Euro valiutos istorja: kurios euro monetos vaizduoja žmogų? Žymūs žmonės ant euro.

Sveiki,

 

Vakar per „Auksinį protą“ išgirdau klausimą apie euro monetų skirtingų šalių vaizdavimą. Kai kurios šalys nusprendė ant savo šalies eurų pavaizduoti būtent savo šalies įžymius ir nusipelniusius asmenis. Šis įrašas skirtas apžvelgti, kokios šios šalys ir ką jos ant savo euro pavaizduoja.

Noriu atkreipti dėmesį, kad apžvelgsiu neproginių, o labiausiai paplitusių ir įprastų euro monetų, kurios „vaikščioja“ po visą Europą. Yra daugybė visokiausių įvairių šalių ir proginių su labai mažais tiražais išleistų monetų, kurios taip pat vaizduoja įvairius nusipelniusius asmenis, tad proginių monetų neaptarsiu.

Italija

1 euro moneta: Leonardo da Vinci ir „Vitruvijaus žmogus“

 

Leonardo da Vinci (1452–1519) – Renesanso genijus, kuris buvo ne tik tapytojas („Mona Liza“, „Paskutinė vakarienė“), bet ir mokslininkas, inžinierius, išradėjas, anatomijos specialistas. Jo veiklos laukas apėmė beveik visas to meto žinomas mokslo ir meno sritis. Da Vinci yra vienas ryškiausių Italijos Renesanso simbolių, atspindintis epochos auksinį amžių, kūrybiškumą ir proto galią. Jo piešinys „Vitruvijaus žmogus“ puikiai iliustruoja žmogaus ir visatos proporcijų harmonijos idėją, pabrėždamas humanizmą ir centrinę žmogaus vietą pasaulyje. Šio piešinio pasirinkimas ant euro monetos turėjo simbolinę prasmę, teigdamas, kad „moneta turi tarnauti žmogui, o ne atvirkščiai“, atspindint humanistinę vertybių sistemą.

 

2 eurų moneta: Dantė Alighieri

Dantė Alighieri (1265–1321) – vienas didžiausių italų poetų, laikomas italų kalbos tėvu. Jo epinė poema „Dieviškoji komedija“ yra literatūros šedevras ir vienas svarbiausių pasaulinės literatūros kūrinių. Dantė yra ne tik italų literatūros, bet ir italų nacionalinės tapatybės simbolis. Jo kūryba padėjo suformuoti ir standartizuoti italų kalbą, o jo vizijos apie pomirtinį pasaulį ir žmogaus sielos kelionę paveikė kartas. Pavaizduodama Dantę, Italija pabrėžia savo turtingą literatūros paveldą ir indėlį į pasaulinę kultūrą.

 

Graikija

 

10, 20 ir 50 centų monetos: Rigas Feraios Velestinlis ir kiti nacionaliniai didvyriai

 

Rigas Feraios Velestinlis (1757–1798) – graikų rašytojas, politikos filosofas, revoliucionierius ir Graikijos nepriklausomybės judėjimo lyderis. Jis buvo vienas pirmųjų, įkvėpusių graikus kovoti prieš Osmanų imperijos priespaudą. Rigas Feraios yra nacionalinis didvyris, įkūnijantis kovos už laisvę ir apsisprendimą dvasią. Jo atvaizdai ant monetų primena apie ilgą ir sunkią Graikijos kelią į nepriklausomybę, pabrėžiant nacionalinės dvasios ir pasiaukojimo svarbą. Kitos monetos taip pat vaizduoja svarbias figūras ar simbolius, susijusius su Graikijos istorija ir jos nepriklausomybės atgavimu.

 

2 eurų moneta: Dzeusas pagrobiantis Europą

Europa – graikų mitologijos personažas, Finikijos princesė, kurią įsimylėjo Dzeusas. Jis pasivertė baltu jaučiu ir pagrobė ją, nugabendamas į Kretą, kur ji pagimdė jam tris sūnus. Iš jos vardo kilęs mūsų žemyno pavadinimas. Šis motyvas yra ne tik graikų mitologijos dalis, bet ir simbolizuoja Europos, kaip žemyno, ištakas ir glaudų ryšį su senovės Graikijos civilizacija. Graikija, kaip Europos civilizacijos lopšys, pabrėžia savo istorinį ir kultūrinį indėlį į žemyno formavimąsi.

 

Ispanija

 

10, 20 ir 50 centų monetos: Migelis de Servantesas

 

Migelis de Servantesas Saavedra (Miguel de Cervantes Saavedra, 1547–1616) – vienas didžiausių ispanų rašytojų, laikomas pasaulinės literatūros klasiku. Jo romanas „Išmoningasis Hidalgo Don Kichotas iš La Mančos“ (Don Quijote de la Mancha) yra vienas žinomiausių ir įtakingiausių kūrinių istorijoje, laikomas pirmuoju šiuolaikiniu romanu. Servantesas yra Ispanijos literatūros aukso amžiaus simbolis ir nacionalinis pasididžiavimas. Jo kūryba atspindi ispanų kalbos ir kultūros grožį bei gilumą. Ant monetų pavaizduotas Servantesas simbolizuoja „žmogaus ir jo kūrinio universalumą“, pabrėždamas ispanų kultūros įtaką ir reikšmę visam pasauliui.

Iki 2014 metų ant 1 ir 2 euro monetų buvo vaizduojamas Karalius Juanas Carlosas I. Nuo 2015 metų, po jo sūnaus įžengimo į sostą, ant 1 ir 2 eurų monetų apyvartoje cirkuliuoja dabartinio karaliaus Pilypo VI (isp. Felipe VI) portretas.

 

Vatikanas

Visos nominalų monetos (ankstyvosios serijos): Popiežius Jonas Paulius II ir kiti Popiežiai

 

Šv. Jonas Paulius II (gimęs Karol Józef Wojtyła, 1920–2005) – Popiežius nuo 1978 iki 2005 m. Jis buvo vienas įtakingiausių ir ilgiausiai tarnavusių popiežių, suvaidinęs svarbų vaidmenį Rytų bloko žlugime ir globalių religinių bei socialinių klausimų sprendime. Vėlesnėse serijose buvo vaizduojami kiti Popiežiai (pvz., Benediktas XVI, Pranciškus) arba Vatikano simboliai, susiję su popiežiaus institucija. Vatikanas yra Katalikų Bažnyčios centras ir mažiausia nepriklausoma valstybė pasaulyje, kurios vadovas yra Popiežius. Popiežiaus atvaizdas ant monetų pabrėžia Vatikano unikalų statusą kaip dvasinio lyderystės ir tikėjimo centro. Tai taip pat simbolizuoja pontifiko autoritetą ir jo vaidmenį katalikų pasaulyje.

 

Monakas

 

1 € ir 2 € monetos Princo Rainierio III, Princo Alberto ir Princo Alberto II portretai

 

Princas Rainieris III (1923–2005) – Monako valdovas nuo 1949 iki 2005 m. Jis suvaidino svarbų vaidmenį Monako ekonomikos modernizavime ir tarptautinio statuso stiprinime. Jo sūnus, dabartinis valdovas Princas Albertas II (gimęs 1958 m.), tęsia jo darbą. Monakas yra konstitucinė monarchija, ir Grimaldi šeima valdo kunigaikštystę jau daugelį šimtmečių. Valdančiųjų princų atvaizdai ant monetų simbolizuoja šalies nepriklausomybę, stabilumą ir tęstinumą. Tai taip pat atspindi šalies tradicijas ir valdančiosios šeimos svarbą Monako identitetui.

 

Latvija

 

1 € moneta – jauna latvė tautiniais rūbais

 

Nors tai nėra konkretaus istorinio asmens portretas, tai yra stilizuotas jaunos latvės, apsirengusios tautiniais rūbais, atvaizdas. Šis motyvas buvo populiarus Latvijos tarpukario laikotarpiu ir buvo naudojamas ant 1929 m. sidabrinės 5 latų monetos, simbolizuojančios šalies nepriklausomybę ir tautinę dvasią. Šis atvaizdas yra stiprus Latvijos tautinės tapatybės ir nepriklausomybės simbolis. Jis įkūnija tautos grožį, kultūrinį paveldą ir stiprybę. Pasirinkimas sugrąžinti šį simbolį ant euro monetos pabrėžia Latvijos istorinį tęstinumą ir pasididžiavimą savo tradicijomis bei nepriklausomybės idealais.

 

Austrija

 

2 eurų moneta – Bertha von Suttner

Bertha von Suttner (1843–1914) – garsiausia Austrijos pacifistė, rašytoja ir pirmoji moteris, gavusi Nobelio taikos premiją 1905 m. už savo aktyvią kovą prieš karą ir ginklavimosi varžybas. Suttner yra svarbi Austrijos asmenybė, atspindinti šalies įsipareigojimą taikai ir neutralumui. Jos atvaizdas ant monetos simbolizuoja Austrijos indėlį į pasaulinę taikos judėjimą ir pabrėžia šalies humanitarines vertybes.

 

1 euro moneta – Wolfgang Amadeus Mozart

 

Wolfgang Amadeus Mozart (1756–1791) – vienas didžiausių ir įtakingiausių klasikinių kompozitorių istorijoje, austrų muzikos genijus. Jo muzika apėmė simfonijas, operas, koncertus ir kamerinę muziką, ir tebėra atliekama visame pasaulyje. Mocartas yra Austrijos kultūrinio paveldo pasididžiavimas ir vienas atpažįstamiausių šalies simbolių. Jo atvaizdas ant monetos pabrėžia Austrijos, kaip klasikinės muzikos centro, statusą ir jos indėlį į pasaulinę meno istoriją.

 

Nyderlandai

 

Pirmosios serijos monetose vaizduojama Karalienė Beatrix, o nuo 2014 m. išleistose monetose – dabartinis valdovas Karalius Willem-Alexander. Monarcho atvaizdas ant monetų yra tradicinis suvereniteto ir nacionalinės tapatybės simbolis daugelyje monarchijų. Tai pabrėžia karališkosios šeimos svarbą Nyderlandų istorijoje ir dabartyje.

 

Belgija

 

Pirmosios ir antrosios serijos monetose vaizduojamas Karalius Albertas II. Kaip ir Nyderlanduose, monarcho portretas ant monetų simbolizuoja Belgijos karalystę ir jos istorijos tęstinumą.

 

Liuksemburgas

 

Visų nominalų monetose vaizduojamas Didžiojo kunigaikščio Henri profilis. Didysis kunigaikštis yra Liuksemburgo valstybės vadovas, todėl jo atvaizdas ant monetų pabrėžia šalies nepriklausomybę ir monarchijos svarbą Liuksemburgo tapatybei.

 

San Marinas

Antrosios serijos monetos (nuo 2017 m.), ant dabartinės apyvartinės 2 eurų monetos pavaizduotas Šv. Marino portretas. Šv. Marinas yra San Marino respublikos įkūrėjas ir globėjas, laikomas vienu iš seniausių ir mažiausių pasaulio respublikų įkūrėju. Šis atvaizdas yra detalė iš Giovanni Battista Urbinelli paveikslo.

Galima sakyti, kad ant lietuviškų eurų monetų taip pat žmogus – Vytis, jojantis ant žirgo. Įdomu, kad rašytojai, menininkai populiarūs ant monetų kaip ir karalysčių monarchų vaizdavimas, o tai rodo, kad kiekviena šalis didžiuojasi savo monarchais ir meniniais pasiekimais.

Lietuva pasirinko savo istorinį herbą – Vytį – kaip pagrindinį motyvą visų nominalų Lietuvos euro monetoms. Tai reiškia, kad nuo 1 cento iki 2 eurų monetos averse (nacionalinėje pusėje) yra pavaizduotas šis simbolis. Vytis yra vienas seniausių ir svarbiausių Lietuvos valstybės simbolių. Jis vaizduoja šarvuotą raitelį ant žirgo, dešinėje rankoje laikantį pakeltą kalaviją, o kairėje – skydą su dvigubu kryžiumi.

 

Austrija (Wolfgang Amadeus Mozart, Bertha von Suttner)

Belgija (Karalius Albertas II)

Graikija (Rigas Feraios, Ioannis Capodistrias, Eleftherios Venizelos, mitologinė Europa)

Italija (Leonardo da Vinci, Dantė Alighieri)

Latvija (stilizuotas jaunos latvės atvaizdas tautiniais rūbais)

Liuksemburgas (Didysis kunigaikštis Henris)

Monakas (Princas Rainieris III, Princas Albertas II)

Nyderlandai (Karalienė Beatrix, Karalius Willem-Alexander)

San Marinas (įvairios istorinės asmenybės, pvz., Galilėjus Galilėjus ant proginių monetų, bet ir kitos figūros ant reguliarių leidimų)

Vatikanas (Popiežius Jonas Paulius II ir kiti Popiežiai)

Ispanija (Migelis de Servantesas Saavedra, Karalius Juanas Carlosas I, Karalius Pilypas VI)

Maištinga Siela

Knyga: J. M. Coetzee "Lenkas"

J. M. Coetzee. „Lenkas“ – Vilnius: Sofoklis, 2023. – p. 128.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kaip visada džiaugiuosi, kad leidykla Sofoklis puoselėja Pietų Afrikos Respublikos rašytojo J. M. Coetzee (g. 1940) literatūros vertimus į lietuvių kalbą. Pastarasis romanas Lenkas (angl. The Pole) originalo kalba su papildomomis istorijomis pasirodė 2023 metais, o tų pačių metų pačioje pabaigoje Sofoklis paruošė ir lietuvišką leidimą – stulbinamai greitai! Į lietuvių kalbą romaną išvertė Nijolė Regina Chijenienė. Galima sakyti, kasmet sulaukiame po vieną Coetzee knygą ir kaskart šis genialus rašytojas nepaliauja manęs stebinti.

 

Naujausiame savo romane Lenkas mus nukelia į Barseloną, kur gyvena pagrindinė veikėja Beatričė, kuriai netrukus sukaks 50 metų. Ji jau užauginusi du sūnus, mėgaujasi gyvenimu Katalonijos sostinėje, muzika, kol vieną dieną jos ramybę sudrumsčia 72 metų lenkų pianistas Vitoldas Valčikievičius, atvykęs koncertuoti Šopeno muzikos interpretacijų. Beatričės užduotis – užimti lenką, kol jis svečiuosis Barselonoje, tad ji nenoriai imasi šios užduoties susidurdama su savo išankstinėmis nuomonėmis ir prieštaromis. Lenkas Vitoldas jai nepatinka, tačiau tuo pačiu ją ir traukia – jo kūnas, didelės rankos, jo keistai senamadiška anglų kalba, kad po šio susitikimo ji ima susirašinėti su Vitoldu laiškais, pastarasis nebeslepia simpatijų Beatričei ir kviečia drauge susitikti ir vykti į Braziliją, tačiau bėda tame, kad Beatričė ištekėjusi...

 

Maždaug toks būtų siužetas apie nebe pirmos jaunystės meilę, galima pasakyti, gal ir paskutinę šio gyvenimo aistrą, kurią J. M. Coetzee išradingai, kaip jam ir būdinga, pasakoja iš moteriškosios perspektyvos. Paprastai J. M. Coetzee renkasi vyrus kaip pagrindinius veikėjus, bet šįkart jis tarsi grįžta prie ankstesniojo romano Elizabeta Kostelo (2003), kuris, beje, mano akimis, vienas labiausiai man patikusių, ir vėl prabyla iš moters pozicijos. Beatričė kaip personažė įdomi tuo, kad pabudusi iš letargo, kitaip sakant, paprasto gyvenimo, įsivelia į meilės romaną save teisindama, kad jos amžiaus draugės jau seniai užmezga vis kokius nors romanus ir net tuo didžiuojasi. Tiesa, Beatričės santykiai su vyru gana šaltoki, jiedu miega atskiruose kambariuose, nesidomi apie vienas kito profesinį gyvenimą, tad vienatvė iš esmės ją paskatina avantiūrai.

 

Šiame nedideliame romane veriasi gyvenimiška tiesa, apie kurią dažnas susimąstome, patiriame, pateisiname, tačiau esame linkę nereflektuoti iš įvairiausių perspektyvų. Autorius pateikia tik Beatričės perspektyvą, kuri vienoje tikrovės plokštumoje patiria meilės nuotykį su į tėvus tinkančiu lenkų pianistu, tačiau visi prieštaringos meilės suvokimai yra pačios Beatričės interpretacinių mintijimų jausmų sudirginimas. Ji pati diskutuoja, kelia klausimus, analizuoja, numano, kas ir kaip galėjo būti, ką jaučia ir ko nejaučia Vitoldas. Atrodo, kad autorius skaitytoją panardina į Beatričės abejonių lauką, kuriame tikrovė yra tokia, kokią ją regi, interpretuoja ir patiria veikėja. Vitoldas istorijoje eliminuotas, jis lieka kaip tolimas subjektas, suteikęs ispanei raktą nuo jos jausmų paslapčių skrynutės. Beatričės gyvenimas išties labai banguotas, ji linkusi į neigimą, netgi kritišką ir žeminantį mąstymo būdą, tačiau negali atsispirti lenkui, o tai rodo ir jos kritiškas Vitoldo atliekamo Šopeno muzikos vertinimas, jai nepatinka dalykiškas lenko skambesys, bet tuo pačiu traukia jo didžiulės rankos. Ji menkina jo lenkiškas šaknis, bando lyginti save ir Vitoldą su Šopenu ir Prancūzijoje kompozitorių globojusia mylimąja Žorž Sand.

 

J. M. Coetzee kaip visada išlieka labai literatūriškas, daugiasluoksnis. Jis mėgsta ne tik interpretuoti literatūrinius kūrinius, bet ir atverti naujas prieštaras, ar tai būtų romanas Fo apie Robinzono Kruzo autorių, ar tai būtų Peterburgo meistras apie Dostojevskį. Šįkart jis renkasi kelias istorines asmenybes – Šopeno ir Žoržos meilės istoriją, nes Šopenas buvo lenkas išeivis, taip pat Dantės ir Beatričės meilės istoriją, nes pagrindinė veikėja Beatričė. Autorius analogiškai supina dabarties veikėjų ir istorinių asmenybių atitikmenis, savaip perpasakoja ispanės ir lenko meilės istoriją, kuri, atrodo, romane netgi sureikšminta, šiek tiek absurdiška, nes lenkas mąsto ir gyvena tarsi romantizmo epochos žmogus, o Beatričė nepasiekiama ir racionali ispanė, įsipareigojusi savo šeiminei padėčiai.

 

„–Poetas Dantė buvo Beatričės meilužis, ir niekas to nežinojo.

–Nesąmonė. Beatričė žinojo. Visos jos draugės žinojo. Šnibždėjosi apie tai kikendamos, kaip ir visos merginos. Ar tikrai manai, kad esi Dantė, Vitoldai? (p. 70).“

J. M. Coetzee

 

Kitas romano sluoksnis, kuris nemažiau įdomus, yra kalbinė veikėjų situacija. Du veikėjai iš skirtingų kultūrų bendrauja abiem svetima anglų kalba. Lenkas dažnai stengiasi taisyklingai perteikti savo lenkiškus mintijimus, kuriuos ispanė savo anglų kalboje mintyse išsiverčia kaip senamadiškus ir dažnai nesuprantamus. Atrodo, nesusikalbėjimas arba bandymas susikalbėti tarp kultūrų dar yra ribojamas ir nutolinama tiesa kitos kultūros kalbos priemonėmis, tad Beatričę ši situacija verčia interpretuoti ir projektuoti pasaulį savaip. „Be palaimos. Kartais sunku suprasti, ką tas žmogus nori pasakyti, nes anglų kalbą moka tik paviršutiniškai. Ar jis sako kažką gilaus, ar tiesiog kaip beždžionė, sėdinti prie rašomosios mašinėlės, maigo ne tuos žodžius? (p. 54).“

 

Galų gale, kas tie jausmai, jeigu jie tėra tik aidas, atėjęs iš to, kuris tave ataidėjo? Kitaip sakant, interpretacijos, kurias besvarstydami, mes patiriame kitokį savęs suvokimą, įsimylime ir tariame tiems, kurie mus surezonavo, kad mylime. Autorius romane aiškiai nagrinėja neišsipildžiusios meilės temą ne kaip problemą, o kaip dovaną, kuri atveria kūrybos ir įkvėpimo slėpinius, ar tai būtų Šopenas, Dantė ar Vitoldas. Coetzee renkasi pasijos perspektyvą, suvokimą, kad davei impulsą kitam kurti, visai kaip vyras, kuris duoda moteriai tai, nuo ko užsimezga gyvybė. Romano pabaigoje Beatričė gauna Vitoldo priešmirtinius eilėraščius, išsiverčia į ispanų kalbą ir vėlei svarsto apie vyro ir moters santykį, apie kūnišką ir dvasišką davimą. Nors romane, kaip įprasta Coetzee, neišsakoma prasmė tiesiogiai, visgi galima daryti prielaidą, kad vyksta nevienpalnė vyro ir moters sąveika (biologinį ir dvasinė, šeiminė ir kūrybinė), neretai iracionali.

 

Tiksliai pasakyti, kad romanas Lenkas yra apie senukų meilę būtų nesąmonė. Coetzee koduoja daugel prasmių savo lengvu ir nesudėtingu pasakojimu stiliumi, turiu galvoje, sintaksines konstrukcijas, jis sakinių neapsunkina, tačiau prasmių laukas pas Coetzee – su niekuo nesupainiosi! – visada yra dviprasmybių rebusas, kurių interpretuoti stačiai ir lėkštai neužtenka. Kitą vertus, lyginant su kai kuriais kūriniais, Lenkas yra aiškesnis, ne toks galbūt sudėtingas, kaip, pavyzdžiui, trilogija Jėzaus vaikystė. Internacionaliniai įsivaizduojami Beatričės vertimai-susikalbėjimai sukuria įspūdį, jog iš tikrųjų gyvenimas kuriamas personažės galvoje, o ne tikrovėje, kaip ir pas kiekvieną iš mūsų, todėl šioji tiesa, bent jau man, tampa romano atramine tiesa. Labiausiai stebina, kad literatūros klasikos šablonai, tokie kaip Dantės kelionė per pragarą pas išsvajotąją Beatričę gali padėti susivokti bei susikalbėti arba priešingai – paklaidinti tamsoje taip, kaip skaitytojas viso šio romano prasmių sanklodose.

 

„Ar jam nekilo mintis, kad gali ir nesusitikti pomirtiniame gyvenime, bet ne todėl, kad pomirtinio gyvenimo nėra, o todėl, kad likimas jį bus nubloškęs į požemio karalystę, o jis klajos aukštybėse, rojuje, per amžius nepasiekiama?

 

Arba atvirkščiai? (p. 114).“

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: poetas Dantė Aligjeris apie savo kūrinį "Dieviškoji komedija"

 Sveiki,

 

Daug tikriausiai per literatūros pamokas ir paskaitas pasakojama ir nuodugniai aiškinama italų poeto, filosofo ir politiko Dantės Aligjerio (Dante Alighieri) Viduramžių šedevro „Dieviškoji komedija“ reikšmes ir prasmes, tačiau yra išlikusių ir paties poeto aiškinimų, viena iš jų – rubrikoje „Šios dienos citata“.

 

Maištinga Siela