Filmas: "Laimės gėlelė" / "Little Joe"

 Sveiki,

Mokslinė fantastika, kuri kažkada buvo vaizduojama kine, sakykim, prieš 30 ar daugiau metų, šiandien jau yra tapusi tikrove. Didžiuliai moksliniai šuoliai medicinos ir technologijų pramonėje, nepasakyčiau, kad žmones padarė laimingesniais. Priešingai, tapome dar labiau atsiriboję, pažeidžiami platesniame galimybių pasaulyje. Štai britų režisierė Jessica Hausner sukūrė mokslinės fantastikos filmą „Laimės gėlelė“ (angl. Little Joe) (2019), kuris žiūrovus galgi nesužavėjo, bet mane visgi pritraukė ir sudomino savo originaliu scenarijumi. Filme mokslininkai bando mus išgelbėti nuo depresijos, liūdesio ir nusivylimo ieškodami naujo vaisto...

Filmas pasakoja apie netolimą ateitį, o gal septinto-aštunto dešimtmečio madomis stilizuotą dabarties alternatyvią tikrovę. Iš esmės filmas tam tikra prasme distopija, kuri pasakoja apie laimės dirgiklių paiešką ir kaip iš to užsidirbti pinigų ir galbūt padėti žmonėms. Mokslininkė Alisa, nusižengdama etikai, panaudoja nepatvirtintas struktūras ir sukuria laimės žiedadulkes išskleidžiančias gėles, kurių įkvėpus, atrodo, kad žmogus tampa emociškai stabilesnis, ne toks pažeidžiamas, tačiau Alisa net neįtaria, kad jos mokslinis eksperimentas iš tikrųjų pagamino žmonijos civilizaciją pražudysiantį virusą. Įkvėpus augalo, atrodo, žmogus ima keistis, jo sąmonę uzurpuoja dirbtinis augalo intelektas, perimdamas buvusio žmogaus prisiminimus...

Iš tikrųjų dėl filmo realizacijos galima pasiginčyti. Vieniems ji atrodys stilinga ir spalvinga, o idėja aptinkama jau ne viename „šaltame“ britų mokslinės fantastikos filme. Tai nieko panašaus į tą „Invazija“ (2007) su Nikole Kidman, kur siužeto ritmas pagrįstas užaštrintu trileriu, kai į žmones įsikūnijo ateiviai. „Laimės gėlelė“ bando suderinti Holivudą ir kartu išlaikyti savitą pasakojimo braižą. Žiūrovas labiausiai yra priverstas jaudintis dėl motinos Alisos, kuri pastebi savo sūnaus pokyčius ir negeba iš pradžių atskirti nuo paauglystės maišto, tačiau netgi šiame iš pažiūros dekoratyviame filme veikia motinos instinktai. Gal ir nesvarbu, kuo viskas pasibaigs, nes kažin kaip galima nujausti Alisos pralaimėjimą ir dirbtinio intelekto laimėjimą. Stebina tiesiog netikėta paties dirbtinio intelekto forma, kurios dar kine nebuvau matęs šitaip plėtojant. Visgi filmas „įsuka“ ganėtinai lėtai, režisierė nesistengia šokiruoti, kurti tradiciškai aštraus trilerio, veikiau tyliai klausia: o kas, jeigu mes, žiūrovai, žiūrėdami šį filmą ir svarstydami apie šią ateities galimybę, iš tikrųjų gimstame ir mirštame nieko apie save iš tikrųjų nežinodami, nes už mus veikia kitos jėgos, kurios yra mumyse ir mus tiesiog apgavo, priversdamos galvoti, jog tai mūsų laisvas pasirinkimas... Taigi filmas galbūt jau apie įvykusius dalykus, kurių mes nenutuokiame įvykus, todėl man šis filmas patiko.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 5.8

 

Jūsų Maištinga Siela