Knyga: Mariana Enríquez "Kodėl pavojinga rūkyti lovoje"

 

Mariana Enriquez. „Kodėl pavojinga rūkyti lovoje“ – Vilnius: Sofoklis, 2022. – p. 162.

Sveiki, mieli skaitytojai,

Argentiniečių prozininkės Marianos Enriquez (g. 1973) knygą Kodėl pavojinga rūkyti lovoje (ispn. Los peligros de fumar en la cama) knygą tiesiog instinktyviai nusipirkau iš nukainuotų knygų krūvos, vis pabambėdamas ant savęs, kad gal ir vėl nė neskaitysiu, nes namų bibliotekoje turiu jos ankstesnį prozos rinkinį Tai, ko netekome ugnyje (Sofoklis, 2018), kurios taip pat dar nebuvau skaitęs, nors jau dūlėjo penkmetį. Visgi paskatino knygą įsigyti keletas dalykų. Visų pirma, autorė 2024 m. gegužės mėnesį iš tolimosios Argentinos lankėsi Lietuvoje ir išreiškė susižavėjimą Čiurlionio tapybos darbais (ilgą laiką svajojusi juos pamatyti gyvai), o kita – Kodėl pavojinga rūkyti lovoje pateko į trumpąjį Tarptautinio Booker Prize sąrašą 2021 metais, nors pati knyga ispanų kalba buvo išleista 2009 metais. Kadangi pernai vienos geriausių knygų buvo visgi apsakymų knygos, trumpojo žanro nebesibaidau, tad nusprendžiau, kad pats laikas šią vasarą vėl perskaityti ką nors intriguojančio iš Lotynų Amerikos. Taigi knygą Kodėl pavojinga rūkyti lovoje išvertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė ir aš ją perskaičiau.

Autorė Mariana Enriquez pristatoma kaip šiuolaikinė gotikinių siaubų istorijų rašytoja, labai populiari ir vertinama Argentinoje. Tas, kas domisi Lotynų Amerikos magiškuoju realizmu, tikriausiai autorės pasakojimus bandys susieti su Borgeso, Rulfo ar Marquez kūryba, tačiau nepasakyčiau, kad autorė jiems artima. Pati yra interviu sakiusi, kad jos prozos tradicija ateina iš prancūzų literatūros, o ir jos pasakojimai išties kitokie, labiau realūs, apčiuopiami ir kritiški socialinei ir politinei aplinkai. Man asmeniškai šią autorę norėtųsi šlieti prie kitos lietuviams gerai žinomos šiuolaikinės argentiniečių rašytojos Samantos Schweblin (Pilna burna paukščių (Sofoklis, 2019) Prieraišumo laisvė (Sofoklis, 2018, Stiklo akys (Sofoklis, 2021), rašančios, sakyčiau, nors ir kitaip, tačiau panašiomis šiuolaikinėmis socialinio gyvenimo siaubo temomis.

Knygą Kodėl pavojinga rūkyti lovoje sudaro 12 pasakojimų, žanriniu požiūriu panašios į noveles, kurios išsiskiria tamsiais pasakojimais, turinčiais siaubo pasakojimo elementų. Rašytoja M. Enriquez skiria dėmesį daugiausia socialinėms Argentinos problemoms, tačiau problemos ir temos ganėtinai universalios ir patrauklios bet kurio kontinento skaitytojams, įskaitant ir Europą. Pačia bendriausia prasme Enriquez svarbus yra socialinio smurto formos, kurios kyla iš žmonių skirtybių ir socialinio skurdo bei galios hierarchijos, kuri turi itin gilias tradicijas tiek Argentinoje, tiek likusioje visoje Lotynų Amerikoje. Pagrindiniai novelių veikėjai dažnai yra apnikti kokio nors inertiškai sukonstruoto probleminio burbulo, kuris veikia veikėjų fobijas, dažnai varo į neviltį, rodo negalėjimą pasipriešinti socialiniam neteisingumui. Veikėjai nebūtinai geri, jie gali būti ir pavydūs, besielgiantys amoraliai, keistai, netgi turėti pačių keisčiausių fetišų, aistrų, kurie rezonuoja su paveikta veikėjų psichika, nerviniu išsekimu, negalėjimu adaptuotis normatyvioje visuomenėje.

Išties pasakojimai labai paveikūs, įtraukūs ir įsimenantys. Asmeniškai sudėtinga išrinkti vieną mėgstamiausią, tačiau būta ir stipresnių pasakojimų. Pavyzdžiui, labai įtaigi ir šiurpą kelianti novelė Mėsa, kurioje vaizduojamos dėl muzikos vokalisto pamišusios paauglės, kurios klausosi jo muzikos albumo Mėsa ir negali atsitraukti. Mirusio dainininko palaikus dvi bendramintės išsikasa ir net suėda, taip įgyvendindamos kanibalizmo aktą, kurį visuomenė smerkia, tačiau kitos pakvaišusios gerbėjos tik pavydžiai džiūgauja, kad kažkam į savo kraują pavyko įsileisti dievaičio kūną. Nors pasakojimo forma išskirtinai vampyriška, mažai tikėtina, tačiau autorė iš esmės už teksto papasakoja paauglių ir jaunuolių psichozes, t. y. pamišimą dėl viešų asmenų, savotišką atlikėjų, menininkų ir viešosios nuomonės formuotojų poveikį jaunajai kartai. Nors pasakojimas ir iš 2009 metų, bet nejučia jį susiejau su Lietuvoje masinę psichozę jaunimui šią vasarą sukėlusiu IShowSpeed: vyresnioji karta nesuprato, dėl ko šis jaunuolis dievinamas, o paaugliai varvino zombines smegenis nereflektuodami, kokį poveikį daro tiesiog populiarumą be turinio demonstruojantis politikų nupirktas svečias. Tam tikra prasme novelė Mėsa akivaizdžiai kalba ir apie maniakišką autoriteto iškėlimą ir jo sudievinimą autoritetų griovimo ir sunaikinimo amžiuje, pranokstantį racionalaus pasaulio ribas. Manau, novelė labai paveiki ir vykusi apie žmogaus kaip individo suvienodėjimą ir masių valdymą, kontrolę bei nesusikalbėjimą dėl skirtingų kartų vertybinių skirtumų. Šią novelę drąsiai atskirai galėtų analizuoti šiuolaikiniai paaugliai Lietuvos mokyklose.

Viena keisčiausių ir nejaukiausių novelių Kur tu, širdie? Jauna mergina prisiskaičiusi Charlottės Brontė Džeinės Eir ir negalėdama seksualiai integruotis ir suprasti/priimti savo seksualumo, galiausiai atranda naują pasitenkinimo būdą – ji klausosi širdininkų sutrikusių širdies dūžių įrašų ir tie netolygūs tvinkčiojimai besimasturbuojančią protagonistę labai jaudina. Nors tekstas iš pažiūros apie kvaištelėjusią fetišistę, bet juk kalbama apie gailestį, kopriklausomybę saugoti prie mirties esančius, nes tik tokia yra veikėjos meilės išraiška – mylėti esančius šalia mirties kaip Džeinė Eir savo mylimąją mirštančią draugę našlaičių namuose. „Tuo metu ėmiau nerimauti, kad manęs nė trupučio nedomina įprastas seksas. Širdžių plakimo įrašai jį kuo puikiausiai atstodavo. Užsidėjusi ausines galėdavau masturbuotis ištisas valandas, kol tarp kojų pasidarydavo šlapia, nuo trynimo pavargusią ranką imdavo traukti mėšlungis, o klitoris išpampdavo it didžiulė vynuogė (p. 95).“ M. Enriquez poetizuoja, neretai siaubo išraiškai perteikti randa netikėtų palyginimų ir metaforų, įvaizdžių. Iš esmės kurdama savo gotikinį siaubo pasaulį ji kliaujasi bjaurasties estetikos literatūriniais principais, kuria hiperbolizuotą ir ironišką pasakojimo toną, o retsykiais dėl individo akistatos su socialinių problemų neįveika instinktyviai sukuriamas itin F. Kafkos primenantis pasaulis, kuriame logiką uzurpuoja groteskiškai perteikiamas tikrovės absurdas.

Mariana Enriquez

Mariana Enriquez nemažai novelių skiria paribio vaikams, jų pagrobimams, atstūmimui. Pastarieji dėl pernelyg žiauraus elgesio paverčiami ramybės ieškančiais ir po miestą klajojančiais vaiduokliais. Viena įsimintiniausių novelių, žinoma, yra Liūdnoji alėja. Iš tikrųjų šis pasakojimas europietiškas, nes nukelia iš Argentinos į Barseloną. Kadangi pats buvau šiame mieste ir man žinomos tos vaizduojamos aikštės, pagrindinė La Rambla gatvė, tačiau nė pagalvoti negalėjau, kad būtent šitaip galima kalbėti apie Barseloną, t. y. apie miestą, kuriame gyvuoja mafijos pasaulis, pagrobtų ir čionai nužudytų vaikų vaiduokliai. Barselona nepaleidžia gyvųjų, ji laiko juos savo įkaitais, tik turistams leidžiama pabėgti, o čionai įleidę šaknis, yra pasmerkti užuosti ir regėti mirusius, miesto kakofonijos triukšme matyti daugybę valkatų ir pakvaišėlių. „Turbūt pamanysi, kad nusišneku, bet tiek to. Kartais mąstau, kad tie durneliai – tai ne žmonės, ne asmenybės. Kad jie įkūnija miesto pamišimą, yra tarsi vožtuvai, padedantys jam nuleisti garą. Jeigu jų nebūtų, išžudytumėme vieni kitus arba nudvėstumėm iš streso, ką aš žinau, gal išsilietume ant tų prakeiktų viešosios tvarkos pareigūnų, kurie neleidžia prisėsti ant muziejaus laiptelių nei Angelų aikštėje... Pastebėjai? Tie niekšai neduoda ramiai atsikvėpti ir prilygina tave barbarui, jei drįsti gurkšnoti alų gatvėje (p. 64).“ Iš esmės Barselonos gyventojai marginalizuojami, ryškinami, kad šalia bažnyčių ir puikiai nusiteikusių turistų nuolat gyvena kriminalinio pasaulio gyventojai, bepročiai, smurtą kenčiantys vaikai, o Ravelio rajonas pasakojime tampa pagrindiniu nusikaltimų rajonu, atskiru veikėju, t. y. savo logiką turintis miestas mieste.

Apie vaikų pagrobimus rašoma ir novelėje Dingę vaikai (pastarasis priminė filmą Emilija Perez (2024), kurie numirę po daugel metų grįžta į savo namus, taip pat užsimenama ir pasakojime Kai kalbėjomės su numirėliais. Iš tikrųjų Enriquez mėgsta vaizduoti praėjusio amžiaus aštunto ir devinto dešimtmečio tikrovę, daugelis istorijų iš esmės sietinos su Argentinos diktatūra, kuri 1976-1983 metais muštru baugino argentiniečius, grobė civilius, juos terorizavo, kankino ir žudė. Istorinė teisybė atstatyta tik 1985 metais (apie tai siūlyčiau pažiūrėti Oskaru įvertintą Santiago Mitre filmą Argentina, 1985 (2022), kad suprastumėte, kaip istoriškai ir politiškai rašytoja sieja pasakojimus su Argentinos žmonių išgyvenimais.

Visų pasakojimų neaptarsiu, tačiau noriu paminėti, kad nemažai pasakojimuose autorė kaip siaubo elementą naudoja tamsų žmonių prietaringumą ir vietinių raganų, šamanų, žmonių sapnų motyvus, kurie vaizduojami persipynę su krikščionybės tradicija ir vietinių indėnų kultūra. Pasakojime Šulinys staiga vietos ragana padaro apeigas ir iš šeimos narių perkelia fobijas drąsiausiai mergaitei, o pasakojime Mergaitės palaikai, mirusi ir kieme užkasta mergaitė grįžta ir persekioja pasakotoją (šis labai jau priminė man japonų siaubo filmą). O štai pasakojime Vežimėlis dėl rajono žmonių nelaimių virtinės kaimynas įsitikinęs: „Viskas per tą vežimėlį, tai senio kaltė, reikia jį surasti, mikliau, subingalviai, tas išgama mus prakeikė (p. 41).“ Enriquez vaizduojamų žmonių pasauliui svarbus prietaringumas, kaltės kitam priskirimas, socialinis smurtas ir skurdas, atėjęs iš kultūrinių tamsių įsitikinimų, socialinės nelygybės, luominio susipriešinimo ir net religijos.

Taigi man patiko Marianos Enriquez Kodėl pavojinga rūkyti lovoje, manau, verta bus skaityti kada nors ir kitą jos knygą, nes trumpi pasakojimai išties intensyvūs, nejaukūs, atspindintys individo ir visuomenės priešpriešą ir iš to augančią įtampą, išreikštą siaubo elementais. Kafkiškojo pasaulio siaubas nevienalytis, jis veikia ir per proto sutrikimus, ir pavydą, ir troškimą pakeisti pasaulį, per kultūrinius prietarus, rasizmą ir korumpuotą bei hierarchijomis susluoksniuotą pasaulį. Šioji knyga nieko nesprendžia, nėra viltinga, nepamokslauja, nėra jauki ar patogi, ji veikiau gotiškai vaizduoja žmogaus komplikuoto socialinio gyvenimo suindividualizuotus trafaretus, jų demoniškus šešėlius, už kurių atsiveria psichologizuoti universalūs priežastiniai ryšiai. Kitaip sakant, šioji proza nesensta, jame blyksteli nemaloni tiesa apie mus visus.

Maištinga Siela  

Knyga: Agustina Bazterrica "Mes, gyvuliai"

 

Agustina Bazterrica. „Mes, gyvuliai“ – Vilnius: Sofoklis, 2022. – p. 192.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Distopijos žanrui kaskart tampu išrankesniu. Ne viskas, kas yra distopija, sujaudina ir paveikia taip, kaip anuomet, kai po antklode skaitydavau G. Orwellio 1984-ieji ar M. Atwood Tarnaitės pasakojimą, kurie, be jokios abejonės, jau tapo distopijų klasika. Neseniai iš ispanų kalbos Augustė Čebelytė-Matulevičienė išvertė argentinietės rašytojos Agustinos Bazterricos (g. 1974) romaną Mes, gyvuliai (ispan. Cadáver Exquisito), pastaroji akimirksniu lietuviškuose socialiniuose apie knygas portaluose tapo viena labiausiai aptariamų ir rekomenduotinų knyginių naujienų. Turint galvoje, kad tai distopija iš tolimosios Argentinos, nelikau abejingas ir aš.

 

Knyga pasakoja apie ateities pasaulį, kuriame žmonijos populiacija pasiekė piką ir dėl to valdžia sugalvojo neva virusą, kuriuo serga gyvūnai. Tiek naminiai, tiek laukiniai gyvuliai yra naikinami, nes jie gali pražudyti žmones, o vietoj mėsos pramonė pasiūlo alternatyvą – žmogieną. Atranką, kas bus veisline mėsyte, daro, žinoma, privilegijuotasis kapitalistinis luomas, kuris nekvestionuodamas įdiegia naujovę, kurią dėl pandemijos beregint priima didžioji visuomenės dalis. „Pirmiausia vitrinos pakrašty atsirado fasuotos plaštakos, užkištos už marinuotų pjaustinių, nugarinės ir inkstų. Produktas vadinasi ypatinga mėsa, o nuošalesnėje etiketėje buvo įvardytas kaip viršutinė galūnė, sąmoningai vengiant žodžio „plaštaka“. Kiek vėliau pridėjo fasuotas pėdas, kurias vadino apatinėmis galūnėmis ir dėliojo ant salotų paklotės, po kurio laiko šalia nugulė ir padėklas su liežuviais, peniais, nosimis bei sėklidėmis, kurių etiketės skelbė, kad tai „Spanelės delikatesai“ (p. 38).“

 

Kad nebūtų vien tik ekskursinės pasakaitės po vitrinas, veisyklas ir skerdyklas (kas ir sudaro nemažą romano dalį), autorė bando atsverti tą šaltą skerdyklų kvaitulį pagrindiniu veikėju Markitu, kuris dirba didžiulėje kokybiškos mėsos skerdykloje vienu iš aukšto rango vadybininkų. Markitas visais atžvilgiais, atrodo, kad priklauso senajam žmogiškajam pasauliui, nes yra paženklintas netekties, o ten kur netektis, ten ir gailestis, atjauta. Jis neteko sūnaus, o rūpinimasis prieglaudoje gyvenančiu tėvu taip pat suteikia Markitui žmogiškumo, todėl iš pasakotojo atrodo, jog jis iš tikrųjų šlykštisi visu tuo fabriku, kuriame dirba, ir netgi ruošiasi tam tikram maištui. Gavęs dovanų patelę, jis ją kurį laiką laiko daržinėje, bet netrukus parsiveda namo ir net su ja ima lauktis kūdikio, todėl, atrodo, jog prieš sistemą maištaujantis veikėjas sulauks savo atpildo ir pats atsidurs skerdykloje, nes būtent tokį visuomenėje bausmę taiko sistema; jokiu būdu negalima daugintis, mylėti ir užjausti mėsai skirtų gyvulių.

 

Autorė manipuliuoja Markito jausmais ir požiūriu į pasaulį ir tai, sakyčiau, yra geriausia šio romano dalis. Aišku, iš pagrindinio veikėjo perspektyvos brėžiami ir santvarkos sisteminiai dalykai, apie kuriuos verta susimąstyti pastarųjų kelerių metų mūsų karo ir viruso kontekste. Skaitydamas vis šiaušiausi, kad knyga pernelyg viską perteikia naiviai, kad visuomenė nesutiktų vien valdžios įstatymais skersti žmonių, kad nesutiktų ryti kito žmogaus vien dėl mokslinio pagrindimo, todėl atrodė, jog šioji distopija iš tikrųjų yra pernelyg dirbtina ir žlugus gyvulininkystei neatsirastų žmonių valgymo kultūros. Tačiau perkratęs COVID-19 pandemijos niuansus, visus internetinius pasisakymus, TV žinias, manding, žmonės, kurie ėjo masiškai skiepytis ir pyko, keikė visus antivakserius, vykdė abi pusės priešišką susiskaldymą, kur kiekvienoje pusėje yra tik viena nedaloma tiesa, atrodo, jog panašūs procesais vyko ir Mes, gyvuliai priešistorėje. Romane galima nemažai atsketi, kaip mokslas, papirkti žiniasklaidos kanalai ir valdžia geba keisti žmonių įsitikinimus ir tikrovę. Markitas vis lankosi buvusiame zoologijos sode, ten aptinka šunyčių vadą, ilgėsi savo vaikystės ir ryšio su tėvu, apmąsto prarasto sūnaus skausmą, tačiau neatrodo, kad labai kvestionuotų humanizmu, todėl kaip skaitytojui kyla klausimas: kiek turi praeiti laiko, kad tris kartus pakartotas melas taptų tiesa?

 

Lankydamasis pas dviveidę seserį, Markitas pastebi pasikeitusius jos vaikus, kurie prie stalo aiškiai kraupiai juokauja: „Mėginame atspėti, kokio skonio būtų dėdė Markitas (p. 92).“ Mėsos valgymo kultūrą, įdiegtą namuose, vaikai jau priima kaip normą, nes nėra ryšio su praeities pasauliu, jie jau auga pakitusioje kolektyvinėje sąmonėje. Užtenka pasikeisti tik vienai-dviem kartom ir pasaulis, atrodo, galėtų misti išmatomis, jeigu valdžia ir mokslas įrodytų, jog išmatos yra naudingos sveikatai. Panašiai kaip ir mūsų tikrovėje apie skiepus, kurių kvestionavimas buvo laikomas ne tik antivakserių keliama propaganda, bet ir blogiu.

 

Kitą vertus, atrodo, kad Mes, gyvuliai vaizduojamas pasaulis neturi kitų alternatyvų, tik žmonės, kurie tiki mokslo ir žiniasklaidos pažanga ir tie, kurie nepritaria sistemai (kaip ir mūsų tikrovėje). Vaizduodama per Markitą sistemą iš vidaus, autorė tik retsykiais įterpia visuotinius streikus, vegetarų aidinčius pasisakymus, visuomenėje sklandančią apie valdžią konspiracines teorijas. Deja, Markitas jų neanalizuoja, nors ir bodisi konvejeriniu būdu skerdžiamais žmoggyvuliais, tačiau nesibodi pasidulkinti su itin nužmogėjusia mėsos pardavėja, kuri, jeigu reiktų, po Markito mirties gabalais supjaustytų jo kūną ir parduotų. Takoskyra tarp to, kaip žmogus tampa nužmogėjusiu ir iškreiptų atjautos santykių yra labai plona, galiausiai net romano pabaigoje Markito sprendimas dėl patelės tampa šokiruojančiu. Tai kas iš tikrųjų tas Markitas? Sistemą suvokiantis sąmoningas humaniškas žmogus, ar tik savo įsivaizduojame humaniškame traumų pasaulyje netikėtai problemas išsprendęs antžmogis?

Agustina Bazterrica

 

Sistema baudžia santykiaujančius su gyvais produktais, tačiau knygoje įterpiama ir juodoji rinka, pavyzdžiui, magnatas gardžiuojasi valgydamas sumedžioto garsaus pasaulyje dainininko mėsa: „Kokia garbė valgyti Uliso liežuvį. Vėliau turėsi padainuoti ką nors iš jo repertuaro, kad įsitikintume, ar tavo balsas skamba panašiai. Vyrai prapliumpa kvatoti. Tik ne jis. Jam nejuokinga. Kitiems medžiotojams patiekia širdį, akis, inkstus ir sėdmenis. Uliso Vokso penis atitenka Gererui Iraolai, šis jį užsakė iš anksto (p. 136-137).“ Jeigu valgomi „veisliniai“ žmonės, žinoma, atsiranda ir tokių, kurie nori suvalgyti kokią nors įžymybę, nors tai ir draudžiama. Žodžiu, distopiniame pasaulyje formuojasi alternatyvi mūsų dabarties perspektyva t. y. tie, kurie už nykstančios pandos sėklides paklos juodojoje rinkoje milijonus ir valgys nykstančių delfinų mėsą iš Japonijos įlankų, nes tokia galia teikia tiesiog malonumą.  

 

Dar Mikalojus Daukša savo Postilės prakalboje teigė, kad kalba yra valstybės sargas. Nepalioviau apie tai galvoti kaip apie būdą ne tik per kalbą save suvokti ir apibrėžti, bet ir būdą manipuliuoti ir keisti tikrovę. Romane būtent kalbos principu yra keičiama tikrovė, tai, kas anuomet laikyta žmogumi, pakeista į produkto terminą, žmonės per kalbą įtiki teisingumu ir teisėtumu, todėl valgydami marinuotus žmonių pirštelius ir sakydami, jog tai yra delikatesas, teikiantis organizmui daug baltymų, manding, primena mūsų pačių dėdukus ir bobutes, kurie teigia, jog mums būtina mėsytė, kad nenusilptume ir netaptume klipatomis. Žodžiu, autorė neblogai sužaidžia kalbos pokyčiais, kurie keičia įsitikinimus, įpročius, tikėjimą ir šis romanas gana lengvai parodo, jog tuos pokyčius priimame labai lengvai, inovacijas ir terminų naujas reikšmes įsileidžiame į savo tikrovę net nekvestionuodami. Kvestionuoti, kaip galite numanyti, kūrinyje yra blogo piliečio požymis. Pilietis, kuris tiki mokslu, yra geras pilietis. Bet ar nepanašu ir į mus pačius šiandien?

 

Visgi romane labiausiai baugino ne tiek sukurtas kanibalizmo diskursas, kiek tai, kad mes patys šiandien gyvename dirbtinai keičiamos kalbos ir įsitikinimų pasaulyje. Įtikėję daugybe dalykų kaip esančiais natūraliai, paveldėtais tradicijos būdu, mes iš esmės neįtariame esantys invazinė gyvuliška rūšis, kuri tuo pačiu gali filmuoti mielus vaizdelius apie mažus kačiukus, piktintis nelegaliomis šunų veisyklomis ir savaitgalį smaguriauti prie alučio veršiuko, atskirto nuo motinos, mėsyte, dėti į instagramą patiekalus ir sulaukti patiktukų. Argi mes negyvename prieštaringame pasaulyje, kuris labai panašus į A. Bazterricos romaną?

 

Visgi romano audinys ir idėjos manęs nepribloškė. Sausas ir šaltas pasakojimo stilius primena tradicinį romano kalbėjimą masėms. Autorė nesistengia žaisti nei pasakojimo struktūromis, o savo idėją perteikia plikais paprastais sakiniais. Tiesa, apie privilegijuotą luomą, kuris įveiklina kitus žmones paversdamas ištekliais rašė mūsų lietuvis Jaroslavas Melnikas romane Maša, arba Postfašizmas, kuris anuomet man padarė daug didesnį įspūdį už Bazterricos Mes, guvuliai. Visgi argentinietės romanas, kaip ir dažna šių dienų literatūrinė distopija, klausia, ką teks daryti su didėjančia žmonių populiacija, kai žmogaus poreikiai nuolat auga? Visai neseniai, kol romanas buvo verčiamas į lietuvių kalbą, žmonija perkopė 8 milijardų ribą. Kol didžiuojamės, jog esame sąmoningi žmonės ir bandome skirstyti namų atliekas ir jaučiame mylį gamtą, mokome jaunąją kartą atjautos ir vertybių, mes kasdien žudome labiau nei bet kokia kita gyvybės forma. Labai taiklus romano pavadinimas Mes, gyvuliai, kuriame kablelis iš vienos pusės žymi žmogaus ir gyvulio sąvokų atskirtį pagal tradicines reikšmes (žmogui būdingas humanizmas ir atjauta, o gyvulys neturi sielos), iš kitos – tai eina kaip derinamųjų pažyminių skyryba (priedėlis) ir patikslina mūsų rūšies neigiamą konotaciją.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Samanta Schweblin "Stiklo akys"

 Samanta Schweblin. „Stiklo akys“ – Vilnius: Sofoklis, 2021. – p. 256.

Sveiki, brangūs skaitytojai,

„Pagalvojo apie Inesą, nuolat kartojančią, kad turėti kentukį reiškė atidaryti savo namų duris nepažįstamajam, ir pirmą kartą išsigando tykančio pavojaus (p. 187).“

Nedaug užsienio autorių, kurie rašo rimtąją literatūrą, galėtų pasigirti, kad jų verčiama literatūra Lietuvoje „prigyja“ ir tampa laukiama skaitytojų. Trečioji garsios argentinietės, rašančios ispaniškai ir gyvenančios Vokietijoje, rašytojos Samantos Schweblin (g. 1978) knyga Stiklo akys (ispan. Kentukis) pasirodė neilgai trukus, kai šioji vėl, kaip ir ankstesnės autorės knygos, buvo įtraukta į The 2020 International Booker Prize ilgąjį sąrašą. Jau spėjau pamėgti ir anksčiau leidyklos Sofoklis lietuviškai išleistas šios autorės knygas: apsakymą Prieraišumo laisvė (2018) ir novelių-apsakymų rinkinį Burna pilna paukščių (2019). Naujausią romaną į lietuvių kalbą išvertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė.

Naujausias lietuviškai „prakalbintas“ autorės romanas tikriausiai turėjo vadintis Kentukis, tačiau leidykla pamanė, kad pavadinimas pernelyg nieko nesako skaitytojams, juolab kad ankstesni kūriniai turėjo itin spalvingus pavadinimus, todėl tikriausiai buvo nuspręsta kūrinį pavadinti Stiklo akys.

Naujausiame romane Samanta Schweblin pasakoja išgalvotą istoriją apie žmones, kurie lengvai į savo privačius gyvenimus įsileidžia naujausias technologijas, tampa maniakiškai nuo jų priklausomi ir pasiduoda jų valdomi. Kentukis – naujas ir smarkiai knygos vaizduojamame pasaulyje populiarėjantis žaislas-augintinis, į kurį integruota vaizdo kamera, kuri siunčia vaizdą slaptam, žaislo turėtojui nežinomam šeimininkui, pastarasis laisvomis valandomis stebi privatų gyvenimą. Kentukių būna visokiausių, dažniausiai jie kokie nors žvėreliai (kurmiai, pandos, varnos, pelėdos, drakonai...) ir yra apie 30 centimetrų. Skaitant galima įsivaizduoti kažką panašaus į pokemonus, kuriais reikia rūpintis. Prisiminiau ir savo vaikystę, kada mama nupirko smarkiai azijiečių išpopuliarintą elektroninį viščiukų žaidimą, mažytį elektroninį rankinį prietaisą su keliais mygtukais, kai turėdavai rūpintis mažame ekrane valdomu savo augintiniu. Žinoma, jo populiarumas greitai nuslūgo, kaip ir kitų masinių dėl mados ir užgaidų į apyvartą išleidžiamų prietaisų. Paskutiniu metu, prisimenu, kaip vaikai, paaugliai ir suaugusieji visur landžiojo po krūmus ir išmaniaisiais telefonais gaudė virtualius pokemonus. Pasaulyje žaidimas buvo toks populiarus, kad neišvengta mirčių, tačiau net ir jo populiarumas pasibaigė praėjus vos vieneriems metams.

Žodžiu, ne iš piršto laužti autorės išgalvoti kentukiai iš esmės atspindi greitai į rinką išmetamų ir tuoj pat išgraibstomų žaidybinių idėjų produktus. Šįkart įdomu tai, kad kentukiai yra trapūs, pakraunami, smarkiai priklausomi nuo jį įsigijusių žmonių atsakomybės ir nuo to, kas per savo namų kompiuterius stebi privatų gyvenimą. Kentukio stebėtojas beveik negali susikalbėti su savo šeimininku, gali tik stebėti ir dažnai ne pačius doriausius veiksmus. Ilgą laiką skaitydamas galvojau, ar kas nors realiai pirktų tokius kentukius, kai virtualus pasaulis iš esmės daug įdomesnis, kai bet kada gali bendrauti anonimiškai per įvairiausias programėles? Visgi mes jau persisotinę internetu, kai tuoj pat susekami IP adresai, o asmenį galime patikrinti socialiniame tinklapyje. Štai kentukis žmonės siūlo absoliutų anonimiškumą, tam tikra prasme, baugią paslaptį, nes tave stebintis žmogus gali būti visai kitoje planetos pusėje, net nekalbėti tavo kalba.

Būtent nežinomumas, kam iš tikrųjų leidi stebėti (ir iš dalies ką stebėti) svetimoms akimis savo gyvenimą yra esminis šio žaidimo adrenalinas. Knyga prasideda itin pikantiškai: kambaryje aplink kentukį sutūpusios paauglės svetimoms akimis demonstruoja savo krūtis, net nežinodamos, ar jas mato senolis, ar koks iškrypėlis, o gal koks kitas paauglys. Galiausiai kentukis kaip dvasių lentoje išvedžioja raidėmis bauginantį grasinimą, jeigu jos neperves jam 400 dolerių, jis paviešins šių „nuotykių“ įrašą. Merginos išsigąsta ir čia istorija nutrūksta pačioje įdomiausioje vietoje, palikdama skaitytoją bauginančioje nežinomybėje. Toji nežinomybė ir pavojus tvyro visoje knygoje.

Samanta Schweblin

Knygos struktūra susideda tarsi koliažas iš skirtingų nutrūkstančių ir vėl sugrįžtančių istorijų. Visos jos išmoningai sumaišytos ir pasakoja skirtingas istorijas ir nutikimus, susijusiais su kentukiais. Graikijoje esanti Alina draugauja su menininku Svenu, tačiau ji sadistiškai kankina kentukį ir laisvalaikiu nuobodžiauja. Pensininkė Emilija iš Peru stebi jaunosios Evos iš Vokietijos privatų seksualinį gyvenimą ir apmąsto savo sūnaus gyvenimą. Lukas prižiūri savo sūnų Enzą, kai psichologė pataria santykiams įtvirtinant įsigyti kentukį, tačiau kentukis, pasirodo, reikalingas ne tiek sūnui, kiek pačiam vyrui, išgyvenančiam potrauminį laikotarpį dėl skyrybų. Kroatijoje, Zagrebe, vyrukas įkuria nelegalų kentukių valdymo verslą, kurio metu jis per kentukį išsiaiškina mergaitės pagrobimo istoriją Venesueloje...

Šios visos istorijos papasakotos be itin gilios poetinės kalbos, bet labai taiklios ir racionalios, kitaip sakant, autorės sintaksė labai paprasta, tačiau S. Schweblin yra kontekstų, idėjų ir atmosferinės literatūros kūrėja. Šiame romane, kaip ir Prieraišumo laisvėje, nuolat tvyro įtampa, kuri neįvardijama, bet aiškiai suvokiama skaitytojo.  Atrodo, kad visų veikėjų laukia liūdnas pasakojimo galas, o moralas tik iš pirmo žvilgsnio būsiąs pernelyg primityvus: atsargiau su technologijomis, kurios taip arti mūsų asmeninių intymių gyvenimų. Galbūt šiandien, mums patiems nežinant, esame stebimi. Skaitant knygą vis pagalvoji, kad kažkas tikrai žino, kur tu gyveni, su kuo gyveni, sistema žino, kur tu dirbi, kiek dabar pinigų tavo banko sąskaitoje, nes tu perki internetu, susimoki mokesčius, flirtuoji ir kalbiesi su kitais vartotojais. Tavo gyvenimas yra technologijų kontroliuojamas nuo A iki Z, visai kaip šių knygoje vaizduojamų veikėjų.

„Žmonės mokėdavo pinigus, kad kas nors gyvas maldautų jų žvilgsnių ir kiaurą dieną sekiotų it šuo (p 121).“ Visgi autorė kelia ir kitus bauginančius egzistencinius dabarties klausimus. Kodėl mes linkę būti stebimi ir kodėl taip lengvai bei patikliai įsileidžiame technologijas? Knygoje vaizduojami kentukiai per savo kameras stebi visus tavo judesius, žino slaptažodžius, banko sąskaitos numerius ir netgi gali lemti savo gyvybę: „Žurnalistė iš Umbertidės valstybinės ligoninės fone pasakojo apie senutę, kuriai jos kentukis pelėda išgelbėjo gyvybę, sugebėjęs iškviesti greitąją pagalbą, kai šeimininkei sustojo širdis. Norėdama atsidėkoti, moteris susižinojo gelbėtojo banko sąskaitą ir pervedė ten dešimt tūkstančių eurų (p.131)“. Antrąkart ištikus šiai nelaimei, kentukis jau nebedarė nieko, nes senolės sąskaita buvo tuščia... Jis tą žinojo.

Knygoje išryškėja ne viena priežastis, kodėl kentukiai įsileidžiami į gyvenimą. Vieniems tai gyvenimo nuobodulio prablaškymas, kitiems tai yra psichoterapijos dalis, dar kitiems – adrenalino trūkumas, sekso žaislas, prievaizdas vaikų auklėjimui ir t. t. Visgi išryškėja aiški idėja, kad kol žmonės gyvena vienatvėje, jiems reikia kažkuo užsiimti, todėl privatūs gyvenimai ir leidimas jame būti anoniminėms stiklinėms akims bei jį vertinti, yra tam tikras pabėgimas nuo socialinės atskirties ir savų problemų. Kentukis – labai paprastas, jo nereikia vedžioti, kastruoti, maitinti ėdalu, jį užtenka tik pakrauti. Tokį kiekvienas įsigytų, ypač šiais metais, kur gyvename atskirties pasaulyje, kur pandemijos metu esame kaip niekad atskirti nuo realaus žmogiškojo ryšio. Kentukis – tai, kas įsispraudžia tarp dviejų žmonių ir leidžia vaizduotės galia užpildyti tuos sutrūkinėjusius ryšius, leisti sau įsiteikti, kad pro tas stiklines akis stebi būtent tas žmogus, kuris tave puikiai mato ir supranta geriau, nei sutuoktinis, uošvė, vaikai, darbdaviai. Iliuzijos fokusas, kuris bauginančiai skverbiasi į pasaulį dar labiau atskirdamas žmones vieną nuo kito – apie tai naujausioji išradingosios ir puikiosios S. Schweblin knyga.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Samanta Schweblin "Pilna burna paukščių"

Samanta Schweblin. „Pilna burna paukščių“ – Vilnius: Sofoklis, 2019 – 192 p.

Sveiki,

Apsakymų rinkinys yra itin retas svečias lietuviškai verčiamų grožinės literatūros knygų pasaulyje. Kur kas patogiau apsakymus ir noveles publikuoti periodinėje spaudoje, tad kiekvienas tokio žanro pasirodymas knygos pavidalu verčia suklusti, ar tai kartais nebus geros, skoningos ir kokybiškos literatūros pavyzdys. Iš Argentinos kilusi, ispaniškai rašanti vokiečių rašytoja Samanta Schweblin (g. 1978) lietuvių skaitytojams jau žinoma iš prieš porą metų išleistos apsakymo Prieraišumo laisvė, kuris tuokart man padarė geros literatūros įspūdį. Apsakymas pasižymėjo ypatinga pasakojimo maniera, mįslingumu ir skvarbia nuojautos įtaiga. To maždaug tikėjausi ir iš apsakymo rinkinio Pilna burna paukščių (ispan. Pajaros en la boca y otros cuentos), kurios pažodinis vertimas tikriausiai būtų Paukščiai burnoje ir kitos istorijos, o jas į lietuvių kalbą išvertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė.

Apsakymo rinkinys dar šiemet buvo įtrauktas į The Man Booker International Prize ilgąjį sąrašą, o aš esu aistringas šios literatūros nominantų ir laureatų skaitytojas, tad nepraleidžiu progos suskaityti viską, kas išleidžiama lietuviškai. Apsakymo žanro apibrėžtis kiek glumina, nes kai kurios rinkinyje esančios istorijos, kurias, kaip teigia anotacija, kruopščiai iš šūsnio atrinko pati rašytoja, pretenduoja į tradicišką novelės apibrėžimą – trumpi pasakojimai, dažniausiai aprėpiantys vieną kokią nors situaciją, iš kurios sukuriama tradiciškai netikėta finalinė mintis. Daugelis šiame rinkinyje esančių tekstų ir yra novelės.

Nesistengsiu kiekvienos istorijos narstyti po kaulelį, tačiau, skaitydamas tekstą po teksto, bandžiau nusibrėžti esminį šių istorijų visraktį. Vienas įsimintiniausių rinkinio tekstų, žinoma, yra pirmoji istorija Įskaudintos žmonos, kurioje pasakojama apie užmiestyje esančią degalinę, kurioje paliekamos ką tik ištekėjusios nuotakos. Pirminėje realistiškoje pasakojimo plokštumoje viskas atrodo kaip iš muilo operos – daug ašarų, kaltinimų, savigraužos. Tačiau šioje istorijoje nuo pat pirmųjų puslapių juntama sąlygota erdvė, įvykių pasikartojimo dinamika ir kur kas įdomesnės potekstės. Atvažiuojančios ir nuvažiuojančios mašinos, iš laukymių aidintys moterų keiksmažodžiai primena ekspresyviai išreikštą siurrealistinę grėsmę, jog savigrauža gali sunaikinti ir praryti istorijos įskaudintas nuotakas. Dviejų dimensijų pasakojimo struktūra buvo naudojama ir Prieraišumo laisvėje, o pasakojimo netikėta pabaiga, kurioje prasilenkia automobiliai, tampa nuoskaudų ir susitaikymo su santykių netvarumu simboliu.

Iš esmės pirmosios istorijos paliktas įtaigumo įspūdis vietomis iš teksto į tekstą ima ir prislopsta. Kai kurie pasakojimai, pavyzdžiui, Olingiris, kuriame pasakojama apie moterį, dirbančią grožio centre, bet iš esmės pasakotoja bando aprėpti iš kaimo kilusios ir nelabai sėkmingą gyvenimą gyvenančios moters gyvenimo pasakaitę, kurioje mergina, kaip ir daugelis argentiniečių, daug svajoja, tikisi, tačiau jų svajonėms nelemta išsipildyti. Tokiose istorijose šiek tiek pasigendu pasakojimo manieros originalumo, kurį žadėjo pirmasis tekstas ir anotacijoje autorės palyginimas su F. Kafka, kas iš tikrųjų kai kuriems tekstams labai tinka, tačiau ne visi tekstai palieka tokį įspūdį.

Bandant „nulaužti“ autorės pasakojimo kodą, tampa akivaizdu, kad rinkinyje esti dviejų tipų istorijos. Labiausiai skaitytojo širdį lepina kafkiškosios istorijos, tos, kurios turi siaubo, grotesko, visuotinai universalių aštrių temų bei pasakojimo technikos idėjų, tačiau tarp šių istorijų įdedama tokių tekstų, kurie parašyti lyg ir gerai, tačiau jie neįsimenami, nes dvelkia pernelyg socialiniu realizmu, pavyzdžiui, apie merginas iš provincijos, kurios trokšta gero gyvenimo.

Vienas iš įsimintiniausių tekstų buvo Galvomis į asfaltą, nuo kurios dėl bauginančiai sukurtos atmosferos buvo sunku atsiraukti, nes autorė pagaviai per pasakotoją pasakoja trinarę priežasčių ir pasekmių istoriją, tačiau atskleidžia ir tamsiąsias žmogaus prigimties apraiškas – berniukas jau mokykloje, pagautas įsiūčio, tranko klasiokų galvas į asfaltą. Vėliau jo asocialumas tampa išreikštas per meną, tačiau jis jaučia atskirtį ir vienatvę, susiranda absurdišką draugą dantistą iš Korėjos, kuriam iš visos širdies nutapo paveikslą, tačiau šis jį sukritikuoja, na, ir žinome, kuo viskas pasibaigia... Smūgiu į asfaltą.

Samanta Schweblin

Rinkinyje yra ir tokių istorijų, kurios nepalieka įspūdžio, arba man jos nesuprantamos savo potekstėmis, pavyzdžiui, tekstas Vandenis, kuriame mergina bando išsiveržti iš brolio įtakos ir flirtuoja su vandeniu, kuris turi žuvies uodegą, tačiau jos jau laukia pretenzingasis brolis. Arba tekstas Drugeliai, kurio mintis dvelkia vaikų literatūros potekstėmis; jaunas tėvas laukia vaiko iš paskutinės pamokos ir sudrasko nekaltą drugelį, kuris yra gyvybės ir vaikelių simbolis. Lyg ir toks tekstas būtų gražus, tačiau kafkiškai bauginančiai, deja, jau nebeveikia ir labiau primena, sakykim, J. Biliūno novelės emocinius „užtaisus“.

Didelei savo tekstų daliai S. Schweblin naudoja simbolį, kurį išplėtoja iki metaforizuodos filosofinės idėjos, tokiu būdu išgaudama pasakojimuose magiškojo realizmo atspalvį, kuris labiau kafkiškas nei, sakykim, būdingas Lotynų Amerikos G. G. Marquez mokyklai. Pavyzdžiui, tekste Didelės pastangos, tėvas ir sūnus lankosi pas masažistę ir atlieka sielos išpažinties apsivalymus. Veikėjas pasakoja, kaip jis sapnuoja, jog su tėvu prieš veidrodį tampa neįvardijamu geltonu padaru. Geltona, kaip žinia, reiškia skausmą, piktas apkalbas ir šiaip traktuojama kaip nuoskaudos spalva: „...jis atpažino vėl užplūstant tą patį skausmą tarp sprando ir gerklės. Skausmą, kuris jį kankino ir terorizavo jo sapnuose, skausmą, kuris siejo jį su tėvu ir su jo paties atvaizdu veidrodyje (p. 163)“ Tekste nemažai magiškų atributų, tačiau autorė neatrodo dozuojanti indėniškąją šamanine kultūra, todėl ji atrodo nutolusi nuo G. G. Marquez mokyklos kaip nuo Lotynų Amerikos kultūros, tačiau tekstuose naudoja universalius simbolius, plėtoja juos ir istorijų paskutiniuose sakiniuose, iš kurių dažniausiai skaitytojas ir „atsirakina“ novelės prasmių potekstes, kaip antai tie patys tėvas ir sūnus, kurie važiuoja namo ir jiems vietoj geltonos užsidega žalia šviesoforo spalva, vadinasi, žalia deganti spalva ir jų gyvenimo santykiams.

Rinkinys pabaigiamas įspūdingai tarantinišku tekstu, kuris labiausiai, sakyčiau, kafkiškai pavykęs Sunkus Benavideso lagaminas. Jame pasakojama apie 29 metus santuokoje pragyvenusį vyruką, kuris nužudo savo žmoną, sulanksto jos kūną į lagaminą ir nutempia savo daktarui. Galiausiai juo niekas netiki ir jis tampa pasikartojančių absurdiškų aplinkybių auka, panašiai kaip F. Kafkos Procesas istorijoje. Autorė čia ekspresyviai pateikia tam tikrą teisingumo absurdiškumą ir kaltės bei sąžinės jausmo problematiką, nors skaitytojas nuolat galvoja, ar veikėjas kartais nėra prifarširuotas vaistų ir iš tikrųjų tėra tik tariamoje savo psichikos iškreiptoje tikrovėje, o iš tikro viskas vyksta psichiatrijoje, o pabaigoje galgi net teismo salėje. Tačiau šioje istorijoje svarbūs du žodžiai žudymas ir žiaurumas – tai esminis pasakojimo klausimas, kur prasideda gyvenimiškas veiksmas ir kur prasideda to veiksmo kaip meno traktuotė. Pūvantis žmonos lavonas sukelia visuotinę euforiją, panašiai kaip P. Suskind romane Kvepalai; visi trokšta menininko, o jo žmonos nužudymas traktuojamas kaip šiuolaikinio meno performansas. Tai išties galingas apsakymas, kuris turi ekspresyviai cinišką raišką, įkūnijančią apsakymo idėją, sukuria nuolat banguojančios nesveikos psichikos kaip realybės nepastovumo bangavimą, svarsto visuotinai prieštaringus vertinimus tarp moralinio pasirinkimo ir meno vertės sampratas.

Apibendrindamas Pilna burna paukščių rinktinę, galiu pasakyti, kad tekstų yra pačių įvairiausių. Kai kurie labiau primena situacijų vaizdelius, kuriems stinga aštresnės ir provokuojančios universalios, dar nematytos ir neregėtos idėjos, kas tokiai autorei kaip S. Schweblin, manau, tikrai yra įgyvendinama. Taip pat rinkinyje įdėta ir puikių, daugiasluoksnių pasakojimų, kurie ir baugina, ir įtraukia savo filosofinėmis idėjomis, pasakojimo raiška ir kai kada vėlei gali pamanyti, kad skaitai F. Kafkos Metamorfozių tęsinį – ne, visai nepretenzingai pamėgdžiojant, bet atsiremiant į šį literatūros milžiną ir tęsiant jau Samantos Schweblin literatūros novatorišką vagą.

Jūsų Maištinga Siela