Filmas: "Angelo širdis" / "Angel Heart"

Sveiki,

„Vidurnakčio ekspreso“, „Evitos“ bei „Anždelos pelenai“ režisierius Alan Parker sukūrė filmą „Angelo širdis“ (angl. Angel Heart) (1987), kuris yra romano ekranizacija ir pasakoja apie 1955 metų Amerikos didmiesčio detektyvą. Visais atžvilgiais filmas tipinis – jeigu tai šeštas dešimtmetis, tai būtinai tai bus kokia nors kriminalinė istorija, veiks būtinai kokia nors moteris ir detektyvas. Tiesą sakant, tokio filmo nė nebūčiau žiūrėjęs, nes tiesiog alina mane vidutiniai nuspėjami detektyvai, šįkart viską paakstina misticizmo ir siaubo filmo elementai, kurie šią, berods, banalią istoriją pateikia kur kas įdomiau, nei būtų galima tikėtis.

Filmas iš esmės priminė R. Polanskio „Devintuosius vardus“ (1999) bei kultinį „Velnio advokatas“ (1997), kada prie žmogiškosios teismo nagrinėjimo istorijos ir įvairių tyrimų įsikiša antgamtinės būtybės, o tiksliau – pats Liuciferis Šėtonas. Nuo pat pirmųjų kadrų „Angelo širdis“ turi aiškiai suformuluota struktūrą ir misiją, netgi pasakojimo sąranga daugiau ar mažiau nuspėjama. Tiesą sakant, filme menkai užsilikusio ar numano novatoriškumo – iš tokio kino tiesiog išaugo galybė štampų ateities kartoms, tačiau jame ir siaubo elementai taip pat nėra nauji. Neneigsiu, nepaisant visų šių numatomo įvykių rutuliojimo, filmas turi savito žavesio ir bauginančios įtaigos, kurią perteikia aktorius Mickey Rourke bei Robert De Nirro.

Filme naudojami tautosakiniai motyvai, ypač afroamerikiečių vudu ir Biblijos mišinys, kuriant paslaptingą atmosferą. Dabar neįsivaizduoju, kas ryžtųsi kurti Holivude tokią rizikingą istoriją. Filmas nors ir kolekcinis, nepasakyčiau, kad labai daug ką prarasite jo nepamatę, tačiau, kam patinka aktorių duetas, kam patinka tiesiog kokybiškas devinto dešimtmečio kinas, manau, filmo nepraleiskite.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Sieka

Filmas: "Nemirtingieji" / "Immortals"

Sveiki,

Dar viena kažkada šiaip sau pražiopsota drama, pasakojanti apie antikinius mitus, buvo „Nemirtingieji“ (angl. Immortals) (2011). Kažkada filmą visgi stengiausi žiūrėti, bet po pusvalandžio išjungiau – nebegalėjau suvirškinti tos turinio tuštumos, kurią anuomet jaučiau. Gražūs kadrai, kur turinys gilus kaip Tartaro bedugnė. Visgi šiandien filmą pažiūrėjau iš naujo ir vertinu jau ne taip ir blogai. Visų pirma, manau, reikia suvokti žanrą ir pačių mitų pasakojimus, juose nėra kažin ko itin stulbinančio, dažniausiai koks nors Dzeuso sūnus kažkur apsilanko ir pelno tėvo prielankumą ir viskas. Ne išimtis ir pasakojimas apie Tesėją. 

Visgi filmas vietomis nuobodokas, norėjosi didesnės įtampos ir nepatogumo, daugiau ryžto eksperimentuoti su turiniu. Šįkart režisierius puikiai sužaidė vizualizacija, nes filmas estetiškas, prisodrintas Antikos didybės kadrų ir prabangos, kurios net šiais laikais reta, tačiau kartu žiūrovas supranta, kad tai nėra realybę atspindintis Antikos tikrovę. Netgi žemė, sukelti potvyniai yra išgalvoti, kaip ir pati mitologija, aiškinanti tam tikrus gamtos ir pasaulio sutvėrimo reiškinius. Šiaip didinga vizualinė pusė man labai patiko, bet ir vėlgi finalas šiek tiek nuviliantis, kažkaip tikėjausi daugiau iš įkalintų titanų ir grumtynių su dievais. Tai kokie gi tie Olimpo dievai, jeigu jie yra mirtingi? Labiau priminė man herojus su super galiomis, nors kostiumai buvo šaunūs.

Visgi filmą vertinu gana neblogai. Atsižvelgiant į turinį, režisieriui pavyko papasakoti graikų mitologijos pasakojimą, kažin ko itin neatskleisdamas herojų charakteriuose, tačiau skirdamas dideles kūrybines galias Antikos didybės proporcijoms perteikti, išėjo gana neprastas filmas su puikiai žinomais aktoriais, tokiais kaip Henry Cavill ir Mickey Rourke.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis:  46/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nuodėmių miestas 2" / "Sin City: A Dame to Kill For"

Sveiki, kino mėgėjai,

Šįkart noriu labai trumpai pakomentuoti kino filmą „Nuodėmių miestas 2“ (angl. Sin City: A Dame to Kill For) (2014), kurį po devynerių metų sugrąžino kultiniais tapęs režisierių duetas Robert Rodriguez ir Frank Miller. Teko matyti pirmąją dalį gal bemaž prieš septynerius metus, o gal ir dar seniau. Negalėčiau pasakyti, kad pribloškė, tačiau prisimenu kaip itin „Tarantinišką“ filmą su nuostabiais ir unikaliais specialiaisiais efektais. Tą patį režisieriai pakartoja ir filmo tęsinyje, kuris, kaip ir reikėjo tikėtis, nebesulaukė tokių aikčiojimų, kaip pirmoji „Nuodėmių miesto“ dalis.

Bulvarinis, „komiksų“ tipažo pasakojimas kine nėra kažkas naujo, tačiau tai, ką pavyko išreikšti šiems režisieriams, visgi pavyko kažkas naujo ir neįtikėtino. Antroji filmo dalis, jeigu jį galima vadinti tęsiniu, manau, nėra kažkuo itin prastesnė už senesnę versija. Aišku, čia daugiau smulkių istorijų, kurie susijungia į vieną didelį nusikalstamo miesto istorijų almanachą, susijungdami ir prasilenkdami atskiromis pasakojimų gėjelėmis čia pat gatvėje. Nors nesu tokių kino juostų mėgėjas, tačiau šįkart vėl mėgavausi tuo išskirtiniu pasakojimu ir filmo grafika, bet už vis labiausiai pačiais aktoriais, kurie susirinko į vieną didžiulį žvaigždžių būrį. Labiau kalbėsiu apie moteris, kurios čia nepaprastai gražios, pilnos skausmo, keršto ir troškimų – kone muilo operų blogiukės, tiesa, muilo operų elementų šiame filme išties nemažai, ypač pasakojant Evos Green kuriamo personažo manipuliacinius „sugebėjimus“. Kaip visada ant scenos šokanti Jessica Alba atrodė pritrenkiamai, bet jos personažui toli gražu Nuodėmių mieste gyventi nebėra taip miela ir gera...

Eva Green iš vis pusę savo laiko prabuvo praktiškai nuoga ir vonioje bei lovoje – o ko reikia tokiai mačistinei juostai kaip „Nuodėmių miestas“? Tiesa, paskutiniuoju metu, o praktiškai nuo jos karjeros pradžios, Eva Green beveik visose kino juostose demonstruoja savo puikųjį kūną. Nori patraukios nuogybės? Pasikviesk vaidinti E. Green, ji neturėtų atsisakyti. Paskutinįkart ji aistringai dulkinosi laive, vaidindama „300“ filmo tęsinyje „300: Imperijos gimimas“, prie kurio, kaip bebūtų keista, prisidėjo ir vienas iš „Nuodėmių miesto“ režisierių. J. Alba man kaip aktorė išvis neimponuoja, nieko negaliu pasakyti, ką ji gero suvaidinusi, tačiau čia ji labai patraukli. Na, ir filmo berniukai blogiukai... Tiesiog belieka tik mėgautis hiperbolizuotu brutalumu, pamatyti visą gėrį, apipintą legendomis ir mitais, apie didmiesčių gaujas ir jų gyvenimą, kas kad kartoninį, komiksinį, bet vis tiek patrauklų. Be didelių pretenzijų filmą rekomenduoju visiems.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb:6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bufalas 66" / "Buffalo '66"

Sveiki, kino gerbėjai,

Vincent Gallo sukuria, kaip jis pats teigė, pusiau autobiografinį filmą „Bufalas 66“ (Buffalo 66) (1998), kuriame pats ir atlieka pagrindinį vaidmenį – nestabilios emocinės-psichinės būklės vyruką, kuris išeina iš kalėjimo, aplanko tėvus ir bando atkeršyti skriaudikams. Itin reto subtilumo komedijinė-kriminalinė drama, kuri tikrai patiks ir nustebins ne vieną kino gurmaną, bet tiesą sakant, man vietomis buvo sunkoka žiūrėti šį filmą. Kažkada paauglystėje esu matęs pusę filmo, bet tąkart buvo „ne mano smegenims“, todėl užmigau tikriausiai, bet žiūrint iš šios dienos taško, galiu pasakyti, kad filmas atrodo kur kas įdomesnis.

Negaliu pasakyti, kad man, kaip gurmanui, ši juosta padarė didelį įspūdį ir patiko. Atvirkščiai, tikėjausi didesnio pasimėgavimo, tačiau jo nepajutau. Viskas su šiuo filmu lyg ir gerai, jis kitoniškas – pastelinės spalvos, savotiška pasaulėžiūra į visuomenę ir šeimą, o jau koks puikus garso takelis, tai kai kurie filmai turėtų smarkiai pavydėti, tačiau bendroje visumoje filmas pakankamai statiškas, tačiau statiškumą užplombuoja meniniai – estetiniai sprendimai. Filmas beveik dviejų valandų, tačiau viskas vyksta vieną dieną ir medžiagos bei istorijos jame pakankamai mažai. Vincent Gallo pasirinko ši filmą filmuoti savo buvusiame rajone, pagerbiant praeitį ir vaikystės prisiminimus.

Vieną iš pagrindinių vaidmenų tąkart sukuria ir Christina Ricci, kuriai šis vaidmuo buvo tikras iššūkis. Po filmo pasirodymo jaunoji aktorė žiniasklaidai pranešė, kad daugiau niekada gyvenime nesifilmuos jokiame filme, kur pasirodys Vincent Gallo, kadangi dirbti su tokiu bepročiu yra ne tik sudėtinga, bet ir labai pavojinga. Ch, Ricci prisipažino, kad po šio projekto ji patyrė didelių psichologinių traumų, pridedant ir tai, kad jai tada tebuvo 17 metų ir pirmą kartą filmavosi be artimųjų, kurie anksčiau lydėdavo į filmavimo aikštelę. Christina teigė, kad Vicentas Gallo nuolat ją keikė, šaukė ant jos ir net įžeidinėjo, o praėjus 3 metams po juostos yra net skaudžiai pasišaipęs iš tuometinių Ricci kūno formų, nes mergina tąkart matomai buvo apkūni, gal todėl po to daugiau ir nebematėme Ricci su antsvoriu? Na, nesvarbu.

Toks įtemtas darbas vėliau kai kur bus pavadintas netgi „metodu“, kadangi personažų romantiniai santykiai filme išties atrodo kitoniški, keisti, primenantys „stūmimą ir traukimą“, keista aura ir emocijos. Na, išties filmas gan keistas, todėl keistų, statiškų, bet neprastų filmų fanatikams šis darbas turėtų ypatingai gerai tikti ir patikti.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Imtynininkas" / "The Wrestler"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pasidalyti mintimis apie filmą „Imtynininkas“ (The Wrestler) (2008 m.). Jau kuris laikas norėjau pažiūrėti šį filmą, kadangi vis painiojosi po ranka, o kai sužinojau, kad filmas debiutavo ir „Kino pavasaryje“, pagalvojau, kad šunys nematė – pažiūrėsiu! Nenusivyliau. Filmas 2008 metais Venecijos festivalyje apdovanotas auksiniu liūtu, o pagrindinis filmo aktorius Mickey Rourke nominuotas auksiniam gaubliui ir net Oskarui kaip geriausias aktorius... Išties juosta apipilta nemažai liaupsių, tačiau ji man pasirodė pernelyg gal niūri, bet tas niūrumas ir duoda savotiško žavesio. Žiūrėjau filmą ir jaučiausi panašiai, kaip žiūrėdamas paskutinį Alejandro Gonzalez Irritu darbą „Biutiful“, bet pastarasis iš vis buvo nuostabus, o „Imtynininkas“ tikriausiai nusileidžia tuo, kad čia labiau susitelkta tik į begęstančios žvaigždės gyvenimo vienišumo cunamį, neišsimušant į socialines peripetijas.

Būtų juokinga dabar atpasakoti filmo siužetą. Rourke atrodo pasenęs ir tas jo senumas filme labai gerai tinka. Kai jį pamačiau einant žavų senstelėjusį vyrą su kišeniniu šuneliu raudonu kilimu per apdovanojimus, net juokas suėmė, kad suvaidino imtynininką, tačiau ir pačiame filme nepasakysi, kad jis „monstras“, atvirkščiai, „Amerikietiškų imtynių“ gerbėjai turėtų labai nusivilti, nes filme akivaizdžiai visi yra draugai, seni kovotojai veteranai, kurie tiesiog falšyviai valdo minią ir jų emocijas. Nežinau, ar „Amerikietiškose imtynėse“ tas pats, tačiau, kai paauglystėje juos žiūrėdavau, būdavo net keista, kai jie po tokių smūgių vėl gali po savaitės drąsiai kautis... Nesvarbu. Filmas juk ne apie falšyvizmą, o apie vienatvę, su kuria žmogus susiduria, kai pasijaučia niekam nereikalingas. Kai liga prispaudžia, tada pamatai, kas lieka iš to tavo juokingo darbo. Nepamainomų nėra, o štai šeima, artimieji, jie visada bus šalia tavęs... Deja, imtynininkas susizgrimba per vėlai su artimaisiais ir čia gimsta žiūrovo gailestis pagrindiniam personažui.

Šiaip filmas paprastas kaip du kart du. Dramos tematika irgi nesvetima kinui, (prisiminkime Rokio epopėją), kuris leidžia tik įsivaizduoti, ką jaučia nuo Olimpo nulipusi „žvaigždė“. Šiaip filmas labiau visgi skirtas gurmanams – gera vaidyba, operatorius vaikšto nuolat paskui pagrindinio personažo užpakalį, kad ir kur jis beeitų – striptizo baran, sporto kluban, pabėgioti miškan ar šiaip darban. Vienos įdomiausių scenų buvo, kai jis pardavinėja salotas ir dešras prekybos centre, nes imtynės jam nepelningas darbas, labiau hobis. Tada pagalvojau, kad ir „Maximos“ pardavėjos galbūt falšyviai šypsosi, linki geros dienos, o mintyse keikia tą maistą ir tave patį. O juk būna... Sunkaus gyvenimo smogas gaubia visą filmą, bet tai nėra blogai, man filmas visai patiko, patiko YPAČ pagrindinio aktoriaus vaidyba. Žiūrėti tikrai galima, bet klausimas – ar visiems? Nepamatysit – nesužinosit.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 81/100
IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela