Šios dienos citata: Kęstutis Navakas apie meilę (In memoriam)

Sveiki,

In memoriam įrašas Kęstučiui Navakui.

Niekada nesupratau jo kūrybos. Absoliučiai. Pilni lagaminai sniego, gyvūnėlių gyvenimai, šimtieji pavasariai, vyno kopijos ir kiti tekstai tiesiog prašaudavo pro mane kaip kulkosvaidžiai. O juk ir bandžiau atidaryti tuos snieguotus lagaminus. Gedimino prospekte esančiame „Vagos“ knygyne prieš dešimtį metų perskaičiau pusę jo knygos ir nieko nesupratau. Kaip galima taip aistringai kalbėti, rašyti iš savo kūrybinės energijos ir nesuteikti man jokio poveikio.

Jau po daug metų bandžiau įveikti romaną „Vyno kopiją“. Bandžiau. Ir niekaip... Kęstutis Navakas man rašytojas iš tos rašytojo vištidės, kurie sau patys yra rašytojai. Dideli. Aistringi. Patys sau įdomūs. Rašytojas, kuris būdamas tokiu, turėjo ir tebeturi būrį didžiausių gerbėjų, skaitytojų, o poeto (visų pirma jis buvo poetas, ne rašytojas) legendiniai facebooko post‘ai – tai tikriausiai vienintelis jo man patikęs žanras, neskaitant nuotraukų su silke, vynu ir raudona rytietiškų raštų staltiese. Tam tikra prasme jis buvo rašytojas fenomenas, kurio su kitu nesupainiosi.

Kad ir kaip priešinčiausi jo kūrybai, Kęstutis Navakas visų pirma man patiko ir įtiko kaip asmenybė ir kūrėjas. Žinoma, apmaudu. Žinoma, kad šokas. Net nesitikėjau...

Todėl dalijuosi jo pasisakymu apie meilę. Ilgoje kelionėje į kažkur šie žodžiai teikia nemenkos paguodos, kad nusimetus fizinį apvalkalą mums išties pasidaro daug lengviau. Kęstučiui irgi.

Jūsų Maištinga Siela