Rašinys. Probleminio klausimo rašinys, remiantis J. W. Goethės drama "Faustas": kodėl žmogui svarbu pažinti? (pavyzdys, struktūra, turinys)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šiandien siūlau tokio rašinio pavyzdį, kuriame remiamasi J. W. Goethės drama „Faustu“, o probleminis klausimas: kodėl žmogui svarbu pažinti?

 

Kodėl žmogui svarbu pažinti?

 

Žmogaus prigimtis nuo pat civilizacijos aušros yra persmelkta pažinimo troškimo. Šis variklis skatina mus klausti, abejoti ir peržengti žinomybės ribas, siekiant gilesnio pasaulio ir savęs supratimo. Tačiau pažinimas – tai ne tik mokslo ar filosofijos sritis; tai esminis asmenybės augimo, kultūros raidos ir net moralinio pasirinkimo mechanizmas. Taigi, daugeliui svarbu suvokti, kodėl pažinimo svarba žmogui yra neginčijama, remiantis dviem esminiais aspektais: aistringu absoliutaus žinojimo siekiu ir jo moralinėmis pasekmėmis, kaip tai atskleidžiama J. W. Goethės dramoje „Faustas“, ir kaip šis troškimas transformuojasi bei pasireiškia šiuolaikinėje visuomenėje, ypač technologijų ir etinių dilemų kontekste.

 

Vienas įspūdingiausių pažinimo troškimo pavyzdžių pasaulinėje literatūroje yra Johanno Wolfgango von Goethės drama „Faustas“. Pagrindinis veikėjas, daktaras Faustas, simbolizuoja Vakarų civilizacijos intelektualinį nerimą ir nepasitenkinimą, būdingą Apšvietos epochos sandūrai su Romantizmu. Jis yra archetipinis mokslininkas, įvaldęs visus to meto mokslo ir filosofijos laukus, tačiau jaučiasi beviltiškai tuščias: „Vis tiek nelaimingas kvailys!“ Fausto pažinimo troškimas peržengia akademinius rėmus; jis siekia ne tik žinių, bet ir absoliutaus patyrimo, emocijų pilnatvės ir visos gamtos esmės supratimo – „Kad išmokčiau kas laiko esmė / Ir kas visatos šerdis širdyje“. Būtent šis neribotas siekis paskatina jį sudaryti sandorį su Mefistofeliu, mainais į trumpalaikę, bet intensyvią žemiškosios palaimos akimirką, kurioje jis norėtų sustabdyti laiką. Šis pavyzdys iliustruoja, kad pažinimas yra svarbus ne tik kaip žinios, bet ir kaip galingas egzistencinis variklis, reikalaujantis aukos ir pasižymintis didele moraline rizika. Goethė per Fausto tragediją parodo, kad pažinimas, atskirtas nuo moralės ir atsakomybės (Fausto veiksmai su Margarita), veda prie destruktyvių ir tragiškų pasekmių. Pažinimas yra svarbus, bet jo esmė glūdi ne pačiuose pasiekimuose, o žmogaus moralinėje transformacijoje.

 

Jei Fausto pažinimas buvo pagrįstas magija, alchemija ir filosofija, šiuolaikinis pažinimo troškimas koncentruojasi į technologijų ir mokslo progresą. Šiandien pažinimas yra svarbus ne tik dėl asmeninio pasitenkinimo, bet ir kaip evoliucijos, konkurencingumo ir išgyvenimo garantas globalizuotame pasaulyje. Puikus aktualus pavyzdys yra dirbtinio intelekto (DI) vystymas, ypač kuriant didžiuosius kalbos modelius (LLM) ir bendrąjį DI (AGI). Mokslininkai ir inžinieriai siekia ne tik sukurti protingas mašinas, bet ir perprasti patį žmogaus smegenų veikimo principą, atkartoti sudėtingą sąmonės mechanizmą. Pažinimas šiuo atveju yra kritiškai svarbus, nes jis leidžia mums spręsti kompleksines pasaulines problemas (nuo naujų energijos šaltinių iki personalizuotos medicinos) ir radikaliai transformuoti darbo bei gyvenimo būdus. Vis dėlto, kaip ir Fausto atveju, šiuolaikinis pažinimas taip pat kelia gilias etines dilemas. Klausimai, ar mes turime moralinę teisę sukurti DI, galintį viršyti žmogaus intelektą, arba kaip užtikrinti, kad pažinimas nebūtų naudojamas manipuliacijai ar socialinei kontrolei, yra gyvybiškai svarbūs. Šis pavyzdys rodo, kad pažinimo procesas, nors ir reikalingas progresui, privalo būti nuolat valdomas išminties, skaidrumo ir etikos principų.

Pažinimas svarbus ne tik dėl išorinio pasaulio (mokslo ir technologijų) perpratimo, bet ir dėl vidinio pasaulio atradimo. Kultūriniu lygmeniu, pažinimas yra kultūrinės tapatybės formavimo ir kritinio mąstymo pagrindas. Šiandien, informacijos pertekliaus, dezinformacijos ir alternatyvių tiesų eroje, pažinimas per edukaciją, meną ir humanitarinius mokslus tampa kritiškai svarbus. Pavyzdžiui, istorijos ar socialinių mokslų studijos leidžia žmonėms pažinti praeities klaidas, suprasti sudėtingas socialines struktūras ir ugdyti skepticizmą bei gebėjimą kritiškai vertinti informaciją. Estetinis pažinimas per literatūrą, kiną ar vaizduojamąjį meną ugdo empatiją, leidžia mums išgyventi kitų patirtis ir geriau suprasti žmogaus emocinę ir psichologinę įvairovę. Šis kultūrinis pažinimas yra svarbus kuriant atvirą, tolerantišką ir mąstančią visuomenę, gebančią atsispirti populizmo, fanatizmo ir primityvaus mąstymo grėsmėms. Jis leidžia mums priimti geresnius asmeninius ir kolektyvinius sprendimus, grįstus ne emocijomis, o giliu konteksto ir priežasčių supratimu.

 

Taigi, pažinimo svarba žmogui yra neatsiejama nuo jo egzistencijos prasmės. Tai yra ir varomoji jėga, siekianti absoliutaus pasaulio esmės atskleidimo, kaip matėme Fausto atveju, ir būtina priemonė išgyventi, tobulėti bei priimti etinius sprendimus šiuolaikinėje sparčiai kintančioje visuomenėje, ypač technologijų vystymo kontekste. Pažinimo troškimas kelia moralines dilemas, reikalauja atsakomybės, bet kartu suteikia asmeniui laisvę ir galimybę nuolat peržengti savo fizines ir mentalines ribas. Tik per nuolatinį, sąmoningą ir etika grįstą pažinimą žmogus gali pasiekti visiškesnį, harmoningesnį ir prasmingesnį gyvenimą, neleidžiant, kad žinių troškimas peraugtų į destruktyvų Mefistofelio pagundų šėlsmas.

 

Maištinga Siela

Esė rašinys: šiuolaikinės lietuvio skaitymo problemos - daug turinio ir pasiūlos, bet mažai laiko? Ar gali knyga konkuruoti su kitomis intelektualiomis patirtimis?

Phot. Dimitris Vlaikos, 2019

Prisipažįstu, aš nespėju perskaityti visų man patinkančių knygų. Nespėju ir padovanotų, ir nusipirktų. Man patinka galvoti, kad vieną dieną suspėsiu. Dar lengviau pasidaro, kai priimu faktą, kad nesuspėsiu ir kad nereikia suspėti. 

Aš nespėju peržiūrėti Lietuvoje visų man patinkančių periodinių leidinių. Neperskaitau viso nei „Literatūros ir meno“, nei „Šiaurės Atėnų“, nei „Nemuno“. Dažniausiai vieną kitą straipsnį. Bet būna, kad atrandu numerį po pusmečių darbo kabineto stalčiuje ir atsidūstu: „vėl užkišau ir neperskaičiau nieko“.

 

Kasdien Lietuvoje kas nors išleidžiama. Kiek metuose dienų, kada mano šalyje neišleidžiama nė viena knyga? Gal sekmadieniais? Aušinami spaustuvių aparatai, vėdinamos patalpos, mamos eina mamdienių, tėčiai geria alų, vienišiai maigo tinderį ir, jeigu tai vasara, leiskite gerai įsivaizduoti, spaustuvėje skraido viena kita musė, apsvaigusi nuo dažų ir popieriaus aromato. Gal tokia apgirtus pirmadieniais įkliūva į stakles ir kur nors viena iš milijonų puslapių ji priterškiama į O arba A raidę. Bet tikriausiai ne, nes knygos raides dabar spausdina lazeriniais spausdintuvais ir daugelis lapų šiemet dar nebus suskaityta, nes dažnai nėra laiko viskam, kas įdomu suskaityti, netgi jeigu skaitymas ir būtų tik vienintelė veikla.

 

Nebent per „Knygų mugę“, nebent per nukainuotas akcijas, kada vėlei drebanti ranka įsidės, o protas klaus: „bet ar reikia, ar skaitysi, ar suspėsi?“ Japonai turi tam terminą tsundoku. Su šiuo žodžiu vienas lietuvių poetas savo facebooke sukūrė šmaikštų ketureilį apie savo knygų pirkimo ritualą. Kurį laiką tą eilėraštį mokėjau tobulai mintinai, nes jis kartu ir apie mane.

 

Kazlauskaitė yra sakiusi, kad jai ne knygų per daug, ne leidinių, o maisto ir daiktų parduotuvėse, kuriuos irgi perkam, ir dažnai, tikriausiai, užkemšam savo namų erdves. Tam tikriausiai yra kiti terminai (čia prisiminiau anuomet man patikusią komediją „Parduotuvių maniakės išpažintis“, kurią neseniai bandžiau pakartoti, tačiau vos išspaudžiau šypseną, nes suvokiu, jog tai tikriausiai jau metaforiškai apie mane).

 

Nebeskauda, kad negaliu visko suskaityti. Amerikietė Lauren Groff, kuri parašė „Moiras ir Furijas“ (Baltos lankos, 2015), pasakė, kad vaikystė vien tik skaitė, nes anas pasaulis buvo ne toks baisus kaip šis. Norėčiau šokti parašiutu. Visada norėjau. Šiandien jau nebe. Tam tikra prasme skaitymas, nors ir labai turtingas, jaučiu, jog jis iš dalies atbukina kasdien savaip, savu kailiu patirti ką nors beprotiško, kvailioti, eksperimentuoti. Knygos daro žmones protingais, o protas atpratina nuo spontaniškumo ir žaismės. Anądien pasiūliau žaibuojant per liūtį prieš vidurnaktį draugui išeiti pasivaikščioti, sušlapti, kaip esu tai daręs vėlyvoj paauglystėje, bet po to pamaniau: „ai, gręžti, sausinti, daug vargti, tad geriau per balkoną, pro liepų lapus pažiūrėti ir paklausyti.“ Iš kur atėjo tas vangumas? Ar nebus knygos sugadinusios pasaulio patyrimo aistros?

 

Aš daug ko nebeperskaitau. O ar buvo kada nors DAUG, ar tik maniau, kad DAUG, nes stengiausi suspėti reaguoti į naujienas? Skaitymo blokai, išlepimas, persisotinimas, nieko naujo neberadimas... Keista toji skaitymo senėjimo dalis. Manau, ją esu prieš kelerius metus pradėjęs patirti skaitymo senatvę. Pagrindinis simptomas – mano perskaitytų knygų kiekis proporcingai kasmet mažėja. Vietoj storo romano renkuosi vidutinį arba ploną. Ieškau patvirtinimo internete. Ieškau, kaip knygą suvesti su pasauliu, kad abiem būtų vietos prasmingai po lygiai, kad nereikėtų rinktis, kad gyvenimas ir knyga būtų malonūs ir jaukūs.

 

Padeda kelionės! Kasmet tradiciškai – į kelias keliones. Būtinai pažintines, kultūrines, atitinkamai kruta lagamine ir tos šalies literatūra. Ačiū Kristinai Tamulevičiūtei už pernykštę ese knygelę „Pasakojimas apie vieną miestą“ (Lietuvos rašytojų sąjunga, 2013), kuris kitaip atvėrė ir nuspalvino Sarajevą. Paskutiniu metu jaučiu, kad norisi patyrimo už knygos, kad pasaulis susijungtų su kūno potyriais, vienas kitą išgrynintų ir papildytų. Tai jau ne tik pas mane, visos tos „Knygų mugės“, šou elementai, performansai, atsiradusios degustacijos, žaidimai ir patyrimai per knygų pristatymus veda į pojūčius, dirginančias instaliacijas, keliones. Kol kas sau sakau, kad tai didžiausia mano išeitis, kai skaitau ir negaliu viską suskaityti, kai turiu atsirinkti ir kas vyks su ta knyga aplinkui mane ir po jos, kad ji nepaskęstu kartu su mano užkerpėjimu, kad nebūtų vien tik suvartota dėl vartojimo. Ar aš kalbu apie skaitymo potyrių nykimą, kurio klasikinės literatūros radikalai taip bijo? Manau, taip. Kai neužtenka arbatos puodelio, pledo ar kondicionieriaus ir tik skaitymo. Ritualai keičiasi, santykis su literatūra irgi. Šiandien apie tai rašydamas suvokiu, jog  tai nuostabu, kai skaitymo alkį galima patenkinti ne dideliais suvožtiniais, o atpjautu agurkėliu ar pomidoru, bet tokiu skaniu ir traškiu, kaip tas viršelis ką tik atkeliavęs iš spaustuvės. Juk žinote, kai atsiverčiate ir surišimas trakšteli kaip imbierinis sausainis ir pakvimpa popieriumi, tarsi pražydusiu baltuoju lotosu.

 

Maištinga Siela