Sveiki,
Nežinau labiau rožinės
vasaros nei šios. Nei per pirmuosius šaltibarščių festivalius, nei Laisvės
partijos rinkimus. Viską nustelbė Gretos Gerwig filmas „Barbė“ (angl. Barbie)
(2023), kuris tapo pelningiausiu savo kampanijos filmu, aplenkęs net Hario
Poterio dalis. Gerwig puiki režisierė, jos filmai „Boružėlė“ ir „Mažosios
moterys“ prasimušė į populiarumo viršūnę, o „Barbė“ nuo šiol dar ir moters
režisierės rekordas. Keista, kai vis dar kalbame apie tai, kad moteris gali,
nes tai kartu ir filmo turinys. Žinoma, filmo komercinę sėkmę nulėmė didžiulė
reklaminė kampanija bei specialiai vyresni ir jau karjeras sukūrę pagrindiniai
aktoriai Margot Robbie ir Ryan Gosling bei specialių žvaigždžių garso takeliai.
Sunku kalbėti apie „Barbę“,
nes ji išanalizuotą profesionalų ir mėgėjų nuo A iki Z feministiniais,
socialiniais, ekonominiais ir kitais aspektais. Gal iš tikrųjų filmo pradžioje
nuskambėjusi frazė, kad Barbė pakeitė viską, yra tiesa, o ne lozungas. Nes ji
darė poveikį madai, grožio ir seksualumo standartams, moterims, kurios ne tik
striptizo šokėjos ir namų šeimininkės, bet ir gydytojos, mokytojos, kosmonautės
ir t. t. Iš tikrųjų filmo siužetas juk nėra įmantrus. Jis vaizduoja klasikinę
blondinę Barbę, kuri gyvena žaisliniame plastiko pasaulyje, tačiau patenka į
realų pasaulį, kuriame ima jausti jausmus, suprasti žmones, tačiau Gerwig dar
panaudoja ir lyčių stereotipus, kuriuos sieja su galia dominuoti ir nustatyti
pasaulio standartus. Barbės kampanijos viršūnėje sėdi ne kūrėja (ji tik kukli
senutė sandėliuke), bet savininkas VYRAS. Stipriausioji filmo korta tampa
išvirkštinio lyčių galios pasaulis: Barbės pasaulyje dominuoja moterys, o
tikrovėje – vyrai. Kenas pabuvojęs tikrovėje atneša į moterišką pasaulį vyrų
stereotipus ir sukuria chaosą. Moterys barbės greitai randa klasikinius būdus
(susietus su manipuliacija ir apgaule) pasitvarkyti sau reikalus, taigi tie
patys stereotipai tampa ir kovos priemone.
Iš vienos pusės filmas
neanalizuojantiems gali būti plokščias ir nelabai vykusiai komiškas, neturintis
parako, bet taip nėra. Kiekviena dirbtina scena turi savas potekstes,
sukonstruotas iš lėlių namelio ir pasaulio principų, atliepiančius šio pasaulio
seksistinius, nelygiateisiškumo ir grožio standarto stereotipus. Filmą galima
vadinti ir lyčių karais. Visgi po filmo galvojau, jog gera būti ta Barbe, bet
kartu tai yra ir prakeiksmas, nes tampi vyro pasaulio ir savo įsitikinimų, kurį
tau primetė, verge. Iš kitos pusės tas plastikinis standartų pasaulis tampa
akstinu pačioms moterims pabėgti nuo patriarchato į savo pasaulėlį. Barbė
staiga tampa socialinės ekonomikos galios simboliu, kuri įkūnija dviprasmybes: džiaugsmą
ir vargą; tobulumą ir kančią, ir t. t.
Manau, filmas yra pavykęs,
primityvokos klišės šįkart veikia žaidybiniu principu apmąstyti, o kas slypi už
lyčių soc. standarto, elgsenos ir vertinimo kriterijų. Retai kada juokiausi,
stebėjausi, kad filmas nejuokingas, o rožinė spalva – karo spalva. Keno
perspektyva irgi įdomi, bet, tiesa, neišplėtota, jis tik priemonė paryškinti
moters padėtį patriarchate. Kaip gyventi vyrams su užmesta dirbtinoka
džentelmeno perspektyva? Gal kas dar sukurs panašų filmą. Visgi po filmo kirbėjo
tik viena simbiozinė mintis: Dieve mano, juk gyvename tik kartą, negi mes iš
tikrųjų murgdomės tokiuose kvailuose stereotipuose ir vienas kitam
primetinėjame standartus, o neatitikę jų vis dar piktinamės ir jaučiamės kalti?
Gyvename būtent taip, patikėkite. Barbė sudeda daug svarbių akcentų, nors
žiūrėti ir nebuvo pro komercines klišes lengva ir surikiuoti visas mintis.
Filmas, kai klišės pasitarnauja!
Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 80/100
IMDb: 7.2
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą