2022 m. birželio 14 d., antradienis

Knyga: Daniel Kehlmann "Tilis Ulenšpygelis"

 

Daniel Hehlmann. „Tilis Ulenšpygelis“ – Vilnius: Alma littera, 2021. – p. 368.

Sveiki, brangūs skaitytojai,

Jau kuris laikas mano knygų lentynoje laukė vokiečių rašytojo Daniel Kelmann (g. 1975) The Booker International premijai nominuota naujausia jo knyga Tilis Ulenšpygelis (vok. Tyll). Nors autorius šios premijos finišo tiesiojoje ir nepelnė apdovanojimo (pelnė Nyderlandų romanas Vakaro nejauka), visgi romanas susilaukė tarptautinės sėkmės, pagal jį filmuojamas TV serialas, po kurio, manau, apie knygą bus kalbama dar plačiau. Prieš kelerius metus man teko skaityti to paties autoriaus romaną Pasaulio matavimas, kuris man padarė ganėtinai gerą įspūdį, tad maždaug galėjau skaitydamas numanyti, ko tikėtis iš naujausio darbo.

Į lietuvių kalbą romaną išvertė Alfonsas Tekorius, kuris šiemet už šio romano vertimą iš vokiečių kalbos pelnė Metų vertėjo krėslą, todėl tai viena iš tų knygų, kurią reikia suskaityti ir už puikų vertimą, tačiau ar pats romanas toks jau puikus, kaip jis pristatomas viešojoje erdvėje?

Autorius remiasi viduramžiais paplitusiu pasakojimu apie juokdarį Tilį, kuris anuomet keliavo po olandų ir vokiečių žemes su savo kalbančiu asilu ir visus linksmino. Apie jo klajones bei susitikimus su tuometiniais karaliais tapo liaudies folkloro pasakojimo legendomis, tad nežinia, kiek iš tų pasakojimų apie Tilį yra tiesa, o kiek pramanyti. Anuomet Vokietijos žemės buvo susiskaldžiusios į daug mažų karalysčių, kuriose virė religiniai karai tarp protestantų ir Romos katalikų. Ne veltui ryškinamas viduramžių istorinis kontekstas, nes, atrodo, kad autorius bando fikciją sulieti su istoriniais faktais, pasaką ir legendas su aiškiai dokumentuotais istoriniais įvykiais.

Romanas labai netolygus, tad nesitikėkite kokios nors nuoseklios Tilio Ulenšpygelio menamo gyvenimo apybraižos. Autorius sąmoningai renkasi „iškandžiotą“ pasakojimą, todėl fabula primena skirtingų laikotarpių durtinį, kuris leidžia skaitytojui savaip interpretuoti ir užsipildyti Tilio gyvenimo baltąsias dėmes. Tilis gimė malūnininko žiniuonio šeimoje, kurioje augo liesas ir ligotas, todėl netiko sunkiems ūkio darbams. Praktikuodamas laisvu metu vaikščiojimą ant lyno jis dar nežino, jog šis gebėjimas nulems jo likimą. Į miestelį užplūstą įtakinga inkvizitorių brigada, kuri beregint apkaltina Tilio tėvą raganavimu. Knygoje vaizduojami žiaurūs tardymai, viduramžiškas pasaulio suvokimas, tad Tilis su kepėjo dukra Nele prieš viešą tėvo egzekuciją pabėga iš miestelio, nes nujaučia, kad po to inkvizitoriai griebsis ir malūniuko sūnaus. Taigi Tilis pasirenka klajoklio fokusininko kelią, jis prisišlieja su Nele prie smurtautojo Primino, su kuriuo keliauja po šalį ir rodo visokiausius cirko pasirodymus.

Tiesa, Tilis vaikystėje turėjo įdomią patirtį, kuri knygoje iki galo taip ir neatskleidžiama. Kai motina su samdiniu vidury miško pėsčiomis skuba miestelin gimdyti, Tilis asilo vežime paliekamas vienui vienas, o kai jį po kelių parų ateina pasiimti tėvas, randa Tilį medyje paskerdusį asilą, o asilo galvą užmaukšlintą Tiliui vietoj kepurės. Įsikoręs į medį jis demoniškai kvatoja... Šis leitmotyvas romane dar keliskart pasikartoja, tarsi Tilį valdytų piktoji dvasia, kuri sudėtingais gyvenimo laikotarpiais pasireiškia jo kūne ir sąmonėje ar tai būtų karo su švedais lauko metu, ar įgriuvusioje šachtoje.

Kadangi apie Tilį nėra išlikę konkrečių ir aiškių biografinių duomenų, autorius kuria daugiaprasmišką Tilio paveikslą. Viename knygos skyriuje jis tik pastumdėlis juokdarys, kuris stengiasi išgyventi, kitame jis tampa apsukriu juokdariu, kuris pusnyje numarina karalių. Romane kuriamos kelios Tilio perspektyvos, mes neturime vientiso nuoseklaus vystomo veikėjo. Iš vienos pusės autorius tokiu būdu sulieja folklorinius Tilio variantus ir išgauna kontrastą bei perteikia mums labai svarbią žinią, jog istorinė tiesa neegzistuoja, ji yra daugiavariantė, priklauso tik nuo to, kas ją pasakoja ir perteikia. Vienas ryškiausių Tilio bruožų yra jo skvarbios akys: „Mėlynos buvo Tilio akys, labai guvios, beveik vandeningos, atrodė, kad iš jų sklinda silpna švieselė, o akies viduryje – skylė. O už jos...kas? Už jos – Tilis. Už jos – juokdario siela, tai, kas jisai yra (p. 215).“


Daniel Kehlmann

Tilis ir kvailys, ir legenda, tamsus demonizuotas veikėjas. Autorius jo portretą kuria ir kaip romanistas, ir pasitelkęs brolių Grimų pasakų siaubo elementus, tačiau visoje knygoje Tilis neapčiuopiamas ir nepagaunamas. Atrodo, jis myli Nelę, tačiau ragina ją tekėti už kilmingojo pasirinkdamas tolesnį vienišiaus gyvenimą, bet keisčiausias ir tikriausiai demoniškiausias Tilio pasirinkimas yra niekada nemirti. Finalinė knygos scenoje jis pakartoja šį pasakymą ir dingsta Bohemijos karalienei Lizai iš akių. Nepagaunamas, neperprantamas, bet sukurtas iš pasakojimų, paskalų ir viduramžių gyvenimo realijų sudurstytas Tilis, kuris tik pasirodo, sukelia apkalbų ir dingsta.

Romane ne visada Tilis yra svarbiausias personažas, autorius susitelkia į marą, taikos siekimą ir sostų karus, kuriuose dalyvauja gudragalvė Anglijos Elžbietos I karalienės giminaitė Liza, kilmingojo Jokūbo dukra, kuri ištekinama už nelabai protingo vokiečio karaliaus Frydricho. Liza valdo savo vyrą ir įtikina priimti jam siūlomą Bohemijos karūną, tačiau tokiu būdu kyla Trisdešimtis karas (1618-1648), kuris siautėja germanų žemėse, o šalia siautėja dar maro epidemija, todėl šalyje situacija labai sudėtinga. Autorius išryškina skirtingą Lizos kaip moters monarchės poziciją, jos pakilimą ir nuosmukį, jos vyro, kuris valdė tik vieną žiemą, mirtį bei pastangas nutraukti karus. Nemažai dėmesio skiriama taikos sutartims, bandymams išlaikyti autoritetą ir karūną, todėl šioji romano dalis istoriškai faktografinė, tad man, mažai žinančiam apie šį laikotarpį, buvo ne ką mažiau įdomu skaityti nei apie patį Tilį Ulenšpygeli, kuris vienaip ar kitaip su savo asilu pasirodo monarchų istorijose ir vadina savo vaidmenį. Koks gi karalius arba karalienė be juokdario? Kaip batsiuvys be adatos.

Tilis Ulenšpygelis buvo juokdarys, tai ypatingas statusas, kuris leido tiesmukai kalbėti su karaliais. Knygoje esama nemažai ironijos ir juokų, leidžiančių suprasti viduramžių monarchų ir dvariškių beprotybę ir juodą humorą. Štai Liza pakabina baltą drobę ir teigia, kad joje tik tyrai tikintis žmogus gali matyti paveikslo turinį, Frydrichas ir kiti pataikauja ir apsimetinėja, jog visi mato tikrą paveikslą. Arba įspūdingai kurioziškas buvo Frydricho susitikimas su švedų karaliumi, tokį apsikvailinimo retas kuris patyrė... Autorius tokiais ironiškais ir netgi sarkastiškais siužetiniais štrichais paryškina esminius socialinių vaidmenų kontrastus t. y., karalius gali būti paskutinis liurbis, bet jo klausys visi, nes jis karalius, kuris sukelia karus ir prišaukia tautai negandas, o juokdarys gali turėti aštrų liežuvį ir protą, mąstyti strategiškai ir logiškai, tačiau jo niekas neklausys, nes jis tik juokdarys. Nors toji epocha atrodo kaip iškreipta veidrodžių šalis, tačiau geriau pamąsčius mūsų dabartyje pilna tokių iškreiptų veidrodžių, kaip kvailys protingo pasiaiškinti prašo, o beraštis rašo, bebalsis dainuoja... Žodžiu, niekada tikriausiai kitaip ir nebuvo.

Visgi skaitymas buvo įvairus. Iš vienos pusės būtų pernelyg primityvus romanas, jeigu viskas būtų aišku ir nuoseklu, todėl D. Kehlmann literatūriškai apžaidžia Tilio legendą taip, tarsi pagrindinis veikėjas Tilis būtų neapčiuopiamas, folklorinis vaiduoklis (ir realus, ir nerealus), tad, sakyčiau, romano misija įvykdyta. Romanas turtingas istoriniais kontekstais, viduramžių kultūros, marų ir karų aidai „apjuosti“ broliams Grimams būdingais siaubo pasakų elementais, tad romanas toks kelių žanrų lipdinys, į kurį suteka istoriografija ir pramanai. Žinoma, skaityti buvo įdomu, tačiau to paties rašytojo Pasaulio matavimas, man regis, buvo nuoseklesnis, aiškesnis, tyresnis visomis literatūrinėmis prasmėmis, nors Tilis Ulenšpygėlis tikrai ne ką prastesnis, tad, manau, tik skonio reikalas.

Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą