Knyga: Richard Powers "Sutrikę"

Richard Powers. „Sutrikę“ – Vilnius: Alma littera, 2022. – p. 320.

 

Sveiki, knygų skaitytojai,

 

Prieš kelerius metus susipažinau su garsaus amerikiečių rašytojo Richard Powers (g. 1957) literatūrine kūryba, perskaitydamas jo bene garsiausią romaną Medžių istorija, kuris visame pasaulyje pelnė pačių įvairiausių apdovanojimų, o man asmeniškai paliko nemenką įspūdį. Naujausias jo romanas Amerikoje buvo viena tarp laukiamiausių knygų, kuri beregint pateko į ilgąjį Booker Prize sąrašą, o vėliau ir į trumpąją. Kalbu apie romaną Sutrikę (angl. Bewiderment), kurį itin greitai į lietuvių kalbą išvertė Ieva Venskevičiūtė, o išleido Alma litteros leidykla.

 

Autorius naujausioje savo knygoje pasakoja intymius tėvo Teo ir sūnaus Robino santykius. Po  motinos Alės mirties tėvas vienas augina sutrikusį ir traumą patyrusį sūnų, kuris turi, sakyčiau, gana ryškius autizmo bruožus (kalba, elgiasi ir mąsto kitaip nei jo bendraamžiai vaikai). Pasakojimas apima vienerius metus, tačiau į pasakojimą įsiterpia ir seni prisiminimai apie žmoną, kuriuos dažniausiai sužadina berniuko klausimai apie mamą. Teo yra astrofizikas, puikus gamtos pasaulio žinovas, jis tyrinėja galimas perspektyvas gyvybei megztis kosmose, todėl daug žinių perduoda savo sūnui, kurie drauge vakarais kalbasi apie galimas gyvybės pilnas planetas kosmose. Robinas itin domisi gamta ir biologija, šį smalsumą paveldėjo iš gamtosaugininkės ir aktyvistės už gamtą ir prieš klimato kaitą motinos Alės, bet Robinui sunku mokytis su bendraamžiais valstybinėse mokyklose, o tėvui gresia vaikų teisių tarnybos, nes Robino pykčio protrūkiai mokykloje vis labiau neprognozuojami...

 

Visgi atsiranda nauja technologija, prie kurios yra dirbusi Teo žmona, jos smegenų schemos įrašytos įrenginyje, pastarosios pritaikomos Robinui gydyti. Prieš šios įrangos prieigą turi Alės buvęs geras draugas, kuriam stačiai Teo pavydėjo ir pavydi net po mirties. Nors romane konkrečiai tai neįvardyta, bet Teo galvoja, jog Alė su juo buvo meilužiai, o Robinas galbūt yra ne jo sūnus, tačiau tos minties neprisileidžia ir viską daro Robino labui. Galiausiai kopijuodamas mamos smegenis, Robinas ima ne tik gerėti, bet ir nepataisomai keistis, perimdamas kitas manieras, kaip atrodo Teui, jog pamažu Alė grįžta per sūnaus kūną.

 

Iš tikrųjų romanas Sutrikę gvildena gana aktualias temas ir problemas. Iš vienos pusės naratyvas pasakoja apie šeimos netektį ir santykių kūrimą, turint ypatingo likimo vaiką, iš kitos romanas mokslinės fantastikos žanro, nes pasakoja apie technologijas, kurios koreguoja ne tik žmogaus emocijas, bet ir atmintį. Galiausiai visa tai Richard Powers apgaubia šiuo metu itin pasaulyje daug diskusijų sulaukiančiomis klimato kaitos problemomis. Robinas vis bando turguje ir mokykloje parduoti savo rankomis pieštus nykstančius gyvūnėlius, kad gautus pinigus galėtų paaukoti aplinką gerinančioms organizacijoms. Knygoje net minima mergaitė, kurios prototipas tikriausiai būtų garsioji aplinkos aktyvistės Greta Thunberg. Fone pasakotojas, kuris yra pats Teo, nesibodi kritiškai paminėti JAV politikos gyvūnų ir aplinkos išsaugojimo klausimais, kurie ryškiai turi sąsajų su Donaldo Trumpo valdymo politika.

Richard Powers

 

Knyga persmelkta aktualijų, tačiau autorius nesubanalina ir knygos neiškelia kaip manifesto, o jautriai per tėvo ir sūnaus istoriją išskleidžia šias aktualijas kontekste. Kalbant apie kalbinį romano lygmenį, greitai pastebėsite, kad berniuko tiesioginė kalba skirtinga, ji išskirta pasvyruoju šriftu. Atrodo, kad tai dėl jo ypatingumo, bet galiausiai berniuko balsas įgauna ir simboliškos metaforos, kuri išryškėja romano pabaigoje, kai naujausiomis technologijomis ima naudotis pats Teo. Kalbant apie prozos struktūrą, trumpi skyreliai primena novelių dėlionę, knyga nors ir fragmentuota, joje netrūksta naratyvinės dinamikos, nes įvykis veja įvykį. Autorius bando išgauti natūralų tėvišką švelnumą kalbiniu lygmeniu, tačiau retkarčiais atrodo, kad tai romanui trukdo, nes nepaliekama aštrumo ir galimybės pačiam skaitytojui „surikiuoti“ veikėjų emocijas, kurias pasakotojas romane pernelyg erzinančiai reflektuoja: „Mėgstamiausias mano tėvo gydymas buvo diržu. Štai kaip tapau pavyzdiniu prieš tave sėdinčiu suaugusiuoju. Nusijuokiau ir pasijutau geriau. Gudrus žingsnis ir jo pusės (p. 114).“

 

Įdomiausias, bent man kaip skaitytojui, dalykas romane buvo išgauta keista ir nejauki mistika. Skaitytojui akivaizdu, jog Robinas sutrikęs, tačiau visai kitaip sutrinka tėvas, kai ima stebėti besikeičiantį sūnų, kuris ima byloti mirusios motinos atmintimi, ima išmanyti tai, ką išmanė Alė. Tai baugina, nes technologijos ir smegenų kopijavimas spartina kolektyvinės sąmonės susidvejinimą, todėl berniukas užsimindamas užuominomis, jog jo galvoje lankosi svečiai, tampa baugu ir kyla klausimas: kas tie svečiai ir ar jie gerai elgiasi? Iš esmės autorius kalba apie dirbtinio simuliaktinio intelekto įsiskverbimą į biologinę rūšį. Šalia plėtojami fantastiniai pasakojimai apie įvairių rūšių galimus ateivius ir jų invaziją į Žemės planetą tik padidina tą mistinę atmosferą ir jaudina, kuria linkme autorius plėtos šį iš dalies mokslinės fantastikos pasakojimą.

 

Galiausiai mistinis-filosofinis balansas išgaunamas iki galo nepažinus, pasakotojas palieka daug klausimų apie berniuko antgamtinius gebėjimus, kuris man labai priminė J. M. Coetzee romanų trilogijos Jėzaus vaikystė pasakojimais išgautus sunkiai nusakomą mistiką apie nepažintą vaiko protą ir tyrą širdį. Visgi Sutrikę skaitosi įtraukiančiai, tačiau istorijos pabaiga šaltoje upėje atrodo pernelyg dirbtina ir melodramatiška. Taigi, jeigu šį romaną atsiminsiu dar ilgai, tai dėl romano idėjos ir atmosferos. Akivaizdu, kad Richardui Powersui svarbu yra kalbėti šių dienų aktualijomis, kalbėti taip, kaip kalbėjo romane Medžių istorijoje apie globalius dalykus, jog kiekvienas iš mūsų yra atsakingas už kitą, nesvarbu, ar tu žmogus, ar medis, ar gyvūnas, dulkė kosmose, viskas yra susieta vienovėje. Galiausiai, kaip sakė Robinas, „viskas yra visame (p. 222).“

 

Jūsų maištinga Siela