Filmas: "Kambarys" / "Room"

Sveiki, skaitytojai,

Lenny Abrahamson‘o filmas „Frenkas“ kažkada pasirodė toks keistas, kad tiesiog ilgai laužiau galvą, kaip jį vertinti ir apskritai suprasti, todėl jis man patiko, o štai jo sukurta knygos ekranizacija „Kambarys“ (angl. Room) (2015) tapo tikru šių metų apdovanojimų hitu. Kažkada knygų išpardavime čiupinėjau ir lietuvišką „Kambario“ vertimą, tada kažkaip paskaičiau atgalinį viršelio pusę – ir vėl intriguoja, ir vėl įtraukianti ir t. t., kad tiesą sakant nebesudomino, nes visos knygos šitaip afišuojamos ir anotacija tampa reklaminiu triuku, tad knyga kažkaip praslydo pro pirštus. Dabar šiek tiek gailiuosi, nes filmas pasirodė besąs toks įtraukiantis, įdomus ir įtaigus, kad tiesiog prilipau prie ekrano ir sunkiai begalėjau atsiplėšti.

Žinome visas tas baisias istorijas apie tai, kaip vienišiai vyrai suvilioja jaunus vaikus, jaunuolius, juos uždaro į rūsius ar bunkerius ir nebepaleidžia ilgus metus. Tokį filmą jau esu pristatęs apie „Michaelis“ (2011), apie berniuką, auginamo pedofilo rūsyje. Filmas „Kambarys“ iš esmės yra kitoks, nes pagrobimo istorija yra tik peizažas, o iš tikrųjų istorija yra apie motinos ir vaiko santykius, tokius grįstus besąlygišku pasitikėjimu. Filmo scenarijus nepaprastai sodrus, gilus ir realizuotas su nepaprasta įtaiga, o užtikrinta režisūra atskleidžia veikėjų dvasinį dažnį, o ne eilinę smurto istoriją, ši taktika stebina nuo pat pradžių. Sunkiai sveiku protu suvokiama istorija šįkart turi optimistinių ir pakilių tonų, ypač didelis dėmesys vaiko pasaulio suvokimo ir juslių plėtimuisi, kuris nemažiau stebina ir jaudina nei kažkada priešingai besitraukiantis pasaulis prancūzų filme „Skafandras ir drugelis“ (2007). Žiūrovas yra priverstas sirgti už motiną ir vaiką, būti su juo, galvoti kaip jis, matyti ir iš naujo atrasti niekada nematyto pasaulio didybę, baugumą ir įgyti naujų įgūdžių. 

O ką jau sakyti apie vaidybą? Brie Larson buvo pritrenkiančiai gera, todėl manęs nė kiek nestebina jos nominacijos visuose kino forumuose, bet išvis mane nustebino Jacob Tremblay, suvaidinęs mažąjį berniuką. Jo natūralumas, jusliniai potyriai tokie artimi prieš gerus metus matytame filme „Vaikystė“, kad tiesiog net norisi kažkokio atskiro vaikų „Oskaro“. Aišku, tai didžiulis režisieriaus darbas ir visos kūrybinės komandos, nes istorija buvo patikėta, patikėta žiūrovu, idėja. Ir tiesiog negaliu vertinti filmo prasčiau, nes jis man suteikė maksimalų malonumą patirti įtaigų motinos ir vaiko ryšį bei bauginantį adaptacijos procesą prie naujos aplinkos potyrį be holivudinių pagardų.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pykčio regimybė" / "The Upside of Anger"

Sveiki, skaitytojai, 

Daug kam kažkada tikriausiai patiko amerikiečių režisieriaus Mike Binder filmas „Pykčio regimybė“ (angl. The Upside of Anger) (2005). Visai neseniai teko jį pamatyti. Šiaip filmas iš tos vidutinės serijos – „filmas kaip filmas“, žiūrėti galima, bet... Bet viską tikriausiai nuo pradžių.

Tipinė amerikietiška drama iš pirmo žvilgsnio lyg ir visai netipinė – trijų dukterų motina išgyvena skyrybų krizę, nes vyras paliko ją su dukromis, todėl nuo šiol ji mėgaujasi destrukcija – daug geria, suirsta nuo menkiausių smulkmenų vien tam, kad jaučiasi turinti teisę suirsti. Negana to, atsiranda prietranka girtuoklis kaimynas, kuris prisišlieja prie jos ir ima keisti gyvenimą, tačiau moteris pernelyg užsiėmusi savo skausmu ir tuo mėgaujasi. Šalia pagrindinės istorijos dar seka ir menkesnės dukrelių istorijos ir bėdos. Viskas lyg ir būtų gerai, sakytume, bet režisūra ir sprendimai tiesiog šiek tiek lyg ir nuviliantys, o filmas neužpildo galutinių žiūrovų lūkesčių. Nei ta motinos istorija, nei tos dukrelės, įsidarbinusios radijuje, jaudina, lyg žiūrėtum truputį į akvariumo žuvis, bet nepaisant gero scenarijaus, prastokos realizacijos, filme yra dar vienas geras dalykas – taip, tai vaidyba.

Puikiai pagrindinį vaidmenį atliko Joan Allen, ne kartą nominuota „Oskarui“, šįkart ji sukuria irgi įsimintiną vaidmenį. Nepaprastai jai tiko šis vaidmuo, jos fiziniai parametrai ir netgi ją visai įsivaizdavau kaip Bree iš „Nusivylusių namų šeimininkių“. Kino legenda Cevin Costner, priešingai nei jo partnerė, pasirodė gana vidutiniškai, gal dėl vaidmens paviršutiniškumo, gal dėl scenarijaus, tačiau tai tikrai ne jo gyvenimo vaidmuo. Visumoje filmas nėra itin geras, kokio tikėjausi, bet nėra ir labai prastas, tiesiog vienam pažiūrėjimui, kur kas labiau intriguojantis atrodė panašios tematikos filmas „Lantana“.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Malonus miestelis" / "Pleasantville"

Sveiki,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Malonus miestelis“ (angl. Pleasanville) (1998), kurį režisavo amerikiečių režisierius Gary Ross, tas pats, kuris režisavo tokius filmus kaip „Bado žaidynės‘ (pirmąją dalį), „Favoritas“ ir kt. Jeigu reiktų apibūdinti įspūdžius po filmo „Malonus miestelis“, galėčiau pasakyti, kad tai itin amerikietiškos kultūros filmas – lengvas, holivudiškas, bet nebanalus, juo gali mėgautis tiek paprasti žiūrovai, tiek kino gurmanai.

Sakyčiau, filmo idėja yra stipriausia šio filmo pusė. Nusiųsti šiuolaikinius jaunuolius (brolį ir sesę) į šešto dešimtmečio transliuotą serialą „Malonus miestelis“, kur nėra konfliktų, kur žmonės šypsosi, kur nėra seksualumo, o tik geros žmonos, geri vyrai ir dirbtina schematiška sistema, kurioje visi jaučiasi laimingi, be problemų, bet vos tik jaunuoliai atsiduria nespalvotoje idilinėje visuomenėje, įvyksta didžiulis perversmas. Jie sutrikdo įprastą gyvenimą ir žmonės ima keistis ir vis labiau panašėti į mūsų visuomenę...

Iš tikrųjų tokiu lyg ir paprastu, sakyčiau, būdu režisieriui pavyko perteikti mūsų visuomenės evoliucijos grandį, jo nepastovumą ir tai, kaip lengva ir pavojinga skaidyti žmones pagal rūšis arba luošinti natūralius prigimtinius pasireiškimus vardan idilinės ir sterilios visuomenės. Būtent dėl šio kritinio požiūrio man filmas ir patiko. Patiko, žinoma, ir visa originali scenografija. Filme pilna garsių šiuolaikinių aktorių – Tobey Maguire, Reese Witherspoon, William H. Macy, Joan Allen ir kt., gal kiek jaunesni, nei paprastai mes juos dabar įsivaizduojame, bet vis tiek buvo juos malonu pamatyti „Maloniame miestelyje“. Filmas išties labai gerai ir šviesiai nuteikia, pasikroviau gerų emocijų ir gerai bei turiningai praleidau laiką. To linkiu ir Jums.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Salemo raganos" / "The Crucible"

Sveiki, kino mylėtojai,

Filmas „Salemo raganos“ (The Crucible) (1996) tikriausiai turėtų verstis kaip „Tiglis“ (tai toks specialus katilas), bet tikriausiai gal ir gerai, jog verčiamas „Salemo raganos“, nes šis filmas pastatytas būtent pagal tokio pavadinimo pjesę. Mane nuolat domina tokio tipažo kinas, kur bandoma atskleisti paslaptis, susijusias su raganyste, persekiojimais. Salemo raganų legenda išties dažnas reiškinys kino filmuose, prisiminus kad ir tą patį filmą „Fokus Pokus“. 

Na, „Salemo raganos“ yra vykęs kino pavyzdys, tik gaila, kad taip didesnio paties žiūrovo dėmesio nesulaukęs filmas, kuris pasakoja apie Salemo miestelio raganas. Tai kiek kitoks žvilgsnis į šį mistinį reiškinį ir fanatišką persekiojimą. Filmas rodo, kaip lengva manipuliuoti dievobaimingais aspektais, prisidengiant Biblija, apsimesti Šėtono regėtojais ir pasmerkti kitų likimus. Įtaigus siužetas, ypatingai teismo salėje vykusios scenos, kurios gal ir teatrališkos, tačiau labai stipriai motyvuotos psichologiškai. Čia susigrumia gudrumas ir silpnumas, manipuliacijos galia ir patiklumas, gerumas ir veidmainystė, visais atžvilgiais šiame filme, kaip ir buvo galima numanyti, laimi tie, kurie perpranta dievobaimingumo galią ir sugeba iš to išpešti naudos. Spekuliavimo galia tais laikais gebėjo valdyti patikliuosius, neapsišvietusius žmonės, kurie bijodami šėtono drąsiai leidosi būti fanatikais.

Tamsūs laikai, tamsūs kostiumai ir senos tradicijos leidžia mėgautis savita atmosfera. Filme pasirodo puikusis Daniel Day-Lewis, kuris įtikinamai ir užtikrintai suvaidina mirtininką. Šalia jo puikuojasi klastingo personažo atlikėja Winona Ryder – viena talentingiausių ir labiausiai pripažintų XX amžiaus paskutinio dešimtmečio aktorių, kurią, dievaži, esu įsimylėjęs! Puikus ir įdomus siužetas, puiki vaidyba, nervus tampantys dialogai šį filmą paverčia ne vien meilės ir pasiaukojimo filmu, bet ir matomai kantrybės šou bei teisingumo testu. Žmonių kvailumas yra beribis ir jis yra žiaurus, peršasi tokia mintis po šio filmo, tačiau būti protingų ir apsimesti kvailiu vardan to, kad išgyventum yra viena, bet nepripažinti kvailio kaukės ir mirti iš idėjos yra kita. Kurį kelią Jūs pasirinktumėte? Melą ir išgyvenimą, ar sąžiningumą ir mirtį? Dailus kostiumuotas filmas apie pasirinkimą ir baimę valdančią mases. Dar vienas filmas apie religijos naudojimą valdymams, kitaip sakant, žemiškiems reikalams tvarkyti.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela