Filmas: "Velnio stuburas" / "El Espinazo del Diablo" / "The Devil's Backbone"

Sveiki, kino maniakai,

Šįkart apie senesnį siaubo kino žanro korifėjaus Guilliermo del Toro filmą „Velnio stuburas“ (ispan. El Espinazo del Diablo) (2001). Tai vienas pirmųjų režisieriaus darbų dar prieš jį labai išgarsinusią juostą „Pano labirintas“ (2006). Ne viskas man patinka pas del Toro kine, pavyzdžiui, „Purpurinė kalva“, kad ir kokios nuostabios atmosferos būtų filmas, turinio prasme filmas buvo skystas ir nuobodus, kur kas labiau patiko „Vandens forma“, kuri tikrai švytėjo įvairiau, bet kalbant apie „Velnio stuburą“, tikriausiai šis filmas arčiausiai būtų „Pano labirinto“, bet jam toli gražu neprilygsta...

Ispaniškos atmosferos filmas pasakoja XX amžiaus pirmosios pusės karų paženklintoje žemėje siaubo istoriją, kurioje našlaičiai berniukai renkasi į neoficialias prieglaudas. Citadelės viduryje stūkso nesprogusi Antrojo pasaulinio karo numesta bomba, čia gyvena karo suniokoti žmonės, trokštą asmeninės laimės ir taikos. Į tokius namus patenka dvylikametis Karlosas, kuris netrukus tarp šiurkščių berniukų ima regėti ir keistą vaiko dvasią...

Filmo gerą įspūdį sukuria keletas elementų t. y. ispaniška atmosfera, kokią regime ir „Pano labirinte“ ir vykęs siužeto realizavimas. Pats filmo scenarijus nėra pats stipriausias, jis pasakoja vienkryptę keršto ir godumo istoriją karo atmosferoje, kurioje žmonės atrodo truputį pernelyg melodramatiškai hiperbolizuoti, šiek tiek komikso lygio tipažai: vienakojė prieglaudos savininkė, godus seksualus jos meilužis, norintis nugvelbti aukso luitus, ir keistas senukas, geriantis alkoholį iš kūdikių preparuotų indų... Suaugusieji bendrauja ilgomis pauzėmis, akis veriančiais žvilgsniais ir viskas truputį sąlygiška, viskas truputį nenatūralu, bet iš kitos pusės, galima sakyti, kad tas sintetinis dvelksmas yra dalis šios istorijos atmosferinis ir dvasios „cinkelis“, kuris leidžia į pasakojimą žvelgti besąlygiškai kaip į vaiko pagražintą pasakojimą su tam tikrais siaubo pasakos elementais.

Visumoje filmas išties neblogas, nors daugelis psichofizinių veiksmų, kaip antai berniukai nudrožtomis lazdomis subado piktadarį, atrodo šiek tiek iš piršto laužtos ir netikroviškos, naudoti daugelis pasakojimo elementų kituose matytuose filmuose, vis tiek šiame filme yra kažkas prikaustančios – istorinis kontekstas, kai kurios siaubo detalės, atmosfera, kas leidžia iš esmės neblogai mėgautis šiuo filmu.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela   

Filmas: "Gojos vaiduokliai" / "Goja" / "Goya's Ghosts"

Sveiki, kino mylėtojai,

Filmas „Goja“ arba „Gojos vaiduokliai“ (Goya‘s Ghosts) (2006) yra dar viena kostiuminė drama, įterpta į audringus ir revoliucija užvaldytus laikus, kada Napoleonas Bonapartas ant kojų buvo sukėlęs visą Europą. Ispanija tais laikais buvo viena labiausiai pasišventusių šalių, kuri turėjo gilias inkvizicijos šaknis ir moksliškai yra sakoma, kad Ispanijoje nuo inkvizicijos nukentėjo daugiausiai žmonių, bet ten, kur ateina Bonapartas, naikinamos inkvizicijos ir baudžiava. Tokiais permainų laikais gyveno bene garsiausias Ispanų ir viso pasaulio dailininkas Goja.

Neapsirikite, šis filmas ne apie Goją, nors jis šiame filme ir yra, tačiau filme Goja nėra svarbiausia persona, čia svarbiausi jo vaiduokliai – tai dvi personos, nudegintos inkvizicijos ir revoliucijos. Šių vaiduoklių, praeinančių per Gojos gyvenimą, personažus įkūnija Natalie Portman ir Javer Bardem. Na, puikiai žinomi ir iš įvairiausių filmų atpažįstami aktoriai šįkart įsprausti į itin ankštus rūbus, dramatiškai blaškosi nuo bažnyčios iki revoliucijos, nuo kilmingo ir padoraus gyvenimo iki dienos šviesos nematančių kalėjimo sienų. Abu aktoriai nusipelno pagyrimo. Goją suvaidinęs S. Skarsgard nebuvo toks ryškus ir įdomus, jo vaidmuo tebuvo rėmai, blaškytis vaiduokliams.

Filmas jaudinantis, mane žavi kostiuminės dramos, inkvizicija, bažnyčios besaikė beprotybė ir žiaurumas. Ne, ne buvę kankinimai žavi, bet žavi filmai apie tai, apnuoginantys skaudžias žmonijai akimirkas. Nepavydėtina ir dramatiška herojų vystymo linija nėra banali, ji įvairi, neprisodrinta perdėtų mandagumo, meilės ar etiketo, kaip neretai būna tokio laikotarpio dramose. Visgi, kodėl Goja, jei jis nėra šio filmo didžioji dominantė? Matyt, kad per sudėtinga kalbėti apie patį Goją, galbūt, bet aišku tik vieną – filmo kūrėjams svarbiausia buvo parodyti, iš kur, iš kokio laikotarpio, aplinkos sėmėsi tapytojos vaizduotės ir galios. Juk tapytojo paveikslai neretai žiaurūs, pilni kankinimų, tačiau matant pasaulyje, kas vyksta su žmonėmis, neįmanoma tapyti ramunes ir tulpes, Gojai rūpėjo žmonės ir tai matome jo kūriniuose. Filmas puiki galimybė nukeliauti į anų laikų Ispaniją ir patiems pamatyti, tai ką daugiau ar mažiau regėjo legendinis Goja.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela