Filmas: "Ąžuolų gatvės gale" / "The End of Oak Street"

 

Sveiki!

 

Amerikiečių režisierius David Robert Mitchell potencialiai galėjo įsirašyti į novatoriškų ir įdomių siaubo kino režisierių Olimpą, tačiau, manau, kad būsiu užkėlęs pernelyg didelius lūkesčius. Jo filmas „Jie tave seka“ (2014) buvo toks keistas, įtraukiantis ir novatoriškas, kad sunkiai galėjau nuo tos istorijos atsitraukti. Kas nutinka su dalimi gerų režisierių? Kur jie prasmenga? Ogi tikriausiai užsakomuosiuose filmų projektuose, kur žada gerą biudžetą, visiems puikiai atpažįstamus aktorius, galgi net populiarumą, tačiau su sąlyga, tikriausiai, kad teks prislopinti vizionieriškumą ir pasiduoti masinio kino kūrimo taisyklėms. Būtent taip pagalvojau žiūrėdamas D. R. Mitchello naujausią darbą „Ąžuolų gatvės gale“ (angl. The End of Oak Street) (2026). O gal aš tik būsiu suklydęs ir režisierius iš esmės teturėjo atsitiktinį talento blyksnį, tačiau iš esmės tėra vidutinybė? Sudėtinga pasakyti, kaip vertinti.

 

Istorija, kad ir kaip bepažiūrėsime, patraukli masėms. Ji nukelia į nostalgišką devintą dešimtmetį, kai dar nebuvo nei kompiuterių, nei interneto, o vaikai skaitydavo knygas ant stogo (visai kaip kokia Astridos Lingren Madikė ar Pepė!), o muzikos klausydavosi per baterijomis varomomis ausinėmis su besisukančia kasete. Istorija nutinka Denisės ir Gregoro šeimoje. Jų miestelis nusikelia 200 milijonų metų į praeitį, o gatves ir parkus užplūsta priešistoriniai dinozaurai ir augalai, su kuriais Denisei ir Gregorui bei jų vaikams tenka kovoti, kad išgyventų...

 

Filmas absoliučiai pramogai. Vietomis naivus, vietomis sukelia ir įtampos – toks subalansuotas nepavargti, nesudėtingas. Tiesą sakant, net nepavadinčiau moksline fantastika, tiesiog fantastiniu lengvu trileriu. Gregas – bedarbis slaptas alkoholikas, Denisė – kol kas taip šlovės ir nepasiekusi rašytoja, vaikai paskendę savo brendimo problemose. Starbakas – šuo. O kaip be šuns, kurį idiotiškai, kai laksto aplinkui dinozaurai, bėga gelbėti atlapaširdžiai vaikeliai, o jiems pavieniui ieškodami ir perbalę tėvai su medžiokliniu šautuvu? Tam tikra veiksmų scenarijaus logika tiek smarkiai nudėvėta, kad iš tikrųjų beveik atitinka prieš beveik 40 metų statytų vaidybinių filmų apie su siaubūnais kovojančius vaikus ar paauglius, kur patetiškas heroizmas ir lėkšta didaktika tampa būtinuoju filmu akcentu, nes kitaip į kino sales nepritrauksi žiūrovų. Tačiau mes juk jau gyvename XXI amžiaus trečiame dešimtmetyje!

 

Nesakau, kad „Ąžuolų gatvės gale“ filmas absoliučiai nepavykęs. Kaip pramoginio turinio filmas tvarkingai sukaltas, turi keletą įdomesnių scenų ir sprendimo būdų, pasikvietę aktorius Anne Hathaway ir Ewan McGregor, tačiau visumoje jis nėra nei novatoriškas, nei tas, kurį šį sezoną žūtbūt reikia pamatyti kaip ypatingą kino naujieną. Filmas neprilygsta „Juros periodo parkui“, nors pretenzija šiokia tokia buvo, bet labiau priminė vaikystėje žiūrėtą aštunto dešimtmečio serialą „Land of the Lost“ ar tą patį serialą „Dingęs pasaulis“ pagal Konano Doilio romaną.  

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.3

 

Maištinga Siela

Filmas: "Frankenšteinas" / "Frankenstein"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Bandau prisiminti bent vieną tiesioginį rašytojos Mary Shalley 1818 metais išleisto siaubo gotikinio romano „Frankenšteinas, arba šiuolaikinis Prometėjas“ ekranizaciją ir negaliu atgaminti nė vieno, nors tikrai vaikystėje ar paauglystėje turėjau ką nors matyti tarp tų gausių serialų ir filmų apie antgamtinės būtybes ir antžmogius. Visgi simboliškai nutiko, kad šią vasarą keliavau po Šveicariją, kur būtent pravažiavau pro šalį didelę kalvą su skardžiu, t. y. tuos konkrečius rūmus, kuriuose rašytoja M. Shelley 1816 metais ten leisdama laiką su vyru ir jųdviejų bendru draugu Džonu Baironu ir pradėjo rašyti istoriją apie Viktorą Frankenšteiną, kuris taps siaubo literatūros ne tik klasika, bet ir geidžia kino kūrėjų medžiaga. Šįkart šio romano adaptavimo ėmėsi „Pano labirintas“, „Purpurinė kalva“ ir „Vandens forma“ režisierius Guillermo del Toro, kuris turi ilgametę pripažintą kino patirtį perteikti estetiškai siaubo istorijas didiesiems ekranams.

 

Naujausias filmas „Frankenšteinas“ (angl. Frankenstein) (2025) būtent ir yra sukurtas pagal didžiojo kino užmojus, t. y. tenkinti į kino sales atėjusius žiūrovus estetika ir vaizdo efektais. Istorija iš esmės nesudėtinga: brutalioje aristokratų šeimoje užaugęs „perdegęs“ vaikas Viktoras nusprendžia pranokti tėvą ir visą medicinos pasaulį, todėl meta iššūkį mirtingumui, jis eksperimentuoja su lavonais, juos tyrinėja, mėsinėja, leidžia elektros impulsus ir bando prikelti naujam gyvenimui. Po daugel metų jam tas pavyksta, jis išties sukuria antžmogį Kūrinį, kuris sudurstytas iš įvairiausių dalių leidžiasi į savęs suvokimo ir pažinimo kelionę, atsiskirdamas nuo kūrėjo Viktoro ir keldamas esminius klausimus: kas jis yra? Iš esmės, nors filmas siaubo, jis yra metaforinis ir perpasakoja Rojaus išvarymo motyvą, kada kažkada Adomui ir Ievai teko iš naujo suvokti save atskirtyje nuo dievo kūrėjo.

 

Filmas vizualus, ilgas ir neskubus. Čia nerasite „paturbinimo“, t. y. pagerintų ir pagreitintų siužetinių vingių, nes del Toro stengiasi daugiau ar mažiau išlaikyti knygos autentišką epinį pasakojimą, tačiau keičia tam tikras kūrinio detales ir siužetinius vingius. Tai nėra įnoringas ir ambicingas kino projektas, o del Toro dažnai laikosi ištikimas savo estetinėms pažiūroms, tad daugelis išties pastebėsite, kokie gražūs ir apgalvoti prabangūs filmo kostiumai. Tai filmas didžiajam reginiui, tačiau nėra vien tik bedvasis ir neįtraukiantis, nes kuo toliau žiūrėjau šį „Frankenšteiną“, tuo labiau suvokiau, kaip sudėtinga efektingumo siekiančiam populiariajam kinui sukurti įtikinamą jausmingumą. Manau, iš dalies del Torui pavyko, kadangi Kūrinys, kurio pagrindinį vaidmenį atliko naujasis Holivudo seksualusis veidas Jacob Elordi, iš tiesų kelia dvejopus jausmus: pasigėrėjimo ir pasišlykštėjimo. Bet visgi laimi žmogiškoji dalis, kitaip Holivude tikriausiai ir negali būti, nes viskas šioje istorija apsiverčia paradoksaliai: žmonės medžiodami ir žudydami, negalvodami apie kitas rūšis ir bandydami įveikti mirtį, sukuria monstrus, kurie iš esmės savo humanizmu pranoksta pačius savo kūrėjus (aliuzija į Prometėją). Filmas tarsi klausia: ar žiūrėdami į monstrus iš tikrųjų juose neatpažįstame savo nebematomo žiaurumo ir tikrojo monstriškumo?

 

Filmas žiūrisi kaip pasaka ir pramoga, šįkart neprailgo, bet ilgesnio ir nebesinorėjo. Del Torui pavyko, sakyčiau, subalansuoti knygos siužetus ir perteikti, nors ir paprastą, bet ne pačią lėkščiausią filmo idėją. Filmas toli gražu nėra stebuklas, kai kas išspręsta pagal daugel matytų siaubo filmų ar serialo vaizdavimo metodikų, tad originalumu filmas nepasižymi, norėtųsi, kad del Toro labiau eksperimentuotų, nutoltų nuo Holivudo standartų, tačiau yra kaip yra, ir šis „Frankenšteinas“ nėra prastas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.6

 

Maištinga Siela