2025 m. birželio 30 d., pirmadienis

Šios dienos citata: Vincas Krėvė-Mickevičius apie tai, kodėl rašė apie Lietuvą ir jos istoriją

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Norėjau atvaizduoti tų milžinų sielą – senovinę Lietuvą. Ne tam, kad aš čia pagarsėčiau, o tam, kad visi lietuviai, ypač jaunimas, pajustų savigarbą; kad mes esame ne menkesni, o esame geresni už daug tautų, kurios šiandien save laiko didžiosiomis.“ Vincas Krėvė-Mickevičius

 

Tikriausiai mums, šiuolaikiniams skaitytojams, Vincas Krėvė labiausiai žinomas už savo parašytą dramą „Skirgaila“, kurį nagrinėja mūsų aukštesniųjų klasių gimnazistai. Ar tikrai Krėvė tiek kratėsi didybės šioje citatoje ar tai nebuvo tik kuklumo poza prieš visuomenę – sunku pasakyti, tačiau jis įnešė nemažai indelio į XX amžiaus lietuvių literatūrą ir buvo be galo įdomi asmenybė, tačiau viskas nuo pradžių...

 

Vincas Krėvė-Mickevičius, vienas iškiliausių lietuvių literatūros klasikų, gimė 1882 metų spalio 19 dieną Subartonyse, Merkinės valsčiuje, Alytaus apskrityje. Jo tikroji pavardė buvo Mickevičius, tačiau kaime jo giminė buvo žinoma Krėvių pravarde. Būtent šią pravardę rašytojas pasirinko savo literatūriniu slapyvardžiu, ilgainiui tapusiu neatsiejama jo vardo dalimi – Vincas Krėvė, arba pilnesniu variantu, Vincas Krėvė-Mickevičius. Pastarąjį jis oficialiai naudojo Lietuvoje, o persikėlęs į Ameriką, įprato vartoti sutrumpintą „Vincas Krėvė“. Jo gyvenimo kelias baigėsi 1954 metų liepos 7 dieną Springfilde, Pensilvanijoje, JAV, tačiau 1992 metais rašytojo palaikai buvo pargabenti į gimtąją Lietuvą ir perlaidoti Subartonių kapinėse.

 

Vinco Krėvės-Mickevičiaus nuveikti darbai ir kūryba yra itin reikšmingi Lietuvos kultūrai. Jis buvo ne tik prozininkas ir dramaturgas, bet ir profesorius, aktyvus visuomenės bei politinis veikėjas. 1922–1940 metais jis profesoriavo Lietuvos universitete (vėliau Vytauto Didžiojo universitete), 1925–1937 metais ėjo Humanitarinių mokslų fakulteto dekano pareigas. Taip pat redagavo mokslinius ir literatūrinius leidinius, tokius kaip „Tauta ir žodis“, „Darbai ir dienos“, „Mūsų tautosaka“, „Skaitymai“, ir aktyviai dalyvavo Lietuvių meno kūrėjų bei Lietuvių rašytojų draugijų veikloje, pastarajai netgi vadovavo 1939–1940 metais. 1940 metais jis buvo paskirtas Lituanistikos instituto direktoriumi, prisidėjo prie Lietuvos mokslų akademijos įkūrimo ir tapo pirmuoju jos prezidentu. Rašytojas rinko ir tyrinėjo folklorą, aprašė kelionių įspūdžius. Jo kūryboje dominuoja žmogaus individualumo aukštinimas, lietuvio santykis su gamta ir šaknimis, taip pat konfliktų tarp laisvės ir pareigos analizavimas.

 

Vienas įdomiausių Vinco Krėvės-Mickevičiaus gyvenimo etapų susijęs su Baku miestu, į kurį jis išvyko 1909 metais po studijų Kijevo universitete ir filosofijos daktaro laipsnio įgijimo Lvovo universitete. Nors jam buvo siūloma ruoštis profesūrai Kijevo universitete, dėl mažo atlyginimo jis pasirinko išvykti į Užkaukazę. Baku realinėje mokykloje jis dėstė rusų kalbą ir literatūrą, skaitė paskaitas apie budizmą, aktyviai dalyvavo miesto visuomeniniame gyvenime, prisidėjo prie liaudies universiteto organizavimo. Čia, gyvendamas Rytų kultūrų apsuptyje, jis parašė reikšmingiausius savo kūrinius, pelniusius jam lietuvių literatūros klasiko vardą. Tarp jų – dramos „Šarūnas“, „Skirgaila“, „Žentas“, padavimų rinkinys „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“, filosofinė apysaka „Pratjekabuda“. Nors ir gyvendamas toli nuo Lietuvos, jis palaikė ryšius su ten gyvenančiais lietuviais pabėgėliais ir juos rėmė. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, 1918–1920 metais jis ėjo Lietuvos konsulo Azerbaidžane pareigas, o 1920 metais sugrįžo į Lietuvą.

 

Tarp žymiausių Vinco Krėvės-Mickevičiaus parašytų knygų, be jau minėtų dramų „Šarūnas“ ir „Skirgaila“, verta paminėti apsakymų rinkinius „Šiaudinėj pastogėj“, apysaką „Raganius“, taip pat monumentalųjį kūrinį Biblijos motyvais „Dangaus ir žemės sūnūs“, kurį jis rašė visą gyvenimą. Jo kūryba apėmė platų žanrų spektrą, o jo veikėjai dažnai siekia suprasti save ir rasti kelią į laimingesnį gyvenimą, nagrinėdami sudėtingus žmogiškosios būties klausimus. Vincas Krėvė-Mickevičius, palikęs gilų pėdsaką lietuvių literatūros istorijoje, yra išliekantis autoritetas ir šiandien.

 

Maištinga Siela


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą