau, labai patiks karinių filmų mėgėjams, tačiau filmas nebūtų pritaikytas masėms, jeigu iš po viso to Antrojo pasaulinio karo lauko vaizdavimo tarsi kompiuterinio žaidimo nebūtų ir didaktinė pusė: žmogiškumas įveikia karo blogio nužmogėjimą. Jaunasis kareivis išgyvena, o visi karo veteranai, kurių širdys surambėjusios po arklių ir kitų skerdynių, atgula karo lauke. Galima išvesti ir Biblijinių minčių, minčių apie žiaurumą, apie karo prievolę ir įgytą karo patirtį kaip traumą, bet akivaizdu, kad filmas „sukaltas“ maigyti žiūrovų kantrybės jusles: brutalumo aktai karo lauke ir žiaurumo potyris kursto tarp pagrindinių veikėjų įtampą, todėl žiūrovui nelieka nieko kito, kaip pasirinkti taikiausią ir moraliausią herojų ir jį mylėti.

Visgi tai klasikinių bruožų filmas, kur yra geri ir blogi, kur yra brutalumas ir žmogiškumas, kur skiriama riba tarp šių pusių, ir galvoju, kiek mažai sukurta filmų apie Antrąjį pasaulinį karą, kur žiūrovas paliktų už burto, be pasirinkimo tarp gėrio ir blogio, kad veikėjai patys būtų kažkokie ne struktūriškai pagal aiškią naratyvinę mintį suskaidyti. Nepaisant to, filmas kupinas įtampos, pakankamai atmosferinės karo virtuvės, kuri leidžia mėgautis puikiu aktorių pasirodymu, vyriškais karo charakteriais, pajusti jų bendravimo įgūdžius, žargoną, vertybes, bauginamą požiūrį į pasaulį, gyvenimą ir gyvybę. Išties nors filmas ėjo pramogai, tačiau viskas „atidirbta“ kokybiškai, kad daugiau buvo ne pramogos, o tikro karo liūdesio.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nojaus laivas" / "Noah"

Sveiki, kino gurmanai,

Šiandien noriu pasidalyti įspūdžiais apie filmą „Nojaus laivas“ (angl. Noah) (2014), kuris tikriausiai buvo mano vienas labiausiai lauktų filmų fantastinio žanro baruose. „Nojaus laivas“ – tai Senojo Testamento pasakojimo ekranizacija apie Nojaus arką, laivą, į kurį „visi sulipo po du“, kad po Didžiojo tvano Naujajame pasaulyje pratęstų giminę. Aišku, ekranizacija šio filmo nepavadinsi, veikiau pasakojimu, kuris remiasi Nojaus legenda.

Žinote, dabar labai populiaru griebtis antikinių, biblijinių ir bet kokių mitų ekranizacijų, neatsižvelgiant į pirminius šaltinius, o kuriant savo interpretacinį epą, tirštai pataikaujant žiūrovui sukurtomis įspūdingomis batalinėmis scenomis, padarant iš veikėjų didvyrius, pamirštant vidinius personažo pasaulius. „Nojaus laivas“ balansuoja ant gero ir vidutinio filmo ribos. Pirmoji filmo pusė gana silpnas režisieriaus Darren Aronofsky, kuris sukūrė „Juodąją gulbę“, „Pi“ ir „Rekviem svajonei“, „Versmė“, ėjimas – ištęstos laivo statybos, keistas vizijų pasaulis, nors filmo atmosfera gana įtaigi – žūstantis, sunykęs pasaulis, skurdi augmenija ir begalinis skurdas, nuolat primenantys vaizdai apie Kaino ir Abelio konfliktą, žmonijos susiskaldymą, gėrio ir blogio, laisvės ir vergovės sferas. Vizualumu šis filmas pavykęs, nepasakysi, kad jam kažko trūksta, nors, aišku, J. Camerono „Įsikūnijimui“ neprilygsta, bet naujas pasakojimas apie Nojų tikrai gražus, ypač žiūrint 3D formatu.

Bet vizualumas nėra gero filmo kriterijus, kai turinys šlubuoja, o šlubuoja jis tik pradžioje, kažko trūksta, nors sunkoka įvardyti ko. Vėliau, kai ima vertis tikroji dvasinė Nojaus kova, kuri primena religinį fanatizmą, sprendimai dėl savo misijos pašventimo ar šeimos išsaugojimo, ima vertis sudėtingesni personažai, kurie kur kas įdomesni, nei tas per klaidą į laivą patekęs piktadarys, ėdantis roplius ir gundantis vidurinįjį Nojaus sūnų... Ilga kelionė, niūrus tūnojimas laive, gyvulių miegas – išties plečia vaizduotę, kaip režisierius įdomiai visa tai pavaizdavo ir visa tai balansuoja ant labai trapios patikėjimo ir pravalo ribos.

Mano mėgstamas epinių filmų aktorius Russell Crowe, įkūnijęs legendinį „Gladiatorių“ bei „Robiną Hudą“, vėl imasi savo „arkliuko“. Nepasakysi, kad šis vaidmuo jam buvo lengvas, bet, manau, jis labai tiko šiam vaidmeniui, labiau, nei koks nors parinktas Holivudo gražuolis, kuris galbūt būtų visai sugadinęs Nojaus vaidmenį. Tą patį galiu pasakyti ir apie kitus aktorius – Jennifer Connelly jau yra dirbusi su šiuo režisieriumi, ji labai gerai ir santūriai įkūnijo Nojaus žmoną. Emma Watson sėkmingai kratosi Hermionos įvaizdžio – jos scena gimdant buvo viena labiausiai jaudinančių vietų viso filmo eigoje.

Aišku, daug įdomių niuansų liko po seanso. Iki šiol svarstau, ar gerai tie akmenyse įkalinti angelai, Dievo baudėjo ir atledėjo įvaizdis, o kam reikėjo Rojaus žalčio išnaros ant rankos – ar tai simbolizuoja užtrauktą bausmę, kaip skaudus priminimas žmonijai, ar tai kokia kita metafora. Bet daugiasluoksniai spėliojimai yra kur kas įdomesni, nei visas atrytas sukramtytas davinys kūdikiams. Antroji filmo pusė, aišku, kur kas tvirtesnė, įdomesnį, platesnė, nes ji gilinasi į Nojaus vidinį pasaulį, jaučiama kulminacija. Ir visgi Nojaus legenda virsta herojiniu pramoginiu pasakojimu – nemanau, kad tai blogai, tačiau režisierius iki tol buvęs labai individualus savo filmuose, tapo ties pataikavimo masėmis riboje, bet nepaisant visko, filmas vietomis mane jaudino ir dėl to jį laikau gana vykusiu ir patikusiu, nesvarbu, kaip į tai pažiūrės kiti.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 5.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Atskalūno laiškai" / "The Perks of Being a Wallflower"

Sveiki gyvi,

Filmas „Atskalūno laiškai“ (The Perks of Being a Wallflower) (2012 m.) mus nukelia į vidurinės mokyklos paskutiniuosius metus ir pasakoja žavią istoriją apie atsiskyrėlius, keistuolius, vadinamus, baltosiomis varnomis. Prieš gerą dešimtmetį, kai tik pasirodė lietuviškai knyga serijoje „Beveik suaugę“ vos neperskaičiau šios knygos, tačiau taip atsitiko, jog ji praslydo pro mano rankas, tačiau likimas dabar padovanojo galimybę sužinoti, kas toje knygoje buvo rašoma.

„Atskalūno laiškai“ – vykusi ekranizacija, kuri pasakoja apie būsimo rašytojo jaunystės dienas ir keistą „baltų varnų“ draugystę. Abiturientas susipažįsta su porele iš klasės – įsimylėjusia sese bei gėjumi broliu, kurie trise patiria draugystės galią. Šalia to retrospektyviai iškyla pagrindinio personažo vaikystės trauma – tetos mirtis, dėl kurios jis besąlygiškai save kaltina. Filme sutinkame tris talentingus naujosios kartos aktorius: Logan Lerman, Emma Watson bei Ezra Miller, gerai atpažįstamą iš filmo „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“. 

Galiu pasakyti, kad filmas įtraukė beregint savo pasakojimu. Gal jis nėra stilistiškai įmantrus kaip „Submarinas“, kuris irgi pasakoja apie baltųjų varnų meilę, tačiau savotiškai gražus, šviesus ir truputį dramatiškas. Esu patenkintas tiek režisūra, tiek operatoriaus darbu, tiek aktoriais, tiek pačiu siužetu, prie kurio vargu ar užmigsi. Man asmeniškai tai vėl leido šiek tiek prisiminti mokyklinius laikus, pirmąsias simpatijas. Nesakyčiau, kad šįkart filmas sukurptas vien tik jaunimui, veikiau tai brandus darbas, kurį gali žiūrėti visi apie pirmąjį vaikų skrydį iš lizdo, kada atrodo, jog gali viską ir visi tavęs laukia – „We Are Infinite“ – sako filmo paantraštė. Jie niekur nenuėjo, bet nuėjo savyje, kad pajustų savo neribotą laisvės ir pasirinkimų galią – gyventi kančioje, arba gyventi laisvėje su draugais, kol dar gali, kol dar kvėpuoji. 

Šią gražią istoriją rekomenduoju šįkart visiems, mat filmas nepretenzingas, patiks ir gurmanams, ir šiaip retkarčiais kiną žiūrintiems žiūrovams.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mano vienintelis ir nepakartojamas" / "My One and Only"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti trumpai kino filmą „Mano vienintelis ir nepakartojamas“ (My One and Only) (2009 m.). Žinot, melavau, man nepatinka komedijos žanras, patinka, bet kada jis sukurtas įtaigus, subtilus, o ne ištisa tiesmukų anekdotų tirada. Iš esmės šio filmo net nepavadinčiau komedija, veikiau tai drama, pasaldinta komedijos žiupsneliais. Iš tikrųjų iš filmo nieko nesitikėjau, bet po 20 minučių kažkas man atsitiko ir suvokiau, jog man šis filmas patinka, patinka jame kuriami personažai – infantili motina ir jaunas sūnelis, kuris peraugo protu motiną ir iš berniuko tapo vyru. Filme man nieko netrūko – nei graudžių pagraudenimų, nei juokingų situacijų, pvz. motina suimama už prostituciją, kad ši bandė susirasti turtingą vyrą ir t.t.

Netikėtą ir įdomaus charakterio personažą šiame filme sukūrė garsioji Renne Zellweger, jai labai tiko šis vaidmuo, bent jau man taip pasirodė. Tai kelioninio pobūdžio komedijinė drama, kurioje tiek žiūrovas, tiek personažai „kažką“ sužino apie save ir kitus, bet tenka pripažinti, kad filmas išlaikęs visus būdingus komedijinės dramos šablonus – skaudūs išgyvenimai tik sustiprina asmenybę, o nuotykiai praskaidrina gyvenimą – senos ir visai neoriginalios idėjos. Kodėl verta žiūrėti šį filmą? Tik dėl pačių charakterių! Ypač infantiliosios motinos, kuri iš esmės neatitinka mūsų kasdieninės mamos įvaizdžio, juolab, kad filme vaizduojamas praėjusios amžiaus vidurys, kai moterys vis dar nebuvo tokios drąsios ir kryžiais nesidangstė vaginų prieš fotoaparatų objektyvus ir stringų nevilkėjo.

Po filmo jaučiausi lengvai praleidęs laiką, o tas man labai patiko, nes buvau pasiilgęs ko nors lengvo ir džiaugiuosi, kad tas lengvumas nenuvylė.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 62/100
IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Trys muškietininkai" / "The Three Musketeers"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Trys muškietininkai“ (The Three Musketeers) (2011 m.). Taigi jau nebe pirma muškietininkų ekranizacija, interpretacija ir... Na, ką aš galiu pasakyti, buvau skeptiškai nusiteikęs, nes buvau sakęs, kad šito filmo nežiūrėsiu, nesigadinsiu sau nuotaikos, nes su nuotykiniais filmais man labai prastai – nuo tų visų klišių, pasikartojančių garso takelių ir nuspėjamų „bajerių“ gali šiek tiek sustreikuoti galva, bet visgi nebeprisimenu, kada paskutinį kartą žiūrėjau panašaus pobūdžio filmą, tad surizikavau, juolab, kad siaubingai pasiilgau Millos Jovovich!

Filmo aktoriai

Iš esmės nieko naujo ir nebepamačiau, nebuvo ir taip nuobodu, kaip tikėjausi, viskas su šiuo filmu kaip ir gerai – tinka paauglius ir mažamečius nusivesti, neblogai praleisti laiką su šeima, o kokia nuvargusi mama galės dar ir trupučiuką numigti. Iš esmės šiame filme man, kaip ir reikėjo tikėtis, patiko Milla Jovovich – mano sena graudi meilė aktorei vėl atgyja prieš ekraną. Apie filmo interpretaciją, jo sumoderininimą neturiu lyg ir jokių priekaištų – vizualiai tikrai atrodė gerai, tačiau tos kovų scenos šiek tiek stebino – įdomu ką pagalvotų prisikėlęs iš kapo Aleksandras Diuma, nes šiek tiek vietomis primine „Matricos“ kovas – gerai tai, ar blogai – neturiu žalio supratimo. Jovovich, maniau, šįkart gaus santūrios ir dievobaimingos vaidmenį – nė velnio, ji ir vėl – kalė intrigantė, nusikaltėlė, o kovų scenos net priminė „Absoliutaus blogio“ epopėją, tik šįkart viskas kostiumuota, galantiška, nėra purvo.

Milla Jovovich filme toli gražu ne saldi mergelė

Nesigailiu matęs šį filmą, bet antrą kartą nežiūrėčiau, nebent kas nors pašonėje ilgai ir nuobodžiai zyztų – „nu pažiūrima, kąąąąąą?“. Filmas atitinkamo žanro – pramoginis ir nuotykinis, tad ir vertinti belieka tik to žanro amplitudėje, o ir pasikartosiu – nieko per daug įdomaus, bet nieko per daug ir migdančio.

Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 35/100
IMDb: 5.8 

Jūsų Maištinga Siela