Geros knygos: J. M. Coetzee "Barbarų belaukiant", Adam Johnson "Našlaičių prižiūrėtojo sūnus". Madeline Miller "Achilo giesmė"

 

Sveiki,

 

Daug kas manęs prašė, ar neparduočiau už gerą sumą šių knygų. Anuomet. Prieš metus, dvejus ar trejus. Keista, nes būtent Madeline Miller knygą „Achilo giesmė“ iš krepšelio ištraukiau už 1 eurą 60 centų, išleistą „Tyto albos“, kad tokia pigi, pasijutau buržujis ir pasidėjau dėl grožio, nes pamaniau, kad ateity tikrai pravers antikiniai motyvai. Patikėkit, pravers jau netrukus. Dabar ją iš naujo perleido „Baltos lankos“. Abi versijas turiu. Tikiuosi greitu metu perskaityti, nes „Kirkė“ labai patiko.

 

Adam Johnson „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“ buvo laaaaaaabai šokiruojanti, įtaigi. Anuomet man padarė labai didelį įspūdį, kad net ne vienerius metus laukiau, kol kokia leidykla išleis naują jo kūrinį. Nežinau, kaip dabar būtų po tiek knygų vėl ją skaityti, tačiau man kelia nuostabą forumuose sklindančios nuomonės, kad knyga sunkiai įtraukianti, sunkiai skaitosi... Nežinau, gal žmonės nepratę prie kitokio žanro ir dokumentikos adaptacijos grožinei literatūrai? Apie Šiaurės Korėją niekada nieko nesužinojau daugiau ir giliau, nei iš šios puikios knygos. Būtinai griebkite!

 

Kita knyga yra mano kultinė. Lūžio knyga, nuo kurios prasideda kitos literatūros mano asmeninis matas. Ją kažkada literatūros paskaitose rekomendavo vienas dėstytojas, žymus rašytojas. Pamaniau, išbandysiu, nors sąraše prie privalomų nėra. J. M. Coetzee ir jo kultinis „Barbarų belaukiant“. Vėlgi turiu abu leidimus ir besąlygiškai rekomenduoju literatūroje pažengusiems arba ambicingai ieškantiems (kaip aš anuomet). Nežiūrėkite šiemet pasirodžiusios ekranizacijos! Pirmiau reikia knygą, o po to į J. Deppą žiūrėt. Manau, net ekranizacija vykusi, nes ją perteikti labai sudėtinga ir knyga tikrai paveikesnė, todėl ją pirmiau ir rekomenduoju. Puikus naujos leidybos viršelis. Šiaip Coetzee knygas leidžia „Sofoklio“ leidykla ir visas surijau, bet „Belaukiant barbarų“ tikriausiai labiausiai sukrėtusi savo literatūrinėmis sąsajomis su Kavafio tuo pačiu pavadinimu eilėraščiu ir filosofine gelme. Coetzee – amžiaus rašytojas!

 

Senos ir naujos knygos. O ką skaitėte jūs iš šių?

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Viet Thanh Nguyen "Šalininkas"

Viet Thanh Nguyen. „Šalininkas“ – Vilnius: Tyto alba, 2020. – p. 408.

Sveiki, literatūros skaitytojai,

Retai kada beskaitau Tyto albos leidžiamas knygas, nebent per metus dvi ar vieną knygą, kuri garsi tarptautiniu mastu, o kai sužinojau, kad leidykla išleis vietnamiečių kilmės Viet Thanh Nguyen (g. 1971) Pulitzerio premija įvertintą romaną Šalininkas (angl. The Sympathizer), kaip ir daugelis knygomanų, apsidžiaugiau. Romaną išvertė Ina Rosenaitė, kuriai buvo nelengva užduotis perteikti unikalų rašytojo stilių, nes vien originalo kalba, kaip teigia daugelis recenzentų internete, teikia didžiulį literatūrinį malonumą. Sunku palyginti vertimą, kadangi nesu anglų kalbos specialistas, tad paliksiu tai geriau nusimanantiems žmonėms, o aš apžvelgsiu knygos turinį.

Šalininką pasirinkau vien dėl to, kad romanas lyginamas su kitu Pulitzerio laureatu Adam Johnson Našlaičių prižiūrėtojo sūnus, kuris anuomet buvo mano didžiulis literatūrinis atradimas (apmaudu, kad kiti šio rašytojo kūriniai neverčiami į lietuvių kalbą). Visgi šalininko pasakojimas nuo pat pirmųjų puslapių panardina į tirštą ir (bent iš pradžių) sunkiai suprantamų aplinkybių istoriją, kurios centre – kalintis vietnamietis kurmis, politinis slaptas integruotas dvigubas agentas. Iš kalėjimo jis rašo memuarus, savotišką išpažintį savo Komendantui, tačiau vėliau sužinome, jog tai specialus raportas apie tuos metus, praleistus Amerikoje.

Pasakotojas sutampa su bevardžiu pagrindiniu veikėju, tačiau knygos pabaigoje istoriją retsykiais pasakoja ir neutralus visažinis pasakotojas, tad didžioji teksto dalis parašyta pirmuoju asmeniu. Kaip teigia atgalinis knygos viršelis, šalininkas yra nepaprastai sudėtingas veikėjas. Išties jo asmenybė kelia nuostabą, nes per ją veriasi tikrasis Rytų ir Vakarų kultūrinis pažinimas. Protagonistas gimė iš misionieriaus kunigo ir vietinės jaunos vietnamietės. Augęs vien su motina, veikėjas patyrė atskirties jausmą, nes jis hibridinės maišytos padermės ir jo oda ne tokia, kaip tikrojo vietnamiečio, o rasistinei vietnamiečių visuomenei tai didžiulis įžeidimas. Galiausiai motina jam atskleidžia, kas jo tikrasis tėvas, bet berniukas su kunigu santykių nepalaiko, patiria patyčias ir atstūmimą mokykloje, kol galiausiai jį apgina Bonas ir Manas, kurie tampa geriausi jo draugai, jie netgi herojiškai krauju prisiekia amžinai brolystei ir ištikimybei.

Protagonistas pasižymi protiniu imlumu, manau, būti smalsiam ir žingeidžiam jį paskatino atskirties jausmas ir menkavertiškumo kompleksas. Jis išmoksta tobulai šnekamąją anglų kalbą, dėl ko dažnas amerikietis stebisi, galiausiai būtent kalba nulemia veikėjo likimą sudėtingais Vietnamui politiniais laikais. JAV atsitraukia iš Vietnamo, į valdžią braunasi komunistai, jie išžudo šimtus tūkstančių vietos gyventojų ir įveda savo valdžią. Galiausiai knygos pradžioje aprašomas būtent šis veikėjo pabėgimas iš šalies su Generolu, šalies vadovu, kuris nė neįtaria, kad jo patikėtinis iš tikrųjų yra ne jo naudai, o dirba kaip slaptas komunistų agentas. Galiausiai veikėjas daug laiko skiria amerikietiškos kultūros aprašymams, sunkiai vietnamiečių adaptacijai, kultūriniam šokui nusakyti, tačiau visą tą laiką jis rašo slaptus laiškus su kukurūzų krakmolu į Paryžių ir raportuoja svarbią informaciją komunistams. Toks maždaug būtų šios knygos siužetas.

Pasakojimas šiek tiek chaotiškas, tačiau tas chaosas galiausiai susijungia į bendrą istorijos sąrangą, kurią susikuria skaitytojo galvoje. Tirštas, kultūrinių niuansų ir dviprasmybių prisodrintas Viet Thanh Nguyen stilius stebina savo humoru, retsykiais labai politizuotu, subtiliu, gal net kai kuriems skaitytojams nelabai ir suprantamu dėl kultūros pažinimo stokos, tačiau šalia to yra tas dirty style, buitiškasis erotizmas, pavyzdžiui, kaip veikėjas prisimena savo paaugliškus seksualinius potyrius su kalmaru, į kurį prišvirkštė spermos ir po to bijojo, kad mamai atiteks to kalmaro porcija: „Nelaimei todėl, kad nuo to laiko joks kalmaras nebuvo saugus su manimi, ką jau kalbėti apie lengvos formos zoofiliją – šiaip ar taip, nelemtasai kalmare, juk buvai negyvas, nors dabar jau suprantu, kad tai kelia jau kitus moraliniusklausimus, tačiau negaliu sakyti, kad ta nuodėmė būdavo dažna, nes mūsų mieste toli nuo jūros kalmaras buvo retas skanėstas (p. 91).“

Viet Thanh Nguyen

Dar dažniau protagonistas šaiposi iš militaristinių vertybių, kurie iš esmės skiriasi nuo amerikietiškosios disciplinos ir to, ką garbe ir ištverme vadina vietnamiečiai. Būtent šių kultūrų (ne)susikalbėjimas perteikia įžvalgias veikėjo žinias ir gabumus greitai adaptuotis skirtingoje kultūrinėje terpėje. Vienoje istorijos plotmėje nagrinėjama vietnamiečių diaspora JAV-ose, kaip kultūrinė terpė pakeičia vietnamiečių vertybes, kaip vietnamietis praranda savastį, vienas iš pavyzdžių yra Generolas, kuris atidaro vietinę alkoholio barą, o žmona imasi virtuvės verslo. Amerikietiškoji svajonė užliūliuoja veikėjų politinius siekius, tačiau jie pabunda ir gręžiasi į komunistinį Vietnamą, planuoja perversmą, tačiau jau ne iš vietnamiečio, o suamerikoniškėjusių vietnamiečių: „Ruošdamiesi invazijai į savo naująją komunistinę tėvynę, iš tiesų darėme iš savęs naujuosius amerikiečius. Šiaip ar taip, nieko nėra amerikietiškiau nei mosuoti ginklais ir ryžtis žūti už laisvę ir nepriklausomybę, nebent mosuosime tais ginklais norėdami atimti kažkieno kito laisvę ir priklausomybę (p. 236).“

Jeigu politinė situacija knygoje labai aiški ir vakarai pakeičia diasporos vertybių skalę, išmoko juos idealistiškai galvoti apie savo šalį ir netgi tapti didžiais herojais, kaip kad dažnas amerikietis galvoja apie savo didžią šalį, tai pagrindinio veikėjo moralinė dilema išlaikoma iki pat knygos pabaigos. Dažnai skaitydamas susimąstydavau, tai kas tas pasakotojas yra iš tikrųjų? Jis imperialistų pusėje, tačiau slapta palaiko komunizmą, tačiau visa jo minčių sugestija, išreikšta tekstu, absoliučiai perteikta ne kaip slapto komunisto, kuris niekina imperialistų kultūros apraiškas. Jeigu ne ta nutrinta komunistų knygelė, kurią veikėjas nuolat skaito, manyčiau, kad komunizmas jam išvis nerūpi (tai koks jis čia dvigubas agentas, kovojantis už laisvą komunistinį Vietnamą?). Galiausiai jo komunizmas yra iš tos pačios dviprasmiškos amerikietiškos svajonės. Protagonistas augo itin skurdžiai, atskirtas su motina nuo lygiaverčių vietnamiečių, vadinamas benkartu, kentęs alkį ir pažeminimą, jis visada troško lygybės, kad turtai (kaip komunizmo utopijoje) būtų visiems padalyti po lygiai.

Esminis Šalininko klausimas nėra vien tik kultūrų ir politikos difuzija, bet būtent vykstant kolektyviniams procesų maišymams vieno žmogaus tapatybės problema. Kas iš tikrųjų yra šalininkas ir ką iš tikrųjų jis jaučia (ir kam jis ištikimas?), jeigu Vietname jis tik benkartas, o Amerikoje – siauraakis iš nustekento Vietnamo? Nors knygoje kartojama, kad veikėjas dėl savo hibridiškumo visko turi po dukart daugiau nei aiškią kultūrinę tapatybę susikūręs žmogus, visgi man šioji knyga labiau veriasi apie žmogų, kuris nebuvo pripažintas niekur, tačiau su galimybe patirti skirtingų kultūrų maišymąsi. Augalas, nešamas vėjo, kuris niekur negali deramai prigyti ir jaustis stabilus bei pripažintas.

Visgi skaitydamas negalėjau nepastebėti didelių panašumų su A. Johnsono knyga Našlaičių prižiūrėtojo sūnus, kuri, išduosiu, man patiko labiau už Šalininką. Yra net panašių tam tikrų istorijos struktūrinių elementų, pavyzdžiui, Filipinuose filmuojamas filmas apie Vietnamo karą ir jam skiriama nemažai romano apimties, taip pat žiaurūs tardymai ir perauklėjimo pamokos, papasakotos knygos finalinėse scenose, ir galiausiai pats kalbėjimas apie politinį prisitaikėliškumą ir vidinę žmogaus instinktą išlikti gyvam ir morališkai teisingam. „Prieš laimint komunistams, mus kankino, terorizavo ir žemino užsieniečiai. O dabar kankina, terorizuoja ir žemina savi. Matyt, tai šioks toks pagerėjimas (p. 169).“ Žinomas, „tas pagerėjimas“ yra sąlygiška ironija, kadangi po daugel metų sugrįžęs į komunistinį Vietnamą, protagonistas įkalinamas saviškių ir smarkiai kankinamas nemiegos metodu už absurdiškus dalykus: už tai, kad nieko nedarė, kai prievartavo kitą agentę. Šioje įvykių eigoje man vėrėsi absurdiški, kafkiški kaltinimo elementai, kentėjimas dėl kentėjimo, už tai, kad pernelyg suamerikoniškėjo, kad buvo leista pažinti kapitalistinio gyvenimo saldybę. Galiausiai šioje istorijoje išryškėja draugystė, paremta smurtiniais politiniais idealais, toji draugystė, atrodo išsigimusi, tikrosios bendražmogiškosios vertybės sunaikinamos dėl kolektyvinio idealo – štai ir turime tą pačią amžiną kapitalizmo ir komunizmo priešpriešą tiek veikėjo viduje, tiek tarptautinėje politinėje arenoje ir abi šios jėgos stumto mažąjį žmogų, lyg šis tebūtų šachmatų figūra.

Šalininkas, nepaneigsite, išties sodri, daugialypė knyga, kurioje dėl kultūrinių sumaiščių sukuriamos tokios atstumtos „hibridinės asmenybės“ kaip bevardis šalininkas. Kai žmogus geba greitai persikūnyti kitoje kultūrinėje terpėje, būti žmogumi chameleonu, išduoti, parduoti ir parsiduoti; žmogus, kuris niekada nebuvo pripažintas savo šalyje, kuris gali būti vunderkindu bet kur, kas tada iš tikrųjų jis yra? Šaltakraujis slaptas agentas, kuriam nereikia su niekuo tapatintis, nereikia turėti savosios asmeninės istorijos? Knyga, kuri leidžia analizuoti politinius ir žmogaus savasties įprasminimo procesus. Geras teksto stilius, platūs istoriniai kontekstai, tarptautinės problemos, tačiau kartu perteikia ir žmogaus universaliąsias problemas, susijusias su ištikimybe, morale ir gebėjimu išlikti sudėtingomis sąlygomis.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Adam Johnson "Našlaičių prižiūrėtojo sūnus"

Adam Johnson. „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“. – Vilnius: „Baltos lankos“, 2014.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Visada kažkaip sudėtinga ir nepatogu imti ir pradėti kalbėti apie gerą verstinę knygą, kuri turi begales vertingų geros literatūros sanklodų, pradedant teksto kokybe ir baigiant knygos idėjų daugiasluoksniškumu. Tokia knyga yra ir Adamo Johnson Našlaičių prižiūrėtojo sūnus (angl. The Orphan Master‘s Son), kuri buvo įtraukta į geriausių 2014 metų pasirodžiusių verstų grožinės literatūros knygų. Ilga, sunki, šokiruojanti – tokie pirmieji žodžiai išsprūdo, užvertus knygą ir paklausius: „Na, ir kaip?“

Knygą jau spėjo pastebėti ir pasaulio skaitytojai, literatūros kritikai. Įvertinta Pulitzerio premija – tą šūkteli ir knygos viršelis. Knyga apie Šiaurės Korėja savaime sufleruoja, kad bus įdomi ir šokiruojanti, juk tiek baisių dalykų esame apie šią šalį girdėję, turiu galvoje, bent tie, kurie domisi pasauliu. Dažniausiai mus pasiekia žinios apie Šiaurės Korėjos santvarką iš pabėgėlių, dažniausiai kankinių, kurių pasakojimais patikėti tiesiog neįmanoma. Prieš penketą metų, dar prieš keičiantis įpėdiniams, teko mums girdėti apie tai, kaip naujasis valdovas kuo puikiausiai surengė „seimą“ – koridoje leido stebėti, kaip 200 dienų badaujantys šunys viešai sudraskė giminaičius, kurie neva organizavo sukėlimą. Ką jau kalbėti apie tai, kad Šiaurės Korėjos studentai turi kirptis taip, kaip kerpasi jų šalies valdovas. Net buvo juokaujama, kad Šiaurės Korėja paskelbė, kad jų mokslininkai nuskrido į saulę ir paėmė juodųjų dėmių pavyzdžius. Aišku, viso šito knygoje nėra, tačiau jau vien nuo to, prieš pradedant skaityti romaną, Šiaurės Korėjos vaizdelis pasikeičia į mitinę šalį, kur civilizacija labai toli...

Rašytojas Adam Johnson rinko įvairią pabėgėlių informaciją apie šią šalį, todėl knyga itin gyva ir įtikinama, nors iš kitos pusės, sunku patikėti, kad kažkur gali vykti tokie dalykai, kokius panašiai vaizdavo G. Orwell romane 1984-ieji. Nuo pat pradžių knygą iškart sukuria įspūdį, kad atsidūrėme visai kitame pasaulyje, kitoje suvokimų, žinių ir tiesų dimensijoje, kur absoliučiai aukštinamas šalies valdovas ir, nusižengus jo kuriamai santvarkai, laukia itin žiaurios bausmės. Šiaurės Korėjoje išvedžioti garsiakalbiai pulsuoja propagandinę informaciją: Š. Korėjos žmonės miršta nepritekliuje, tačiau jiems kalama į galvą, kad už jų šalies ribų dar blogiau – P. Korėjoje miršta žmonės badu, Amerikoje už kiekvieną kąsnį teka užsidirbti, o jų šalis neva yra klestinti. Tai, atrodo, skaitytojo nelabai ir nustebintų, kas nors kiek domėjosi Šiaurės Korėjos lageriais ir pabėgėlių liudijimais. Kur kas mane labiau nustebino Čiun Do gyvenimo istorija, kuri beveik neturi izoliuotų geografinių ribų – čia jis laisvai plaukioja jūromis, pasiekia Japonijos krantus, netgi nuskrenda į JAV, patenka į lagerį ir netgi tampa šalies didvyriu, vadu Ka. Tai liudija, kad nelaisvė, priklausomybė santvarkai žmogų suluošina tiek, kad jis tampa vergiškai pririštas prie savo šalies kūnu ir dvasia ir bet kokia kita „laisvės“ forma jam primena nelaisvę. Nelaisvė jam yra spręsti, ką daryti su savo gyvenimu.

Rašytojas Adam Johnson.

Angliškas "Našlaičių prižiūrėtojo sūnus" knygos viršelis.

Šiaurės Korėjoje, sostinėje Pchenjane iš tikrųjų egzistuoja didvyrių, mirusių už savo šalį, biustų alėja.

Šiaurės Korėjoje ryški propagandinė idėja, kad amerikiečiai yra didžiausias priešas. Tai jaučiama ir kūrinyje.

 

Naktį šalyje visur išjungiama šviesa. Kosmose darytos nuotraukos tai paliudija.

 

Šiaurės Korėjoje uždrausta rūpintis šunimis. Jie laikomi plėšrūnais, todėl juos naikinti yra sveikintinas dalykas.

Neįtikėtinas rašytojo talentas, paremtais gyvais liudijimais, leidžia pažvelgti į gyvenimą ne iš šalies, bet iš pačių Šiaurės Korėjos vidurių. Neįtikėtina, koks pasaulis atrodo iš tų žmonių, kurie „išgelbėti“ gyventi būtent toje šalyje. Akivaizdu, kad daugelis šios šalies žmonių supranta, kokia šalies santvarka ir brukama propaganda, bet nesiryžta nieko daryti, nes bet kokie revoliuciniai ketinimai būna sužlugdyti, artimieji įkalinami darbo lageriuose, „nusikaltėliai“ kankinami dėl lojalumo įrodymų, o vėliau paskelbiami didvyriais. Nejučia, nori to, ar nenori, pagalvoji, kad ir mes patys esame kokioje nors izoliuotoje ir pilnoje propagandos prikištoje santvarkoje, kuri verčia galvoti, jog esame laisvi, bet iš tikrųjų tarnaujame kažkam kitam.

Patriotizmo ir tėvynės pasiaukojimo idėjos tiesiog veržiasi iš knygos, kad net skaitant įskausta galvą nuo tos baisios propagandos ir santvarkos aukštinimo. Pagalvoji: jeigu pačiam tektų gimti ir augti šioje santvarkoje, tikriausiai, tai būtų taip įprasta, kad net vaizduotė neleistų formuoti kitokio pasaulio kontūrų. 

Neįtikėtinas knygos veikėjas Čiun Do, kuris per savo tragišką gyvenimą pakeičia daugybę tapatybių, kas išties sunku Šiaurės Korėjoje – be jokios abejonės tai ypatingo likimo personažas, kuris brėžia platų santvarkos pažinimo mostą patiems skaitytojams – nuo skurdžiausio (našlaičių) socialinių dugno iki šalies didvyrio, perlipant per visas įmanomas Šiaurės Korėjos valdymo lygmenis. Įdomi ir personažo dvasinė studija, jo vidiniai refleksai, įsitikinimai, kurie svyruoja tarp santvarkos ir lyg kitokio gyvenimo troškimo. Kad ir kiek tapatybių jis pakeistų, giliai viduje jis vis dar našlaičių prižiūrėtojo sūnus, kuris grandydavo prišalusius myžalus ir galvodavo, kur išvežta jo motina...

Tarp šio viso sukurpto pasaulio, kuriama ir meilės istorija. Pirmojoje dalyje ji tik fiktyvi, netvirta, kai Čiun Do pajaučia simpatiją savo draugo, tėvynės išdaviko, žmonai su geltona suknele. Antrojoje dalyje „hormonai“ įsisiautėja ir jis pamilsta vado Ka žmoną bei jos vaikus. Šioji meilė tampa įrėminta santvarkos, nes dažniausiai šalis nusprendžia, kam su kuo tuoktis ir ką mylėti, todėl šie jausmai peržengę santvarkos ribas tampa pavojinga pačiai Šiaurės Korėjai – tokia meilė, kuri perauga šalies meilę, tampa nusikalstama. Savaime suprantama, kad šioji neįmanoma meilė tampa pasmerkta, tačiau vadas Ka, tas pats Čiun Do, tampa pasiaukojimo pavyzdys, tiesa, ne tėvynės labui. 

Vardas tai ne žmogus, – pasakė Ka. – Nesistenkit įsimint žmonių vardų pagal vardus. Kad žmogus nepasimirštų, įsidėkit jį, jo atvaizdą į širdį. Tada, nesvarbu, kur būsit, tie žmonės visados bus su jumis, nes jie bus jūsų dalis. – Jis uždėjo rankas jiems ant pečių. – Svarbiausia jūs patys, ne jūsų vardai. Ir jųdviejų aš niekad neužmiršiu (p. 452).

Knygos struktūra didinga, nes ji nevienalytė. Manau, iš šios knygos turėjo išeiti du geri tomai, bet gal ir gerai, kad ji išėjo į vieną knygą. Pirmoji ir antroji dalis skiriasi savo vidiniais struktūriniais niuansais. Antroji, finalinė istorija daug sudėtingesnė, nes ji labiau nesilaiko chronologinės istorijos sekos, o pasakotojas kalba trimis tonacijos, trimis tiesomis: garsiakalbis (propagandinis balsas), pogrindžio kankintojas pirmuoju asmeniu liudija „viduriniąją tiesą“, kuri sumišusi su propaganda ir tos propagandos abejojimu ir, žinoma, vado Ka istorija po lagerio – neutralusis pasakotojas, kuris skaitytojui atskleidžia istoriją nuo Vakarietiškos civilizacijos paraščių. Fragmentai pinasi, pamažu brėkšta istorijos fabula ir per šią fabulą lyg atodanga atsiskleidžia ne tiek pačios Šiaurės Korėjos santvarka, bet tai, kaip apskritai propaganda veikia žmonių likimus, nesvarbu, kur ji būtų vykdoma – Rusijoje, Kinijoje ar pačiose JAV-ose. 

Knyga nelengva, turinti neapsakomos pasakojimo galios, kurios sodrumu galima mėgautis, galima piktintis ta realybe, kurią teikia rašytojas, bet vienareikšmiškai – tai tikrai stipri ir įtaigi knyga. Įdomu, kad tekstas nepraranda nei sarkazmo, nei retkarčiais prasiveržiančios romantikos, poetikos. Romanas visapusiškai stiprus kaip kūrinys, todėl nebuvo gaila nė minutės, praleistos su knyga. Tiesa, pabaigoje jau išties buvo visko tiek daug, kad pavargau taip, lyg būčiau priveiktas ir nukankintas, o mano kaip skaitytojo bronzinis biustas būtų irgi išlietas didvyrių alėjoje, šalia vado Ka.

Jūsų Maištinga Siela