Nuo 1989 metų, žlungant geležinei uždangai ir
stiprėjant nacionalizmo apraiškoms, Jugoslavijos Socialistinė Federacinė
Respublika pradėjo nenumaldomai irti, o šį procesą paspartino ekonominė krizė
bei charizmatiškų lyderių, ypač Slobodano Miloševičiaus, siekis perbraižyti
sienas. Pirmieji skilimo ženklai tapo akivaizdūs 1991 metais, kai Slovėnija ir
Kroatija paskelbė nepriklausomybę, taip išprovokuodamos dešimtmetį trukusią
smurto grandinę. Slovėnijai pavyko išsilaisvinti po trumpo Dešimties dienų
karo, tačiau Kroatijoje ir ypač Bosnijoje ir Hercegovinoje prasidėjo brutalūs
konfliktai, pasižymėję etniniais valymais, masinėmis žudynėmis, tokiomis kaip
Srebrenicos genocidas, ir ilgalaikėmis miestų apgultimis, kurios sukrėtė visą
tarptautinę bendruomenę.
Kruvinas dešimtmetis tęsėsi ir pietinėje regiono
dalyje, kai 1998–1999 metais įsiplieskė Kosovo karas, pasibaigęs NATO
intervencija prieš Serbijos pajėgas. Galutinis federacijos subyrėjimas vyko
palaipsniui: 1991 metais taikiai atsiskyrė Šiaurės Makedonija, o 2006 metais po
referendumo Juodkalnija nutraukė valstybinę sąjungą su Serbija, palikdama
pastarąją be tiesioginio priėjimo prie Adrijos jūros. Paskutinis didelis lūžis
įvyko 2008 metais, kai Kosovas vienašališkai paskelbė nepriklausomybę nuo
Serbijos, nors šis žingsnis iki šiol išlieka vienu didžiausių diplomatinės
įtampos šaltinių regione, nes Serbijos vyriausybė ir dalis JT narių jo
nepripažįsta.
Šiuo metu Vakarų Balkanų geopolitinė situacija yra
sudėtinga ir nevienalytė, nes regionas išlieka suspaustas tarp euroatlantinės
integracijos siekių ir vidinių etninio susiskaldymo problemų. Slovėnija ir
Kroatija jau yra pilnavertės Europos Sąjungos ir NATO narės, rodančios
stabilumo pavyzdį, tuo tarpu Bosnija ir Hercegovina vis dar kovoja su sudėtinga
valdymo sistema ir separatistiniais Serbijos Respublikos siekiais. Nors
daugelis regiono šalių siekia narystės ES, procesą lėtina korupcija, lėtos
reformos bei didžiųjų galybių, tokių kaip Rusija ir Kinija, bandymai daryti
įtaką per energetikos projektus ar politines sąjungas, todėl Balkanai išlieka
strategiškai jautria ir nuolatinio dėmesio reikalaujančia Europos dalimi.
Skaitai istorines knygas ir tave „išneša į kosmosą“,
t. y. domėtis absoliučiai plečiant žinias apie tai, ko net nenumanei
egzistuojant. Taip jau nutiko ir šįkart apie slovėnų muzikos grupę „Laibach“, apie
kurią daugiau ir papasakosiu.
Grupė „Laibach“ susikūrė 1980 m. spalio 1 d.
pramoniniame Slovėnijos mieste Trbovljėje, tuo metu dar priklausiusioje
Jugoslavijai. Nuo pat pradžių grupė išsiskyrė savo konceptualiu požiūriu į
muziką ir meną. Jų kūryba apjungė militaristinius, totalitarinius, ir avangardinius
elementus, kuriuos jie pavertė savotiška provokacija. Muziką, kurios šaknys
slypėjo pramoniniame (industrial) ir neoklasikiniame skambesyje, jie naudojo
kaip priemonę kritikuoti sistemą ir tirti jos ideologinius mechanizmus. Pirmoji
vieša grupės paroda, pavadinta „Raudonasis rajonas 12“, buvo uždrausta dar iki
jos atidarymo dėl „nepagrįsto ideologinio šališkumo“ ir „totalitarinio
vizualinio stiliaus“. Šis įvykis tapo esminiu grupės tapatybės formavimuisi ir
ryšio su cenzūra pradžia.
Grupės pavadinimas, „Laibach“, yra vokiškas Slovėnijos
sostinės Liublianos pavadinimas, naudotas nacių okupacijos metu. Šis
pasirinkimas buvo itin kontroversiškas, nes sukėlė asociacijas su Antruoju
pasauliniu karu, totalitarizmu ir valstybiniu smurtu, o taip pat simbolizavo
pasipriešinimą ir pasipiktinimą tuometine Jugoslavijos politine sistema.Anuomet „Laibach“ ir kitos grupės,
priklausančios kolektyvui „Neue Slowenische Kunst“ (NSK), susidūrė su stipria
cenzūra. Jų performansai ir muzika dažnai buvo draudžiami, o pati grupė
atsidūrė valstybės saugumo akiratyje dėl tariamo „nacionalizmo“ ir „neofašizmo“
propagavimo. Ironiška, bet tokia cenzūra tik dar labiau sustiprino grupės
įvaizdį ir paskatino jos populiarumą už Jugoslavijos ribų.
Filosofas Slavojus Žižekas, pats būdamas
slovėnas, tapo vienu svarbiausių grupės idėjų interpretatorių ir advokatų. Jis
teigė, kad „Laibach“ ne propaguoja totalitarizmą, o jį hiperbolizuoja ir
parodijuoja, atskleisdami jo absurdiškumą ir vidinius prieštaravimus. Žižekas
matė „Laibach“ kaip grupę, kuri veikia kaip veidrodis, atspindintis sistemos
ideologinius mechanizmus ir priverčiantis žiūrovą ar klausytoją susimąstyti
apie savo paties ryšį su valdžia ir autoritetu.Filosofas ypač pabrėžė grupės naudojamą „totalitarinės meno formos“
strategiją, kuri leidžia atskleisti, kaip ideologija veikia per estetiką ir
simbolius. Žižekas manė, kad „Laibach“ kritikuoja ne konkrečią politinę
sistemą, o pačią ideologijos ir galios struktūrą.
Pirmojoje nuotraukoje
matote dar grupės gyvavimo pradžioje susikurtą juodo kryžiaus ženklą, kuris
anuomet buvo uždraustas ir cenzūruojamas kaip ir militaristinė grupės muzika,
judėjimas, nes tiesiogiai sietini su nacių svastika. Visgi grupė niekada
nesitaikstė prie spaudimo ir jau matome 2005 kitoje nuotraukoje (po 25 metų),
jie pozuoja Šiaurės Korėjoje, kurioje koncertavo ir kuri net nesuprato, kad jų
įvaizdis, kurį taiko, yra rėžimo išjuokimas.
Ši filosofinė perspektyva padėjo iš naujo įvertinti
grupės kūrybą ne tik Slovėnijoje, bet ir visame pasaulyje. Žižeko įžvalgos
įkurdino „Laibach“ ne tik kaip muzikos grupę, bet kaip sudėtingą meninę ir
filosofinę koncepciją. Tai leido tarptautinei publikai giliau suprasti grupės
meninius ir politinius motyvus. Žižeko dėka, „Laibach“ tapo iššūkiu tradiciniam
mąstymui apie meną ir politiką, ir sustiprino grupės įvaizdį kaip „veidrodį“
šiuolaikiniam pasauliui.
„Laibach“ kūryba ir toliau yra įdomi tuo, kad ji
niekada nestovėjo vietoje. Grupė nuolat keičia savo stilių, priimdama įvairius
žanrus – nuo pramoninės muzikos iki eksperimentinio poproko. Jie perdirbo tokių
atlikėjų kaip „The Beatles“, „Queen“ ir „Rammstein“ kūrinius, suteikdami jiems
militaristinį, pramoninį ir totalitarinį skambesį. Vienas įsimintiniausių jų
projektų buvo 2015 m. koncertas Šiaurės Korėjoje, Pchenjane, kuris dar labiau
sustiprino jų reputaciją kaip provokuojančių ir nebijančių peržengti ribų
menininkų.
Šiandien „Laibach“ vis dar kuria muziką ir aktyviai
koncertuoja. Nors jų didžiausios šlovės metai jau praeityje, grupė išlaiko
ištikimų gerbėjų ratą ir nuolat provokuoja tiek savo kūryba, tiek viešais
pasisakymais. 2024 m. „Laibach“ išleido albumą „Love Is Still Alive“, kuris
atspindi jų nenutrūkstamą kūrybinį procesą ir gebėjimą prisitaikyti prie
šiuolaikinių tendencijų, išlaikant savo autentišką stilių. Nors jie galbūt
nebėra populiarumo viršūnėje, grupė vis dar yra svarbi Slovėnijos kultūros
dalis, kuri padėjo šaliai atrasti savo identitetą po Jugoslavijos žlugimo.
Žižekui ir daugeliui slovėnų „Laibach“ reiškia daugiau
nei tiesiog muzikos grupę. Jie yra savotiškas „kultūrinis bastionas“, kuris
atspindi nacionalinę traumą, ideologinį chaosą ir paiešką savo vietos
pasaulyje. „Laibach“ menas yra lyg kolektyvinė terapija, kuri leidžia slovėnams
atvirai kalbėti apie savo sudėtingą praeitį ir įvertinti dabartį. Jų įtaka
matoma ne tik muzikoje, bet ir mene bei visuomenės nuomonėje, jie tapo
neatsiejama post-jugoslaviškos Slovėnijos tapatybės dalimi.
Paklausykite keletą „Laibach“
kūrinių iš įvairių laikmečių
