Sveiki,
Rytoj, spalio 10
dieną, Lietuvos kino teatrus pasieks režisierės Evos Victor režisuota
drama „Atleisk, mažyte“ (kai kur verčiama kaip „Atsiprašau, brangioji“)
(angl. Sorry, Baby) (2025), kuris pelnė kuo puikiausius kino
kritikų įvertinimus. Man teko galimybė pamatyti išankstinį seansą, tad iškart
sakau, kad filmas nebus itin žiūroviškas ir populiarus, nes akivaizdžiai
atstovauja nepriklausomo kino kategorijai, o pats filmas ganėtinai niūrokas,
psichologiškai perteikia pagrindinės veikėjos Agnesės traumą ir tos traumos gijimo
procesus.
Įdomu tai, kad tai absoliučiai autorinis Evos Victor
filmas, kurio scenarijų ji pati parašė, pati surežisavo ir pati suvaidino
pagrindinį Agnesės vaidmenį. Nors niekur neradau, kad filmas turi
autobiografinių niuansų, bet, sakyčiau, tikėtina, kad tai labai asmeniškas
autoterapinio pobūdžio filmas. Siužeto nėra labai daug. Agnesė daug kalbasi su
savo studijų drauge Lidija (aktorė Naomi Ackie), atrodo, jog tai bus draugysčių
ir pokalbių filmas, tačiau istorija atidengia asmenines skaudžias Agnesės
tamsumas: ji yra patyrusi seksualinę prievartą studijų metais iš to žmogaus, iš
kurio nesitikėjo. Praėjo nemažai laiko, tačiau Agnesė vis bando susitaikyti,
kad gyvenimas teka įprastai ir dėl to neverta depresuoti ar nusižudyti, nors ir
negali visiškai ištrūkti iš juodų ją užplūstančių minčių, jog yra išniekinta ir
pažeidžiama. Po kurio laiko ji pradeda intymius santykius su kaimynystėje
esančiu Geivinu (aktorius Lucas Hedges), kurie pamažu išties įgauna šiokios
tokios aistros ir savaip „pramuša“ dėl traumos susiformavusį Agnesės
frigidiškumą...
Filme veiksmo ne tiek ir daug. Stebina filmo koloritas
ir pasakojimo struktūra, kuri primena labiau koliažą, nei nuoseklią ir įprastą vientisą
pasakojimo eigą. Didelis dėmesys skirtas Agnesės sąstingiui, netipiniam
veikėjos charakteriui ir raiškai. Žiūrint net atrodo, kad veikėja potencialiai
netgi turinti autizmo nežymų spektrą, tačiau tikriausiai taip aktorė ir
režisierė perteikė Agnesės sutrikimą, neužtikrintumą, kai ši susiduria su
socialiniais ir psichologiniais sunkumais. Nepaisant to, kad filmas slogus,
visumoje jis apie šviesias galimybės pasveikti, išgyti ir pradėti toliau
gyventi. Moterys, patyrusios seksualinį smurtą, dažnai užsidaro savyje, pradeda
kaltinti save, šlykštėtis. Manau, Agnesė savaip išgyvena įvairias to pasekmių
stadijas. Patiko scena, kai Agnesė atsidūrė teismo prisiekusiųjų salėje ir ji
viešai pagaliau susivokė, kad yra traumuota, sakyčiau, puiki ir netipinė E. Victor
vaidyba. Filmo scenos kuriamos neapibendrintai, tarsi gyvenimiškų pokalbių
ištraukos su kasdieniais pasiplepėjimais, vengiant tyčia klišinių etiudinių
scenų užbaigtumo ir įprastos įtampos – šitaip net užsibaigia visas filmas. „Atleisk,
mažyte“ pavykęs kūrinys, išraiškingas ir nelengvas, tačiau vietomis man
asmeniškai buvo nuobodoka, bet tikiu, kad tarp kitų kino gurmaniškų žiūrovų jis
susilauks nemaža aptarimo, ypač tarp feminisčių ir moterų žiūrovių.
Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 89/100
IMDb: 7.1
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą