Knyga: César Aira "Fulgencijus"

 

Cesar Aira. „Fulgencijus“ – Vilnius: rara, 2024. – p. 192.

„Fulgencijus savo ruožtu, lyg savo kūriniu nepatenkintas menininkas, kuriam nepavyko perteikti gyvojo pasaulio negyva forma, net ir suvokdamas, kad padarė viską, ką galėjo, smalsaudamas klausė savęs, kodėl gi jis visad gauna tik pasaulio fragmentus, o ne visus pasaulius (p. 77).“

Sveiki, skaitytojai,

Garsus ir produktyvus Argentinos prozininkas Cesar Aira (g. 1949) lietuviams jau žinomas iš išverstų ir Raros leidyklos knygų serijoje pristatytų kūrinių Vienas keliaujančio dailininko nutikimas (2020) ir Vaiduokliai (2021). Abi knygos man labai patiko, todėl laukiau romano Fulgencijus (ispan. Fulgentius), kurią į lietuvių kalbą išvertė Aistė Kučinskienė. Autorius iš tikrųjų turi ritmišką ir pagavų pasakojimo ritmą, atrodo, kad kūrinį parašo be perstojo tarškindamas klavišus ar skrebindamas rašiklį, kol galiausiai pritrūkęs amo sustoja pačioje reikšmingiausioje kūrinio vietoje, taip atverdamas skaitytojui daugiaprasmiškas perspektyvas.

Šįkart rašytojas sukuria fiktyvų veikėja – romėnų laikų karvedį Fulgencijų, kuris ilgus metus tarnavo Romai ir jos imperatoriams, su legionieriais užkariaudamas provincijas. Fulgencijus iš patricijų kilęs vyras, kuris turi to meto geriausią išsilavinimą ir dar būdamas labai jaunas parašo teatrui skirtą pasakojimą apie save patį. Sulaukęs senatvės ir patraukęs į paskutinį savo gyvenimo žygį jis apmąsto savo gyvenimą, bet labiausiai rūpinasi savo vienintelio kūrinio palikimu ir jo pastatymais. Ten, kur jis įsikuria, stengiasi su savo kariais ar vietos gyventojais pastatyti pasakojimą, tiesa, naiviai suvokdamas teatro meno išgales ir kultūrą, veikiau absurdiškai tenkindamas savo egoistinius ir ganėtinai sureikšmintus interesus. Iš tikrųjų Fulgencijus nori sukurti šlovingą savo asmens kulto istoriją, kad būsimi ainiai galėtų statyti jo pjesę apie jo pergales, tačiau pats Fulgencijus šalinasi egoistinių paskatų ir visokiausiais sofistiniais būdais bando perteikti kitus šio spektaklio statymo motyvus, atrasti savo filosofiją ir prasmę, tačiau skaitytojas jau gali numatyti, kad Fulgencijus jau nusenęs ir šiek tiek nupušęs romėnų karių akimis, tą rodytų ir jo jaunasis palydovas, tikriausiai, jau besikėsinantis po šios kelionės užimti jo šlovingąją vietą...

Kaip jau būdinga C. Airai, taip ir šiame romane rašytojas pasakoja istoriją keliais sluoksniais. Iš vienos pusės turime pseudo istorinio romano karkasus, nes autorius pateikia romėnų įsiviešpatavimą Europoje, jų kariavimo ir nukariavimo strategijas, romane gausu to meto aplinkos, romėnų politikos detalių, tačiau kitas sluoksnis, be kurio romanas nebūtų toks įdomus, jis perteikia Fulgencijaus infantilizmą, susireikšminimą. Atrodo, kad romano rašymo procesu C. Aira ne tik nagrinėja Fulgencijų kaip asmenybę, bet ir balansuoja ant filosofinio meno briaunos: viena ranka veikėjas kariauja, plėšia, žudo ir ugnimi įvedinėja romėnišką tvarką, o kita – kuria ir galvoja, kaip provincijos vergai perteiks pjesės medžiagą ir sukurs karvedžio viziją sukurtos Romos imperijos viduriuose, kitaip sakant, Fulgencijus stato antrąją valstybę vidinėje imperijoje, kurio centru tampa jo egocentrizmas.

Apie savo asmens ir darbų mitologizavimą Fulgencijus išsiduoda ir istorijose savo palydovams, kurdamas stulbinamai absurdišką istoriją, kaip jis save patį pagimdė, apvaisintas deivės: „Tęsėsi ilgai ir buvo nelengva, skausmas pasiekė apogėjų, bet staiga ėmė sklaidytis, o tą, kas pasirodė, atpažinau persigandęs, bet ir nudžiugęs – tai buvo mano naujasis Aš, mano, kaip Romos generolo, Aš. Viskas išsyk nuskaidrėjo: iškęsti skausmai – tai šio ypatingo gimdymo skausmai. Toji, kuri mane apvaisino, buvo deivė, tuosyk persikūnijusi į vieną iš merginų, mokančių pradžiuginti vyrus. Šitokiu būdu tapau generolu (p. 75).“

Kaip jau minėjau, Fulgencijui nesvetima filosofija, kuri užmaskuoją jo paties susireikšminimą, jis netgi sukūrė požiūrio koncepciją apie tai, kad jis yra ne rašytojas, bet vieno kūrinio kūrėjas: „Mano tragedija autobiografiška, dėl to vienetinė, o vienetinė dėl to, kad autobiografiška. Aš turiu tik vieną gyvenimą, tad mano išrastas žanras čia ir pasibaigia. Galėjau pereiti prie kitų temų, tas tiesa, bet nejaučiau vidinio poreikio rašyti toliau, o neturint tokio poreikio, kurį priskirčiau jausmų sričiai, visa, ką parašai, skamba neįtikinamai – arba kaip tai, kas parašyta vien iš profesinės pareigos. Pagal profesiją esu kariškis, šlovingųjų Romos legionų generolas. Dramaturgijos srityje apibrėžčiau save kaip kilnų mėgėją (p. 57-58).“ Žinote, kodėl Airai pavyko įtikinamai sukurti egocentriško karvedžio portretą? Ogi dėl to, kad viskas perteikiama iš Fulgencijaus perspektyvos ir tik aliuzijomis į aplinką galima įtarti, ką kaip šunys paklūstantys kariai ir palydovai iš tikrųjų galvoja apie savo vadą Fulgencijų.

Cesar Aira

Viena svarbiausių Fulgencijaus kūrimo strategijų yra jo dvilypumo atskleidimas. Iš vienos pusės jam teatras yra malonumas ir paskutinėje kelionėje daugiausia mintys sukasi apie pjesę, kurio žodžius moka atmintinai, bet iš kitos pusės Fulgencijus yra iš tikrųjų žiaurus ir šaltas sadistas, abejingas žmonių kančioms ir mirtims, pvz., jis kalnuose alina romėnų karius laukdamas, kol pasibaigs žiema, tempia juos per lietaus pažliugusius kalnus ir susidūręs su priešais jų nepasigaili, nes per tiek metų jis išmoko likti abejingas nukariautoms tautoms. Tačiau autorius įspraudžia ir išties sudėtingesnes Fulgencijaus egzistencines prasmes, apie gyvenimo pabaigą, senėjimą, pasitraukimą iš darbo, štai ką jis rašo laiške savo žmonai: „Nerimas ima vien dėl to, kad tiesiog gyvenau, ne dėl to, kad sekėsi gerai ar blogai. Tik tiek – gyvenau. Ir to gailiuosi. Bet juk kitaip negalėjau. Jeigu ir būta alternatyvių gyvenimų, nė vienas nebuvo maniškis (p. 120).“

Kitaip sakant, Fulgencijaus išorinė didybė ir jo nuveikti darbai tampa parodija prieš tą vidinį veikėjo suvokimą, kad viskas eina prie pabaigos ir jam, kaip ir visiems šio pasaulio mirtingiesiems, teks anksčiau ar vėliau pasitikti mirtį. Griebtis savo paaugliškosios pjesės tėra Fulgencijaus baimės sukeltas refleksinis psichofizinis būdas susigrąžinti savo ankstyvąją šlovę, jėgą ir jaunystę, užpildyti dabartį prisiminimais, todėl statydamas savo jaunų dienų pjesę scenoje stengiasi pamatyti jauno aktoriaus jėgą, graciją ir didybę, kitaip sakant, bent akimirką vėlei būti suvedžiotas iliuzijų ir suinscenizuoti save jauną, patirti savo jaunų dienų šlovę – tai labai pavykęs rašytojo C. Airos psichologinis kūlverstis, atskleidžiantis Fulgencijos nusilpimą ir baimę numirti bei būti užmirštam. Fulgencijaus stotas ir saviapgaulę perteikiantys veiksmai iš tikrųjų sukuria atpažįstamą Don Kichoto personažo schemą, t. y. svajotojas, kuris taip niekada ir negyveno nė dienos laimingas.

Man patiko romanas Fulgencijus, manau jis psichologiškai labai niuansuotas ir vėlei atitinka jau pažinto Cesar Airos teksto kūrimo principą, t. y. niuansuotai atskleisti pagrindinio veikėjo prieštaras ir dvilypumą, laikantis pozicijos, kad visa tai, kas išoriškai ir žemiškai lyg ir pasiekta, viduje dažniausiai rodo esminius trūkumus ir baimes. Išties puiki knyga, kuri parodo, kad C. Airos literatūriniai mažieji romaniukai, (nes jie išties labai lakoniški), perteikia sudėtingus veikėjų pasirinkimus ir elgseną, apie kuriuos smagu ne tik skaityti, bet ir apmąstyti. Reikia manyti, kad tai dar ne paskutinė C. Airos knyga lietuviškai.

Maištinga Siela

Cesar Aira knygos: Vienas keliaujančio dainininko gyvenimo nutikimas, Vaiduokliai, Fulgencijus

 

Cesar Aira (g. 1949 m.) – vienas svarbiausių šiuolaikinių Argentinos rašytojų, išsiskiriantis savo produktyvumu ir novatorišku stiliumi. Jo kūryba, apimanti daugiau nei šimtą romanų, esė ir apsakymų, yra išversta į daugybę kalbų, o jo vardas nuolat minimas tarp kandidatų į Nobelio literatūros premiją. Lietuvoje C. Airos kūryba taip pat sulaukė susidomėjimo, o jo knygų vertimai leidžia lietuvių skaitytojams susipažinti su šio autoriaus savitu literatūriniu pasauliu.

 

Lietuvių kalba jau pasirodė keletas C. Airos knygų vertimų. Leidykla „Rara“ išleido romanus „Vaiduokliai“ ir „Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas“, „Fulgencijus“. Šios knygos atspindi C. Airos kūrybos bruožus: netikėtus siužeto posūkius, fantastinius elementus ir ironišką požiūrį į tikrovę. C. Airos kūrybai būdingas žaismingumas, gebėjimas maišyti skirtingus žanrus ir kurti unikalius pasaulius. Jo knygose dažnai susiduria realybė ir fantazija, o personažai patenka į neįprastas situacijas.

 

C. Airos kūryba yra vertinama dėl jos originalumo ir gebėjimo laužyti tradicinius literatūros kanonus. Jo knygos skatina skaitytojus mąstyti apie literatūros ribas ir galimybes. Lietuvių kalba pasirodę vertimai suteikia galimybę lietuvių skaitytojams susipažinti su šio išskirtinio autoriaus kūryba.

Maištinga Siela

Knyga: César Aira "Vaiduokliai"

 

Cesar Aira. „Vaiduokliai“ – Vilnius: RARA, 2021. – p. 160.

Sveiki, skaitytojai,

„O gal architektūra, kuriai būdingas neužbaigtumas, yra literatūra? (p. 71)“.

Argentiniečių rašytojas Cesar Aira (g. 1949) be jokios abejonės taps šių metų atradimu. Metų pradžioje perskaityta jo trumpa knyga Vieno keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas driokstelėjo kaip perkūnas iš giedro dangaus, o dabar antroji trumputė knyga Vaiduokliai (ispn. Los Fantasmas), kurią į lietuvių kalbą išvertė Alma Naujokaitienė, o išleido leidykla RaRa, tapo nuostabiausiais šių metų literatūriniais akrobatiniais skaitiniais. Garsus Pietų Amerikos rašytojas garsėja savo novatorišku rašymu stiliumi – jo mažyčiai romanai (gal apsakymai?) parašomi greitai, eksperimentuojant su pasakojimo perspektyvomis ir ritmu bei staigia netikėta istorijos baigtimi. Abi knygos, atrodo, pasiduoda keistam pasakojimo srautui, kurie primena sapną, o gal haliucinaciją, nesuvaldomą ieškojimą, o pabaigoje paaiškėja, kad viskas „sudygsniuota“ taip, kaip ir turėjo būti. Tai intuityvi literatūrinė klausa, ne kitaip. Sakoma, kad rašytojas parašęs kūrinį, jo nebetaiso ir leidžia tokį, kokį parašė.

Vaiduokliai datuojamas 1987 metų vasario 13 dieną, nors išleistas 1990 metais ir tai ankstyvojo periodo vienas pirmųjų C. Aira išgarsinusių literatūros kūrinių. Istorija mus nukelia į paskutiniuosius XX amžiaus besiplečiantį statybos sektoriuje Buenos Airės miesto rajoną. Autorius vaizduoja statomą daugiaaukštį namą, kurių butuose, nors pastatas dar neužbaigtas, jau gyvena Čilės imigrantų darbininkų šeimos, o tarp jų šmirinėja dulkėti nuogi vyrų vaiduokliai, kuriuos pastebi ne visi. Iš pirmo žvilgsnio nieko nevyksta, pasakotojas dinamiškai skaitytoją vedžioja per daugiabučio butus, kaskart vis stabtelėdamas prie kokio nors veikėjo. Pasakojimas apima paskutinę metų dieną, kai po paskutiniųjų darbo valandų tame pačiame aukšte susirenka šeimos švęsti artėjančių Naujųjų metų. Vyrai išgėrinėja nesulaukę svečių, moterys galvoja apie vaišes, po pavojingus aukštus žaidžia vaikai. Iš tikrųjų šiame name autorius sukuria atskirą socialinę terpę, kuriame pačiais įvairiausiais rakursais išryškina didmiesčio socialinę nelygybę.

Pasakotas apsistoja ties penkiolikmete Patre (Patricija), kurios tėvai iš Čilės jau galvoja apie mergaitės ištekinimą, tačiau Patrė neatrodo suinteresuota tuoktuvėms, ji gyvena kitokiame pasaulyje ir dažnai nesupranta motinos, kuri nuolat tauškia, kad svarbiausia yra turėti „tikrą vyrą“. Kaip romane vėliau teigiama, motinai „tikras vyras“ yra tas, kuris uždirba pinigus, nepalieka šeimos, o už tai galima dovanoti alkoholizmą ir kitas „tikram vyrui“ būdingas ydas. Galiausiai sužinome, kad „tikro vyro“ sąvoką motina pasiskolina iš tų pačių nuolat geriančių vyrų, tad niekas iš tikrųjų nežino, kas tas tikras vyras, o tuo tarpu dukrą Patrę kaip magnetas traukia nuogi vyrai vaiduokliai, kurie ją kviečia į vakarėlį, tačiau, kad jame sudalyvautų, reikia mirti...

Istorija išties bauginanti, autorius kuria savitą gotikinę ir nerimu pagrįstą atmosferą, tad skaitant atrodo, kad bet kuriuo metu įvyks kokia nors nelaimė, tuoj pasakotojas pasieks romanui įprastą klasikinę kulminaciją, tačiau išvengiama tiesmukų ir nuspėjamų štampų. Kad išvengtų klišių, autorius nuolat keičia pasakojimo perspektyvą ne tik susitelkdamas į vakarėliui Buenos Airės karštyje besiruošiančius skirtingus veikėjus, bet ir keičia pasakojimo ritmą, toną ir per Patrės sapno kirmgraužas nukrypsta į eseistinius samprotavimus apie pasaulyje egzistuojančias gentis, jų laiko ir architektūros sampratą, kuri kuria socialinį kontrastą su turtinę nelygybę išgyvenančiais čiliečiais. Viena iš įdomesnių idėjų, kad nebaigtas statyti pastatas iš tikrųjų jau yra pabaigtas statyti kiekvieno iš mūsų galvoje, nes tas, kas neužbaigta turi tąsą mentaliniame lygmenyje. Išskleidęs teoriją pasakotojas grįžta prie čiliečių vakarėlio ir bando pagrįsti veikėjų elgesio modeliais apie tai, kas iš esmės yra tikrovė ir kur yra jau įsivaizduojamos tikrovės ribos.

Cesar Aira

Vienas svarbiausių šeiminio gyvenimo momentų pasakojime yra bręstančios Patrės seksualinis gyvenimas. Ji stebi nuogus fantomus, jų penius ir bando perprasti vyro kūno formos ir tų formų keliamą geismo santykį. Tai tarsi bandymas suvokti, kas yra moteriškumas ir kodėl kiekvienai moteriai reikia vyro, todėl falo motyvas pasakojime įgauna ir kitą pasakojimo prasmės parabolę t. y. dvasinę moters ir vyro jungties architektūros kūrimo būtinybę. Štai ką pasakotojas per nuogus vaiduoklius stebinčią Patrę atskleidžia: „Nors, žinoma, ištekėjusiais moteriai kaip ji ta scena turėjo ypatingą reikšmę – ne pažadą, o patvirtinimą, kad iš tikrųjų visi vyrai vienodi. Jie neturi ko slėpti. Visi vyrai turėjo ne tik vienodus organus, bet ir tokią pat vertę (p. 83).“ Vyro ir moters vaidmenys Lotynų Amerikos šeimose yra ganėtinai stereotipiniai, ypač darbininkų-samdinių klasėje, o požiūris į šiuos vaidmenis ganėtinai panašūs. Kur kas svarbesni tampa Pietų Amerikos tautiniai skirtumai t. y. vyrų ir moterų tarp čiliečių ir argentiniečių palyginimai, kurie įgalina tarptautinius kalbinius, etninius ir biologinius stereotipinius požiūrius.

Rašytojas C. Aira tam tikra prasme kurdamas Vaiduoklius yra genijus, nes jis vaizduoja regimą statomo daugiabučio pasaulį, tačiau ir savo pasakojime stato kitą, jau literatūrinio pasakojimo pastatą. Vienas iš triukų – skirtingų žanrų konjunktūra t. y. iš vienos pusės juk Vaiduokliai yra socialinis Pietų Amerikos romanas, o iš kitos – magiško realizmo dviprasmybių žaismas, „išdykaujanti literatūra“. Autorius apjungia aukštąjį, apoloniškąjį literatūros pasakojimo klodą t. y. išskleidžia amžinuosius gyvenimo ir mirties dėsnius, filosofuoja remdamasis istoriniais-kultūriniais kontekstais, grindžia architektūros idėjas, tačiau tuo pačiu perteikia ir žemąjį, dionistinę literatūrą, suplakdamas aukštąjį stilių su TV muilo operos šablonais, buitiniais išgėrimais ir moterų pokalbiais apie vaikus, dovanas, nėštumą. Tai rašytojo molis, iš kurio jis lipdo du vieną kitą užsiklojančius pasaulius, ir akivaizdu, kad tas apoloniškasis yra hermetiškas, kiekvieno veikėjo, ypač Patrės, pajaučiamas, kurį išreikšti verbaline raiška darbininkų klasei nėra priimtina, kaip nepriimtina svajoti, gyventi kitokį gyvenimą, todėl iš to kuriamas motinos ir dukters nesusikalbėjimas.

Kas Vaiduokliuose padeda šiuos du stilius sulipinti į vientisą literatūros architektūrą? Ogi pasakotojo žongliravimas magiškuoju realizmu, dydžiais ir proporcijomis, išryškinant ir sumenkinant tam tikrus apčiuopiamos tikrovės vaizdinius. „Neįtikėtina, kad dviejų metukų vis dar buvo lėlės dydžio. Iš tikrųjų tas pats kaip ir su visais vaikais pagal savo amžių gali atrodyti dideli arba maži, tačiau, palyginus su suaugusiu žmogumi, visada atrodys maži. Jie turėjo viską, kas žmogiška, bet kitu mastu. Jie buvo žmogiški visais būdais, bet kita prasme. Ir to visai pakaktų, kad neatpažintum arba manytumei susidūręs su nesąmoningai iškreiptu sapnu (p. 60).“

Autorius sąmoningai suliedamas tikrovės socialinį gyvenimą su neregimuoju dvasių pasauliu išgauna vos kaip vaiduoklį perregimą, dažnai, atrodo, kad tik nuojautomis vedamą paralelinį pasaulį, kuris netenkina Patrės įprastinio gyvenimo. Taigi romanas iš esmės daugiabriaunis, turintis ne vieną prasminį išėjimą. Iš vienos pusės tai pasakojimas apie socialinį hierarchinį pasaulį, o iš kitos – apie prigimtines jautrias savirealizacijos pajautas, kurias veikėjai turi užgniaužti, nes pasaulis jau priskyrė vaidmenį. Vaiduokliai tampa simboliu to kito pasaulio, kuris nepavaldus gyvenimo architektūros brėžiniams, kur galima rinktis, kas tu esi ir kas tu nori būti. Tam tikra prasme veikėjai yra įkalinti, kaip tie knygoje vaizduojami tikrieji vaiduokliai, savo socialiniuose pastatuose, savo minčių pratęstuose kalėjimų pastatuose, kur mažytės laimės stebuklą sukuria – ak, kaip žmogiška ir natūralu! – naujo vaiko gimimas, artėjanti giminių santuoka, naujas butas, atšaldytas melionas ar stiklinė vyno, kuri išbalansuoja įžemintą pasaulį ar naujametiniai fejerverkų šūviai, sumišę su iš laimės klykiančių vaikų šurmuliu. Nepakartojamas daugiadimensinis achitektoninis literatūrinis vaiduokliškas nuotykis.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: César Aira "Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas"

 César Aira. „Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas“. – Vilnius: Rara, 2020. – p. 104.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Naujoji Rara leidykla itin nemažai savo knyginio asortimento siūlo mums iš Lotynų Amerikos literatūros, kitaip sakant, kerta langą ne tik į klasikinius ir pačius garsiausius šio regiono rašytojų darbus, bet ir į šiuolaikinę šio kontinento literatūrą, kuri, beveik nėra jokios abejonės, jau tampa tikra klasika. Klasika, kurią galime perskaityti lietuviškai, nesulaukę, kol kas nors bus įvertintas Tarptautiniu Booker ar Nobelio premija. Vienas iš tokių man nežinomų iki šiol rašytojų buvo argentinietis César Aira (g. 1949), kuris gretinamas su svarbiausiais Lotynų Amerikos literatūros prozos balsais, tokiais kaip Roberto Bolaño ir Jorge Luis Borges. Šiuo metu autorius yra per savo netrumpą rašytojo karjerą išleidęs per 120 knygų. Į rankas paėmus jo knygas, nesunku suprasti, kodėl šitoks produktyvumas, nes jo knygos trumputės. Lietuviškai leidykla Rara išleido Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas (isp. Un episodio en la vida del pintor viajero) ir Vaiduokliai. Paprastai šios aptariamos knygos trumpinys yra Nutikimai, o ją išvertė į lietuvių kalbą Aistė Kučinskienė.

