Šios dienos citata: Henrik Ibsen apie šmėklas, vaiduoklius, žmonių patirtis ir mintis (drama "Šmėklos")

 

Sveiki,

 

Šią citatą pasirinkau, nes ateityje ketinu perskaityti dramaturgo Henriko Ibseno dramą „Lėlių namai“. Ką tik pažiūrėjau vieną dokumentinį serialą „Enfieldo poltergeistas“ apie apsėdimus ir vaiduoklius aštunto dešimtmečio pabaigoje, apie jį netrukus parašysiu, jo pabaigoje pateikiama ši citata, tiesa, sutrumpinta. Nors Ibsenas nieko bendro neturi su serialu, tačiau jo citata paimta iš pjesės „Šmėklos“, parašytos XIX a. antrojoje pusėje. Nežinau, kiek tikslus čia vertimas, bet esmė tokia. Pateikiu ir sutrumpintą Henriko Ibseno biografiją.

 

„Esu kone linkęs tikėti, kad visi esame vaiduokliai. Mumyse yra kur kas daugiau, nei paveldėjome iš motinos ir tėvo. Visokiausios mirusios mintys ir negyvi seni įsitikinimai. Juose nėra gyvastingumo, tačiau vis tiek mus apgaubia, ir mes negalime jų atsikratyti.“ Henrik Ibsen

 

Henrikas Ibsenas (1828–1906) buvo žymus norvegų dramaturgas, poetas ir teatro režisierius, plačiai pripažintas kaip vienas iš moderniojo realizmo teatro pradininkų ir „realizmo tėvas“. Gimęs 1828 m. kovo 20 d. Skienas mieste, Norvegijoje, Ibsenas savo kūryba padarė milžinišką įtaką Vakarų dramos raidai. Jo ankstyvoji šeimos patirtis, patyrus bankrotą, vėliau atsispindėjo jo darbuose.

 

Ibseno kūrybos kelias prasidėjo nuo romantinių ir istorinių pjesių, tačiau jis greitai pasuko link socialinio realizmo. Jo dramose dažnai nagrinėjamos to meto visuomenės problemos, moralinės dilemos ir veidmainystė. Ibsenas drąsiai kėlė kontroversiškus klausimus apie moterų teises, santuoką, paveldėjimą ir individualios laisvės svarbą, taip sukeldamas daug diskusijų ir skandalų. Didžiąją savo kūrybinio gyvenimo dalį – nuo 1864 iki 1891 m. – Ibsenas praleido savanoriškoje tremtyje Italijoje ir Vokietijoje, kur ir sukūrė savo žymiausias pjeses. Grįžęs į Norvegiją, jis buvo sutiktas kaip nacionalinis literatūros didvyris ir mirė Osle (tuometinėje Kristianijoje) 1906 metais.

 

„Brandas“ (1866), filosofinė tragedija, nagrinėjanti kompromiso ir idealų laikymosi dilemą.

„Peras Giuntas“ (1867), epinė draminė poema, kupina fantazijos ir norvegų folkloro, tyrinėjanti savęs ieškojimo ir tapatybės problemas.

„Lėlių namai“ (1879), viena žinomiausių jo pjesių, sukėlusi didelį skandalą dėl drąsaus požiūrio į moterų nepriklausomybę ir tradicinę santuoką.

„Šmėklos“ (1881), kontroversiška drama, nagrinėjanti paveldimos ligos, melo ir veidmainystės temas, stipriai kritikavusi to meto visuomenės moralę.

„Visuomenės priešas“ (1882), pjesė apie tiesos kainą ir visuomenės pasipriešinimą reformoms, kai tiesa yra nepalanki daugumai.

„Antys“ (1884), sudėtinga simbolistinė drama apie iliuzijų ir gyvenimo melo prigimtį.

„Heda Gabler“ (1890), psichologinė drama apie stiprią, bet nelaimingą moterį, įstrigusią visuomenės rėmuose.

„Kai mes, mirusieji, pabundame“ (1899), paskutinė Ibseno pjesė, dažnai vadinama jo „draminiu epilogu“, nagrinėjanti prarastas galimybes, meną ir gyvenimą.

 

Ibseno kūryba ne tik pakeitė teatro veidą, bet ir drąsiai kvestionavo visuomenės normas, atverdama duris moderniai dramai ir palikdama gilų pėdsaką pasaulinėje literatūroje.

 

HENRIKO IBSENO ASKEZĖ

 

Henrikas Ibsenas, nors ir nagrinėjo „šmėklų“ ir „mirusių idėjų“ temas savo kūryboje, jo požiūris į pačią mirtį, spiritizmą ar mistiką buvo veikiau filosofinis ir socialinis, o ne tiesiogiai susijęs su antgamtiniais reiškiniais ar asmeniniu domėjimusi spiritistiniais seansais. Jo dramose mirtis dažnai tampa katalizatoriumi, atskleidžiančiu visuomenės ydas, moralinį puvimą ar praeities klaidas. Pavyzdžiui, „Šmėklose“ paveldima liga ir mirtis tampa simboliu, parodančiu praeities nuodėmių poveikį dabarties kartai, o ne dvasių buvimą.

 

Nėra plačiai žinomų ar patikimų šaltinių, kurie teigtų, kad Ibsenas asmeniškai domėjosi spiritistiniais seansais ar okultizmu. Jo kūryba buvo giliai įsišaknijusi realizme ir psichologizme, siekiant atskleisti žmogaus prigimties ir visuomenės sudėtingumą. Mistikos elementai, jei jų ir galima rasti, dažniausiai yra simbolinio pobūdžio, skirti pabrėžti gilumines, sunkiai apčiuopiamas žmogaus sąmonės ar socialinių santykių puses. Jis labiau domėjosi dvasinėmis, moralinėmis „šmėklomis“, t. y. praeities įsitikinimais ir prietarais, kurie slegia gyvuosius, o ne mirusiųjų dvasiomis, bendraujančiomis per mediumus.

 

Kalbant apie įdomias detales iš jo gyvenimo, verta paminėti, kad Ibseno šeima patyrė bankrotą, kai jis buvo vaikas, ir tai paliko gilų pėdsaką jo kūryboje, dažnai pasireiškiantį finansinių sunkumų, socialinės padėties ir melo temomis. Jaunystėje Ibsenas bandė studijuoti mediciną, tačiau nebaigė, susižavėjęs dramaturgija. Didžiąją dalį savo kūrybinio gyvenimo, beveik tris dešimtmečius (1864–1891), jis praleido savanoriškoje tremtyje už Norvegijos ribų, Italijoje ir Vokietijoje. Šis atsiskyrimas leido jam nuodugniai analizuoti Norvegijos visuomenę iš šalies ir sukurti universalius, laikui nepavaldžius kūrinius. Nors jis buvo kritikuojamas ir gąsdinantis savo epochos visuomenę dėl drąsių idėjų, Ibsenas tapo vienu įtakingiausių dramaturgų pasaulio istorijoje. Jo paskutinė drama „Kai mes, mirusieji, pabundame“ (1899) dažnai laikoma autobiografine ir atspindi jo apmąstymus apie menininko gyvenimą ir palikimą.

 

APIE KĄ HENRIKO IBSENO DRAMA „ŠMĖKLOS“?

 

Henriko Ibseno drama „Šmėklos“ (1881) yra gilus ir kontroversiškas realizmo kūrinys, atskleidžiantis, kaip praeities nuodėmės, melas ir visuomenės veidmainystė persekioja dabartį. Ši pjesė, sukrėtusi to meto Europos visuomenę, nagrinėja „mirusių idėjų“ ir paveldimos moralinės ligos temą, tapusią dramaturgo firmine žyme.

 

Veiksmas sukasi aplink ponios Alvingos namus, kur ji stengiasi nuslėpti savo velionio vyro, kapitono Alvingo, nedorą gyvenimą ir sūnaus Osvaldo paveldimą ligą (sifilį, nors tiesiogiai neįvardijamą). Ponios Alvingos pastangos sukurti idealizuotą vyro įvaizdį ir apsaugoti sūnų nuo praeities žlunga, kai Osvaldas grįžta namo sergantis ir psichologiškai palaužtas. Pjesėje atskleidžiama, kad kapitono Alvingo „šmėklos“ – jo ištvirkavimas, melas ir neatsakingumas – persekioja ne tik žmoną, bet ir tiesiogiai paveikia sūnų Osvaldą bei tarnaitę Reginą, kuri yra nesantuokinė kapitono dukra.

 

Ibsenas per „Šmėklas“ kritikuoja visuomenės normas, kurios verčia žmones gyventi meluojant ir slėpiant tiesą vardan „padorumo“. Pjesė demaskuoja iliuzijas apie idealios šeimos fasadą ir atskleidžia, kad praeities veiksmai turi neišvengiamų ir skaudžių pasekmių. Ši drama – tai perspėjimas apie pasekmes, kurios ištinka, kai ignoruojamos visuomenės problemos ir atsisakoma susidurti su nemalonia tiesa. Galiausiai, „šmėklos“ Ibsenui yra ne tik mirusiųjų dvasios, bet ir pasenusios idėjos, prietarai bei moralinės normos, kurios varžo gyvuosius ir neleidžia jiems būti laisviems.

 

Maištinga Siela

Knyga: César Aira "Vaiduokliai"

 

Cesar Aira. „Vaiduokliai“ – Vilnius: RARA, 2021. – p. 160.

Sveiki, skaitytojai,

„O gal architektūra, kuriai būdingas neužbaigtumas, yra literatūra? (p. 71)“.

Argentiniečių rašytojas Cesar Aira (g. 1949) be jokios abejonės taps šių metų atradimu. Metų pradžioje perskaityta jo trumpa knyga Vieno keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas driokstelėjo kaip perkūnas iš giedro dangaus, o dabar antroji trumputė knyga Vaiduokliai (ispn. Los Fantasmas), kurią į lietuvių kalbą išvertė Alma Naujokaitienė, o išleido leidykla RaRa, tapo nuostabiausiais šių metų literatūriniais akrobatiniais skaitiniais. Garsus Pietų Amerikos rašytojas garsėja savo novatorišku rašymu stiliumi – jo mažyčiai romanai (gal apsakymai?) parašomi greitai, eksperimentuojant su pasakojimo perspektyvomis ir ritmu bei staigia netikėta istorijos baigtimi. Abi knygos, atrodo, pasiduoda keistam pasakojimo srautui, kurie primena sapną, o gal haliucinaciją, nesuvaldomą ieškojimą, o pabaigoje paaiškėja, kad viskas „sudygsniuota“ taip, kaip ir turėjo būti. Tai intuityvi literatūrinė klausa, ne kitaip. Sakoma, kad rašytojas parašęs kūrinį, jo nebetaiso ir leidžia tokį, kokį parašė.

Vaiduokliai datuojamas 1987 metų vasario 13 dieną, nors išleistas 1990 metais ir tai ankstyvojo periodo vienas pirmųjų C. Aira išgarsinusių literatūros kūrinių. Istorija mus nukelia į paskutiniuosius XX amžiaus besiplečiantį statybos sektoriuje Buenos Airės miesto rajoną. Autorius vaizduoja statomą daugiaaukštį namą, kurių butuose, nors pastatas dar neužbaigtas, jau gyvena Čilės imigrantų darbininkų šeimos, o tarp jų šmirinėja dulkėti nuogi vyrų vaiduokliai, kuriuos pastebi ne visi. Iš pirmo žvilgsnio nieko nevyksta, pasakotojas dinamiškai skaitytoją vedžioja per daugiabučio butus, kaskart vis stabtelėdamas prie kokio nors veikėjo. Pasakojimas apima paskutinę metų dieną, kai po paskutiniųjų darbo valandų tame pačiame aukšte susirenka šeimos švęsti artėjančių Naujųjų metų. Vyrai išgėrinėja nesulaukę svečių, moterys galvoja apie vaišes, po pavojingus aukštus žaidžia vaikai. Iš tikrųjų šiame name autorius sukuria atskirą socialinę terpę, kuriame pačiais įvairiausiais rakursais išryškina didmiesčio socialinę nelygybę.

Pasakotas apsistoja ties penkiolikmete Patre (Patricija), kurios tėvai iš Čilės jau galvoja apie mergaitės ištekinimą, tačiau Patrė neatrodo suinteresuota tuoktuvėms, ji gyvena kitokiame pasaulyje ir dažnai nesupranta motinos, kuri nuolat tauškia, kad svarbiausia yra turėti „tikrą vyrą“. Kaip romane vėliau teigiama, motinai „tikras vyras“ yra tas, kuris uždirba pinigus, nepalieka šeimos, o už tai galima dovanoti alkoholizmą ir kitas „tikram vyrui“ būdingas ydas. Galiausiai sužinome, kad „tikro vyro“ sąvoką motina pasiskolina iš tų pačių nuolat geriančių vyrų, tad niekas iš tikrųjų nežino, kas tas tikras vyras, o tuo tarpu dukrą Patrę kaip magnetas traukia nuogi vyrai vaiduokliai, kurie ją kviečia į vakarėlį, tačiau, kad jame sudalyvautų, reikia mirti...

Istorija išties bauginanti, autorius kuria savitą gotikinę ir nerimu pagrįstą atmosferą, tad skaitant atrodo, kad bet kuriuo metu įvyks kokia nors nelaimė, tuoj pasakotojas pasieks romanui įprastą klasikinę kulminaciją, tačiau išvengiama tiesmukų ir nuspėjamų štampų. Kad išvengtų klišių, autorius nuolat keičia pasakojimo perspektyvą ne tik susitelkdamas į vakarėliui Buenos Airės karštyje besiruošiančius skirtingus veikėjus, bet ir keičia pasakojimo ritmą, toną ir per Patrės sapno kirmgraužas nukrypsta į eseistinius samprotavimus apie pasaulyje egzistuojančias gentis, jų laiko ir architektūros sampratą, kuri kuria socialinį kontrastą su turtinę nelygybę išgyvenančiais čiliečiais. Viena iš įdomesnių idėjų, kad nebaigtas statyti pastatas iš tikrųjų jau yra pabaigtas statyti kiekvieno iš mūsų galvoje, nes tas, kas neužbaigta turi tąsą mentaliniame lygmenyje. Išskleidęs teoriją pasakotojas grįžta prie čiliečių vakarėlio ir bando pagrįsti veikėjų elgesio modeliais apie tai, kas iš esmės yra tikrovė ir kur yra jau įsivaizduojamos tikrovės ribos.

Cesar Aira

Vienas svarbiausių šeiminio gyvenimo momentų pasakojime yra bręstančios Patrės seksualinis gyvenimas. Ji stebi nuogus fantomus, jų penius ir bando perprasti vyro kūno formos ir tų formų keliamą geismo santykį. Tai tarsi bandymas suvokti, kas yra moteriškumas ir kodėl kiekvienai moteriai reikia vyro, todėl falo motyvas pasakojime įgauna ir kitą pasakojimo prasmės parabolę t. y. dvasinę moters ir vyro jungties architektūros kūrimo būtinybę. Štai ką pasakotojas per nuogus vaiduoklius stebinčią Patrę atskleidžia: „Nors, žinoma, ištekėjusiais moteriai kaip ji ta scena turėjo ypatingą reikšmę – ne pažadą, o patvirtinimą, kad iš tikrųjų visi vyrai vienodi. Jie neturi ko slėpti. Visi vyrai turėjo ne tik vienodus organus, bet ir tokią pat vertę (p. 83).“ Vyro ir moters vaidmenys Lotynų Amerikos šeimose yra ganėtinai stereotipiniai, ypač darbininkų-samdinių klasėje, o požiūris į šiuos vaidmenis ganėtinai panašūs. Kur kas svarbesni tampa Pietų Amerikos tautiniai skirtumai t. y. vyrų ir moterų tarp čiliečių ir argentiniečių palyginimai, kurie įgalina tarptautinius kalbinius, etninius ir biologinius stereotipinius požiūrius.

Rašytojas C. Aira tam tikra prasme kurdamas Vaiduoklius yra genijus, nes jis vaizduoja regimą statomo daugiabučio pasaulį, tačiau ir savo pasakojime stato kitą, jau literatūrinio pasakojimo pastatą. Vienas iš triukų – skirtingų žanrų konjunktūra t. y. iš vienos pusės juk Vaiduokliai yra socialinis Pietų Amerikos romanas, o iš kitos – magiško realizmo dviprasmybių žaismas, „išdykaujanti literatūra“. Autorius apjungia aukštąjį, apoloniškąjį literatūros pasakojimo klodą t. y. išskleidžia amžinuosius gyvenimo ir mirties dėsnius, filosofuoja remdamasis istoriniais-kultūriniais kontekstais, grindžia architektūros idėjas, tačiau tuo pačiu perteikia ir žemąjį, dionistinę literatūrą, suplakdamas aukštąjį stilių su TV muilo operos šablonais, buitiniais išgėrimais ir moterų pokalbiais apie vaikus, dovanas, nėštumą. Tai rašytojo molis, iš kurio jis lipdo du vieną kitą užsiklojančius pasaulius, ir akivaizdu, kad tas apoloniškasis yra hermetiškas, kiekvieno veikėjo, ypač Patrės, pajaučiamas, kurį išreikšti verbaline raiška darbininkų klasei nėra priimtina, kaip nepriimtina svajoti, gyventi kitokį gyvenimą, todėl iš to kuriamas motinos ir dukters nesusikalbėjimas.

Kas Vaiduokliuose padeda šiuos du stilius sulipinti į vientisą literatūros architektūrą? Ogi pasakotojo žongliravimas magiškuoju realizmu, dydžiais ir proporcijomis, išryškinant ir sumenkinant tam tikrus apčiuopiamos tikrovės vaizdinius. „Neįtikėtina, kad dviejų metukų vis dar buvo lėlės dydžio. Iš tikrųjų tas pats kaip ir su visais vaikais pagal savo amžių gali atrodyti dideli arba maži, tačiau, palyginus su suaugusiu žmogumi, visada atrodys maži. Jie turėjo viską, kas žmogiška, bet kitu mastu. Jie buvo žmogiški visais būdais, bet kita prasme. Ir to visai pakaktų, kad neatpažintum arba manytumei susidūręs su nesąmoningai iškreiptu sapnu (p. 60).“

Autorius sąmoningai suliedamas tikrovės socialinį gyvenimą su neregimuoju dvasių pasauliu išgauna vos kaip vaiduoklį perregimą, dažnai, atrodo, kad tik nuojautomis vedamą paralelinį pasaulį, kuris netenkina Patrės įprastinio gyvenimo. Taigi romanas iš esmės daugiabriaunis, turintis ne vieną prasminį išėjimą. Iš vienos pusės tai pasakojimas apie socialinį hierarchinį pasaulį, o iš kitos – apie prigimtines jautrias savirealizacijos pajautas, kurias veikėjai turi užgniaužti, nes pasaulis jau priskyrė vaidmenį. Vaiduokliai tampa simboliu to kito pasaulio, kuris nepavaldus gyvenimo architektūros brėžiniams, kur galima rinktis, kas tu esi ir kas tu nori būti. Tam tikra prasme veikėjai yra įkalinti, kaip tie knygoje vaizduojami tikrieji vaiduokliai, savo socialiniuose pastatuose, savo minčių pratęstuose kalėjimų pastatuose, kur mažytės laimės stebuklą sukuria – ak, kaip žmogiška ir natūralu! – naujo vaiko gimimas, artėjanti giminių santuoka, naujas butas, atšaldytas melionas ar stiklinė vyno, kuri išbalansuoja įžemintą pasaulį ar naujametiniai fejerverkų šūviai, sumišę su iš laimės klykiančių vaikų šurmuliu. Nepakartojamas daugiadimensinis achitektoninis literatūrinis vaiduokliškas nuotykis.

Jūsų Maištinga Siela