Knyga: Nenad Veličković "Sachibas. Impresijos iš depresijos"

 

Nenad Veličković. „Sachibas. Impresijos iš depresijos“ – Vilnius: Slinktys, 2024. – p. 184.

„ ... (prisimeni, grįžę iš skvočo, kartu žiūrėjome reportažą). Sviedinio, kuris pražudė septyniasdešimt duonos eilėje laukusių žmonių, skeveldros. Girdėjau pasakojimus, kad žuvo ir eilėje ledų laukę žmonės, bet žiniasklaida apie tai neskelbė. Nes kai žmonės žūsta eilėje prie duonos, įvyksta tragedija, o kai žmonės, kurie eilėje laukė ledų – komedija. Kas per apgultis, jei pardavinėjami ledai? (p. 168).“

„Mielasis, lagaminai sukrauti! (Ne tie, kuriuos man padovanojai, nes kiemas išklotas trinkelėmis vadinamais akmenimis. Tos trinkelės mūsų lagaminams yra tai, kas lėktuvams ir laivams – Bermudų trikampis.) Maišuose – išprievartautų moterų ir našlių darbo kilimai bei drabužiai. (Turėjau jų pripirkti, nes aukcioną vedė ambasadorių žmonos.) (p. 167).“

Sveiki, skaitytojai,

Bandau prisiminti, kada paskutinįkart skaičiau linksmą ir juokingą knygą, tačiau neprisimenu. Tik skaitydamas bosnių autoriaus, 2025 metais viešėjusio Vilniaus knygų mugėje, Nenad Veličković (g. 1962) romaną Sachibas. Impresijos iš depresijos (bosn. Sahib. Impresije iz depresije), kurį į lietuvių kalbą išvertė Kristina Tamulevičiūtė, o išleido leidykla Slinktys, pamaniau, kad mano skaitomos knygos pernelyg rimtos, kad iš tikrųjų apie didžiules tragedijas galima literatūroje kalbėti ironiškai, linksmai. Aišku, galioja tas status quo, kada tik žydai gali kalbėti apie Holokaustą juokingai, nes kitu atveju bus antisemitizmas, tiktai tokie kaip Balys Sruoga, kuris išgyveno koncentracijos stovyklos siaubą, gali šitaip karikatūriškai ir ironiškai perteikti „gyvenimą“ tomis sąlygomis, nes kitaip būtų pasityčiojimas iš Antrojo pasaulinio karo aukų.

Panašiai ir bosnių rašytojas žvelgia į Bosnijos ir Hercegovinos tikrovę, nestokodamas ironijos, šaržavimo, paradoksų ir netgi grotesko savo romane, kuris pirmąkart originalo kalba pasirodė 2002 metais. Taigi po Balkanų karų siautulio praėjus ne tiek daug laiko, tad skaitant romaną galima pajusti Jugoslavijos subyrėjimo tragediją, besikuriančios Bosnijos ir Hercegovinos tikrovę prieš 23 metus, tačiau knyga nė kiek nepaseno, o, sakyčiau, turi šiek tiek sąsajų su Lietuvos dešimtuoju dešimtmečiu, taip ironiškai vaizduojamu R. Kmitos romane Pietinia kronikas.

Teko prieš kelerius metus keliauti po Bosniją ir Hercegoviną. Labai savita ir kitokia šalis visomis prasmėmis. Pastebėjau didelį savo paties susidomėjimą apskritai Balkanais, jų kultūra ir istorija, tad ir literatūroje stengiuosi nepraeiti pro šių šalių rašytojų taip retai lietuviškai verčiamas knygas. Sachibas. Impresijos iš depresijos – tai 76 elektroninių laiškų knyga. Epistolinė romano kompozicija pasiteisino, nes fragmentuose pagrindinis veikėjas Sachibas, rašo savo mylimajam gėjui Džordžui laiškus apie savo puikiai apmokamą misiją Bosnijoje ir Hercegovinoje, tačiau sugeba perteikti įvairius tikrovės elementus. Po Balkanų karų vakariečiai suskubo su humanitarine pagalba ir daug ką atstatinėjo, kūrė, steigė, kad tik bosniai, kroatai ir serbai galėtų grįžti iš ES ir gyventi savo šalyje, kad nebekiltų sumaištis. Priminsiu, kad Bosnija ir Hercegovina yra iki šių dienų labai išskirtinė, nes joje kalbama trimis kalbomis, sudėtinga valdymo forma, himnas ir religija. Bosniai – musulmonai, serbai – pravoslavai, kroatai – katalikai.  Galite tik įsivaizduoti, kaip sudėtinga priimti kokį nors progresyvų įstatymą.

Vienas svarbiausių knygos niuansų yra Sachibo seksualinė orientacija, kuri vienaip ar kitaip persismelkia Džordžui skirtuose laiškuose. Intriga kuriama ir dėl to, kad Džordžas pavyduliauja savo mylimajam dėl vairuotojo Sakibo, apie kurį Sachibas dažnai rašo. Homoerotiniai intarpai labai naivūs ir paviršutiniški, pagrįsti ne psichologiniais niuansais, bet muilo operos principais ir kūniškumu. Nepanašu, kad Džordžas ir Sachibas turėtų gilesnius santykius nei vien atsipalaidavimą, seksą ir laisvalaikį. Laiškuose mažai minimas jų ankstesnis gyvenimas, o pasiilgimas labai aistringas ir neįtikėtinas, tačiau knygos pabaigoje paaiškėja, kodėl viskas būtent šitaip deklaratyvu. Veikėjas netgi laiškuose šmaikštauja: „Nes jei būtume norėję sustabdyti ir suvienyti, būtume surengę gėjų paradą ir visi būtų susivieniję tam, kad užmuštų kuo daugiau pederastų. Čia tėvai pultų į depresiją sužinoję apie sūnaus troškimą tapti balerūnu, o išvydę jį gėjų parade, mirtų iš gėdos. Sūnų jie mieliau matytų be pėdų, nei apsiavusį puantus. (Tai suprantama, nes pasaulio baleto pirmenybėse bosniai paskutiniai, o neįgaliesiems skirtame tinklapyje – pirmi. Jei manai, kad perdedu, perskaityk kokio nors vietinio eksperto pareiškimą apie tai, jog neįgaliųjų tinklinio komandai trūksta jaunų talentų.) (p. 131).“

Nenad Veličkovič

Vienas svarbiausių knygos išskirtinių bruožų – sarkazmas ir ironija. Tekstas nepaprastai linksmas, sakyčiau, netgi juokingas, kad net sunku patikėti, jog taip autorius ironizuoja valstybės procesus, kitą vertus, suprantama, nes visi šie socializmo ir kapitalizmo paradoksai kuria absurdiško pasaulio vaizdinį. Būtent socialinių valdžios valdymo formų ir atsiranda šis absurdiškumas. Manau, pasirinkti vakarietį kalbėti apie Balkanus ir Bosniją buvo puiki strategija, nes Sachibas pasitarnauja kaip antipodas prie socializmo pratusiems Balkanų gyventojams: tik priešybėje išryškėja santvarkų paliktos traumos, nužmogėjimas.

Įdomu dar ir tai, kad kapitalistai, kurie save laiko labiau civilizuotais, taip pat atskleidžiami kaip industrinės vartotojiškos visuomenės aukos. „Brangusis Džordžai, socializmas čia išaugino penkiasdešimt kartų, kurie iki keturiasdešimties laukė pirmojo darbo, o po keturiasdešimties – pirmosios pensijos. Su jais nieko rimto neįmanoma nuveikti, nesvarbu, su kuo turėsi reikalų: valstybės prezidentu ar stovėjimo aikštės sargu (p 103).“ Kita vertus, Sachibas dvilypis veikėjas, linkęs mąstyti kaip globalistas ir pratęs prie patogumų, tad nevengia pasiskųsti: „Jų tualetinis popierius mane varo iš proto. Toks plonytis, kad vienam kartui išnaudoji pusę ritinio. Bet, tiesą sakant, geriau toks nei jokio, jau nekalbu apie tą sunormuotą lapeliais, kuris toks kietas, kad prieš sėsdamas ant klozeto turiu atsiplėšti norimą kiekį ir ilgai trinti tarp delnų“ (p. 21). Nevengia kaip imperialistinės šalies palikuonis naudotis savo misionieriaus teisėmis, kalbėdamas apie Sakibą ne kaip apie darbuotoją, o kaip apie tarną: „Sekmadienio rytais jis atneša karštų bandelių. Vakarais, jei einu pėsčiomis, palydi namo. Kai lyja arba kai tingiu eiti iš ofiso. Sakibas man parūpina pietus, kai esu pagiringas, vežioja specialias sriubas (jos verdamos kažkokiame rajone ant kalvos, pats nežinočiau, kaip iki ten nuvažiuoti), kai sirgau, virė man arbatas ir padėjo išprakaituoti. Sakibas man atstoja pirštinę, padedančią apsisaugoti nuo šios galimai užkrečiamos pasaulio dalies (p. 77).“

Nemažai ironijos sukelia pagrindinio veikėjo Bosnijos tikrovės vertinimas ir lyginimas su Vakarais. Mes, lietuviai, esame išgyvenę laukinį gariūnmetį, tad žinome, kas yra piratavimas ir dejavimas dėl skurdo. Autorius vis įgelia ir šaiposi iš primityvių bosnių elgsenos ir kultūros modelių, ryškindamas kaip socializmas ir pokarinis skurdas verčia bosnius jaustis ir suktis. „Tada aš jo paklausiau, ar normalu, kad šie vagys uždirba daugiau už patį Stingą. <...> O Sakibas man atsakė, kad Stingas vis tiek turi didelį namą, kitaip nei tie vargšai, kurie kompaktines plokšteles pardavinėja pakelėse. Kodėl, klausė jis, tuos žmones turėčiau laikyti vagimis? Jie – kaip bitės, apdulkinančios augalus (p. 120).“

Vietos papročiai perteikiami beveik kaip Emiro Kusturicos filmai, pavyzdžiui, vien vestuvių papročiai su daugybe maisto, apkabinimų Sachibui kelia ir smalsumą, ir pasišlykštėjimą. Kaip, beje, ir perpardavinėjimo kultūra, senų automobilių turgus, dirbtinio medaus siūlymai pakelėse, druska barstomi keliai ir batai su baltomis dėmėmis nuo tų druskų. Romaną norisi ištisai ir išilgai cituoti, nes, atrodo, Veličkovičius vis atranda neįtikėtinų paradoksų, kurie kelia ir juoką, ir siaubą, nes skaitytojas suvokia, kad vakariečiui nelemta suvokti visų Bosnijos ir Hercegovinos kultūrinių niuansų, kaip vakariečiams perprasti, pvz., buvusių sovietinių šalių mentaliteto. Pasirinkęs vakarietiškojo gėjaus kaukės principą, Veličkovičius ryškina militarizmą su patogiu gyvenimu, vyriškumą su antivyriškumu, socializmą prieš kapitalizmą, tad neretai misionieriams, kaip teigia Sachibas, svarbu yra ne altruistiniai polinkiai, Bosnijos padėties gerinimas, bet iš tikrųjų iš viso to užsidirbti, tad laiškuose Džordžui, kurį vadina Tinkiu Vinkiu, nuolatos kurpia grandiozinius scenarijus, kaip kurs muilo operą, siūlys scenarijų, atidarys šunų veisyklą, apmokestins Kroatijos pakrančių namukus, iš tikrųjų parodydamas, jog jis, kaip vakarietis, nors ir mato daug perspektyvų, tačiau yra bejėgis pakeisti ne tik bosnių tikrovę, bet ir jų mentalitetą.

Nesuklysiu sakydamas, kas Sachibas. Impresijos iš depresijos turi donkichotizmo, kuris literatūros formomis geba perteikti Europos persitvarkymo veidą, geba išryškinti žmonių skirtybes, ydas ir brėžia tariamai trokštamų permainų ir progreso butaforiją, to progreso neįgalumą ir neįmanomumą. Bosniai, kurie mato ES kaip galimybę prasiveržti ir užsidirbti, vakariečiai į bosnius žvelgia geriausiu atveju kaip į antrarūšius lauko arklius, kuriems galima mokėti dvigubai mažiau už dvigubai didesnį darbą. Manau, knyga yra ne vien apie Bosnijos ir Hercegovinos istoriją ir tragedijas, knyga išėjo kaip euroromanas, tiesa, puikus, nes klišės pasitarnavo atskleisti europiečių socialinės tikrovės dvilypumui, kitaip sakant, man šioji knyga apie galios žaidimus, t. y. apie dominuojančius ir vergus, apie privilegijuotuosius ir juos aptarnaujančius – štai taip Veličkovičius atskleidžia misionierių humanitarinės pagalbos kėslus. Ar būtų vakariečių organizacijos atvykusios į Bosniją „sutvarkyti šalies“, jeigu jie patys nebūtų iš to gavę naudos? Nors romanas lengvas, jo formos klišinės ir šabloniškos, tačiau kaip pagaviai ir gyvai per jas atsiveria Europos veidas, vertybės, kapitalizmo ir socializmo dvikova, kaip taikliai demaskuoja socialinį žmonių rūšiavimą tolerancijos ir taikos siekimo laikais. Neapsigaukite, knyga, nors ir turi LGBTQ+ dėmenį, tačiau knyga ne apie tai, ji kur kas platesnė, gilesnė ir įdomesnė, nei galėtumėte pamanyti.

„Dvi mūsų geriausios valytojos yra baigusios pedagogikos akademiją. Kodėl valo tualetus, kai galėtų dirbti vaikų darželiuose? Nes darželių mažėja, o mūsų tualetų daugėja. Tai – puikus įrodymas, kad kapitalizmas yra už socializmą geresnė sistema. Pereinamojo laikotarpio šalyse už rūpestį kapitalizmo ekskrementais mokama daugiau nei už rūpestį socializmo vaikais. Mano misija – pasistengti, kad vietos gyventojai prie to priprastų (p. 153).“

P. S. Knygą išvertė Kristina Tamulevičiūtė, kuri vienu metu gyveno Bosnijos ir Hercegovinos sostinėje Sarajeve, kur gimė ir iki šių dienų universitete dėsto Nenand Veličkovič. Rašytojas yra laikomas vienu svarbiausiu šiuolaikinių Bosnijos ir Hercegovinos literatūros balsų. Jo kūryba dažnai nagrinėja sudėtingą Bosnijos istoriją, ypač XX amžiaus pabaigos karą ir jo pasekmes visuomenei. Veličkovičius nevengia aštrių socialinių ir politinių temų, kritikuodamas nacionalizmą, korupciją ir kitas šalies problemas. Kai keliavau per Bosniją ir Hercegoviną, skaičiau pačios Kristinos Tamulevičiūtės esė knygą Pasakojimas apie vieną miestą (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013), kuri nepaprastai priartino mane prie Sarajevo ir šios šalies, leido kitaip pamatyti šalį.

Jūsų Maištinga Siela   

Leidykla "Slinktys": sraigės logotipas

*

Sparčiai auganti ir populiarėjanti leidykla „Slinktys“ turi puikų logotipą.

Lietuvos leidėjų asociacijos pateikta informacija, leidyklos logotipas vaizduoja apvalų sraigės kiauto siluetą su spirale ir dviem ragų linijomis.

Leidyklos vadovas Juozas Žitkauskas yra minėjęs, kad pavadinimas „Slinktys“ ir logotipas yra giliaprasmiai ir simbolizuoja drauge su tavimi visur keliaujančius namus, o leidykla iš lėto slenka į viršų, visai kaip sraigytė.

Maištinga Siela

Knyga: Renata Karvelis "mOterOs"

 Renata Karveli. „mOterOs“ – Vilnius: Slinktys, 2023. – p. 84.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šiais metais Knygų mugėje įsigijau tik vieną poezijos knygą, kurią žinojau, kad įsigysiu, nes tikėjausi geros ir provokuojančios poezijos. Gal dėl to, kad šios temos poezijoje neliečiamos arba paprastai laikomos nepriimtinomis, tauriai poezijai netinkamomis, priklausančios nebent kandiems užstalės kupletams, turint galvoje, kad iš esmės šiandien viskas leidžiama, ką tik žmogaus protas pajėgia sugalvoti ir nebėra jokių tabu. Bent jau tokia sukeliama iliuzija, tačiau poezijos vertinimai viešojoje erdvėje, ypač tarp intelektualų ar tų pačių poetų, yra kitokie, netgi primena tam tikras chuntas, atspindinčias dažnai garsiai neištransliuojamas, bet žinomas poetų ratelių komunas. Kodėl apie tai kalbu?

 

Tiek, kiek matau Tauragėje veikiančią, rašančią ir skaitančią menininkę Renatą Karvelį (g. 1988), taip suvokiu jos menininkės laikyseną atšlijusią nuo Vilniaus poetų, todėl ji kitokia, iš dalies nepriklausoma, iš dalies nepriimta. Jos debiutinis eilėraščių rinkinys mOterOs atspindi įvairų susipriešinimą ne tik tarp menininkų, lyčių, bet ir tarp pačių moterų, apie kurias dažnai nenorime kalbėti viešai, nes turime nepagrįstą įsitikinimą, jog tai žema, mergaičių ratelio reikalai, reikia patylėti ir pan. Renata Karvelis drąsiai paneigia šiuos įsitikinimus ir prabyla apie tai, ką pati Žemaitė deklaravo savo laiškuose, kad nemėgsta davatkų, moterų pletkininkių, kurios meldžiasi arčiausiai altoriaus, bet reikalui esant kitą apmėtys akmenimis pirmosios.

 

Nors mOterOs galima laikyti debiutiniu autorės rinkiniu, tačiau ji 2017 metais buvo išleidusį čebuką Poems After Sex, kuris davė pradžią autorei materializuoti savo kūrybą įvairiomis formomis. Menininkei svarbus performanso bruožų turintis poezijos slemas, t. y. vieši konkurencingi skaitymai viešojoje erdvėje, turintys ekspresyvių vaidybinių elementų. Būtent slemas tikriausiai rašant ir dėliojant mOterOs autorei padarė didžiausią įtaką, kadangi slemas iš esmės keičia poezijos ne tik funkciją, bet ir koreguoja problemas, temas bei sintaksinį eilių organizavimą, kuris neretai priartėja prie socialines problemas ir kritiką išsakančio repo su hiperbolizuotais pasikartojimais, tupinėjančiu skiemenavimu. Tad nenuostabu, kad mOterOs atsisako beveik visų klasikinei poezijai pakilios, taurios ir metaforiškos kalbėjimui būdingos sugestijos.

 

Sakyčiau, priešingai – chuliganiškas ir ciniškas ėjimas su pakeltu viduriuoju pirštu (p. 12-13) prieš veidmainystę tampa stoiškiausia poezijos ir slemo konjunktūros manifesto dalimi. Kitą vertus, Renata Karvelis yra moteris, kuri dirba provincijoje (jeigu Tauragę laikysime provinciją) be didesnių skandalų, o jos mOterOs toli gražu nebuvo itin šiltai sutiktas tų pačių moterų, priešingai nei tuo pat metu Knygų mugėje Beno Lastausko, kuris pristatė iš savo facebooko paskyros sudurstytų ciniškų tekstų rinkinį Tiems, kurie neskaito, aišku, su Andriaus Tapino palaiminu už nugaros. Ar galima kalbėti apie vis dar esančius dvigubus standartus literatūroje tarp lyčių? Kodėl Renata Karvelis nėra itin populiari (nes taikosi į šventąją poeziją, nes moteris?), kodėl Benas Lastauskas populiarus ir suvokiamas kaip sveikintinas literatūrinis chuliganas?

 

Apie įsigalėjusius ir keistus dvigubus standartus autorė kuria ir savo mOterOs eilėse: „jų moterys / lieknesnės / tiražas 800 egz. / vyrai stambesni / tiražas 1500 / jų moterys / siuva / vyrai kalba apie / vandenis, medžius / ir vėjus / gal todėl / kajokas rudai / kazlauskaitė / raudonai (p. 71). Manau, kad kalbant apie šį rinkinį galima kalbėti ir apie tam tikrą moters poziciją prieš feminizmą, nes rinkinys labiau suvokiamas kaip moters kritika moterimis, tiksliau kalbant, moters socialinei hierarchijai. Knygos viršelis – matinis lyg pėdkelnės nailonas, gyvatės oda, imituojanti šydą, kuris verčia moteris moterų kompanijoje imituoti karalienes ir freilinas. Kas nustato, ar tu esi kobra, ar tik kavos pilstytoja (?!) – žinoma, galios ir valdžios svertai: kuo aukštesnė tavo biuro ar įstaigos kėdė, tuo tu didesnė kobra.

 

Vienas taikliausių, mano galva, rinkinių eiliavimų yra moterų „lyderių“ silpnesnių/nepopuliaresnių/neįtinkančių moterų subordinavimas, kuris tekste byloja kaip cinišką ir dažnai viešai nutylimą mobingą. „Moteris Nr. 2 kasdien 9 val. 30 min. išverda jai juodos kavos (be pieno) į 250 mil talpos moters Nr. 1 rudą molinį puodelį (su juodais rombais). Moteris Nr. 3 tai darydavo iki tol, kol gavo 1 grupę. Tebuvo 33-ejų, kuomet jos galvoje išaugo neoperuojamas auglys. [...] Kai moteris Nr. 3 žingsnių apačioje jau nebesigirdi, moteris Nr. 1 sako, kad moteris Nr. 3 pati durnai padarė: visada pirmiausia reikia pasitarti su moterimi Nr. 1. (p. 34-35).“ Darbinėje aplinkoje susidūrę su moteriško kolektyvo dramomis, šnypšimu, psichologiniu teroru, apkalbomis, manau, nesunkiai suvoks, kaip taikliai kasdieniniais įvaizdžiais perteikiama moteriška smurtinė aplinka.

Renata Karvelis (nuotr. Juozas Petkevičius)

 

Nemažai tarp moterų esama pavydo, susijusio ne tik su valdžia, bet ir su išvaizda, kuri, galiu tik įsivaizduoti, tikrovėje alina ir sekina moteris. Autorė ironiškai naudoja moteriškus kalbos kodus, dviprasmybes, vieną deklaruoja viešai kalbėjimo sraute, o tikruosius subjekčių mintijimus iliustruoja skliausteliuose. Bet iš kur ateina veidmainystė viena prieš kitą puikuotis, girti ir tuo pat metu nekęsti? Ar ne iš dukterų ir motinų santykio? „...mama sakydavo jei sportuosi / nebūsi stora kaip aš / ta maikė balta iš / labdaryno baisia tave storina (p.59).“ Neatsargus žodis gali užmušti, byloja liaudis išmintis. Neretai moteris pavojinga kitai moteriai neparodo pavojaus, kaip teigiama eilėse, nes nepastebėsi, kaip esi jau beveik nužudytas lėto kobros moters ėdimo. Tokių nusaldintų, veidmainiaujančių moterų tipai daugeliui atpažįstami: „Pasakojimuose ji, jos vaikai, anūkai ir žentai yra geri, gabūs ir nepakankamai įvertinti, o visi kiti – liurbiai paskutiniai. Miestelio seniūnas – neveiklus, parkų asociacijos nariai – bestuburiai, mokslininkai ir archeologai, tiriantys gyvąją gamtą  ir iškasenas, – nekompetentingi. [...] 35 %  pinigų, skirtų mūsų visų algoms, atitenka vien moteriai Nr. 1 (p. 43).“ Apie toksišką hierarchinę moterų susisluoksniavimą darbinėje aplinkoje byloja ir kiti eilėraščiai: „8. negalima jai girdint kalbėti su vyrais / 9 . negalima kalbėti vietoj jos / 10. negalima abejoti arba garsiai svarstyti // aš visąlaik tyliu (p. 42).“

 

Nors rinkinyje nemažai apie kobras, tačiau esama ir antraeilių temų ir problemų, viena iš jų moters santykis su savo kūnu, kurio funkcionalumas permąstomas per reprodukciją bei socialinius vaidmenis. Klasikinėje sampratoje moters kūnas yra skirtas duoti gyvybę, kitaip sakant, pratęsti giminę. Vis dar jaučiama ir esama feministinių srovių ir mOterOse, kai subjektė atsisako moterystės išsipildymo: „kraustėsi ir tėvų į butą, vėliau / iš buto į namą kūnas, netapęs motina / žiūri į sodą, kur auga žolių vaikai (p. 55).“ Šiaip dažnai mūsų poezijos vertinimų lauke, įvairiose recenzijose, galima pastebėti, kad atvirai, jautriai byloti apie savo seksualines patirtis, psichologines traumas yra geros psichoterapinės poezijos bruožas, sveikintinas kaip gijimo ir priėmimo į ratelį ženklas, tačiau apie socialinį subordinavimą, ypač tarp moterų, kalbėti yra pernelyg dvatkiška. Galbūt dėl to, kad mūsų problema, jog pletkų ir intrigų kultūrą nuvertiname kaip nesvarbią? Poezijoje apie išprievartavimą kalbėti jau yra normalu, tačiau, kad naktimis negali užmigti, nes nežinai, kaip šefė rytoj tave vėl pažemins ir pašieps už uždarų durų, yra... Kas tai yra? Sovietinis orumo palikimas?

 

Šiaip pats mOterOs leidimas ir parengimas nestokoja fantazijos. Pavykęs dizainas! Eilėraščių išdėstymas žaismingas, esama grafinių eilėraščių (pvz., apie muselę ir šūdelį ant užuolaidos kilpelės x), prozinių ir į internetinius komentarus struktūriškai panašių užrašymų, šmaikščiai dygios užsklandėlės, užtušavimai ir t. t. Grafiniai žaidimai konceptualiai, sakyčiau, papildo eilėraščius, o kai kada poetinių slemo tekstus, idėjine prasme. Pabaigoje, nuskaičius programėle QR kodus, galima pasižiūrėti autorės įrašus, kaip ji skaito savo tekstus.

 

Man patiko mOterOs, nors atsiliepimų girdėjau įvairių, manau, jie kyla iš tų pačių problemų, apie kurias užsiminiau rašydamas šią recenziją. Rinkinys drąsus, vizualus, žaismingas, primenantis manifestą ir nepritariamą verbaline subordinacija grįstai „kultūrai“, kuri traumuojančiai veikia ištisas socialines mases. Pastarąjį dešimtmetį pradėta daug kalbėti apie įvairias mobingo rūšis, kaip jas atpažinti. Nemanau, kad knyga vien tik apie psichologinį smurtą ir veidmainystę, bet veikiau kaip manifestas tiems reiškiniams, kurie egzistuoja tarp mūsų kaip savaime suprantami, todėl jie slopinami ir pernelyg dažnai nurašomi kaip nereikšmingi. Anuomet, sovietiniais laikais, poezija buvo prisiėmusi moralinę pareigą bent jau Ezopo kalba byloti apie vertybiškai išliekantį žmogų, nors ir luošinamą sistemos, šiandien mOterOs, paveiktos slemo žanro, vėl geba kalbėti nesuasmenintai apie kolektyvines traumas. Rinkinys aktualus ir pavykęs, nors ir ne visiems įtiksiantis.

 

Jūsų Maištinga Siela