Lietuvių kalbos ir literatūros VBE II dalies išplėstinio ir neišplėstinio kurso privalomų autorių ir kūrinių sąrašas

 

Sveiki!
 
Kartais reikia, o nėra po ranka, todėl dalijuosi su Jumis, nes buvo toks prašymas.
 
NEIŠPLĖSTINIO KURSO PRIVALOMAS VBE II DALIES EGZAMINO RAŠYMO PRIVALOMŲ AUTORIŲ IR KŪRINIŲ SĄRAŠAS:
 
Kristijonas Donelaitis „Metai“ (ištraukos)
Antanas Baranauskas „Anykščių šilelis“
Maironis (pasirinkti eilėraščiai)
Vincas Mykolaitis-Putinas „Altorių šešėly“
Vincas Mykolaitis-Putinas (pasirinkti eilėraščiai)
Balys Sruoga „Dievų miškas“
 
IŠPLĖSTINIO KURSO PRIVALOMAS VBE II DALIES EGZAMINO RAŠYMO PRIVALOMŲ AUTORIŲ IR KŪRINIŲ SĄRAŠAS:
 
Kristijonas Donelaitis „Metai“.
Johanas Volfgangas fon Gėtė „Faustas“ (ištraukos).
Adomas Mickevičius (pasirinkti eilėraščiai ar pasirinktos poemos (dramos) ištraukos).
Antanas Baranauskas „Anykščių šilelis“.
Maironis (pasirinkti eilėraščiai).
Vincas Mykolaitis-Putinas „Altorių šešėly“.
Vincas Mykolaitis-Putinas (pasirinkti eilėraščiai).
Jurgis Savickis (pasirinktos novelės).
Balys Sruoga „Dievų miškas“.
Antanas Škėma „Balta drobulė“.
 
P. S. Egzamine gali būti visiškai nežinomo autoriaus kūrinio ištrauka ar visas eilėraštis, miniatiūra, noveletė, todėl šie autoriai garantuoja bent jau bazinį literatūros išsilavinimą, tarkim, antrai dėstymo probleminio klausimo pastraipai parašyti. Todėl kartais nelabai aišku, kodėl šie autoriai yra privalomi, jeigu galima iš esmės remtis bet kokia literatūra, o pirminis tekstas, kuris duodamas egzamino metu – loterija. Gal dėl to, kad iš esmės tikrinama nebe perskaitytų kūrinių, o kompetencijos įžvelgti esmę bet kokiame grožiniame kūrinyje ir tą esmę apmąstyti aktualizuojant.

Neišplėstinis

Išplėstinis

 
Maištinga Siela

Kuo skiriasi žodžiai veiksmažodžiai RIEDENTI, RIEDĖTI ir RIDENTI? (Paaiškinimas)

 
Sveiki!
 
Trumpa lietuvių kalbos pamokėlė.
 
Ridenti – tai valingas, kontroliuojamas veiksmas. Tai Sizifo pastanga: rankomis stumti akmenį į viršų, naudojant jėgą ir siekiant tikslo.
 
Riedėti – tai savaiminis, nevaldomas judėjimas. Tai Sizifo nesėkmė: akmuo atitrūksta ir dėl gravitacijos pats greitai lekia žemyn, Sizifui nebegalint jo sustabdyti.
 
Veiksmažodis ridenti Sizifo mite įkūnija patį sunkiausią darbą ir nuolatinę pastangą. Kai Sizifas atkakliai stumia didžiulį akmenį į statų kalno šlaitą, mes sakome, kad jis jį ridenti. Šis žodis čia pabrėžia nepertraukiamą, valingą procesą, kuriame kiekvienas judesys reikalauja milžiniškos fizinės ir dvasinės ištvermės. Tai tarsi žmogaus kova su savo likimu, kurioje dominuoja kontrolė, įtampa ir nepalaužiamas ryžtas pasiekti viršūnę.
 
Tuo tarpu riedenti (arba paprasčiau – riedėti) šiame mite atspindi dramatišką akimirką, kai Sizifo pastangos tampa bevaisės. Kai akmuo, praradęs pusiausvyrą, išsprūsta iš rankų ir ima greitai leistis žemyn, mes sakome, kad jis pradėjo riedenti. Šis žodis čia perteikia nevaldomą, pagreitintą judėjimą, kurį sukelia gravitacija, o ne žmogaus valia. Tai tragiškas praradimo jausmas, kai visas įdėtas darbas per akimirką nubraukiamas, o žmogus lieka bejėgis stebėti, kaip jo tikslas nurieda atgal į prarają.
 
Skirtumas tarp šių veiksmų yra esminis Sizifo kančios suvokimui. Ridenti reiškia kurti, stengtis ir laikyti akmenį savo valdžioje, kol dar įmanoma valdyti situaciją. Riedenti (ar riedėti) žymi virsmą, kai procesas tampa nebekontroliuojamas ir virsta nuosmukiu. Ši kalbinė priešprieša puikiai atskleidžia amžiną Sizifo ciklo dramą: be perstojo ridenti į viršūnę tik tam, kad vėl tektų stebėti, kaip viskas rieda žemyn.
 
Maištinga Siela

Kuo skiriasi žodžių reikšmės režimas ir rėžimas? (Paaiškinimas su pavyzdžiais)

Sveiki!

Kaip žinia, žodžiai režimas ir rėžimas skamba labai panašiai, jų reikšmės lietuvių kalboje yra visiškai skirtingos ir priklauso nuo skirtingų kilmės šaltinių. Žodis režimas yra tarptautinis terminas, dažniausiai nurodantis tam tikrą nustatytą tvarką, valdymo formą arba prietaiso veikimo būdą. Pavyzdžiui, politiniame kontekste mes kalbame apie autoritarinį ar demokratinį valstybės valdymą, o buityje dažnai nustatome skalbimo mašinos programą arba laikomės griežtos dienos darbotvarkės, kurią vadiname darbo ir poilsio režimu. Šis žodis visada rašomas su trumpąja e raide, nes jis kilo iš prancūzų kalbos žodžio régime.

Tuo tarpu žodis rėžimas yra grynai lietuviškas dervinys, kilęs iš veiksmažodžio rėžti. Jis tiesiogiai susijęs su pjovimo, skėlimo ar rėžimo veiksmu bei jo rezultatu. Šį žodį vartojame tada, kai kalbame apie žemės sklypo dalį, pavyzdžiui, senoviniame kaime valstiečiai gaudavo žemės rėžį, o jo matavimo ar skirstymo procesas galėtų būti vadinamas rėžimu. Taip pat šis žodis gali būti vartojamas perkeltine prasme, apibūdinant tiesmuką, aštrų kalbėjimą, pavyzdžiui, tiesos rėžimas kam nors į akis. Rašyba su nosine ė čia yra būtina, nes ji žymi veiksmo kilmę iš žodžio rėžti.

Painiava tarp šių terminų dažniausiai kyla rašant, tačiau kontekstas paprastai diktuoja teisingą pasirinkimą. Jei kalbate apie technikos veikimą, sveikatą ar politiką, jums reikalingas režimas, o jei apie žemėtvarką ar grubų rėžimą peiliu – rėžimas. Įsivaizduokite sakinį: „Griežtas ligoninės režimas neleidžia pacientams patiems rėžti duonos aštriu peiliu“. Čia puikiai matosi, kad pirmasis žodis nurodo taisykles, o antrasis – fizinį veiksmą.

Maištinga Siela

Frazeologizmas "kiaulės akis įsistatė", "kiaulės akis turėti" reikšmė ir prasmė

 

Frazeologizmas „kiaulės akis įsistatyti“ apibūdina žmogų, kuris tampa visiškai begėdiškas, įžūlus ir nebejaučia jokios sąžinės graužaties dėl savo netinkamo elgesio ar melo. Tai vaizdingas posakis, reiškiantis gebėjimą šaltakraujiškai žiūrėti kitam į akis net ir tada, kai situacija yra gėdinga ar neteisinga. Kadangi kiaulės akys liaudies kultūroje dažnai asocijuojasi su nepaslankumu, emocijų stoka ar tiesiog „storu odos sluoksniu“, šis pasakymas pabrėžia moralinio jautrumo praradimą – žmogus tarsi užsideda kaukę, kuri leidžia jam ignoruoti aplinkinių pasmerkimą ir toliau įžūliai siekti savo tikslų.

 

Maištinga Siela

Rašinys. Probleminio klausimo rašinys, remiantis J. W. Goethės drama "Faustas": kodėl žmogui svarbu pažinti? (pavyzdys, struktūra, turinys)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šiandien siūlau tokio rašinio pavyzdį, kuriame remiamasi J. W. Goethės drama „Faustu“, o probleminis klausimas: kodėl žmogui svarbu pažinti?

 

Kodėl žmogui svarbu pažinti?

 

Žmogaus prigimtis nuo pat civilizacijos aušros yra persmelkta pažinimo troškimo. Šis variklis skatina mus klausti, abejoti ir peržengti žinomybės ribas, siekiant gilesnio pasaulio ir savęs supratimo. Tačiau pažinimas – tai ne tik mokslo ar filosofijos sritis; tai esminis asmenybės augimo, kultūros raidos ir net moralinio pasirinkimo mechanizmas. Taigi, daugeliui svarbu suvokti, kodėl pažinimo svarba žmogui yra neginčijama, remiantis dviem esminiais aspektais: aistringu absoliutaus žinojimo siekiu ir jo moralinėmis pasekmėmis, kaip tai atskleidžiama J. W. Goethės dramoje „Faustas“, ir kaip šis troškimas transformuojasi bei pasireiškia šiuolaikinėje visuomenėje, ypač technologijų ir etinių dilemų kontekste.

 

Vienas įspūdingiausių pažinimo troškimo pavyzdžių pasaulinėje literatūroje yra Johanno Wolfgango von Goethės drama „Faustas“. Pagrindinis veikėjas, daktaras Faustas, simbolizuoja Vakarų civilizacijos intelektualinį nerimą ir nepasitenkinimą, būdingą Apšvietos epochos sandūrai su Romantizmu. Jis yra archetipinis mokslininkas, įvaldęs visus to meto mokslo ir filosofijos laukus, tačiau jaučiasi beviltiškai tuščias: „Vis tiek nelaimingas kvailys!“ Fausto pažinimo troškimas peržengia akademinius rėmus; jis siekia ne tik žinių, bet ir absoliutaus patyrimo, emocijų pilnatvės ir visos gamtos esmės supratimo – „Kad išmokčiau kas laiko esmė / Ir kas visatos šerdis širdyje“. Būtent šis neribotas siekis paskatina jį sudaryti sandorį su Mefistofeliu, mainais į trumpalaikę, bet intensyvią žemiškosios palaimos akimirką, kurioje jis norėtų sustabdyti laiką. Šis pavyzdys iliustruoja, kad pažinimas yra svarbus ne tik kaip žinios, bet ir kaip galingas egzistencinis variklis, reikalaujantis aukos ir pasižymintis didele moraline rizika. Goethė per Fausto tragediją parodo, kad pažinimas, atskirtas nuo moralės ir atsakomybės (Fausto veiksmai su Margarita), veda prie destruktyvių ir tragiškų pasekmių. Pažinimas yra svarbus, bet jo esmė glūdi ne pačiuose pasiekimuose, o žmogaus moralinėje transformacijoje.

 

Jei Fausto pažinimas buvo pagrįstas magija, alchemija ir filosofija, šiuolaikinis pažinimo troškimas koncentruojasi į technologijų ir mokslo progresą. Šiandien pažinimas yra svarbus ne tik dėl asmeninio pasitenkinimo, bet ir kaip evoliucijos, konkurencingumo ir išgyvenimo garantas globalizuotame pasaulyje. Puikus aktualus pavyzdys yra dirbtinio intelekto (DI) vystymas, ypač kuriant didžiuosius kalbos modelius (LLM) ir bendrąjį DI (AGI). Mokslininkai ir inžinieriai siekia ne tik sukurti protingas mašinas, bet ir perprasti patį žmogaus smegenų veikimo principą, atkartoti sudėtingą sąmonės mechanizmą. Pažinimas šiuo atveju yra kritiškai svarbus, nes jis leidžia mums spręsti kompleksines pasaulines problemas (nuo naujų energijos šaltinių iki personalizuotos medicinos) ir radikaliai transformuoti darbo bei gyvenimo būdus. Vis dėlto, kaip ir Fausto atveju, šiuolaikinis pažinimas taip pat kelia gilias etines dilemas. Klausimai, ar mes turime moralinę teisę sukurti DI, galintį viršyti žmogaus intelektą, arba kaip užtikrinti, kad pažinimas nebūtų naudojamas manipuliacijai ar socialinei kontrolei, yra gyvybiškai svarbūs. Šis pavyzdys rodo, kad pažinimo procesas, nors ir reikalingas progresui, privalo būti nuolat valdomas išminties, skaidrumo ir etikos principų.

Pažinimas svarbus ne tik dėl išorinio pasaulio (mokslo ir technologijų) perpratimo, bet ir dėl vidinio pasaulio atradimo. Kultūriniu lygmeniu, pažinimas yra kultūrinės tapatybės formavimo ir kritinio mąstymo pagrindas. Šiandien, informacijos pertekliaus, dezinformacijos ir alternatyvių tiesų eroje, pažinimas per edukaciją, meną ir humanitarinius mokslus tampa kritiškai svarbus. Pavyzdžiui, istorijos ar socialinių mokslų studijos leidžia žmonėms pažinti praeities klaidas, suprasti sudėtingas socialines struktūras ir ugdyti skepticizmą bei gebėjimą kritiškai vertinti informaciją. Estetinis pažinimas per literatūrą, kiną ar vaizduojamąjį meną ugdo empatiją, leidžia mums išgyventi kitų patirtis ir geriau suprasti žmogaus emocinę ir psichologinę įvairovę. Šis kultūrinis pažinimas yra svarbus kuriant atvirą, tolerantišką ir mąstančią visuomenę, gebančią atsispirti populizmo, fanatizmo ir primityvaus mąstymo grėsmėms. Jis leidžia mums priimti geresnius asmeninius ir kolektyvinius sprendimus, grįstus ne emocijomis, o giliu konteksto ir priežasčių supratimu.

 

Taigi, pažinimo svarba žmogui yra neatsiejama nuo jo egzistencijos prasmės. Tai yra ir varomoji jėga, siekianti absoliutaus pasaulio esmės atskleidimo, kaip matėme Fausto atveju, ir būtina priemonė išgyventi, tobulėti bei priimti etinius sprendimus šiuolaikinėje sparčiai kintančioje visuomenėje, ypač technologijų vystymo kontekste. Pažinimo troškimas kelia moralines dilemas, reikalauja atsakomybės, bet kartu suteikia asmeniui laisvę ir galimybę nuolat peržengti savo fizines ir mentalines ribas. Tik per nuolatinį, sąmoningą ir etika grįstą pažinimą žmogus gali pasiekti visiškesnį, harmoningesnį ir prasmingesnį gyvenimą, neleidžiant, kad žinių troškimas peraugtų į destruktyvų Mefistofelio pagundų šėlsmas.

 

Maištinga Siela

Rašinys. Interpretacija. Salomėja Nėris ir eilėraštis "Maironiui" (interpretacijos pavyzdys): kryptis – žmogaus atgaila

 

Sveiki,

 

Siūlau tokio rašinio interpretaciją, remiantis lietuvių poetės Salomėjos Nėries eilėraščiu „Maironiui“.

 

Maironiui

 

Sako, mirdamas mane tu keikei,

O numiręs surūstėjai dar labiau.

Ligi šiol aš negaliu vis atsipeikėt:

Juk tave mylėjau ir gerbiau.

 

Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti?

Ar galėjau – tais pačiais keliais?

Gena, gena pikto dievo rykštė, –

Atgalion ir atsigręžt neleis.

 

Aplink žemę skridusi su vėtrom,

Vėl išgirsiu. mylimus vardus.

Tik akmuo, paduotas duonos vietoj,

Bus man atpildas skurdus.

 

Ir nenoriu sau geresnio nieko,

Tik prie žemės prisiglaust brangios,

Būti tėviškės arimų slieku,

Mėlyna rugiagėle rugiuos.

 

Ufa, 1942.I.15.

 

Nėris, Salomėja. Prie didelio kelio: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994

 

Salomėjos Nėries eilėraščio „Maironiui“ interpretacija. Interpretacijos kryptis – žmogaus atgailavimo svarba

 

Salomėjos Nėries eilėraštis „Maironiui“, parašytas Ufoje 1942 m. sausio 15 d., – tai jaudinantis atgailos, kaltės ir prarastos tėvynės ilgesio monologas, adresuotas didžiausiam lietuvių tautos dainiui, Maironiui. Šis tekstas buvo parašytas kritiniu poetės S. Nėries gyvenimo momentu – Antrojo pasaulinio karo metu, po jos skandalingosios „poemos apie Staliną“ ir kolaboravimo su sovietų valdžia, dėl kurio ji buvo morališkai atmesta didelės dalies Lietuvos inteligentijos ir visuomenės. Eilėraštis atskleidžia tragišką lyrinės subjektės (kuri neatsiejama nuo pačios poetės) būseną: atskyrimą, praradimą ir desperatišką bandymą susitaikyti su savo praeities pasirinkimais. Eilėraščio centre – žmogaus atgaila, išreikšta per dvasios kankinimą ir suvokimą, kad už klaidas teks sumokėti skurdžiausiu atpildu.

 

Eilėraštis prasideda tiesioginiu kreipimusi, kurio tonas yra skausmingas ir nuolankus: „Sako, mirdamas mane tu keikei, / O numiręs surūstėjai dar labiau.“ Maironis čia tampa moraliniu teisėju ir Lietuvos dvasinės šventovės simboliu, kurį Nėris išdavė. Lyrinė subjektė bando apginti save, nesuvokdama, kaip meilė virto atstūmimu: „Ligi šiol aš negaliu vis atsipeikėt: / Juk tave mylėjau ir gerbiau.“ Tai rodo gilų vidinį konfliktą tarp idealizmo (Maironio, kaip tautos įkūnijimo, gerbimo) ir tragiškos realybės (politinės išdavystės). Šioje strofoje atsispindi S. Nėries biografinis kontekstas: pabėgusi į Sovietų Sąjungą po 1941 m. birželio įvykių, ji patyrė kaltės, tremties ir atskyrimo nuo tėvynės agoniją. Antroje strofoje atgailos tema sustiprinama fatališka būtinybe – pasirinktas kelias nebepataisomas: „Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti? / Ar galėjau – tais pačiais keliais?“ Fragmente ryškėja lemtis, kuriai neįmanoma pasipriešinti, ji išreiškiama pikto dievo rykštės metafora, kuri „Gena, gena“ atgalion ir neleidžia atsigręžt. Ši rykštė simbolizuoja ne tik ideologinę prievartą, bet ir paties subjekto sąžinės graužatį bei neišvengiamas pasekmes, atribojančias nuo brangiausių dalykų.

 

Trečioji ir ketvirtoji strofos narplioja atpildo ir atpirkimo temą. Lyrinė subjektė, apibūdindama savo kančios kelią, naudoja hiperbolę: „Aplink žemę skridusi su vėtrom“, – nurodančią dvasinę klajonę, nerimą ir atskirtį. Galiausiai, vienintelis laukiantis atpildas už viską – skurdus ir atšiaurus: „Tik akmuo, paduotas duonos vietoj, / Bus man atpildas skurdus.“ Ši biblinė aliuzija (duona – gyvenimas, akmuo – mirtis, atstūmimas) yra viena stipriausių meninės raiškos priemonių eilėraštyje, simbolizuojanti visišką dvasinį nuskurdimą ir pripažinimą, kad teisingumas jai bus negailestingas. Tačiau vietoj prašymo atleisti, lyrinė subjektė išreiškia nuolankų norą tapti dalimi to, ką išdavė ir prarado: „Ir nenoriu sau geresnio nieko, / Tik prie žemės prisiglaust brangios“. Tai viršūnė atgailos, kuri virsta nuolankiu tapimu niekuo, egzistenciniu susiliejimu su Tėvyne. Eilutės „Būti tėviškės arimų slieku, / Mėlyna rugiagėle rugiuos“ pasitelkia simbolius, vaizduojančius paskutinę, visiško nuolankumo atgailą: sliekas yra žemiausias gyvybės laiptelis, o rugiagėlė – trapi, bet neatsiejama Lietuvos lauko dalis.

 

Poeto Maironio (Jono Mačiulio) pasirinkimas atgailos adresatu nėra atsitiktinis, o glaudžiai susijęs su istoriniais-kultūriniais kontekstais ir S. Nėries vidine drama. Maironis, miręs dar 1932 m., eilėraščio parašymo metu (1942 m.) jau buvo virtęs mitiniu lietuvių tautos dainiaus ir moralinio autoriteto simboliu. Jis buvo tautos moralinės sąžinės įsikūnijimas, neabejotinas patriotizmo ir tikėjimo lietuvybe šaltinis, kurio idealizmas kontrastavo su Nėries politiniu pasirinkimu. Maironis, kuris pats buvo kunigas, geriausiai tiko teisėjo ir dvasinės atgailos subjekto vaidmeniui, nes jo poezija buvo laikoma šventa. Kreipimasis į jį, praėjus dešimčiai metų po jo mirties, reiškė kreipimąsi ne į konkretų žmogų, o į laiko nepaliestą lietuviškumo esmę, kurią S. Nėris jau buvo praradusi, prisidėjusi prie okupacijos epochos (1940–1941 m.) legitimizavimo ir palikusi Lietuvą bolševikų užnugaryje. Maironis poetei simbolizavo prarastą idealą – tyros ir dvasinės Tėvynės, iš kurios ji buvo ištremta, o jo rūstybė eilėraštyje – tai visos tautos pasmerkimas, kurį S. Nėris jautė savyje ir kurio negalėjo paneigti. Tokiu būdu, atgaila per Maironio figūrą tapo visuotine ir negrįžtama.

 

Salomėjos Nėries eilėraštis „Maironiui“ – tai nuoširdžiausias ir skausmingiausias žmogaus atgailos aktas Nėries kūryboje. Eilėraštis, parašytas 1942 m. tremtyje, atspindi ne tik poetės biografinę tragediją, bet ir universalų kaltės, atstūmimo ir atpirkimo išgyvenimą. Per Maironio figūrą, tėvynės simbolius (arimai, rugiagėlė) ir biblinius aliuzijas (akmuo vietoj duonos) poetė išreiškė neviltį, kai nebeįmanoma grįžti, ir priėmė skurdžiausią, bet garbingiausią atpildą – tapti žemiausia, nuolankia tėvynės dalimi. Šis eilėraštis yra ne prašymas atleisti, o tylus egzistencinis prisipažinimas ir pasmerktos sielos ilgesys dvasinio grįžimo į prarastą, šventąją Lietuvą.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: redaktorė Aira Niauronytė apie anininkinę kalbą, lietuvių kalbos pokyčius ir kalbą, kuri neapibrėžia asmens lyties

 Sveiki,

 

Man patinka redaktorės Airos Niauronytės tekstai apie kalbą. Pasirodo, patys redaktoriai nėra jokie ten kalbos policininkai ar inspektoriai, kurie taiso kalbą tik TAIP ir ne NEKITAIP, pagal Jablonskio brošiūrą. Priešingai, sakyčiau, naujosios kartos redaktoriai kur kas liberalesni, nei mokytojai mokykloje taisydami mokinių rašinius. Tiesa, apie negimininę formą, niekatrąją giminę daiktavardžiuose esame jau pokštavę su kolegomis vienas kitą vadindami „žmoga“ vietoj „žmogus“. Čia dar buvo prieš karantiną, visai naiviai ir nenorėdami nieko įžeisti, tačiau tikrovė keičiasi taip sparčiai, kad kalba labai jautriai reaguoja ir keičiasi.

 

„Anininkinė lietuvių kalba – tai besiformuojantis eksperimentinis lietuvių kalbos įskiepis, kai kalbant apie žmogų, nenorintį priskirti savęs kuriai nors lyčiai arba tiesiog nenorint akcentuoti lyties, yra nukertamos žodžių galūnės ir vartojami įvardžiai, įkvėpti žemaičių ir prūsų kalbų sistemų. Įvardis „an“ vietoj „jis“ ir „ji“ ir „pate“ vietoj „pats“ ir „pati“. Tai vadinama įskiepiu, nes neapima visos kalbos sistemos, o tik situacijas, kai to reikia. Anininkinė lietuvių kalba yra iniciuojama pačios queer bendruomenės.“ Aira Niauronytė

 

Siūlau perskaityti visą interviu apie kalbą, kalbos pokyčius ir anininkinę kalbą, apie kurią mažai kas girdėjo. Straipsnis ČIA.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Arkadijus Vinokuras apie lietuvių kalbos padėtį šiandien, imigrantų integraciją

 Sveiki,

 

Šios vasaros viena aktualiausių temų – rusų kalba gatvėse.

 

„Pavyzdžiui, parduotuvėje juk galima kasininkei ar kasininkui pasakyti, kad kalbėtų lietuviškai, bent parodytų pastangą kalbėti. Arba pavežėjui. Kai matai pastangas, nesunku pagirti ir padėti. Bet, jeigu leidi laikyti teises rusų kalba (Skandinavijoje tai būtų neįmanoma) ir aiškini, kad mūsų verslui trūks plyš reikia vairuotojų, na, tai pažeidusiojo eismo taisykles ir susidūrusiojo su nemokančiu rusų kalbos policininku laukia begalinis vargas. Ir taip, imigranto integravimas į mūsų visuomenę vyksta per lietuvių kalbos mokymąsi. Mokomasi visų pirma bendraujant su lietuviais. Tikriausiai nėra labai sunku pradžioje kreiptis į imigrantą lietuvių kalba, anglų kalba? Arba ir rusiškai pasakyti, kad mokytųsi lietuvių kalbos, nes jos nemokėjimas rodo nepagarbą šaliai, į kurią atvykai, ir žmonėms.“ Arkadijus Vinokuras iš straipsnio „Ja negovoriu po litovski“.

 

Anksčiau neturėjau nuomonės lietuvių kalbos klausimu, tikriausiai kaip ir daugelis buvome tiesiog sugundyti gelbėti ukrainiečius, įsileisti į savo namus (kas tai padarė, vėliau buvo palikti likimo valioje kapstytis ir mokėti patiems), tačiau pamažu nuomonė formuojasi ir apie tai vis dažniau kalbama šią vasarą, kai iš tikrųjų Vilniaus gatvėse pagausėjo rusiškai kalbančių asmenų. Tą pastebėjau ir aš. Netgi labai. Žinoma, daug iš jų čionai prieš kelerius metus ir seniau atvykusių ukrainiečių ir jie turi teisę kaip ir bet kurios šalies (Rusijos, Baltarusijos, Norvegijos ar Bangladešo) kalbėti su draugu sau patogiausia kalba, tačiau kai šie ilgamečiai žmonės užmezga pokalbį su lietuviais, kažkodėl lietuviai linkę taikytis ir smailinti liežuvį, užuot oriai kalbėję savo gimtąja kalba. Ypač, jeigu kalbėsime apie aptarnavimo sritis, kur ir dirba daugiausia imigrantai – kavinėse, prekybos centruose, ypač taksi sferoje.

 

Nelabai įsivaizduoju, kad kokioje Švedijoje koks vairuotojas kalbėtų rusiškai ar kokia kita savo kalba, o ne tos šalies. Verslininkai Lietuvos neprincipingi, nes jiems nerūpi, o ir įstatymas neįpareigoja priimti žmones mokančius lietuviškai. Manau, reiktų kuo greičiau kurti sistemą, nes kitaip lietuviai automatiškai persijungs ne į savo, o atėjūnų kalbą ir namuose jausis kaip svečiuose, gėdysis netgi kalbėti lietuviškai, nes juk aplinkui niekas nekalba. Jeigu jau gyveni Lietuvoje, negi negali mokytis ir kalbėti lietuviškai? Jeigu šalis ir tos šalies žmonės tau davė, kad ir taksisto darbo, negi dar turi burbėti slaviškai, kokie supuvę Vakarai ir kiek mažai uždirbama, kol važiuoji su klientu iš stoties į Karoliniškes? Tai atrodo labai keistai. Netgi grėsmingai, nes tie žmonės nesupranta ne tik kalbos, bet ir pamatinių tos šalies kultūrinių vertybių. Įskaitant ir ukrainiečius!

 

Arkadijus Vinokuras savo straipsnyje išskiria labiau rusų kalbą, tačiau noriu pasakyti, ar kas pastebėjo, kiek daug pakistaniečių, indų ir iš Bangladešo? Pavyzdžiui, Klaipėdoje susikalbėsi su bolto ar wolto darbuoju nebent laužyta anglų kalba ir to pakanka, kad jie čionai dirbtų. Įmonei nerūpi išmokinti jų lietuviškai, svarbu, kad kas dirbtų aptarnavime, nes patys lietuviai jau nebeina, tačiau ar kas pastebi, kad jie čionai vaikšto laisvu metu chuntomis, būriais ir tik laiko klausymas, kada pasities kilimėlį ir melsis Alachui, reikalaus šventyklos statybų, kas šį pavasarį nutiko, beje, Vilniuje, kur dėl pagausėjusių musulmonų, kurie nekalba lietuviškai, pareiškė, kad Vilniaus savivaldybė privalo statyti ir plėsti jų maldos namus, nes šie jau nebetelpa, o meldžiasi tiesiog ant pievelės. Laiko klausimas, kada lietuviai pamatę dešimtis rytiečių vienoje būryje pereis į kitą gatvės pusę kaip kad vakarais Vokietijoje. Reportaže jų veidukai toli gražu nespinduliavo dėkingumu, kol kas į Vilniaus savivaldybę ateina tik briedis. Tad, sakyčiau, itin reiktų taikyti lietuvių kalbos, mūsų šalies ir demokratijos mokymus ne tik ukrainiečiams, bet ir iš Azijos atvykusiems, kad, kaip sako autorius, integruotųsi į mūsų kultūrą per kalbą, pažinimą, supratimą ir pagarbą.

 

Maištinga Siela

Žemėlapis: kaip kiekviena Europos kalba sako žodį PASAULIS?

 

Sveiki,

Mane nuo mažens domino kalbų skirtumai ir pranašumai. Vis dar tuo domiuosi, taigi, gal kam pravers šis žemėlapis?

Europos kalbų įvairovė atsispindi ir žodyje „pasaulis“. Štai kaip jis skamba skirtingomis kalbomis, suskirstytomis pagal kalbų šeimas.

Germanų kalbos

Anglų: World

Vokiečių: Welt

Nyderlandų: Wereld

Švedų: Värld

Norvegų: Verden

Danų: Verden

Islandų: Heimur (nors veröld yra archajiška ir rečiau vartojama)

 

Romanų kalbos

Prancūzų: Monde

Ispanų: Mundo

Italų: Mondo

Portugalų: Mundo

Rumunų: Lume

 

Slavų kalbos

Rusų: Мир (Mir)

Lenkų: Świat

Čekų: Svět

Slovakų: Svet

Ukrainiečių: Світ (Svit)

Baltarusių: Свет (Sviet)

Serbų: Свет (Svet) / Svet

Kroatų: Svijet

Slovėnų: Svet

Bulgarų: Свят (Svyat)

Makedonų: Свет (Svet)

 

Baltų kalbos

Lietuvių: Pasaulis

Latvių: Pasaule

 

Kitos indoeuropiečių kalbos

Graikų: Κόσμος (Kosmos) arba Κόσμος (Kósmos)

Albanų: Botë

Airijos gėlų: Domhan

Valų: Byd

 

Uralo kalbos

Suomių: Maailma

Estų: Maailm

Vengrų: Világ

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Alfonsas Tekorius, vertėjas iš vokiečių kalbos, apie tarmes, tamių įtaką vertimui

 

Sveiki,

Šiemet atsisveikinome su vertėju Alfonsu Tekoriumi (1934-2025), kuriam jau buvo sukakę 92 metai. Alfonsas Tekorius (gimęs 1934 m. balandžio 3 d.) buvo žymus lietuvių kalbininkas ir vertėjas, kurio indėlis į Lietuvos kultūrą ypač reikšmingas dėl jo gausių ir preciziškų vertimų iš vokiečių kalbos. Jis baigė vokiečių filologiją Vilniaus universitete ir ilgus metus dirbo dėstytoju, ugdydamas naujas filologų kartas. Jo gyvenimas ir darbas buvo glaudžiai susiję su vokiečių kalbos ir kultūros sklaida Lietuvoje. Alfonsas Tekorius yra pelnęs apdovanojimų už savo vertimo veiklą, įskaitant Metų vertėjo krėslo premiją ir Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių.

Man sunku patikėti, tačiau knygų su Tekoriaus vertimu nesu beveik skaitęs, išskyrus Booker nominuotą Danielio Kehlmanno knygą „Tilis Ulenšpygelis“ bei kitą jo romaną „Pasaulio matavimas“.

Alfonsas Tekorius per savo ilgametę karjerą išvertė daugiau nei keturiasdešimt knygų, apimančių įvairius žanrus – nuo filosofinių veikalų iki grožinės literatūros ir kalbotyros darbų. Jo vertimų spektras liudija gilų vokiečių kultūros išmanymą ir platų interesų lauką.

Filosofijos srityje Tekorius yra išvertęs esminius Vakarų mąstymo tekstus. Tarp jų – L. Feuerbacho „Krikščionybės esmė“, A. Schweitzerio „Kultūra ir etika“, A. Schopenhauerio „Gyvenimo išminties aforizmai“ bei platųjį filosofinį traktatą „Parerga ir paralipomena: filosofiniai samprotavimai apie filosofiją, būtį, kančią, grožį, moteris ir savižudybę“. Ypatingą vietą jo kūryboje užima F. Nietzsche's darbai, tokie kaip „Linksmasis mokslas“, „Apie moralės genealogiją: poleminis veikalas“, „Tragedijos gimimas, arba Helenizmas ir pesimizmas“, ikoniškasis „Štai taip Zaratustra kalbėjo“, „Ryto žara: mintys apie moralės prietarus“ ir „Žmogiška, pernelyg žmogiška“. Taip pat jis vertė F. W. J. Schellingo „Žmogaus laisvės esmės ir su ja susijusių dalykų filosofinius tyrimus“ ir Hans-Georgo Gadamerio „Kalba kaip hermeneutinės patirties terpė“ bei „Istorijos nenutrūkstamumas ir egzistencijos akimirksnis“.

Grožinės literatūros srityje Alfonsas Tekorius praturtino lietuvių skaitytojus klasikiniais ir šiuolaikiniais vokiečių autorių kūriniais. Jis vertė W. Hauffo „Pasakas“, J. W. Goethe's „Vilhelmo Meisterio klajonių metus, arba Atsižadantieji“, „Vilhelmo Meisterio mokymosi metus“, taip pat paties Goethe's „Pasakas“ ir kitų vokiečių poetų eilėraščius. Jo dėka lietuviškai prabilo vokiečių romantikų pasakų rinkinys „Smėlio žmogus“, Elias Canetti pjesė „Kai žinoma mirties valanda“, Danielio Kehlmanno romanas „Tilis Ulenšpygelis“ ir M. Wernerio „Prie šlaito“.

Be filosofijos ir grožinės literatūros, Tekorius taip pat vertė kalbotyros ir istorijos veikalus, tokius kaip Frydricho Kuršaičio „Lietuvių kalbos gramatika 1876“ ir „Lietuvių kalbos garsų ir kirčio mokslas 1849“, J. Užpurvio knygą apie Saugų tarmę ir Memelio pavadinimo kilmę, O. Schneidereito „Prūsus“, bei Jurgeno Neffes biografiją „Einšteinas“. Šie vertimai atspindi jo gilų domėjimąsi ne tik vokiečių, bet ir lietuvių kalbos, istorijos ir kultūros paveldu.

„Tarmė – didžiausias vertėjo lobis, neįkainojama vertybė. Ne per bendrinę kalbą, o per tarmę tarsi kapiliarais esi susijęs su tautos dvasia. Iš jos perimi daug kalbinės, ypač dialoginės raiškos spalvų, nes dialogai, mano nuomone, yra kalbiniai tautos dvasios grynuoliai. Versdamas grožinę literatūrą neretai pasijuntu nugrimzdęs į tas gelmes ir ten ieškąs, vertimo teorijos žargonu tariant, dialoginio kalbėjimo interkultūrinių atitikmenų.“ Alfonsas Tekorius

Maištinga Siela

NŠA paskelbė MBE (mokyklinio brandos egzamino) ir VBE (valstybinio egzamino) lietuvių egzamino rašinių temas

 

Taip, NŠA savo internetiniame puslapyje jau oficialiai dalijasi mokyklinio ir valstybinio egzaminų temomis. Kurią jūs būtumėt pasirinkę?

Maištinga Siela

2024 metų lietuvių kalbos brandos egzamino rašinių temos: kokiomis temomis rašė abiturientai?

 

Laba diena,

Šiandien, birželio 5 dieną, abiturientai laikė savo pirmąjį egzaminą ir jis buvo iš gimtosios kalbos. Kai jau įprasta, mokiniai turėjo rinktis vieną iš literatūrinio arba iš samprotavimo rašinio temą ir parašyti 500 žodžių rašinį. Pernai buvo daug pasipiktinimo dėl žemdirbiškosios kultūros, šiemet (kol kas) daugelis, atrodo, temomis patenkinti.

SAMPROTAVIMO RAŠINIO TEMOS:

1.Kaip vaizduotė veikia santykį su tikrove? (rekomenduojami autoriai – Maironis, Marius Ivaškevičius)

2. Kada prieinama prie kraštutinumų? (rekomenduojami autoriai – Vincas Krėvė, Marius Katiliškis)

LITERATŪRINIO RAŠINIO TEMOS:

1. Muzikos reikšmės literatūroje (rekomenduojami autoriai – Šatrijos Ragana, Henrikas Radauskas)

2. Intymumo vaizdavimas literatūroje (rekomenduojami autoriai – Juozas Tumas-Vaižgantas, Jurgis Kunčinas).

Jūsų Maištinga Siela