 

Istorija pasakoja apie realiai egzistavusį keliaujantį dailininką Johaną Moricą Rugendą (1802–1858) (Johann Moritz Rugendas), kuris, lankydamasis po egzotiškiausias pasaulio vietas, tapė egzotiškus gamtinius kraštovaizdžius. Knygos pradžioje pasakotojas trumpai supažindina su šios asmenybės giminės istorija, tačiau greitai istorijoje susitelkia į laikotarpį, kai Čilės Andų kalnais garsus tapytojas atkeliavo į Argentiną. Argentinos pampos garsėja savo neaprėpiamomis lygiomis plokštumomis, todėl vizualiai nesimato nei iš vienos pusės horizonto pabaigos. Vedamas naujų paieškų ir ambicijų, Rugendas keliauja su savo jaunuoju kompanionu Robertu Krauze į vadinamąją Argentinos „tuštumą“ vien tam, kad patirtų kelionę ir naują erdvę, o šis potyris turi suteikti naujos krypties jo nusistovėjusiai žanrinei tapybai, kurią būtų galima apibūdinti kaip gamtos fizionomiką. Šios tapybos vienas ryškiausių atstovų, dariusių didelę įtaką to laikotarpio keliaujantiems tapytojams (nes juk nebuvo fotoaparatų!) buvo vokietis Aleksandras fon Humboltas (1769-1859), kuris žavėjosi draugo darbais, tačiau skatino nevykti į Argentiną, nes ten nėra ką tapyti. Visgi Rugendas nepaklauso ir jis į Argentiną dukart nukeliauja arkliais ir mulais.

 

Knygos autorius yra argentinietis, todėl jis pasirinko atskleisti paslaptingą, mistinę ir galingą Argentinos kalnų ir plynaukščių bei lygumų žemę pasirinkęs itin mistišką pirmąją Rugendo kelionę. Iš tikrųjų C. Aira nušauna du zuikius: reklamuoja Argentiną ir susieja ją su istorinėmis vokiečių asmenybėmis, todėl sužinome ir apie vieną, ir apie kitą. Autorius pradžioje leidęsis į faktines detales kuria biografinį pasakojimą, tačiau netrukus pakeičia žanrą ir iš faktografinės pereina į fiktyviąją, pasirėmęs išlikusiais tapytojo darbais ir siųstais laiškais seseriai į Europą. Kas iš tikrųjų vyko toje klajoklių žemėje? Ar įmanoma priartėti prie tuštumos?

 

Iš pradžių naivūs eksperimentiniai kelionės motyvai tampa pagrindiniam veikėjui tikru egzistenciniu išbandymu. Tai kelionė į savęs pažinimą. Į savo žvėries ir demoniškąją pusę, bet kartu autorius laikosi dailės istorijos ir jos plėtotės teorijos, išmoningai ir neįkyriai perteikia filosofinį egzistencialistinį pajautą, kitaip sakant, tai veikėjo susitikimas su savimi, paneigiant ir priimant savo ribotumą, tamsumą ir genialumą.

 

Autorius lengvais poetiniais štrichais mistifikuoja pampos lygumas, iš pradžių įterpdamas epizodą iš Biblijos apie skėrių nugraužtus laukus ir gyvulius, vėliau netikėtai ištikusią audrą, į kurią su arkliu papuola pagrindinis veikėjas. Šis epizodas gana kinematografiškas, tačiau ekspresyviai pavykęs, kone mistinis. El minogote ispaniškai reiškia „lėlė“, veikėjas apakintas žaibų, išvysta danguje minogotę, kuri, galima sakyti, nubaudžia veikėją už... pernelyg didelį troškimą pažinti ir suvokti pasaulį. Kitą vertus, tai gali būti ir suvokimas, atėjęs iš kančios, kaip dovana ambicingam tapytojui. Galiausiai po audros keliauninkai aptinka Rugendą su smarkiai subjaurotu veidu.

César Aira

„Stambus randas kaktos viduryje driekėsi žemyn link paršiukiškos nosies, abiejų šnervių, dabar esančių skirtingame aukštyje, ir tęsėsi link ausų raudonų spindulių tinklu. Burna susitraukė iki susiraukšlėjusio ir vagoto rožės pumpuro. Smakras pasistūmė į dešinę, iš jo apskritai tebuvo likusi duobutė, lyg šaukštas sriubai. (p. 49).“ Veikėjas tampa savotišku V. Hugo kvazimodu, apakintas nesiliaujančių migrenos priepuolių, iškreipto monstriško veido, raumenų konvulsijų ir opijaus haliucinacijų, jis imasi ambicingai tapyti batalines indėnų ir vietinių gyventojų kovas pagaliau perprasdamas ir suvokdamas grožio ir bjaurasties, gyvuliškumo ir žmogiškumo ribas. Vėlgi autoriaus sukurtas puikus paradoksas: Rugendas atvyko tapyti išorinio pasaulio, bet kelionėje pertapė savo veidą, atidengdamas išorėn monstriškumą.

 

Monstriškumas knygoje svarbus, nes apakintas haliucionacijų jis ligoninėje regi siaubūnus, o ne žmones, galiausiai pats vienu iš jų pavirsta, bet gebėjimo tapyti ir eskizuoti nepraranda. Įdomūs knygoje dažnai nutylimi Krauzės ir Rugendo santykiai. Du tapytojai: vienas talentingas, kitas stokojantis talento, keliauja drauge ir nors niekur neparašyta, jog jiedu homoseksualai, tačiau tam tikrais rakursais ryškėja jų grožio ir santykių lūžis. „Dendis Krauzė labai vertino savo išvaizdą, dailumą, jaunystę; tai jį išlaisvino nuo prievolės turėti visa kita (p. 86).“ Ir tuo pačiu: „Tai, kad Rugendas jau pasiekęs šią stadiją, buvo galima suprasti iš tylių jo pokalbių su savo paties pokyčiu (išvaizdos ir pasaulio suvokimo): jis stebėjo daiktus – nesvarbu kokius – ir nuspręsdavo, kad jie apdovanoti „esme“, lyg koks girtuoklis, apskretusioje landynėje įsistebeilijęs į apsilupinėjusią sieną, į tuščią butelį, į langinių atbrailą ir matantis, kaip tas objektas išnyra iš niekur, iš ten, kur jį panardino jo paties transas. „Koks skirtumas, kas tai yra!“ – sako estetas, giliausiai įsijautęs į paradoksą. Svarbu, kad tai apskritai yra (p. 86-87).“

 

Skaitant žavi knygos pasakojimo polėkis ir dinamika, autoriaus gebėjimas „įsibėgėti“, o įsibėgėjus paversti biografiją į mistinį sapną, kuris atskleistų gaivališką gamtos grožį, kuris nebrandiems civilizuotiems žmogeliams iš Vokietijos gali būti mirtinas. Pažinti savo žemę ir kraštą, kvėpuoti jos oru, debesimis ir kultūra, reikia laiko. Pabaigoje veikėjas patenka pas indėnus su savo baisiu kvazimodišku veidu ir ima piešti, ima daryti tai atmetęs bet kokias proto diktuojamas sąlygas, piešti iš tos pačios besiveržiančios prigimtinės inercijos, transo, iš gamtos padiktuoto ritmo. Nedidukė knygutė demonstruoja šiuolaikinio Argentinos autoriaus gebėjimą perteikti ritmiškai tekstą, perteikti daugiabriaunes esmes apie pasaulio supratimą ir savo būtį. Skaitydamas vis prisimindavau, jog kažką labai panašiai apie du išprotėjusius keliautojus vokiečius jau buvau skaitęs, tad negaliu neparekomenduoti vokiečių rašytojo Daniel Kehlmann Pasaulio matavimas, kuris kiek kitokiais rakursais bando perteikti svajotojų keliaujančių mokslininkų pasaulio vaizdinį. Tačiau ar įmanoma išmatuoti tai, kas iš pažiūros nuolat kinta? „Tiesioginis pasaulio suvokimas yra tiesiog neįmanomas jau pagal apibrėžtį. Vis dėlto tarpininkavimas tam tikru metu netenka galios, negali sakyti, kad jis pranyksta, atvirkščiai, – tampa perteklinis, ir tuomet tą, kas perduodama per tarpininkus, imi laikyti tikruoju pasauliu, taip įgaudamas galimybę per ženklus jį pažinti, nuogą ir pirmykštį (p. 88-89).“

Johano Moricos Rugendos paveikslai iš šios kelionės.

Jūsų Maištinga Siela