Asmenybės: Carl Tanzler (Karlas Tanzleris) ir jo maniakinė meilė Elenai Milagro Hoyai

 Nuort. Karlas Tanzleris apie 1940-uosius

Sveiki, skaitytojai,

Apie šią istoriją nebuvau nieko girdėjęs, gal kur ir yra YouTube kanele koks lietuvis padaręs šios istorijos įrašą ir daugelis, kas žiūri tas savamoksles laidas apie žudikus ir maniakus, manau, bus girdėję apie grafą Carlą Tanzlerį (Karlas Tanzleris), kuris būdamas gydytoju taip pamilo savo mirštančią pacientę, kad po kelerių metų išsikasė jos lavoną ir net bandė pristabdyti jos yrantį kūną. Apie Tanzlerį sužinojau neseniai skaitydamas Megan Nolan romaną „Desperatiški veiksmai“, kuriame vaizduojama jauna moteris, kuri beprotiškai yra įsimylėjusi savo vaikiną ir bando tyrinėti savo beprotybės priežastis, tad viename iš skyrelių pateikia lakoniškai ir Karlo Tanzlerio istoriją, bet viską nuo pat pradžių.

KARLO TANZERIO GYVENIMAS IKI OBSESIJOS

Karl von Cosel, tikrasis vardas Georg Karl Tänzler, gimė 1877 m. vasario 8 d. Drezdene, Vokietijos imperijoje. Jo ankstyvasis gyvenimas buvo apipintas paslapties ir keistų vizijų. Pats Karlas teigė, kad užaugo užmiesčio pilyje, kurioje jam sapnuose ir vizijose pasirodydavo „Baltoji moteris“ – grafienė Anna Constantia von Cosel. Ši grafienė, anot jo, atskleisdavo jam jo tikrosios meilės veidą – tai turėjo būti egzotiška tamsiaplaukė moteris. Šios mistinės patirtys, matyt, smarkiai paveikė jo ateitį. Nuo jaunystės jis buvo apsėstas mokslo ir išradimų, netgi teigė įgijęs aukščiausius medicinos, filosofijos, matematikos, fizikos ir chemijos laipsnius.

Apie 1900-ųjų pradžią Tanzleris keliavo po Indiją ir vėliau po Australiją. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jis buvo internuotas Australijoje kaip Vokietijos pilietis, ir, kaip teigiama, nesėkmingai bandė pabėgti pasistatydamas laivą. Po karo, 1920 metais, Karlas susituokė su Doris Anna Schafer ir susilaukė dviejų dukterų. Tačiau jam nebuvo leista grįžti į Vokietiją, todėl po internavimo jis išvyko į Nyderlandus.

1926 metais visa šeima iš Roterdamo emigravo į Jungtines Valstijas. Po trumpo sustojimo Havanoje, Kuboje, jie apsigyveno Zephyrhills, Floridoje, kur jau gyveno Karlo sesuo. Vis dėlto, 1927 metais Tanzleris paliko savo šeimą Zephyrhills ir persikėlė į Ki Vestą, Floridoje. Jis tikėjo, kad jo žmona neatitinka moters, kurią matė savo vizijose. Ki Veste, pasivadinęs Carl von Cosel vardu, jis įsidarbino radiologijos techniku JAV Jūrų ligoninėje. Būtent šioje ligoninėje, 1930 metais, jo vizija tariamai tapo kūnu – jis sutiko Mariją Eleną Milagro de Hoyos.

KAIP KARLAS TANZLERIS SUSIPAŽĮSTA IR BENDRAUJA SU SAVO PACIENTE MARIJA ELENA MILAGRO DE HOYOS

Karlas Tanzleris, radiologijos technikas JAV Jūrų ligoninėje Ki Veste, Floridoje, gyveno keistoje, jo paties sukonstruotoje realybėje. Apsėstas jaunystės vizijų apie „tikrąją meilę“, kurią įkūnijo tamsiaplaukė, egzotiška moteris, jis kantriai laukė jos pasirodymo. 1930 metais, kai jam buvo 53 metai, jo gyvenimas pasikeitė. Į ligoninę, kurioje jis dirbo, atvyko sunkiai serganti devyniolikmetė kubietė Maria Elena Milagro de Hoyos. Karlas iš karto atpažino jo vizijų moterį – Eleną. Nors Elena sirgo tuo metu nepagydoma liga – tuberkulioze, Karlas buvo tvirtai įsitikinęs, kad jam skirta ją išgydyti.

Iš pirmo žvilgsnio, Karlo ir Elenos santykiai buvo netradiciniai. Karlas, be to, kad buvo jos gydytojas, be Elenos ir jos šeimos prašymo ėmėsi desperatiškų veiksmų, siekdamas ją išgelbėti. Jis gabendavo į ligoninę radiologijos įrangą, įvairius vaistus, tonikus ir savo pačių išradimus, teikdamas, kad visa tai padės išgydyti jos ligą. Jis taip pat pirko jai brangias dovanas, siūlydamas šilkinę patalynę ir papuošalus, tikėdamasis pagreitinti jos pasveikimą ir įtikinti ją, kad jis yra jos „princas“ ir „tikroji meilė“. Elenai ir jos šeimai šis dėmesys, ypač dovanos, atrodė keistas, tačiau jie buvo nuskurdę, todėl priimdavo jo pagalbą. Jos mama, atsižvelgdama į Karlo nuolatinį lankymą ir medicininę pagalbą, pripažino jo atsidavimą ir per daug neklausinėjo apie jo keistą elgesį.

1926-ieji, Elenai vos 17 m.

Kalbant apie Eleną, jos jausmai Karlui buvo labiau pagrįsti padėka ir galbūt šiek tiek baimės ar nuostabos. Ji pripažino jo pasiaukojimą ir norą ją išgydyti, bet vargu ar atsakė jam romantiškais jausmais. Elena buvo jauna, besileidžianti į gyvenimą, o Karlas – gerokai vyresnis ir nepatrauklus. Jos dėmesys buvo skirtas išlikimui ir kovai su liga, o ne netikėtiems ir intensyviems įsimylėjusio techniko jausmams. Jos šeima, nors ir matė Karlo keistą apsėdimą Elenai, tikriausiai jautėsi įkalinta beviltiškoje situacijoje. Jie buvo dėkingi už Karlo finansinę pagalbą ir nuolatinį rūpestį Elenai, kurios nebuvo pajėgūs apmokėti. Todėl jie ignoravo jo keistenybes, tikriausiai tikėdamiesi geriausio, ir galbūt slapta vildamiesi, kad jis padės išgydyti dukrą. Vis dėlto, Karlo vis didėjantis apsėdimas ne tik Elena, bet ir jos liga, tapo vis labiau matomas. Jis vis giliau grimzdo į savo fantazijų pasaulį, nepaisydamas medicininių realijų.

Deja, visos Karlo pastangos buvo bevaisės. Nepaisant jo didžiulių, kartais absurdiškų, pastangų ir įsitikinimo, kad jis gali nugalėti ligą, Marijos Elenos Milagro de Hoyos kūnas nusilpo. 1931 m. spalio 25 d., būdama vos 21-erių, Elena mirė nuo tuberkuliozės komplikacijų. Jos mirtis buvo smūgis jos šeimai, tačiau Karliui tai buvo ne pabaiga, o naujo, dar keistesnio ir tamsesnio apsėdimo pradžia.

KARLAS TANZLERIS – NEKROFILAS AR BEPROTIŠKA MEILE APSĖSTAS GENIJUS?

Toliau tik dar įdomiau, nes...

Gavęs Elenos šeimos leidimą pastatyti jai mauzoliejų ir apmokėti visas laidojimo išlaidas, Tanzleris ėmėsi veiksmų, kurie peržengė bet kokias moralės ir etikos ribas. Beveik dvejus metus, nuo 1931 iki 1933 m., jis kasnakt lankydavosi mauzoliejuje, nešdamas šildymo įrangą, kad išlaikytų karsto turinį kuo sausesnį, ir teigdamas, kad Elenos dvasia ateina pas jį ir dainuoja. Jis kalbėdavo su ja, prašydama pasiimti jos kūną iš kapo, nes, jo žodžiais, ji kenčia uždaryta karste. Karlas vis labiau įsitvirtino savo paties sukurtame iliuzijų pasaulyje, atskirdamas save nuo realybės ir panirdamas į šiurpią meilę mirusiai.

Elenos mauzoliejus, kurį pastatė Tanzleris

1933 metų balandį, vykdydamas tariamus Elenos dvasios nurodymus, Tanzleris slapta išgabeno jos palaikus iš mauzoliejaus ir parsivežė į savo namus. Čia prasidėjo dešimtmetį trukęs makabriškas eksperimentas. Norėdamas išsaugoti kūną, Karlas jį balzamavo, naudodamas formaldehidą, įmirkytą audiniuose. Kai kūnas pradėjo irti, jis ėmėsi dar drastiškesnių priemonių: kaulus sutvirtino viela ir pakabomis, akių vietoje įstatė stiklines akis, o irstančią odą padengė vašku ir tinku. Plaukus pakeitė nuimtais nuo mirusiosios galvos. Jis aprengė ją drabužiais, kuriuos nuolat keisdavo, papuošė papuošalais ir netgi kvepino, kad paslėptų irimo kvapą. Karlas ir toliau gyveno su Elenos palaikais, gulėdavo su ja lovoje, o pasak jo, netgi šokdavo ir kalbėdavosi su ja. Šis siaubingas veiksmas buvo atliekamas visiškai slaptai, izoliuotame name, kurio kaimynai nieko neįtarė.

Paslaptis išaiškėjo tik 1940 metais, kai Elenos sesuo, Florinda Milagro de Hoyos, išgirdo gandus apie Tanzlerio keistą elgesį ir tai, kad jis laiko Elenos kūną savo namuose. Ji nuėjo į Tanzlerio namus ir, nepaisant jo atsisakymo įleisti, pastebėjo neįprastą Elenos veido profilį pro langą. Ji iškvietė policiją. Įėję į namus pareigūnai aptiko baisų vaizdą: lovoje gulėjo tai, kas kažkada buvo Elena Hoyos, kruopščiai „atkurta“ ir prižiūrima Tanzlerio. Jis buvo nedelsiant areštuotas ir apkaltintas kapų išniekinimu.

Elenos mumija.

Visuomenės reakcija buvo šokiruojanti ir prieštaringa. Žinia apie Tanzlerio veiksmus greitai pasklido, tapdama pagrindine sensacija JAV ir už jos ribų. Dauguma žmonių buvo pasibaisėję ir pasišlykštėję jo veiksmais, laikydami juos ligotais ir neetiškais. Kiti jautė nuostabą dėl jo apsėdimo ir atsidavimo „meilei“, net ir tokios siaubingos formos. Ypač didelė dalis vyrų vertino Tanzlerį kaip „romantiką“, kuris pademonstravo neįtikėtiną atsidavimą. Pati Elenos šeima patyrė didžiulį sielvartą ir pyktį. Elenos kūnas buvo mediciniškai patikrintas, po to vėl palaidotas nežinomoje vietoje, kad būtų išvengta tolesnių išniekinimų. Nors Tanzleris teisiškai nebuvo nuteistas dėl senaties ir įstatymų spragų, jo istorija tapo įspėjimu apie apsėdimo ir mirtingumo ribas, palikdama neišdildomą įspūdį visuomenėje.

Įdomus visuomenę demaskuojantis faktas! Po to, kai 1940 metais išaiškėjo Carlo Tanzlerio paslaptis, Marijos Elenos Milagro de Hoyos kūnas buvo konfiskuotas ir viešai eksponuojamas Deano-Lopezo laidojimo namuose Ki Veste. Ši makabriška ekspozicija sulaukė didžiulio visuomenės susidomėjimo – manoma, kad ją apžiūrėti atėjo per 6 000 žmonių. Šis įvykis tapo milžiniška sensacija, atskleidusia kraupią meilės, apsėdimo ir mirties istoriją, kuri vieniems kėlė siaubą, o kitiems – keistą susižavėjimą. Po viešos demonstracijos Elenos kūnas buvo vėl palaidotas nežinomame kape, siekiant apsaugoti jį nuo tolesnių išniekinimų.

TOLESNIS KARLO TANZLERIO GYVENIMAS

Po to, kai 1940 metais iš Karlo Tanzlerio buvo atimtas Elenos Hoyos kūnas, o visuomenė sužinojo apie jo makabrišką apsėdimą, jo gyvenimas iš esmės pasikeitė, bet jo keistas prisirišimas prie mirusios moters liko nepakitęs. Nepaisant to, kad buvo areštuotas ir apkaltintas kapų išniekinimu, Tanzleris nebuvo nuteistas. Prokurorai nusprendė, kad jo veiksmai įvyko seniai, o tuo metu galioję įstatymai nenumatė griežtų bausmių už tokius nusižengimus. Medicininės ekspertizės metu jis buvo pripažintas pakaltinamu, tačiau jo elgesys buvo pripažintas ekscentrišku ir absurdišku.

Po šio viešo skandalo Tanzleris liko Ki Veste. Jis niekada viešai neatgailavo dėl savo veiksmų ir nuolat gynė savo „meilę“ Elenai, teigdamas, kad viskas, ką jis darė, buvo vedamas meilės ir noro ją išgelbėti. Jis netgi parašė autobiografiją, kurioje smulkiai aprašė savo ryšį su Elena ir detales apie jos kūno išsaugojimą. Ši knyga dar labiau sustiprino visuomenės susidomėjimą jo istorija. Nors visuomenė buvo pasibaisėjusi jo veiksmais, dalis jos jautė keistą susižavėjimą šiuo, jų manymu, „pamišusiu genijumi“. Jam tapus žinoma figūra, atsirado ir tokių, kurie jautė jam užuojautą, matydami jame tragišką figūrą.

Nepaisant to, kad tikrasis Elenos kūnas buvo paslėptas nežinomame kape, Tanzleris neišsižadėjo savo apsėdimo. Jis pasidarė beveik tobulą Elenos mirties kaukės kopiją, atkartodamas kiekvieną detalę, kurią prisiminė iš jos kūno. Šią vaško ir gipso kopiją jis laikė savo namuose ir toliau gyveno su ja, kaip anksčiau su tikruoju kūnu, tikėdamas, kad tai Elenos esmė. Jis netgi įsigijo lėktuvą ir, teigiama, bandė ieškoti naujos „tikrosios meilės“, tačiau jo apsėdimas Elena liko nepakitęs. Tanzleris mirė 1952 m. liepos 3 d. savo namuose, būdamas 75 metų. Jis buvo rastas apsikabinęs su Elenos kopija, kurią vadino „mylimąja“. Taip baigėsi šio neįprasto žmogaus gyvenimas, paženklintas tragiškos meilės ir ribas peržengiančio apsėdimo. Jo istorija ir toliau kelia klausimų apie meilės, mirties ir proto ribas.

Maištinga Siela