Filmas: "Kvepalai. Vieno žudiko istorija" / "Perfume: The Story of a Murderer"

Sveiki, skaitytojai!
 
„Bėk, Lola, bėk“ (1998) režisierius Tom Tykwer praeityje yra sukūręs ne vieną kino hitą, įskaitant ir jo bendradarbiavimą su seserimis Wachowski prie „Debesų žemėlapis“ (2012) projekto. Vis prisimenu savo vėlyvąją paauglystę, kai dar mokykliniais laikais teko skaityti rašytojo Patrick Suskind romaną „Kvepalai“. Absoliuti nostalgija. T. Tykwer ambicingai ekranizavo šį romaną pavadinimu „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“ (angl. Perfume: The Story of a Murderer) (2006). Teko šį filmą matyti prieš 20 metų, vos kai tik jis pasirodė kino teatruose, ir nuo to laiko jis man kažin kaip įstrigo kaip viena geriausių visų laikų ekranizacijų. Taip, jeigu reiktų pasakyti kokią nors labai arti knygos esančią ekranizaciją, kaip pavyzdį visada prisimenu ne kokį Harį Poterį ar „Žiedų valdovą“, bet būtent filmą „Kvepalai. Vieno žudiko istorija.“
 
Filmas pasakoja apie žuvų turguje gimusį Žaną Batistą Genujį, kuris per plauką išlieka gyvas ir patenka į našlaičių namus. Filme vaizduojamas šiurkštus, purvinas ir dvokiantis XVIII amžiaus Paryžius, atmosfera perteikiama kaip 2006 metų filmui nepaprastai šlykščiai, o tai yra įtaigumo ženklas, bent jau man. Genujis, kaip jau daugelis iš jūsų žino, pasižymi antgamtiniu gebėjimu pajusti pačius subtiliausius kvapus, iš jų vaizduotėje komponuoti tokias variacijas, apie kurias to laikmečio kvepalų meistrai tegali pasvajoti. Galiausiai Genujis keliauja po Pietų Europą ir perpranta kvapų išgavimo meistriškumą. Jis bando išgauti jaunų ir nekaltų mergelių kūniškus kvapus, kurie sukuria magišką ir iš proto vedančius kvepalus, kurie paverčia atsiskyrėlį bene galingiausiu pasaulio valdovu...
 
Daug nesiplėtosiu. Filmas kino kritikų, mano nuostabai, buvo įvertintas labai drungnai. Kritika daugiausia sukosi aplink tai, kad filmas labiau vaizduoja formas, o ne turinį. T. Tykweriui pavyko meistriškai atkurti XVIII a. atmosferą, tačiau jis neišvengiamai prarado didžiąją dalį to tamsaus, filosofinio ir uoslės pojūčiu paremto vidinio pasaulio, kuris darė knygą tokia unikalumą. Dažniausiai žiūrovai kritikavo dėl to, kad neįmanoma perteikti paties kvapo ir jos galios, bet kaip tu tai padarysi kine? Netgi su šių dienų technologijomis? Nepaisant kritikos, man filmas net po 20 metų žiūrint antrąkart darė puikų įspūdį. Britų aktorius Ben Whishaw sukūrė nepaprastą vaidmenį, šiurpų antžmogį, kuris baugina savo blogio genijaus galiomis net ir šiaip vaizduotės stokojančius žiūrovus.
 
Filme pasirodo kino legendos – Dustin Hoffman ir Alan Richman. Veikėjai stilizuoti, ekspresyvūs, šiek tiek primintų kokio „Guliverio kelionės“ personažus, tik režisierius labiau ryškina tą tamsiąją erotiškumo atmosferą, bauginančius Paryžiaus priemiesčius ir bažnyčios galią. Taip, kai kas galbūt gali pasirodyti komiškai perspausta, pvz., kardinolo infantiliški rėksmai. Daug kas kritikavo pabaigos orgijų sceną, bet ji man visame filme viena įspūdingiausių, atskleidžianti sociumo bejėgiškumą prieš antžmogį. Kai kurios scenos teatrališkai dekoruotos, bet kaip jos tinka šiam filmui! Taigi, filmas man vis neprarado žavesio net ir po tiek laiko.
 
Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 56/100
IMDb: 7.5
 
Maištinga Siela

Filmas: "Padangių akis" / "Eye in the Sky"

Sveiki, 

Tiesą sakant, niekada nedomina kariniai filmai – tiesiog kaip kokią klišę vis tai kartoju, bet imu retkarčiais ir pasižiūriu dėl aktorių, režisieriaus ar bent dėl to, kad filmas visuotinai gavo pripažinimą. Štai karinis trileris „Padangių akis“ (angl. Eye in the Sky) (2015) gal daugelį ir pradžiugintų savo gera režisūra ir scenarijumi, o jeigu dar ir patinka britų aktorė Helen Mirren, tai nėra ko abejoti, kad filmas „įkris į širdį“.

Tiesą sakant, filmo tikslas pavaizduoti šių dienų dievus: kaip aukštesnioji rasė, gelbstinti gyvybę ir stebinti per karinę operaciją nuotoliniu būdu ir vien ministrų skambučiais lemiamas vietinių Afrikos gyventojų gyvenimas. Nors visa karinė operacija perteikiama kaip „aukojimas mažesnio blogio, norint įveikti didesnį“, visgi filmas labiausiai smogia ne biblinių prasmių motyvais, potekstėmis, bet aštriomis apsisprendimo situacijomis, kurios „kertasi“ su žmogaus moralinėmis nuostatomis bei profesinėmis valdžios ir karjeros ambicijomis, kad filmuose visada kels tą patį klausimą: o ką mes patys rinktumėmės, atsidūrę tokioje situacijoje?

Filmo operacija gana išmoninga, jeigu jums patinka išvadavimo ir t. t. veiksmo operacijos, manau, šis filmas gal irgi patikti. Visgi pirmoji filmo pusė kažkokia vilkduobė, nes ilgą laiką nelabai žiūrovas gali susigaudyti, ką jis stebi, todėl erzina šis kraštinis vaizdavimo būdas, kurį strategiškai pasirenka scenaristai. Kitą vertus, tas diskomfortas greitai perauga į gana aiškų naratyvą, kuri ima kelti įtampą ir susidomėjimą. Visgi filmas, mano galva, neprilygsta „Oskaru“ įvertintiems karinių operacijų filmams „Sirijana“ (2005) ar „Operacija: Argo“. 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nedidelis chaosas" / "A Little Chaos"

Sveiki, skaitytojai,

Pasiilgau kostiuminių dramų! O kai išėjo filmas su Kate Winslet „Nedidelis chaosas“ (angl. A Little Chaos) (2015), kurį režisavo šiemet nuo vėžio mirusęs Alan Rickman, pamiau, kad pats laikas griebti jautį už ragų. Na, tiesą sakant, šio aktoriaus kaip režisieriaus nepažinau, tačiau, kad jis puikus aktorius, tą gali patvirtinti ne vienas kino kritikas. Beje, jis šiame filme sukūrė karaliaus vaidmenį.

„Nedidelis chaosas“ išties lengvas ir netgi beveik pramoginio turinio filmus, skirtas patenkinti gana neišrankius žiūrovus. Čia rasite ir melodramos, ir dramos ir komiškų situacijų. Veiksmas vyksta septyniolikto amžiaus antroje pusėje, tačiau laikmečio rekonstrukcija labiau karkasinė ir nesistengia rekonstruoti laikmečio. Taip, kostiumai žavūs, pagalvota ir apie aplinką, bet visgi laikmečio mąstysena, to meto dvariškių ir karaliaus stoiškumo neprimena nė iš tolo, todėl filmas daug ką praranda. Nors sukalti išties gerą kostiuminę dramą gana sunku. 

Kate Winslet veikėja Sabina De Barra ambicinga sodų kūrėja, kuri patenka į aukštuomenės sluoksnius, tačiau jos rūmų intrigos nejaudina, ji kovoja tik su savo pačios demonais – dukrelės praradimas veda iš proto. Nepasakyčiau, kad režisieriui pavyko atskleisti ir dramos gelmę, ji labiau karkasinė – šiek tiek pamėkliškų sapno preliudijų, šiek tiek sentimentalių ir gražių kameros rakursų, bet iš esmės menkai žiūrovą jaudina tokios talentingos aktorės bandymas sujaudinti žiūrovą. Bet čia aktorė visai nekalta, tai vis režisūra, kuri pernelyg praslydo lengvai, užleisdama vietą paviršiui ir tiesiog azartiškam pokeriui, nei vidinių veikėjų analizei ir primena britų filmą „Daug triukšmo dėl nieko“, nei kažkuo originalų filmą.

 

Toks tas ir filmas, pasirodė lengvas, gražus, patrauklus, visiems prieinamas su puikiais aktoriais ir įkandamas, tačiau jo turinys neatskleidžia gelmių, tokių, kokių jis bent iš istorijos turėjo potencialo ištransliuoti. Patiko, bet itin stipriu filmu nepavadinčiau.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tegyvuoja meilė" / "Love Actually"

Sveiki,

Noriu pristatyti to paties režisieriaus, kuris sukūrė filmą „Laiko tiltas“ (2013) senesnę Richard Curčio romantinę kino juostą „Tegyvuoja meilė“ (angl. Love Actually) (2003) – taip jau nutiko, kad visai atsitiktinai pažiūrėjau to paties režisieriaus filmus vienas po kito. „Tegyvuoja meilė“ man, jaučiu, kaip ir daugeliui, išsiskyrė savo aktorių žvaigždžių gausa, jame pasirodo šiuolaikinės Holivudo ir britų kino legendos, tokios kaip Emma Thompson, Liam Neeson, Colin Firth, Bill Nighy, Keira Knightley ir kitas būrys žinomų aktorių. Na, išties gera matyti tiek gausiai surinktų aktorių vienoje kino juostoje.

Filmas man pasirodė miniatiūrinių kalėdinių meilės istorijų almanachas, į kurį įeina mažos, viena su kieta šiek tiek sušlietos, sakyčiau, per kalėdinę dvasią istorijos apie tai, kaip svarbu kartais išsižadėti savo taisyklių, darbų, prioritetų, ydų ir kitų mus draskančių ir kaustančių dalykų ir pasijausti laimingiems. Meilė nieko nekainuoja. Manau, ši juosta anksčiau ar vėliau taps (o gal jau ir tapo) tikra kalėdine klasika ir gulsis greta tokių kalėdinių kino legendų kaip „Vienas namuose“ ar filmas „Atostogos“...

Visgi man šis filmas susižiūrėjo, kad ir labai gražiai, bet skystokai. Gal pernelyg nugrimzdau į komercinio kino užkambarius ir pasiilgau rimtų monolitų? Galimas daiktas. Filmas pasirodė gražus, mielas, paprastas, aišku, skleidžiantis ir aukštinantis meilę, idealizuojantis žmonių santykius, skleidžiantis nekomercinę Kalėdų dvasią, bet viskas gan išliko sentimentalu, aktoriai negalėjo pademonstruoti savo ypatingų sugebėjimo, o gal jų ir nereikėjo, tačiau norėjosi kažko įsimintinesnio. Neliko nieko – siužetai tuoj išgaruos, liko tik kažkoks jausmas, lyg ir kažkas kažkur matyta... Tai tikrai nėra ta kino juosta, kurią būtina pamatyti. Ne. Veikiau, jei norite tiesiog praleisti ramiai ir jaukiai vakarą, kad ir per Kalėdų atostogas, manau, šis filmas tiks, kol skrandyje virškinsis kalėdiniai mandarinai ir baltoji mišrainė.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela