Šios dienos citata: Alfonsas Tekorius, vertėjas iš vokiečių kalbos, apie tarmes, tamių įtaką vertimui

 

Sveiki,

Šiemet atsisveikinome su vertėju Alfonsu Tekoriumi (1934-2025), kuriam jau buvo sukakę 92 metai. Alfonsas Tekorius (gimęs 1934 m. balandžio 3 d.) buvo žymus lietuvių kalbininkas ir vertėjas, kurio indėlis į Lietuvos kultūrą ypač reikšmingas dėl jo gausių ir preciziškų vertimų iš vokiečių kalbos. Jis baigė vokiečių filologiją Vilniaus universitete ir ilgus metus dirbo dėstytoju, ugdydamas naujas filologų kartas. Jo gyvenimas ir darbas buvo glaudžiai susiję su vokiečių kalbos ir kultūros sklaida Lietuvoje. Alfonsas Tekorius yra pelnęs apdovanojimų už savo vertimo veiklą, įskaitant Metų vertėjo krėslo premiją ir Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių.

Man sunku patikėti, tačiau knygų su Tekoriaus vertimu nesu beveik skaitęs, išskyrus Booker nominuotą Danielio Kehlmanno knygą „Tilis Ulenšpygelis“ bei kitą jo romaną „Pasaulio matavimas“.

Alfonsas Tekorius per savo ilgametę karjerą išvertė daugiau nei keturiasdešimt knygų, apimančių įvairius žanrus – nuo filosofinių veikalų iki grožinės literatūros ir kalbotyros darbų. Jo vertimų spektras liudija gilų vokiečių kultūros išmanymą ir platų interesų lauką.

Filosofijos srityje Tekorius yra išvertęs esminius Vakarų mąstymo tekstus. Tarp jų – L. Feuerbacho „Krikščionybės esmė“, A. Schweitzerio „Kultūra ir etika“, A. Schopenhauerio „Gyvenimo išminties aforizmai“ bei platųjį filosofinį traktatą „Parerga ir paralipomena: filosofiniai samprotavimai apie filosofiją, būtį, kančią, grožį, moteris ir savižudybę“. Ypatingą vietą jo kūryboje užima F. Nietzsche's darbai, tokie kaip „Linksmasis mokslas“, „Apie moralės genealogiją: poleminis veikalas“, „Tragedijos gimimas, arba Helenizmas ir pesimizmas“, ikoniškasis „Štai taip Zaratustra kalbėjo“, „Ryto žara: mintys apie moralės prietarus“ ir „Žmogiška, pernelyg žmogiška“. Taip pat jis vertė F. W. J. Schellingo „Žmogaus laisvės esmės ir su ja susijusių dalykų filosofinius tyrimus“ ir Hans-Georgo Gadamerio „Kalba kaip hermeneutinės patirties terpė“ bei „Istorijos nenutrūkstamumas ir egzistencijos akimirksnis“.

Grožinės literatūros srityje Alfonsas Tekorius praturtino lietuvių skaitytojus klasikiniais ir šiuolaikiniais vokiečių autorių kūriniais. Jis vertė W. Hauffo „Pasakas“, J. W. Goethe's „Vilhelmo Meisterio klajonių metus, arba Atsižadantieji“, „Vilhelmo Meisterio mokymosi metus“, taip pat paties Goethe's „Pasakas“ ir kitų vokiečių poetų eilėraščius. Jo dėka lietuviškai prabilo vokiečių romantikų pasakų rinkinys „Smėlio žmogus“, Elias Canetti pjesė „Kai žinoma mirties valanda“, Danielio Kehlmanno romanas „Tilis Ulenšpygelis“ ir M. Wernerio „Prie šlaito“.

Be filosofijos ir grožinės literatūros, Tekorius taip pat vertė kalbotyros ir istorijos veikalus, tokius kaip Frydricho Kuršaičio „Lietuvių kalbos gramatika 1876“ ir „Lietuvių kalbos garsų ir kirčio mokslas 1849“, J. Užpurvio knygą apie Saugų tarmę ir Memelio pavadinimo kilmę, O. Schneidereito „Prūsus“, bei Jurgeno Neffes biografiją „Einšteinas“. Šie vertimai atspindi jo gilų domėjimąsi ne tik vokiečių, bet ir lietuvių kalbos, istorijos ir kultūros paveldu.

„Tarmė – didžiausias vertėjo lobis, neįkainojama vertybė. Ne per bendrinę kalbą, o per tarmę tarsi kapiliarais esi susijęs su tautos dvasia. Iš jos perimi daug kalbinės, ypač dialoginės raiškos spalvų, nes dialogai, mano nuomone, yra kalbiniai tautos dvasios grynuoliai. Versdamas grožinę literatūrą neretai pasijuntu nugrimzdęs į tas gelmes ir ten ieškąs, vertimo teorijos žargonu tariant, dialoginio kalbėjimo interkultūrinių atitikmenų.“ Alfonsas Tekorius

Maištinga Siela

Knyga: Daniel Kehlmann "Tilis Ulenšpygelis"

 

Daniel Hehlmann. „Tilis Ulenšpygelis“ – Vilnius: Alma littera, 2021. – p. 368.

Sveiki, brangūs skaitytojai,

Jau kuris laikas mano knygų lentynoje laukė vokiečių rašytojo Daniel Kelmann (g. 1975) The Booker International premijai nominuota naujausia jo knyga Tilis Ulenšpygelis (vok. Tyll). Nors autorius šios premijos finišo tiesiojoje ir nepelnė apdovanojimo (pelnė Nyderlandų romanas Vakaro nejauka), visgi romanas susilaukė tarptautinės sėkmės, pagal jį filmuojamas TV serialas, po kurio, manau, apie knygą bus kalbama dar plačiau. Prieš kelerius metus man teko skaityti to paties autoriaus romaną Pasaulio matavimas, kuris man padarė ganėtinai gerą įspūdį, tad maždaug galėjau skaitydamas numanyti, ko tikėtis iš naujausio darbo.

Į lietuvių kalbą romaną išvertė Alfonsas Tekorius, kuris šiemet už šio romano vertimą iš vokiečių kalbos pelnė Metų vertėjo krėslą, todėl tai viena iš tų knygų, kurią reikia suskaityti ir už puikų vertimą, tačiau ar pats romanas toks jau puikus, kaip jis pristatomas viešojoje erdvėje?

Autorius remiasi viduramžiais paplitusiu pasakojimu apie juokdarį Tilį, kuris anuomet keliavo po olandų ir vokiečių žemes su savo kalbančiu asilu ir visus linksmino. Apie jo klajones bei susitikimus su tuometiniais karaliais tapo liaudies folkloro pasakojimo legendomis, tad nežinia, kiek iš tų pasakojimų apie Tilį yra tiesa, o kiek pramanyti. Anuomet Vokietijos žemės buvo susiskaldžiusios į daug mažų karalysčių, kuriose virė religiniai karai tarp protestantų ir Romos katalikų. Ne veltui ryškinamas viduramžių istorinis kontekstas, nes, atrodo, kad autorius bando fikciją sulieti su istoriniais faktais, pasaką ir legendas su aiškiai dokumentuotais istoriniais įvykiais.

Romanas labai netolygus, tad nesitikėkite kokios nors nuoseklios Tilio Ulenšpygelio menamo gyvenimo apybraižos. Autorius sąmoningai renkasi „iškandžiotą“ pasakojimą, todėl fabula primena skirtingų laikotarpių durtinį, kuris leidžia skaitytojui savaip interpretuoti ir užsipildyti Tilio gyvenimo baltąsias dėmes. Tilis gimė malūnininko žiniuonio šeimoje, kurioje augo liesas ir ligotas, todėl netiko sunkiems ūkio darbams. Praktikuodamas laisvu metu vaikščiojimą ant lyno jis dar nežino, jog šis gebėjimas nulems jo likimą. Į miestelį užplūstą įtakinga inkvizitorių brigada, kuri beregint apkaltina Tilio tėvą raganavimu. Knygoje vaizduojami žiaurūs tardymai, viduramžiškas pasaulio suvokimas, tad Tilis su kepėjo dukra Nele prieš viešą tėvo egzekuciją pabėga iš miestelio, nes nujaučia, kad po to inkvizitoriai griebsis ir malūniuko sūnaus. Taigi Tilis pasirenka klajoklio fokusininko kelią, jis prisišlieja su Nele prie smurtautojo Primino, su kuriuo keliauja po šalį ir rodo visokiausius cirko pasirodymus.

Tiesa, Tilis vaikystėje turėjo įdomią patirtį, kuri knygoje iki galo taip ir neatskleidžiama. Kai motina su samdiniu vidury miško pėsčiomis skuba miestelin gimdyti, Tilis asilo vežime paliekamas vienui vienas, o kai jį po kelių parų ateina pasiimti tėvas, randa Tilį medyje paskerdusį asilą, o asilo galvą užmaukšlintą Tiliui vietoj kepurės. Įsikoręs į medį jis demoniškai kvatoja... Šis leitmotyvas romane dar keliskart pasikartoja, tarsi Tilį valdytų piktoji dvasia, kuri sudėtingais gyvenimo laikotarpiais pasireiškia jo kūne ir sąmonėje ar tai būtų karo su švedais lauko metu, ar įgriuvusioje šachtoje.

Kadangi apie Tilį nėra išlikę konkrečių ir aiškių biografinių duomenų, autorius kuria daugiaprasmišką Tilio paveikslą. Viename knygos skyriuje jis tik pastumdėlis juokdarys, kuris stengiasi išgyventi, kitame jis tampa apsukriu juokdariu, kuris pusnyje numarina karalių. Romane kuriamos kelios Tilio perspektyvos, mes neturime vientiso nuoseklaus vystomo veikėjo. Iš vienos pusės autorius tokiu būdu sulieja folklorinius Tilio variantus ir išgauna kontrastą bei perteikia mums labai svarbią žinią, jog istorinė tiesa neegzistuoja, ji yra daugiavariantė, priklauso tik nuo to, kas ją pasakoja ir perteikia. Vienas ryškiausių Tilio bruožų yra jo skvarbios akys: „Mėlynos buvo Tilio akys, labai guvios, beveik vandeningos, atrodė, kad iš jų sklinda silpna švieselė, o akies viduryje – skylė. O už jos...kas? Už jos – Tilis. Už jos – juokdario siela, tai, kas jisai yra (p. 215).“

Daniel Kehlmann

Tilis ir kvailys, ir legenda, tamsus demonizuotas veikėjas. Autorius jo portretą kuria ir kaip romanistas, ir pasitelkęs brolių Grimų pasakų siaubo elementus, tačiau visoje knygoje Tilis neapčiuopiamas ir nepagaunamas. Atrodo, jis myli Nelę, tačiau ragina ją tekėti už kilmingojo pasirinkdamas tolesnį vienišiaus gyvenimą, bet keisčiausias ir tikriausiai demoniškiausias Tilio pasirinkimas yra niekada nemirti. Finalinė knygos scenoje jis pakartoja šį pasakymą ir dingsta Bohemijos karalienei Lizai iš akių. Nepagaunamas, neperprantamas, bet sukurtas iš pasakojimų, paskalų ir viduramžių gyvenimo realijų sudurstytas Tilis, kuris tik pasirodo, sukelia apkalbų ir dingsta.

Romane ne visada Tilis yra svarbiausias personažas, autorius susitelkia į marą, taikos siekimą ir sostų karus, kuriuose dalyvauja gudragalvė Anglijos Elžbietos I karalienės giminaitė Liza, kilmingojo Jokūbo dukra, kuri ištekinama už nelabai protingo vokiečio karaliaus Frydricho. Liza valdo savo vyrą ir įtikina priimti jam siūlomą Bohemijos karūną, tačiau tokiu būdu kyla Trisdešimtis karas (1618-1648), kuris siautėja germanų žemėse, o šalia siautėja dar maro epidemija, todėl šalyje situacija labai sudėtinga. Autorius išryškina skirtingą Lizos kaip moters monarchės poziciją, jos pakilimą ir nuosmukį, jos vyro, kuris valdė tik vieną žiemą, mirtį bei pastangas nutraukti karus. Nemažai dėmesio skiriama taikos sutartims, bandymams išlaikyti autoritetą ir karūną, todėl šioji romano dalis istoriškai faktografinė, tad man, mažai žinančiam apie šį laikotarpį, buvo ne ką mažiau įdomu skaityti nei apie patį Tilį Ulenšpygeli, kuris vienaip ar kitaip su savo asilu pasirodo monarchų istorijose ir vadina savo vaidmenį. Koks gi karalius arba karalienė be juokdario? Kaip batsiuvys be adatos.

Tilis Ulenšpygelis buvo juokdarys, tai ypatingas statusas, kuris leido tiesmukai kalbėti su karaliais. Knygoje esama nemažai ironijos ir juokų, leidžiančių suprasti viduramžių monarchų ir dvariškių beprotybę ir juodą humorą. Štai Liza pakabina baltą drobę ir teigia, kad joje tik tyrai tikintis žmogus gali matyti paveikslo turinį, Frydrichas ir kiti pataikauja ir apsimetinėja, jog visi mato tikrą paveikslą. Arba įspūdingai kurioziškas buvo Frydricho susitikimas su švedų karaliumi, tokį apsikvailinimo retas kuris patyrė... Autorius tokiais ironiškais ir netgi sarkastiškais siužetiniais štrichais paryškina esminius socialinių vaidmenų kontrastus t. y., karalius gali būti paskutinis liurbis, bet jo klausys visi, nes jis karalius, kuris sukelia karus ir prišaukia tautai negandas, o juokdarys gali turėti aštrų liežuvį ir protą, mąstyti strategiškai ir logiškai, tačiau jo niekas neklausys, nes jis tik juokdarys. Nors toji epocha atrodo kaip iškreipta veidrodžių šalis, tačiau geriau pamąsčius mūsų dabartyje pilna tokių iškreiptų veidrodžių, kaip kvailys protingo pasiaiškinti prašo, o beraštis rašo, bebalsis dainuoja... Žodžiu, niekada tikriausiai kitaip ir nebuvo.

Visgi skaitymas buvo įvairus. Iš vienos pusės būtų pernelyg primityvus romanas, jeigu viskas būtų aišku ir nuoseklu, todėl D. Kehlmann literatūriškai apžaidžia Tilio legendą taip, tarsi pagrindinis veikėjas Tilis būtų neapčiuopiamas, folklorinis vaiduoklis (ir realus, ir nerealus), tad, sakyčiau, romano misija įvykdyta. Romanas turtingas istoriniais kontekstais, viduramžių kultūros, marų ir karų aidai „apjuosti“ broliams Grimams būdingais siaubo pasakų elementais, tad romanas toks kelių žanrų lipdinys, į kurį suteka istoriografija ir pramanai. Žinoma, skaityti buvo įdomu, tačiau to paties rašytojo Pasaulio matavimas, man regis, buvo nuoseklesnis, aiškesnis, tyresnis visomis literatūrinėmis prasmėmis, nors Tilis Ulenšpygėlis tikrai ne ką prastesnis, tad, manau, tik skonio reikalas.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Daniel Kehlmann "Pasaulio matavimas"

 

Daniel Kehlmann. „Pasaulio matavimas“ – Vilnius: Alma littera, 2008. – p. 248.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Vokiečių rašytojo Daniel Kehlmann (g. 1975) romaną Pasaulio matavimas (vok. Die vermessung der welt) pas save lentynoje išlaikiau keletą metų. Įsigijau iš skaitytų knygų knygyno, kadangi prisiminiau, jog Pasaulio matavimas įtrauktas į 1eidinį 1001 knyga, kurią privalai perskaityti per savo gyvenimą. Tikriausiai prie šios knygos nebūčiau niekada ir grįžęs, o namų bibliotekoje būtų tiesiog paskendusi ir pamiršta, jeigu Daniel Kehlmann nebūtų buvęs pernai įtrauktas į trumpąjį Tarptautinį Booker Prize apdovanojimų sąrašą už naują savo istorinį romaną Tyll. 2005 metais originalo kalba pasirodęs Pasaulio matavimas beregint tapo vokišku bestseleriu, romano tiražo pardavimai skaičiuojami milijonais. Į lietuvių kalbą kūrinį išvertė Alfonsas Tekorius ir tai yra (kol kas) vienintelė šio rašytojo knyga lietuviškai. Kiek girdėjau, verčiamas Tyll.

 

Tikriausiai esate pastebėję, kad šiuolaikinė vokiečių literatūra Lietuvoje nėra itin populiari, palyginus su skandinavų literatūra. Tiesą sakant, man stebint europietišką literatūrą ir jos vertimus, apskritai sunku suvokti šiuolaikinę vokiečių literatūrą. Įspūdis toks, kad ji labai blanki, neryški, lietuviams sunkiai prieinama, todėl darau keletą prielaidų: a) vokiečiai iš tikrųjų neturi progresyvios ir įdomios šiuolaikinės literatūros; b) neturime gerų vertėjų iš vokiečių kalbos; c) lietuvių leidėjams tiesiog neįdomi ir nepatraukli vokiečių literatūra, nors ji, galimas daiktas, yra gera ir įdomi.

 

Pasaulio matavimas – istorinis romanas, kuris pasakoja apie du XIX amžiau pradžios vokiečių mokslininkus: matematiką, astronomą, fiziką Karlą Fridrychą Gausą (1777-1855), gamtininką bei keliautoją Aleksandrą fon Humboltą (1769-1859). XIX amžius suvokiamas kaip pramonės ir technikos bei medicinos revoliucijos amžius, tačiau nemažai atradimų tiek matematikoje, tiek geografijoje. Autorius, remdamasis savo tautos mokslininkais, kuria du sinchroniškus pasakojimus apie aistringus mokslininkus. Gausas – aistringas matematikas vunderkindas, kuris būdamas vos 24 metų parašo svarbiausią savo gyvenimo mokslinį darbą apie aritmetiką. Humboltas vaikystėje smarkiai konkuravęs su vyresniuoju broliu, tampa žymiu humanitarinių mokslo profesoriumi, prisiekia sau nuvykti į Pietų Ameriką ir plaukti Orinoko upe. Galiausiai Humboltas tą ir padaro, jis nukanka į Pietų Ameriką ir atranda kanalą, jungiantį Orinoko upės baseiną su Amazonių upės sistema. Du mokslininkai amžininkai daro nuostabius atradimus, nepaisydami epochos nuostatų, Europoje įsiviešpatavusio Napoleono Bonaparto ir Prūsijoje bei visoje Vokietijoje vykstančių politinių procesų. Du savo laiko novatoriai, kurie vedini skirtingų tikslų ir ambicijų, išplečia pasaulį, nubrėžia naujas suvokimo ribas.

 

Šis lengvai paskaitomas turiningas istorinis romanas visų pirma įdomus literatūriniais portretais. Autoriui pavyko charakteringai epiškai perteikti tiek Gauso, tiek Humbolto portretus. Štai matematikas Gausas perteiktas kaip itin nemalonus, susireikšminęs ir kitus žeminantis mokslininkas (bet kaip literatūrinis veikėjas labai įdomus!). Jis savo sūnų Eugeną laiko pastumdėliu, stokojančiu prigimtinio talento, todėl elgiasi su juo kaip su paskutiniu nevykėliu. Gausas, kad ir koks jis atrodytų genialus matematikas, neturi jokių tėviškųjų instinktų. Savo tris vaikus, mirus žmonai, jis užaugino be meilės: dukrai sakydavo, kad ji baidyklė, o Eugenui, kad jis besmegenis. Rašytojas išgauna, atrodo, du retai literatūroje nesuderinamus dalykus: mokslinį genialumą ir beširdiškumą. Gausas apskritai toks racionalus, kad viską suvokią (ir, atrodo, net jaučia) matematiškai ir mechaniškai, pavyzdžiui, štai ką jis racionaliai ir ramiai strateguoja, kai laidoja žmoną: „Jis stūmė kėdę ir mėgino taikytis su mintimi, kad teks vesti. Vaikai maži. Kaip juos auginti, neturi jokio supratimo. Tvarkyti namų ūkį – nežinotų, nuo ko ir pradėti. Samdyti tarnaitę – brangu (p. 131).“

 

Ūmaus ir karšto būdo pasirodo ir Humboltas. Susiradęs kelionių partnerį Bonplaną, jis laivu perplaukia Atlantą ir ten pradeda geografinius ir gamtinius tyrinėjimus. Negailėdamas nei jėgų, nei laiko, jis aistringai veržiasi į botaniką, įvairiais ir sudėtingais prietaisais matuoja orą, temperatūrą, sroves, augalus, gyvūniją ir padaro išvadą, kad gyvybė gali egzistuoti visur ir ji pasiskirsčiusi ne pagal platumą ir klimato zonas, o pagal geotermines vandenų ir orų judėjimo kryptis. Humbolto draugystė su Bomplanu kelia tam tikrų diskusijų, jųdviejų ištikimybė atrodo kaip besąlyginė, tačiau Bonplanas kitų laikomas kaip tarnas pagalbininkas, jo nuopelnai ir lygiateisiškumas su Humboltu yra nurašomi, neįvertinami. Skaitant romaną vis kyla klausimas: o kas Humboltą vis verčia skintis kelią per upę, būti geliamam moskitų, uodų, rizikuoti gyvybe? Ar tikrai vien tik noras konkuruoti su broliu, ar kažkas daugiau?

 

Humboltas kažkuo panašus į Gausą, galiausiai jie po daugel metų susitinka, kalba apie savo atradimus, pučiasi, arogantiškai giriasi ir atrodo, kad iš tų aistringų jaunuolių, kurie padarė tokius atradimus, galiausiai liko tik senyvi pagyrų puodai. Tai irgi įdomu: kur atsiduria mokslininkai, kai jų tyrinėjimo ir atradimų žvaigždės jau pradeda gesti? Humboltas kaip ir Gausas kadaise buvo itin praktiškos pasaulėžiūros: „Galiausiai visas pasaulis yra pilnas negyvų kūnų! Kiekviena rieškutė žemės kitados buvo žmogus, o anksčiau – dar kitas žmogus, kiekvieną oro kruopelytę per tą laiką tūkstančius kartų žmonės įkvėpė ir iškvėpė (p. 98-99). Arba jo ir Gauso požiūris į meną: „Menininkai pernelyg lengvai pamiršta savo priedermę – vaizduoti tai, kas yra. Nuokrypius nuo tikrovės jie laiko savo stiprybe, bet pramanai trikdo žmones, stilizacija iškraipo pasaulį. Prie to priklauso dekoracijos, net nesirengiama slėpti, kad yra padarytos iš kieto popieriaus, angliški paveikslai, kurių fonas ištirpsta aliejaus padaže, romanai, kurie paskęsta melaginguose postringavimuose, nes autoriai savo nesąmones susieja su istorinių asmenybių vardais (p.180)“.

Rašytojas Daniel Kehlmann

 

Iš tikrųjų šios dvi asmenybės nuvertindamos meno ir vaizduotės pasaulį sau lyg ir prieštarauja, nes būtent ta pati vaizduotė, ateities įsivaizdavimas bei aistringas troškimas kurti istoriją bei plėsti horizontus juos būtent ir vedė prie naujų atradimų.

 

Nesuklysiu tikriausiai pasakydamas, kad šis istorinis romanas labai vokiškas. Nors Humboltas pakęsti negalėjo Berlyno ir mieliau būdavo Paryžiuje, tai prūsiškos vokiškos epochos vaizdinys. Kontekste veikia Gėte ir filosofas Kantas, kiti žinomi vokiečių Gauso ir Humbolto amžininkai. Autoriui pavyko sukurti gana prieštaringas ir spalvingas asmenybes, kurios atspindi to meto pasaulėžiūrą, politines ideologijas, įsitikinimus ir moralę. Kitą vertus, nors romanas „labai vokiškas“, tačiau jis kartu pasakoja apie visos Europos ir likusio pasaulio to meto procesus. Pavyzdžiui, kaip Humboltas vyksta paskutinei savo ekspedicijai į Rusiją, kur jį nuolat saugo ir lydi kazokai, o pastarieji nuolat trukdo jo vienatvei ir tyliems atradimams. Rusijos politika, svetimšalių priėmimas – visa tai byloja apie autoriaus išstudijuotus epochos elgesio modelius, kurie vienaip ar kitaip Pasaulio matavime pasireiškia kaip sudedamosios istorinio romano dalys.

 

Humbolto kelionės aistra tapo man nuotykių literatūra. Daniel Kehlmann aprašo jo nuotykius ir atradimus Orinoko upėje tarsi koks Džeimsas Kuperis savo romanuose apie indėnus. Tai gyva nuotykių ir pavojų pulsuojanti kelionė, bet autorius suveda siužetinius galus su Europoje likusiu Gausu, atranda tam tikrus panašumus ir juos išryškina, pavyzdžiui, Gauso pakilimas oro balionu ir Humbolto skendimas užšalusiame ežere – du įvykiai, kurie padaro vaikystėje esminius sąmonės ir suvokimo lūžius. Arba haliucinaciniai intarpai apie vaiduoklius, XIX amžiaus būdinga mistifikacija, pavyzdžiui, kai Humboltas kelionėse regi mitines būtybes. Visa tai sukuria epochos pasaulėžiūrą, kuri paremta ne vien tik racionaliu mokslu, bet ir tuo metu vyravusia mada aiškinti pasaulį mistiniais dalykais.

 

Šiems dviem savo laiko mokslininkams lemta po daugel metų susitikti, papildyti vienas kitą, tačiau autorius nesirenka šlovinančių liaupsių, jis vaizduoja ir kiek perdėtą šių mokslininkų tuštybę, kuri, kaip ir genialumas, yra neatsiejama tikriausiai kiekvieno žmogaus žmogiškoji dalis, todėl šie du mokslininkai „prikelti“ Pasaulio matavimo romane tampa įdomios kaip asmenybės, nes jos nevienalytės, per jas reiškiasi epochos dvasia ir to meto vokiškumo samprata. Ši įdomiai skaitoma knyga patiko ne vien dėl literatūrinių portretų, bet ir dėl to, kad autorius derina filosofiją ir mokslą, gyvenimo būdą su aistromis, savęs pažinimą prilygina pasaulio pažinimui.

 

Kokia graži ir optimistinė Humbolto kalba, kuri, pagal viso romano koncepciją, galėjo galimai skambėti XIX amžiaus pirmojoje pusėje kaip graži pranašystė, tačiau žinome, kad ji tebuvo tik tos pačios vaizduotės sukurta optimistinė žmonijos vizija: „Kosmoso pažinimas toli pažengė į priekį. Teleskopais žvalgomasi po visatą, žinoma Žemės sandara, jos svoris ir orbita, nustatytas šviesos greitis, suprantamos vandenynų srovės ir gyvybės sąlygos, netrukus bus įminta ir didžiausia mįslė – magnetizmas. Kelio galas jau matyti, pasaulio matavimas beveik baigtas. Bus suvoktas kosmosas, visi žmonijos pradžios sunkumai, tokie kaip baimė, karai ir išnaudojimas, nueis į praeitį, prie to turi prisidėti pirmiausia Vokietija ir visų labiausiai – šiame susirinkime dalyvaujantys tyrėjai (p. 193-194).“

 

Jūsų Maištinga Siela