Filmas: "Sesės" / "Drowning Dry"

 

Sveiki!
 
Mano pirmasis susipažinimas su lietuvių režisieriumi Laurynu Bareiša, deja, nebuvo sėkmingas. Nemačiau jo ankstesnių darbų, neaptarinėsiu ir tarptautinių laurų, įvertinimų ir sėkmių, tik pasidžiaugsiu, jog jis kuria lietuvišką sėkmingą kiną, laikosi savo nekomercinės kino laikysenos. Jo filmas „Sesės“ (2024), kurį tikriausiai jau pamatė visi kiek labiau suinteresuotai sekantys lietuviško kino naujienas, manęs pralaukė net kelerius metus. Girdėjau neblogų atsiliepimų, tad iš filmo tikėjausi nemažai, turbūt todėl, kad tikiu paskutiniuoju metu lietuviško kino sustiprėjimu ir atgimimu.
 
Deja, filmas „Sesės“ man nepatiko. Istorija pasakoja apie dviejų seserų – Ernestos (aktorė Gelminė Glemžaitė), Justės (aktorė Agnė Kaktaitė) – šeimų trumpas atostogas turistinio stiliaus kaimo sodyboje su vaikais. Iš pradžių pasirodė, kad scenarijus pakryps psichologinės įtampos linkme, t. y. seserų konkurencija, slapti mylimieji ir meilužiai, galgi net šokiruojantys „kas kieno vaiko tėvas?“ istorijos linkme. Gal tokia linkmė būtų melodramatiškesnė, bet įdomesnė? Priklauso nuo režisūros ir kompozicijos. L. Bareišos „Sesių“ versija lėta ir nuobodžiaujanti vizija, kuri vaizduoja ilgą ceremoniją iki lemtingo ir itin tragiško įvykio. Intarpai iš ateities davė šiokios tokios intrigos, bet nedaug, nes daugmaž viskas nuspėjama.
 
„Sesės“ lėtojo kino pavyzdys, kuris nesistengia labai intrigruoti, bet ir nesukuria kitokios kino patirties. Veikėjai – nuobodžiaujantys tėvai, kurie stengiasi atsipalaiduoti sodyboje: kas kepti mėsą grilyje, kas įsilieti į moterų terapinį būrelį ir šiek tiek išmaukti alaus. Daug buitinių pokalbių, pasikraustymų, pasiruošimų, o tie buitiniai pasikuitimai užima didžiąją dalį filmo. Tiesą sakant, nuobodu, pasigedau provokacijos, intrigos, netikėtumo ir naujos perspektyvos, galiausiai istorijos idėjos, ekspresijos. Filmo struktūra klasikų klasika. Idėjos naujos čia nerasite, viskas kine išrašyta iš jau matytų istorijų, todėl iš esmės norisi kaltinti net ne pačią režisūrą, kiek kino filmo scenarijų ir sumanymą. O kokie jau nuobodūs personažai! Šakės! Rodos, talentingi aktoriai, matyti tikrai geruose kino projektuose, tačiau potencialas neišnaudotas, nes nesukurtas nė vienas įdomus veikėjas, kuris nors kiek intriguotų ir įsimintų, išlaikytų įtampą. (Įsimintiniausia scena, kai vaiko ranką uždeda ant donoro organus priėmusiojo pilvo). Guminiai ir rimtai „patempti“ darbo rutinos ir vaikų auklėjimo nuovargio iškamuoti veidai. Gal utrarealistiška, bet nieko išskirtinio neperteikia ir nepapasakoja. Šiaip realiai esu nusivylęs šiuo filmo. Mano kolega, kuris tuo pat metu žiūrėjo, apkaltino mane, kad antrą vakarą iš eilės prašaunu su filmu. Galiu tik nebent pasidžiaugti tais, kuriems šis filmas patiko ir jame atrado tai, kas iš tikrųjų juos sujaudino. Aš Jiems pavydžiu.
 
Mano įvertinimas: 3/10
Kritikų vidurkis: 80/100
IMDb:5.8

 
Maištinga Siela

Spektaklis "Akvariumas", režisierė Ieva Stundžytė, Teatras "Atviras Ratas"

 

Sveiki, brangieji!

 

Buvau vedinas smalsumo pamatyti režisierės Ievos Stundžytės režisuotą spektaklį „Akvariumas“ su Atviro Rato teatru. Man apskritai tai nauja patirtis, nes Atviro Rato teatro spektaklių niekada nebuvau matęs. Pasirodo, tai dar 2006 metais aktoriaus ir režisieriaus Aido Giniočio studentų grupės įkurtas teatras, kuris šiemet pasitiks jau savo dvidešimtmetį – puiki proga švęsti! Bet visgi į „Akvariumą“ ėjau dėl to, kad labai seniai buvau matęs 2004 metų režisieriaus Mike Nichols pagal dramaturgo Patrick Marber 1997 metais parašytą pjesę pastatytą filmą „Closer“ (lietuviškai „Arčiau“). Filmas anuomet man paliko įspūdį ir vienas iš tų gerųjų šio filmo sudedamųjų, žinoma, buvo scenarijus. Šiaip reiktų tą filmą man pažiūrėti iš naujo, manau, atrasčiau praleistų, užmirštų dalykų. Vis galvojau, kaip Ievai Stundžytei pavyko perteikti šią pjesę ir net galbūt ją kiek kitaip interpretuoti, juk keičiamas net kūrinio pavadinimas.

 

Spektaklis man patiko, nors ir nebuvo didelis stebuklas, tiesiog leido ramiai ir intymiai mėgautis keturių veikėjų (Alicijos, Anos, Deno ir Lario) intymiais santykiais. Spektaklyje žmonių santykius ir gyvenimus įrėmina akvariumo filosofinė metaforinė koncepcija, kuri sako, kad, jeigu į akvariumą suleisi nepažinęs skirtingas žuvis, jos gali viena kitą suėsti, nugaišinti, todėl reikia labai gerai pažinti žuvis, kaip, beje, ir žmones, kad žinotum, ką gali gyvenime prisileisti, o ko ne. Istorija ir šmaikšti, ir tragiška.

 

Veikėjai seksualiai eksperimentuoja, flirtuoja, keičiasi poromis ir visaip kitaip tenkina savo įgeidžius. Spektaklis, nežinau, ar dramaturgijoje tai labai atsispindi, bet Ievos Stundžytės versijoje pasirodė iš esmės apie... pasidulkinimą. Žinau, kad medžiaga ne vien apie „tai“, čia daug įeina sudedamųjų, ypač sudėtinga Alicijos (Elis) istorija, tačiau veikėjų keturkampių karuselė komiškai absurdiška ir ji niuansuota kaip dominuojanti siužetinė linija. Iš esmės „Akvariumas“ tampa ne apie santykių ir tariamo akvariumo sudėtingumą, rūšių įvairovę, bet apie vieną ir tą patį kūniškąjį geismą. Vyrai nori tratintis, moterys nori dulkintis, visi visiems meluoja, tačiau atėjus laikui visi išpažįsta besąlygiškai savo paklydimus ir aistras, nebijodami likti vieni – žodžiu, galvojau, ar nebūtų paprasčiau visai ketveriukei savo rate įsiteisinti kokią poligamiją ir tos socialinės tapatybių įtampos nebūtų tokios dramatiškos?

 

Galvojau apie scenografiją, kaip tie du dideli projektoriais sukurti akvariumai, virstantys stambiu planu rodomais veikėjų egzemplioriais (savotiškų žmonių rūšių išklotinėmis) veikia scenoje. Tai tarsi metaforinė paskaita, netiesioginė charakterių studija. Daug ką išsprendžia įvestas sąlygiškumas, kai veikėjai ant vienos sofos gali vaidinti skirtingus veiksmus, scenas, laikus, vieni kitiems netrukdydami, neapsunkindami sudėtingais dinamiškais mizanscenų perėjimas. Aktoriai su patirtimi, labai graži artikuliacija ir įtikinami vyrų aktorių veikėjų vaidmenys (Giedrius Kiela ir Matas Pranskevičius).

 

Visgi spektaklis per dramaturgiją „griebia“ toliau: kas nutinka, kai geismas ir aistra patenkinami? Ar lieka vietos megztis ilgalaikiams santykiams? Ar žmonėms reikia prigimtinai nuolat kurstyti savo aistras naujomis patirtimis, naujais flirtu grįstais santykiais, kad būtų palaikoma seksualinė energija ir jaudinanti nuotykių dvasia? Atsitiktinumas, nesuplanuoti pasimatymai veikėjus masina keistis, meluoti, tačiau ar įmanomas sąžiningumas sau ir įsipareigojusiajam? Nors pjesė originalo pavadinime vadinasi „Arčiau“, bet būtent tas arčiau yra tik kvietimas žiūrovui žvilgtelėti į tai, kas iš esmės nebesuartinama, nes kūniškumas patenkinamas per seksualinius santykius, o vienatvė tarp veikėjų didėja ir ji praktiškai neužpildoma.

 

Visgi ko galbūt dar labiau norėjosi? Ne tiek netikėtų režisūrinių akcentų, scenografinių sprendimų (nors svarbūs ir jie), kiek režisierės sukurtos netikėtos interpretacijos, naujo žiūros taško į P. Marbero pjesę, kuri leistų įvairiau ir įdomiau pamąstyti, aktualizuoti šią medžiagą. Dabar įspūdis, kad viskas atlikta saugiai, gerai ir dėl to klausimų nekyla. Kartą pamatyti rekomenduočiau, o filmą, jei dar nematėte, patausoti po spektaklio.

 

Maištinga Siela