Filmas: "Atleisk, mažyte" / "Sorry, Baby"

 

Sveiki,

 

Rytoj, spalio 10  dieną, Lietuvos kino teatrus pasieks režisierės Evos Victor režisuota drama „Atleisk, mažyte“ (kai kur verčiama kaip „Atsiprašau, brangioji“) (angl. Sorry, Baby) (2025), kuris pelnė kuo puikiausius kino kritikų įvertinimus. Man teko galimybė pamatyti išankstinį seansą, tad iškart sakau, kad filmas nebus itin žiūroviškas ir populiarus, nes akivaizdžiai atstovauja nepriklausomo kino kategorijai, o pats filmas ganėtinai niūrokas, psichologiškai perteikia pagrindinės veikėjos Agnesės traumą ir tos traumos gijimo procesus.

 

Įdomu tai, kad tai absoliučiai autorinis Evos Victor filmas, kurio scenarijų ji pati parašė, pati surežisavo ir pati suvaidino pagrindinį Agnesės vaidmenį. Nors niekur neradau, kad filmas turi autobiografinių niuansų, bet, sakyčiau, tikėtina, kad tai labai asmeniškas autoterapinio pobūdžio filmas. Siužeto nėra labai daug. Agnesė daug kalbasi su savo studijų drauge Lidija (aktorė Naomi Ackie), atrodo, jog tai bus draugysčių ir pokalbių filmas, tačiau istorija atidengia asmenines skaudžias Agnesės tamsumas: ji yra patyrusi seksualinę prievartą studijų metais iš to žmogaus, iš kurio nesitikėjo. Praėjo nemažai laiko, tačiau Agnesė vis bando susitaikyti, kad gyvenimas teka įprastai ir dėl to neverta depresuoti ar nusižudyti, nors ir negali visiškai ištrūkti iš juodų ją užplūstančių minčių, jog yra išniekinta ir pažeidžiama. Po kurio laiko ji pradeda intymius santykius su kaimynystėje esančiu Geivinu (aktorius Lucas Hedges), kurie pamažu išties įgauna šiokios tokios aistros ir savaip „pramuša“ dėl traumos susiformavusį Agnesės frigidiškumą...

 

Filme veiksmo ne tiek ir daug. Stebina filmo koloritas ir pasakojimo struktūra, kuri primena labiau koliažą, nei nuoseklią ir įprastą vientisą pasakojimo eigą. Didelis dėmesys skirtas Agnesės sąstingiui, netipiniam veikėjos charakteriui ir raiškai. Žiūrint net atrodo, kad veikėja potencialiai netgi turinti autizmo nežymų spektrą, tačiau tikriausiai taip aktorė ir režisierė perteikė Agnesės sutrikimą, neužtikrintumą, kai ši susiduria su socialiniais ir psichologiniais sunkumais. Nepaisant to, kad filmas slogus, visumoje jis apie šviesias galimybės pasveikti, išgyti ir pradėti toliau gyventi. Moterys, patyrusios seksualinį smurtą, dažnai užsidaro savyje, pradeda kaltinti save, šlykštėtis. Manau, Agnesė savaip išgyvena įvairias to pasekmių stadijas. Patiko scena, kai Agnesė atsidūrė teismo prisiekusiųjų salėje ir ji viešai pagaliau susivokė, kad yra traumuota, sakyčiau, puiki ir netipinė E. Victor vaidyba. Filmo scenos kuriamos neapibendrintai, tarsi gyvenimiškų pokalbių ištraukos su kasdieniais pasiplepėjimais, vengiant tyčia klišinių etiudinių scenų užbaigtumo ir įprastos įtampos – šitaip net užsibaigia visas filmas. „Atleisk, mažyte“ pavykęs kūrinys, išraiškingas ir nelengvas, tačiau vietomis man asmeniškai buvo nuobodoka, bet tikiu, kad tarp kitų kino gurmaniškų žiūrovų jis susilauks nemaža aptarimo, ypač tarp feminisčių ir moterų žiūrovių.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Bėdų sukėlėjas" / "Problemista"

 

Sveiki,

Būna, kada režisieriai atsisako sunkaus draminio tono kalbėti ypač aktualiomis ir skausmingomis socialinėmis temomis, todėl vieni randa būda iš skaudulių parodijuodami pasišaipyti, o dar kiti, kaip režisierius Julio Torres, modifikuoja tikrovę ir kuria fantasmagorišką pasakų ir psichodelinių spalvų pritirštintą pasakojimą apie jauną imigrantą iš Lotynų Amerikos (Salvadoro) į JAV filme „Bėdų sukėlėjas“ (angl. Problemista) (2023). Įdomu tai, kad pats režisierius yra ir pagrindinio vaidmens atlikėjas, pastarasis iš tikrųjų yra kilęs iš Salvadoro ir nuėjęs nelengvą kelią Amerikoje, kol gavo pripažinimą kino industrijoje, todėl iš dalies savo ir artimųjų patirtis perteikia komedijoje, nes, kaip žinia, JAV visuomenei Lotynų Amerikos imigrantai neretai yra tie, kurie sukelia problemas.

Priešingai nei filmo pavadinimas, atrodo, kad pagrindinis veikėjas Alejandro kaip tik padeda amerikiečiams spręsti jų problemas. Vedinas keistos svajonės tapti žaislų dizaineriu, jis pirmiausia susiduria su sudėtingais darbais, pradedant nuo ateičiai sušaldytų amerikiečių kompanijos prižiūrėtojo iki valytojo-prostituto. Visgi Alejandrui pasiseka, nes jis iš dalies įsidarbina menininkės Elizabetos padėjėju, kurią suvaidina puikioji Tilda Swinton. Visgi Elizabeta yra šaržuotas personažas, kaip ir visi šiame filme, bet pasižymi itin erzinančiomis, nebrandžiomis ir manipuliatyviomis savybėmis, kurios tampa vienu pagrindiniu šio filmo komedijos elementu.

Nors Alejandro problemos sudėtingos ir jo laikas senka iki deportacijos, jis visomis išgalėmis kaip pasakų riteris stengiasi nugalėti hidrą ir įsitvirtinti šiurkščiame ir neteisingame pasaulyje. Nekalbėsiu daug apie siužetą, jis pakankamai suprantamas, jeigu nutrinsime tą grimą ir pasakojimo fantastines formas. Visgi būtent dėl šių akcentų, formų ir pasakojimo būdų filmas ir yra įdomus, tai savitas humoras, savitas protestas, gyvenimo filosofija, primenanti dokichotizmą. Jeigu reiktų rasti analogiškų raiškos prasme filmų, pirmiausia į galvą šauna amerikiečių režisierius Spike Jonze, sukūręs tokius beprotiško stiliaus filmus kaip „Būti Džonu Malkovičiumi“ (1999), „Ji“ (2013), „Adaptacija“ (2002). Taip pat  Richard Ayoade „Aš – Oliveris Teitas“ (2010) bei Michel Gondry darbai „Gėlėti sapnai“ (2013), „Jausmų galia“ (2004), „Miego mokslas“ (2006). Jeigu šie filmai ką nors Jums sako, drįsčiau parekomenduoti ir „Bėdų sukėlėją“, nes tam tikrų viražų režisierius pasitelkia, pavyzdžiui, absurdo fantaziją, juodąjį humorą, paradoksaliai dekonstruojančią tikrovę, išryškinančią karnavališką veikėjo grūmimąsi su absurdišku pasauliu.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela