Sveiki,
Vakar, gulėdamas lovoje, prieš miegą perskaičiau
Giedrės Kazlauskaitės interviu, kuri lyg ir pristatinėjo savo penktąją poezijos
knygą „Marialė“. Štai kas pasirodė artima ir suprantama.
„Maldoje kreipiuosi į aukščiausiąją jėgą,
bandau sukurti su ja santykį, o eilėraščių adresatas vargiai būtų Dievas ar
Marija. Kartais kalbuosi su mirusiaisiais, bet neturiu iliuzijų, kad jie mane
girdi. Be to, nesu iki galo įsitikinusi, kad Dievui ar šventiesiems reikia mūsų
maldų. Man atrodo, kad jos, visų pirma, reikalingos pačiam žmogui, nes tuo metu
jis susitelkia, nuramina kvėpavimą, pripažįsta Dievo valią. Galbūt tokiu būdu
ir ateina ramybė, kylanti iš santykio pastangos. <...> Ko gero, ji
rūpinasi stambesniais reikalais, gal pro šalį skriejančiais asteroidais.
Galiausiai, visa krikščioniškoji vaizdinija man artima nuo vaikystės, nepaisant
to, kad ji gali atrodyti komiškai. Tą pastebi ir dalis šiuolaikinių menininkų,
kurie perteikia tuos vaizdinius ironiškai. Šiandien ironija man nebeįdomi,
kreipiu dėmesį į autentišką religingumą.“ Giedrė
Kazlauskaitė
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą