Knyga: César Aira "Vaiduokliai"

 

Cesar Aira. „Vaiduokliai“ – Vilnius: RARA, 2021. – p. 160.

Sveiki, skaitytojai,

„O gal architektūra, kuriai būdingas neužbaigtumas, yra literatūra? (p. 71)“.

Argentiniečių rašytojas Cesar Aira (g. 1949) be jokios abejonės taps šių metų atradimu. Metų pradžioje perskaityta jo trumpa knyga Vieno keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas driokstelėjo kaip perkūnas iš giedro dangaus, o dabar antroji trumputė knyga Vaiduokliai (ispn. Los Fantasmas), kurią į lietuvių kalbą išvertė Alma Naujokaitienė, o išleido leidykla RaRa, tapo nuostabiausiais šių metų literatūriniais akrobatiniais skaitiniais. Garsus Pietų Amerikos rašytojas garsėja savo novatorišku rašymu stiliumi – jo mažyčiai romanai (gal apsakymai?) parašomi greitai, eksperimentuojant su pasakojimo perspektyvomis ir ritmu bei staigia netikėta istorijos baigtimi. Abi knygos, atrodo, pasiduoda keistam pasakojimo srautui, kurie primena sapną, o gal haliucinaciją, nesuvaldomą ieškojimą, o pabaigoje paaiškėja, kad viskas „sudygsniuota“ taip, kaip ir turėjo būti. Tai intuityvi literatūrinė klausa, ne kitaip. Sakoma, kad rašytojas parašęs kūrinį, jo nebetaiso ir leidžia tokį, kokį parašė.

Vaiduokliai datuojamas 1987 metų vasario 13 dieną, nors išleistas 1990 metais ir tai ankstyvojo periodo vienas pirmųjų C. Aira išgarsinusių literatūros kūrinių. Istorija mus nukelia į paskutiniuosius XX amžiaus besiplečiantį statybos sektoriuje Buenos Airės miesto rajoną. Autorius vaizduoja statomą daugiaaukštį namą, kurių butuose, nors pastatas dar neužbaigtas, jau gyvena Čilės imigrantų darbininkų šeimos, o tarp jų šmirinėja dulkėti nuogi vyrų vaiduokliai, kuriuos pastebi ne visi. Iš pirmo žvilgsnio nieko nevyksta, pasakotojas dinamiškai skaitytoją vedžioja per daugiabučio butus, kaskart vis stabtelėdamas prie kokio nors veikėjo. Pasakojimas apima paskutinę metų dieną, kai po paskutiniųjų darbo valandų tame pačiame aukšte susirenka šeimos švęsti artėjančių Naujųjų metų. Vyrai išgėrinėja nesulaukę svečių, moterys galvoja apie vaišes, po pavojingus aukštus žaidžia vaikai. Iš tikrųjų šiame name autorius sukuria atskirą socialinę terpę, kuriame pačiais įvairiausiais rakursais išryškina didmiesčio socialinę nelygybę.

Pasakotas apsistoja ties penkiolikmete Patre (Patricija), kurios tėvai iš Čilės jau galvoja apie mergaitės ištekinimą, tačiau Patrė neatrodo suinteresuota tuoktuvėms, ji gyvena kitokiame pasaulyje ir dažnai nesupranta motinos, kuri nuolat tauškia, kad svarbiausia yra turėti „tikrą vyrą“. Kaip romane vėliau teigiama, motinai „tikras vyras“ yra tas, kuris uždirba pinigus, nepalieka šeimos, o už tai galima dovanoti alkoholizmą ir kitas „tikram vyrui“ būdingas ydas. Galiausiai sužinome, kad „tikro vyro“ sąvoką motina pasiskolina iš tų pačių nuolat geriančių vyrų, tad niekas iš tikrųjų nežino, kas tas tikras vyras, o tuo tarpu dukrą Patrę kaip magnetas traukia nuogi vyrai vaiduokliai, kurie ją kviečia į vakarėlį, tačiau, kad jame sudalyvautų, reikia mirti...

Istorija išties bauginanti, autorius kuria savitą gotikinę ir nerimu pagrįstą atmosferą, tad skaitant atrodo, kad bet kuriuo metu įvyks kokia nors nelaimė, tuoj pasakotojas pasieks romanui įprastą klasikinę kulminaciją, tačiau išvengiama tiesmukų ir nuspėjamų štampų. Kad išvengtų klišių, autorius nuolat keičia pasakojimo perspektyvą ne tik susitelkdamas į vakarėliui Buenos Airės karštyje besiruošiančius skirtingus veikėjus, bet ir keičia pasakojimo ritmą, toną ir per Patrės sapno kirmgraužas nukrypsta į eseistinius samprotavimus apie pasaulyje egzistuojančias gentis, jų laiko ir architektūros sampratą, kuri kuria socialinį kontrastą su turtinę nelygybę išgyvenančiais čiliečiais. Viena iš įdomesnių idėjų, kad nebaigtas statyti pastatas iš tikrųjų jau yra pabaigtas statyti kiekvieno iš mūsų galvoje, nes tas, kas neužbaigta turi tąsą mentaliniame lygmenyje. Išskleidęs teoriją pasakotojas grįžta prie čiliečių vakarėlio ir bando pagrįsti veikėjų elgesio modeliais apie tai, kas iš esmės yra tikrovė ir kur yra jau įsivaizduojamos tikrovės ribos.

Cesar Aira

Vienas svarbiausių šeiminio gyvenimo momentų pasakojime yra bręstančios Patrės seksualinis gyvenimas. Ji stebi nuogus fantomus, jų penius ir bando perprasti vyro kūno formos ir tų formų keliamą geismo santykį. Tai tarsi bandymas suvokti, kas yra moteriškumas ir kodėl kiekvienai moteriai reikia vyro, todėl falo motyvas pasakojime įgauna ir kitą pasakojimo prasmės parabolę t. y. dvasinę moters ir vyro jungties architektūros kūrimo būtinybę. Štai ką pasakotojas per nuogus vaiduoklius stebinčią Patrę atskleidžia: „Nors, žinoma, ištekėjusiais moteriai kaip ji ta scena turėjo ypatingą reikšmę – ne pažadą, o patvirtinimą, kad iš tikrųjų visi vyrai vienodi. Jie neturi ko slėpti. Visi vyrai turėjo ne tik vienodus organus, bet ir tokią pat vertę (p. 83).“ Vyro ir moters vaidmenys Lotynų Amerikos šeimose yra ganėtinai stereotipiniai, ypač darbininkų-samdinių klasėje, o požiūris į šiuos vaidmenis ganėtinai panašūs. Kur kas svarbesni tampa Pietų Amerikos tautiniai skirtumai t. y. vyrų ir moterų tarp čiliečių ir argentiniečių palyginimai, kurie įgalina tarptautinius kalbinius, etninius ir biologinius stereotipinius požiūrius.

Rašytojas C. Aira tam tikra prasme kurdamas Vaiduoklius yra genijus, nes jis vaizduoja regimą statomo daugiabučio pasaulį, tačiau ir savo pasakojime stato kitą, jau literatūrinio pasakojimo pastatą. Vienas iš triukų – skirtingų žanrų konjunktūra t. y. iš vienos pusės juk Vaiduokliai yra socialinis Pietų Amerikos romanas, o iš kitos – magiško realizmo dviprasmybių žaismas, „išdykaujanti literatūra“. Autorius apjungia aukštąjį, apoloniškąjį literatūros pasakojimo klodą t. y. išskleidžia amžinuosius gyvenimo ir mirties dėsnius, filosofuoja remdamasis istoriniais-kultūriniais kontekstais, grindžia architektūros idėjas, tačiau tuo pačiu perteikia ir žemąjį, dionistinę literatūrą, suplakdamas aukštąjį stilių su TV muilo operos šablonais, buitiniais išgėrimais ir moterų pokalbiais apie vaikus, dovanas, nėštumą. Tai rašytojo molis, iš kurio jis lipdo du vieną kitą užsiklojančius pasaulius, ir akivaizdu, kad tas apoloniškasis yra hermetiškas, kiekvieno veikėjo, ypač Patrės, pajaučiamas, kurį išreikšti verbaline raiška darbininkų klasei nėra priimtina, kaip nepriimtina svajoti, gyventi kitokį gyvenimą, todėl iš to kuriamas motinos ir dukters nesusikalbėjimas.

Kas Vaiduokliuose padeda šiuos du stilius sulipinti į vientisą literatūros architektūrą? Ogi pasakotojo žongliravimas magiškuoju realizmu, dydžiais ir proporcijomis, išryškinant ir sumenkinant tam tikrus apčiuopiamos tikrovės vaizdinius. „Neįtikėtina, kad dviejų metukų vis dar buvo lėlės dydžio. Iš tikrųjų tas pats kaip ir su visais vaikais pagal savo amžių gali atrodyti dideli arba maži, tačiau, palyginus su suaugusiu žmogumi, visada atrodys maži. Jie turėjo viską, kas žmogiška, bet kitu mastu. Jie buvo žmogiški visais būdais, bet kita prasme. Ir to visai pakaktų, kad neatpažintum arba manytumei susidūręs su nesąmoningai iškreiptu sapnu (p. 60).“

Autorius sąmoningai suliedamas tikrovės socialinį gyvenimą su neregimuoju dvasių pasauliu išgauna vos kaip vaiduoklį perregimą, dažnai, atrodo, kad tik nuojautomis vedamą paralelinį pasaulį, kuris netenkina Patrės įprastinio gyvenimo. Taigi romanas iš esmės daugiabriaunis, turintis ne vieną prasminį išėjimą. Iš vienos pusės tai pasakojimas apie socialinį hierarchinį pasaulį, o iš kitos – apie prigimtines jautrias savirealizacijos pajautas, kurias veikėjai turi užgniaužti, nes pasaulis jau priskyrė vaidmenį. Vaiduokliai tampa simboliu to kito pasaulio, kuris nepavaldus gyvenimo architektūros brėžiniams, kur galima rinktis, kas tu esi ir kas tu nori būti. Tam tikra prasme veikėjai yra įkalinti, kaip tie knygoje vaizduojami tikrieji vaiduokliai, savo socialiniuose pastatuose, savo minčių pratęstuose kalėjimų pastatuose, kur mažytės laimės stebuklą sukuria – ak, kaip žmogiška ir natūralu! – naujo vaiko gimimas, artėjanti giminių santuoka, naujas butas, atšaldytas melionas ar stiklinė vyno, kuri išbalansuoja įžemintą pasaulį ar naujametiniai fejerverkų šūviai, sumišę su iš laimės klykiančių vaikų šurmuliu. Nepakartojamas daugiadimensinis achitektoninis literatūrinis vaiduokliškas nuotykis.

Jūsų Maištinga Siela