Filmas: "Velnio stuburas" / "El Espinazo del Diablo" / "The Devil's Backbone"

Sveiki, kino maniakai,

Šįkart apie senesnį siaubo kino žanro korifėjaus Guilliermo del Toro filmą „Velnio stuburas“ (ispan. El Espinazo del Diablo) (2001). Tai vienas pirmųjų režisieriaus darbų dar prieš jį labai išgarsinusią juostą „Pano labirintas“ (2006). Ne viskas man patinka pas del Toro kine, pavyzdžiui, „Purpurinė kalva“, kad ir kokios nuostabios atmosferos būtų filmas, turinio prasme filmas buvo skystas ir nuobodus, kur kas labiau patiko „Vandens forma“, kuri tikrai švytėjo įvairiau, bet kalbant apie „Velnio stuburą“, tikriausiai šis filmas arčiausiai būtų „Pano labirinto“, bet jam toli gražu neprilygsta...

Ispaniškos atmosferos filmas pasakoja XX amžiaus pirmosios pusės karų paženklintoje žemėje siaubo istoriją, kurioje našlaičiai berniukai renkasi į neoficialias prieglaudas. Citadelės viduryje stūkso nesprogusi Antrojo pasaulinio karo numesta bomba, čia gyvena karo suniokoti žmonės, trokštą asmeninės laimės ir taikos. Į tokius namus patenka dvylikametis Karlosas, kuris netrukus tarp šiurkščių berniukų ima regėti ir keistą vaiko dvasią...

Filmo gerą įspūdį sukuria keletas elementų t. y. ispaniška atmosfera, kokią regime ir „Pano labirinte“ ir vykęs siužeto realizavimas. Pats filmo scenarijus nėra pats stipriausias, jis pasakoja vienkryptę keršto ir godumo istoriją karo atmosferoje, kurioje žmonės atrodo truputį pernelyg melodramatiškai hiperbolizuoti, šiek tiek komikso lygio tipažai: vienakojė prieglaudos savininkė, godus seksualus jos meilužis, norintis nugvelbti aukso luitus, ir keistas senukas, geriantis alkoholį iš kūdikių preparuotų indų... Suaugusieji bendrauja ilgomis pauzėmis, akis veriančiais žvilgsniais ir viskas truputį sąlygiška, viskas truputį nenatūralu, bet iš kitos pusės, galima sakyti, kad tas sintetinis dvelksmas yra dalis šios istorijos atmosferinis ir dvasios „cinkelis“, kuris leidžia į pasakojimą žvelgti besąlygiškai kaip į vaiko pagražintą pasakojimą su tam tikrais siaubo pasakos elementais.

Visumoje filmas išties neblogas, nors daugelis psichofizinių veiksmų, kaip antai berniukai nudrožtomis lazdomis subado piktadarį, atrodo šiek tiek iš piršto laužtos ir netikroviškos, naudoti daugelis pasakojimo elementų kituose matytuose filmuose, vis tiek šiame filme yra kažkas prikaustančios – istorinis kontekstas, kai kurios siaubo detalės, atmosfera, kas leidžia iš esmės neblogai mėgautis šiuo filmu.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela   

Filmas: "Gražuolė ir pabaisa" / "La belle et la bête"

Sveiki,

Šįkart noriu pristatyti prancūzų kino juosta „Gražuolė ir pabaisa“ (pranc. La Belle et La Bete) (2014), kurią galėjote išvysti ir Lietuvos kino teatruose. Retai susiduriu su komerciniu prancūzų kinu ir tikriausiai būtų visai kita kalba, ar apkritai egzistuoja prancūziškas komercinis kinas. Ekranizuoti pasakas populiaru ir net nežinau, kelinta šios legendinės pasakos ekranizacija kino istorijoje, tačiau reikia manyti, kad ne paskutinė.

Kritikai tiesiogine šio žodžio prasme šią juostą sumaišė su žemėmis ir paspyrė myriop. Aišku, europietiška technika negali prilygti Holivudui, kuris į vizualumą investuoja milijonus JAV dolerių, jau vien „Piktadarės istorija“ atsiėjo per 200 milijonų JAV dolerių – tai milžiniški pinigai! Šios kino juostos galimybės apsiribojo 35 milijonais eurų ir tikriausiai yra vienas brangiausių šių metų Europos filmų.

Grįžtant prie pačios juostos, galiu pasakyti, kad filmas gana vidutiniškas. Pirmoji filmo pusė, kaip jau daugelis gal ir pastebėjo, gal kiek nuobodoka, nors ir stengtasi išvystyti pasakojimą, bet viskas panašėjo į vilkinimą. Visgi filmas remiasi ne į siužeto pagrindą, bet į vizualumo ir estetikos galimybės. Didžioji dalis filmo nufilmuota tiesiog vasaros pievoje, paverčiant ją ir žiema, ir milžinų alėja ir žudynių lauku. Antroji juostos pusė išties įspūdingesnė. Ar atskleista pasakos kertiniai niuansai, kad meilei nesvarbu grožis, bet svarbi siela? Iš esmės taip, gal trūko personažų vidinių virsmų fiksacijos, nes atrodė čia nekenčia, o čia jau myli, kad neliko to lūžio, norėtųsi jo ryškesnio.

Nepasakyčiau, kad „Gražuolė ir pabaisa“, kad ir prancūziška, mane itin sužavėjo ir sujaudino, tačiau nebuvo nuobodu žiūrėti, na, nebent pirmąsias 15-20 minučių, kol galiausiai išsirutuliojo šiokia tokia pasiaukojimo drama. Nuostabūs prancūzų aktoriai – Vincent Cassel, kuris man jau kadaise patinka kaip aktorius. Žinoma, ši juosta buvo labai malonus susipažinimas su viena garsiausių šiuo metu tikriausiai Prancūzijoje esama jaunosios kartos aktore Lea Seydoux. Nepaprasto grožio mergina ir aktore, kurios juostos „Adelės gyvenimas“ niekaip neprisiverčiu pasižiūrėti. Mane kur kas labiau nustebino erotizuota fotosesija žurnalui, ten Lea dar gražesnė ir įdomesnė! 

O šiaip filmą žiūrėti galima, tačiau kažko įspūdingo be grafinių efektų nesitikėkite.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 29/100

IMDb: 6.4 

Jūsų Maištinga Siela

P. S. Pridedu kelis aktorių kadrus iš fotosesijos žurnalui. 

Filmas "Atmerk akis" / "Abre los ojos" / Open Your Eyes"

Sveiki, kinomanai,

„Atmerk akis“ (Abre los Ojos) (1997) yra neabejotinas ispaniško kino perliukas, kuris patenkina tiek kinomaniakus, kino gurmanus, tiek paprasto kino žiūrovą. Ispanų režisierius Alejandro Amenabar nėra sukūręs daug filmų, tačiau jis visada pasižymi puikiu skoniu – „Kiti“, „Agora“ ir „Jūros gelmėje“ yra neabejotini perliukai, pasiekę net Lietuvą. Kaip jau žinia, esu didelis ispaniško gero kino gerbėjas ir „Atmerk akis“ buvo tiesiog didžiulė nuodėmė ir gėda, kurios atsikračiau ir gavau išryšimą, sužiūrėdamas dar šįryt. Šį perlą 2001 metais perdirbo ir amerikiečiai, pavadindami filmą „Vanilinis dangus“ – abiejose versijose Sofijos vaidmenį atlieka Penelope Cruz. Tai išties retas atvejis kino istorijoje, kai tą patį vaidmenį skirtingomis kalbomis gauna ta pati aktorė. Tiesa, „Vanilinis dangus“ visgi nebesulaukė tiek daug kritikų palaikymo, o ir patys žiūrovai teigia, kad ispaniškas originalas yra daug geresnis.

„Atmerk akis“ buvo nominuotas beveik visose „Gojos“ apdovanojimų kategorijose, tačiau gavo tik vieną statulėlę – už geriausią režisūrą. Taip, režisierius turi labai taiklią akį, o už vis mane labiausiai sužavėjo filmo siužetas – painus mokslinės fantastikos filmas, prasiskverbiantis į žmogaus pasąmonės gelmes ir vaikščiojančiais realybės bei sapnų labirintais. Išties nenuspėjamai ir talentingai sukonstruotas pasakojimas veda iš proto, neleidžia atskirti iki pat pabaigos, kurios gijos yra tik sapnuojamos, o kurios tikros ir ar iš vis čia yra kas nors tikra. Ispaniškas meilės ir pasąmonės rebusas leidžia mėgautis ne tik siužetu ir Minotauro labirintu, bet ir puikiais aktoriais – Eduardo Noriega, Penelope Cruz, Fele Martinez ir Najwa Nimri – visas ketvirtukas jau ne kartą matytas įvairiuose ispanų kino filmuose.

Filmą rekomenduoju rimtesnio kino mėgėjams, kuriems patinka įtaigūs scenarijai ir pasakojimai, kurie nesibodi žiūrėti nesinchroninį kiną, bet koketuojančio ir išparceliuoto tiek laiko, tiek suvokimo atžvilgiais. Filmas vienu metu buvo užėmęs 84 vietą visų laikų geriausios mokslinės fantastikos kategorijoje, mano galva, gal net vertas aukštesnės vietos, nes kiek žiūriu panašaus tipo filmų, tikrai ne daug gali pasigirti tokiu aukšto pilotažu kaip „Atmerk akis“.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Svetimas blogis" / "Dėl kitų gerovės" / "El Mal Ajeno" / "For Good of Others"

Sveiki, kino maniakai,

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuoti ispanų režisieriaus Oskar Santos kino filmą „Svetimas blogis“ (El Mal Ajeno / For the Good of Others) (2010 m.). Būsiu iš tų, kurie geriau verstų filmą pagal anglišką pavadinimo variantą „Dėl kitų gerovės“, nes būtent toks pavadinimas atspindėtų viso filmo esmę. Žinote, esu neabejingas ispaniškam kinui ir nuolat jame atrandu nuostabių spalvų ir skonių įvairovės, tačiau „Svetimas blogis“ kažkuo mane nelabai palietė ir sukrėtė, netgi priminė argentiniečių filmą „Aura“ ir šiaip 30 pirmųjų minučių man buvo sunkoka priprasti, negelbėjo ir filme įpinti mistiniai elementai, bet greitai viskas ėmė dėliotis į savas vietas ir iš visko išsivystė daugiau nei vidutinė drama.

Pasakysiu taip: filmas turi aiškiai išgrynintą idėją – ar mes esame pasiruošę paaukoti savo artimųjų gyvybę, kad išgelbėtume kitus, išgelbėtume šimtus ir kokią kainą turi žmogaus gerumas ir gailestingumas. Filmo siužetui patinka balansuoti ant visko, kas žmogui brangiausia, ir todėl jis sukelia, nors man nelabai sukėlė, žiūrovui emocinį šoką. Šiaip siužetas tikrai vykęs ir pavykusi jos realizacija, bet, na, nežinau, buvau kaip koks ragas, šaltakraujis nacis, kuris seanso metu nelabai prisileido jausmų, todėl likau po visko lyg helio pripumpuota galva, nes filmas nesukėlė jokių pamąstymų, viskas tapo aišku ir išgryninta. Tikiu, kad kitiems šis filmas turės nemenko poveikio emocijose – toks filmo tikslas. Mano akimis juosta, kad ir vykusi, šedevru nekvepia, o spekuliuoti mistiniais niuansais, na, to jau buvau per daug matęs kino pasaulyje, kad sudomintų ir sudrebintų.

Puiku filme sutikti vieną mėgstamiausių ispanų aktorių Belen Rueda. Taip pat kažkada muilo operų princese tituluota Angie Cepeda bei talentingasis Eduardo Noriega – visu kolektyvu esu labai patenkintas, ypatingai Eduardo Noriegos kuriamu gan sudėtingu personažu. Pasakysiu taip: filmas pakankamai vykęs, bet man siužeto esmės pateikimas buvo pernelyg nuobodokas, nesujaudinantis.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela