Dienos citata: Julija Ritčik apie mokytojo profesiją, mokytojavimą, pašaukimą ir motyvaciją

 

Sveiki,

 

„Ši profesija Lietuvoje niekada neturėjo aukšto prestižo. Kai pati baigiau mokyklą, dažnai pedagoginį kelią rinkosi tie, kam nepasisekė įstoti į universitetą. Kiti ėjo dirbti specialistais, nes verslas visada mokėjo daugiau. Bet mokytojo profesija ir nėra apie pinigus. Tai labiau apie pašaukimą ir norą dalintis. Manau, kad dabartinės pastangos skirti stipendijas, kelti atlyginimus tikrai turėtų motyvuoti jaunus žmones bent pagalvoti apie tokį pasirinkimą. Tik pirma turi pabandyti, kad sužinotum.“ Julija Ritčik, anglų kalbos mokytoja, dirbanti apie 3 dešimtmečius.

Maištinga Siela

Šios dienos citata: mokytojas Alius Avčininkas apie mokytojų darbą ir psichologinę sveikatą

 

„Mokytojų darbas laikomas „misija“, todėl mokytojų profesija dažnai suvokiama kaip socialiai svarbi, tačiau nepakankamai apmokama. Šis suvokimas naudojamas siekiant manipuliuoti mokytojų profesine sąmone, kad jų darbas yra daugiau pašaukimas nei profesija, kuri turi būti teisingai apmokama. Tai sukuria tam tikrą socialinę normą, kad mokytojai turi dirbti neatsižvelgdami į savo atlyginimą. Mokytojai dažnai susiduria su situacija, kai jų darbo ir asmeninio gyvenimo balansas yra pažeidžiamas. Tai skatina pervargimą ir nuolatinį darbą be tinkamo poilsio, ši tendencija prieštarauja šiuolaikiniams darbo organizavimo principams, ypač kai kalbama apie psichologinę gerovę“. Alius Avčininkas

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: mokytoja Violeta Tapinienė apie mokytojo vaidmenį gyvenime ir knygų neskaitančius mokinius

 

„Su kai kuriais mes buvome nuolatiniame vaidmenyje: jie apsimesdavo, kad girdi, aš apsimesdavau, kad tikiu. Norėdama bent truputį įtraukti juos į knygą, stengiausi sugalvoti visokių fokusų jiems atskirai mažyčiame kambarėlyje prie kabineto. Bet būtent jie, žinokit, suformavo mano sugyvenamą charakterį, tik dirbdama su jais turėjau galimybę mokytis kantrybės, elgesio lankstumo ir net suprasti, kad dažnai pasaulis laikosi ant tų, kuriems „ant literatūros nusišikt“. {...} Ir apskritai – manau, kad mokytojo žvilgsnis į pasaulį turėtų būti motyvuojantis, šviesus, kad vaikas norėtų gyventi, dirbti, keistis. Dirbančiam mokytojui negali būti „dzin“. Jis, norėdamas pasaulį vaikui padaryti suprantamesnį, turi suvokti savo ribotumą ir būtinybę mokytis visą gyvenimą“. Violeta Tapinienė.

 

Ši citata paimta iš interviu, publikuoto „Literatūra ir menas“ leidinyje. Nors Violetos Tapinienės knygos neskaičiau (turiu nuo „Knygų mugės“ laikų), tačiau interviu man pasirodė jautrus ir geras, net sunku patikėti, kad ji tiek gali ištisai cituoti rašytojus, kalbėdama vienu metu apie sovietinį periodą, o iš kitos – apie tai, kaip gera kartais naktimis nemiegoti. Žodžiu, pasižiūrėjau, kad šiandien dar ir Mokytojų diena. Išvis pataikiau.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: žurnalistė Liepa Želnienė, nekenčianti mokytojų, demonstruoja manipuliacinės žiniasklaidos braižą

 Liepa Želnienė / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Sveiki,

 

Šiandien virtuvėje per radiją išgirdau LRT žurnalistės Liepos Želnienės skaitomą tekstą apie Izraelio dabarties karo įvykius su Palestinos korumpuotomis pajėgomis. Užbėgant už akių, noriu pasakyti, kad domiuosi įvykiais Artimuosiuose Rytuose ir man baugu, kokios žinios ir statistika pasiekia manąsias ausis, kaip, beje, ir Ukrainos įvykių, šis įrašas skirtas prastoms, surūgusioms žurnalistės manipuliacijoms nusakyti, o ne pasmerkti autorę kaip žmogų.

 

Žymi ir tikriausiai įtakinga žurnalistė leido sau būti padlaižūniškai populistine, tiesiog idiotiškai atsiskleidė, kad yra tiesiog politinis įrankis ir dar nekenčianti mokytojų. Pakalbėkime apie karą, apie baimes, apie tai, kas gali būti, kaip reikia grūsti pinigus į krašto gynybą, nors finansavimas „gresia“ jau rekordinis. Viskas lyg ir suprantama, lyg žinoma, netgi pateisinama šių dienų politikos kontekste, tačiau, ką daro Liepa Želnienė? Ogi pastato vidaus šalies problemas prieš galimą karo grėsmę, sumenkindama savo kalboje mokytojus (nes jie tai problema, geriau dar vieną dešimtmetį patylėtų, dar ne laikas, yra svarbesnių reikalų, supraskite), pavadindama juos, kurie žiūri tik savo kišenės. Nes jie gi išėjo į streiką ne savo teisių ir senų susitarimų su politika ginti, o cituoju: „reketuoti valdžią“. Štai kaip išsilavinusi žurnalistė mato šį reikalą ir ji nieko nestebina ir nesiskiria nuo, pvz., Audriaus Skaisčio „komuniagų ir broilerių“. Nes juk reketuoja tai chuliganai. Tai gal tų mokytojų nereikia, visus į frontą be pasirinkimo?

 

Miela Liepa Želniene, jeigu esate žurnalistė, nesvarbu, kad politinės pakraipos, tai malonėkite pasidomėti mokytojų tikraisiais reikalavimais prieš pastatydama faktus. Jeigu jums mūsų vaikų išsilavinimas nesvarbus, tada neturiu išvis ką ir bepasakyti. Įspūdis toks, kad ponia Želnienė antraščių pamazgų lozungus atkartoja ir kiršina žmones, mat vidaus bėdos – tai jokia problema. Pala, ar mes gyvename ne tik karo grėsmės pašonėje, bet ir šią gyvenimo tikrovės atkarpą, kur vis dar svarbūs ir piliečių reikalai, negi dabartis Lietuvoje nebesvarbi ir ją reikia sumenkinti?

 

Pasišlykštėjau žurnalistės nacionalistine perdėta povyza, kurią pastiprina manipuliatyvi, neinformatyvi ir šiaip jau politikams būdinga kiršinimo ir lyginimo (o iš tikrųjų menkinimo, nes reikia savo poziciją pastiprinti) retorika. Nors ko norėti, žurnalistė juk politinės srities, „atkalusi“ kaip „Tėve mūsų“ ir tikrai ne iš mokytojų mokykloje. Nežinau, kaip kiti Liepos Želnienės tekstai, bet po šito trinktelėjau per radiją, sudirgino. Ar šioji korespondentė nupirkta? Kur aš girdėjau tą manipuliacijos taktiką? Velnias žino...

 

Visgi nesitikiu aukštos žurnalistinės etikos ir teksto adekvačios kokybės. Kiekvienas žmogus, kaip ir aš tą dabar darau čia, turi teisę išreikšti ir palaikymą, ir pasipiktinimą, tačiau, jeigu esi žurnalistė, manau, atstovauji kitokio žodžio sklaidai, juolab nacionalinio radijo eteryje, o ne savo asmeninio įvaizdžio formavimui ir patiktukų surinkimams socialiniuose tinkluose. Šiaip poniai reiktų pasidomėti, kur tie rekordiniai milijardai Švietimui nueina, nes tai tikrai nėra mokytojų atlyginimams. Siūlyčiau atlikti išsamius tyrimus, kaip Ministerija panaudoja tas lėšas kurdama klerkų kabinetus ir reformuodama kosmetiškai kas kelerius metus programas, kurių perspausdinimai kainuoja milijonai, o tada kukuoti apie pralobti norinčius mokytojus, kuriems metai iš metų vis žadama ir žadama, o jie vis laukia tai naujos valdžios, tai krizės pabaigos, tai karantino pabaigos, tai karo Ukrainoje pabaigos ir vis laukia, laukia...

 

Apie tikrą pilietiškumą, kurį mini citatoje ponia žurnalistė, tikriausiai reiktų pilietiškumą demonstruoti pirmiausia valdantiesiems ir Ministerijai, nes pagal juos, kiekvienas mokytojo plaukas mokykloje suskaičiuotas, tad nereikia varyti Dievo į medį ir reikalauti iš mokytojų, kurie, kaip dažnai kam nors iš šalies atrodo, neturi ką veikti, dar ir altruistines pašiepiamas akcijas imituoti, taip patogios valdininkams, kurie paleistų lozungus apie tariamus mokytojus didvyrius, kurie neima atlyginimo, nes nori būti patriotų pavyzdžiais savo mokiniams. Reikia būti idiotu, kad tuo tikėtum ir norėtum. Bet tiesos neišmuši, šis mokytojų kontekstas visame žurnalistės tekste yra absoliutus briedas ir labai patogus parodyti, kokia žurnalistė įžvalgi mažiau protaujantiems, bet bėda tame, kad dauguma visgi protaujantys.

 

P. S. Autorės tekstą, kol rašiau atsiliepimą, jau patalpino LRT čia, jį ir galite paskaityti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Audrius Skaistys viešai tyčiojosi iš mokytojų, pavadino juos broileriais ir komuniagomis

 

Sveiki,

Kad mane kur griausmas su visomis slieko pažastimis! Taip ir žinojau, kad įspėjamojo mokytojų streiko dieną pratrūks koks nors riebus tešmuo ir kas nors parodys savo pūlius visu gražumu. Neklydau, politikas ir Vilniaus Tarybos narys (Dieve, kas jį išrinko?) Audrius Skaistys savo socialiniame tinklapyje nė nesusimąstęs dergėsi. Gal buvo atsidaręs alaus butelį... Nors ne, klerkai nesąmonių negeria, veikiau kokį prabangų viskį su ledukais, kad linksmiau būtų. Tačiau verta įsiskaityti į tai, ką politikas tauzija savo paskyroje, po kurios vėliau partijos paspirtas turėjo eiti atsiprašinėti, nors visi žinome, jog tai tiesiog partijos įvaizdžio reikalai, o ne koks nuoširdus atsiprašymas. Grimas nuvarvėjęs, jau nieko nepadarysi. Nelabai, sakyčiau, kaip laikosi ir mūsų premjerės Ingridos Šimonytės reikalai mokytojų streiko atžvilgiu.

Visgi žiūriu į citatą ir akivaizdžiai matau sovietinį ideologinį palikimą, nors ponas Skaistys pats mokytojus vadina komuniagomis. Juk tik tarybiniais laikais buvo taip diegiama, kad tylėk, nesiskųsk, išlik tvirtas, iškentėk, nes verkšlenti yra gėda. Iš esmės problemos viešinimas ir kovojimas už savo orumą ir darbo sąlygas Skaisčiui yra viso labo verkšlenimas? Nepatogu, ar ne, nes valdantiesiems reikia spręsti problemas ir kažkaip, sakyčiau, Audrius Skaistys pats pravirko vidury socialinės ramunėlių pievos. Tai sovietinis militaristinis žmogus, kuris, jeigu galėtų, muštru ir baime valdytų, tačiau nieko nespręstų, nes jėga ir mežesniojo kentėjimas yra ta struktūra, kuri palaiko tikriausiai klestinčią Lietuvą?

Ir negana to, jo pasisakyme skamba patriotinė gaida apie Lietuvą. Lietuva – tai aš! Kitaip sakant, mokytojai, drebėkite savo vištų narveliuose, atjoja Skaistys ir jis parodys, kas yra tikra Lietuva, nes Lietuvoje problemas kuria tik verksniai, problemų nėra, o štai Skaistys tai jau tikrai su žmona tikriausiai kalkuliatorių ir prožektorių po kaldra pasikišę visas lėšas yra suskaičiavę kaip savo blusas. Žiūriu aš į jo tą atvaizdą ir ale tikrai jis šiuo klausimu teisus, mokytojų streiko problema ir yra šio žmogaus atvaizdas. Gerai, kol sėdi savo šiltoj kėdėj ir papustęs kostiumą kasdien į darbą varo mašinyte, kai mokytoja devynaukščiame keliasi 5 valandą, kad su sąsiuviniais viešuoju transportu pasiektų mokyklą... Juk ji tik broileris, o Skaistys rimtas patinas, jau tikras alfa valstybės tarnautojas, ne višta kokia! Be pigu, visi jūs, klerkai, su namukais priemiestyje, o vaikeliukai nučiūčiuoti ir tikrai ne valstybinėse mokyklose pagal rajoną sėdi. Reikia būti didžiu idiotu, kad „pavarytum“ ant mokytojų ir parodytum visą savo niekingą tarybų ideologija pradvisusią vertybinę sistemą. Tai diktatoriaus iš mužiko kultūros retorika ir ją tegu su mielu noru mokiniai panagrinės per literatūros pamoką kaip antipilietiško politiko sapaliojimą, o gal ir rašinį parašys apie Skaisčio sukurtą „Gyvulių ūkio“ verkšlentojus. Visgi ši situacija nuostabi, ji parodo, jog tokių kaip Audrius Skaistys yra ne vienas ir ne du, gerai, kad jie išlenda į dienos šviesą, juk bijoti reikėtų tų, kurie tūno tamsoje ir sako, kad problemos nėra. Kuo greičiau sugedusią senąją kartą nuo podiumo!

Jūsų Maištinga Siela