6 dalis. LGBTQ knygos lietuviškai: Patricia Duncker, Ocean Vuong, Michael Cunningham, Madeline Miller, Linas Jegelevičius

Patricia Duncker (g. 1951 m.) yra britų romanistė ir akademikė, gimusi Jamaikoje, tačiau didžiąją dalį savo gyvenimo praleidusi Anglijoje. Jos išsilavinimas apima anglų literatūros studijas Kembridžo ir Oksfordo universitetuose, o vėliau ji dėstė literatūrą ir kūrybinį rašymą įvairiuose universitetuose, įskaitant Mančesterio universitetą, kuriame yra šiuolaikinės literatūros profesorė emeritė. Duncker kūryba pasižymi intelektualumu, žaidimu su literatūrinėmis konvencijomis ir giliu žvilgsniu į tapatybės, sekso, proto ir kalbos temas. Ji dažnai naudoja intertekstualumą, dialogą su filosofais ir kitais rašytojais, kurdama sudėtingus ir provokuojančius pasakojimus.

Romanas „Haliucinuojantis Foucault“ (angl. „Hallucinating Foucault“, 1996 m.) yra vienas garsiausių Patricios Duncker kūrinių, pelnęs Dillons First Fiction Award ir McKitterick Prize apdovanojimus. Tai iš esmės postmodernus „literatūrinis trileris“, pasakojantis apie neįvardytą Kembridžo universiteto doktorantą, kuris tampa maniakiškai apsėstas savo tyrimo objekto – ekscentriško ir galimai bepročio prancūzų rašytojo Pauliaus Michelio. Laiškų, dienoraščių ištraukų ir stebėjimų pavidalu knyga seka pasakotojo kelionę į Prancūziją, kur jis bando išgelbėti Michelį iš psichiatrijos ligoninės, vis labiau įsitraukdamas į keistą ir intymų santykį su savo herojumi, kurio gyvenimas ir kūryba persipina su filosofo Michelio Foucault idėjomis.

„Haliucinuojantis Foucault“ romane LGBTQ temos yra esminės ir nuolat besikartojančios, formuojančios tiek siužetą, tiek pagrindinių veikėjų tapatybes. Visų pirma, paties Pauliaus Michelio homoseksualumas yra centrinė jo asmenybės ir kūrybos ašis. Pasakotojas, tyrinėdamas Michelio darbus, suvokia, kad šio rašytojo požiūris į šeimą, visuomenę, heteroseksualią meilę ir politiką visada buvo „autsaiderio“, gėjaus, pozicija. Tai atsispindi ir paties Michelio santykyje su filosofu Micheliu Foucault, kuris, nors ir nebuvo tiesiogiai susijęs su Michelio gyvenimu, jam tapo savotiška mūza ir mylimuoju skaitytoju, sukuriant įsivaizduojamą, intensyvų intelektualinį ir emocinį ryšį, peržengiantį tradicines meilės sampratas.

Antra, romanas gilinasi į seksualinio tapatumo fluidiškumą ir pažeidžiamumą. Pasakotojas, nors save ir laiko heteroseksualu, patiria stiprų fizinį ir emocinį potraukį Pauliui Micheliui, netgi įsitraukdamas į sudėtingą „meilės trikampį“ su juo ir savo mergina. Šis netikėtas potraukis gėjui Micheliui verčia pasakotoją pervertinti savo paties seksualinę orientaciją ir tapatybę, atskleisdamas, kaip lengvai ir nenuspėjamai gali kisti žmogiškasis geismas. Duncker knyga drąsiai griauna griežtus seksualumo apibrėžimus ir tyrinėja geismo, obsesijos bei intelektualinės aistros ribas, kurios dažnai peržengia socialiai priimtinas normas.

Trečia, romanas, per Foucault filosofiją ir Michelio gyvenimą, nagrinėja proto ir beprotybės, socialinės kontrolės ir laisvės temas, kurios istoriškai buvo glaudžiai susijusios su LGBTQ asmenų patirtimi. Michelio uždarymas psichiatrijos ligoninėje, galimai susijęs su jo nekonvenciniu gyvenimo būdu ir seksualumu, atspindi visuomenės bandymus kontroliuoti ir marginalizuoti tuos, kurie neatitinka normatyvinių lūkesčių. Tokiu būdu Duncker subtiliai kelia klausimus apie tai, kaip valdžios struktūros ir visuomenės normos paveikia individo tapatybę ir laisvę, ypač tuos, kurie gyvena už „normalumo“ ribų.

Oceanas Vuongas (g. 1988 m.) yra išskirtinis šiuolaikinis amerikiečių poetas, eseistas ir romanistas, gimęs Hošimino mieste, Vietname. Būdamas vos dvejų metų, kartu su šeima, kaip karo pabėgėliai, jie išvyko iš Vietnamo ir, praleidę laiką pabėgėlių stovykloje Filipinuose, galiausiai gavo prieglobstį Jungtinėse Amerikos Valstijose. Vuongo kūrybai milžinišką įtaką padarė jo paties išgyvenimai: imigrantas, pirmasis savo šeimoje, išmokęs skaityti ir rašyti, ir atvirai save identifikuojantis kaip gėjų. Jo kūryboje, apdovanotoje daugybe prestižinių apdovanojimų, subtiliai persipina sudėtingos temos, tokios kaip atmintis, trauma, kalba, tapatybė, rasė ir seksualumas.

„Žemėje žavūs mes tik akimirką“ (angl. „On Earth We're Briefly Gorgeous“, 2019 m.) yra debiutinis ir plačiai pripažintas Oceano Vuongo romanas, parašytas laiško forma. Knyga yra jauno vietnamiečių kilmės amerikiečio, pravarde Mažas Šuo (Little Dog), intymus laiškas jo rašyti nemokančiai motinai. Šiuo laišku Mažas Šuo pasakoja apie savo šeimos istoriją, prasidėjusią dar prieš jam gimstant – su Vietnamo karo traumuojančiomis patirtimis, priklausomybėmis, smurtu ir meilės ieškojimu imigrantų bendruomenėje Konektikute. Tai gilus, poetiškas ir skausmingai nuoširdus pasakojimas, atskleidžiantis sudėtingus šeimos ryšius ir bandymą įprasminti savo išgyvenimus.

Romane „Žemėje žavūs mes tik akimirką“ LGBTQ temos yra neatsiejama pasakojimo dalis ir giliai persipina su kitomis svarbiomis temomis. Pagrindinis veikėjas Mažas Šuo nuo pat mažens suvokia esąs gėjus, ir knyga atvirai bei jautriai nagrinėja jo brendimo, tapatybės paieškų ir susitaikymo su savo seksualine orientacija procesą. Mažo Šuns patirtys atskleidžia, su kokia diskriminacija ir nesupratimu gali susidurti LGBTQ asmenys, ypač tie, kurie gyvena kultūrinės ir socialinės normos spaudime. Romane detaliai aprašomi Mažo Šuns pirmieji romantiški santykiai su Trevoru – baltu jaunuoliu, kurį jis sutinka dirbdamas tabako laukuose. Šie santykiai yra pilni aistros, skausmo ir pažeidžiamumo, atspindintys ne tik homoseksualios meilės niuansus, bet ir klasių, rasių bei priklausomybių problemas. Vuongas nebijo atvirai kalbėti apie intymumą, seksualumą ir kūniškumą, pabrėždamas jų svarbą žmogaus patirčiai. Knyga taip pat kritiškai tyrinėja tradicines vyriškumo sampratas ir stereotipus, ypač Amerikos visuomenėje, rodydama, kaip griežtos lyties ir vyriškumo normos gali slopinti tikruosius jausmus ir troškimus. Galiausiai, LGBTQ patirtys romane glaudžiai susijusios su trauma – tiek asmenine, tiek kolektyvine, patirta dėl karo, skurdo, priklausomybių ir visuomenės atstūmimo, o Mažo Šuns atvirumas savo seksualumui tampa pažeidžiamumo, bet kartu ir stiprybės bei autentiškumo išraiška.

Michaelas Cunninghamas (g. 1952 m.), Pulitzerio premijos laureatas, yra vienas žymiausių šiuolaikinių amerikiečių rašytojų, kurio kūryba dažnai narsto sudėtingas žmogiškąsias patirtis: meilę, praradimą, tapatybę ir psichinę sveikatą. Nors jo romanuose nuolat iškyla homoseksualumo temos, pats autorius atsisako būti įvardijamas išskirtinai kaip „gėjų rašytojas“, pabrėždamas, kad jo darbai aprėpia universalias patirtis. Vis dėlto, Cunninghamas atvirai save identifikuoja kaip gėjų rašytoją, taip pat kaip baltą vyrą, viduriniosios klasės atstovą ir amerikietį, o tai natūraliai atsispindi jo kūryboje.

Vienas ryškiausių Cunninghamo kūrinių yra 1998 metais išleistas romanas „Tos valandos“ (angl. „The Hours“), už kurį jam buvo skirta prestižinė Pulitzerio premija. Pagal šią knygą 2002 metais pastatytas filmas „Valandos“, pelnęs „Oskaro“ apdovanojimą. Romano siužetas meistriškai supina trijų skirtingų moterų – rašytojos Virginijos Woolf 1923 metais, namų šeimininkės Lauros Brown 1949 metais ir šiuolaikinio Niujorko gyventojos Clarissos Vaughan – gyvenimus. Jas visas sieja sudėtingi santykiai su Virginijos Woolf romanu „Ponia Delovėj“, ir kiekviena iš jų kovoja su savo vidiniais demonais, ieškodama prasmės ir laimės per vieną lemtingą dieną.

„Tos valandos“ stipriai siejasi su LGBTQ temomis per Clarissos Vaughan ir jos artimiausių žmonių patirtis. Clarissa yra lesbietė, o jos geras draugas, poetas Richardas, su kuriuo ji palaiko gilų ir kompleksišką ryšį, serga AIDS. Romano kontekste Richardo liga ir artėjanti mirtis tampa ne tik individualios kančios, bet ir platesnio AIDS epidemijos poveikio gėjų bendruomenei simboliu. Nors Virginijos Woolf ir Lauros Brown homoseksualūs santykiai tiesiogiai neakcentuojami, knyga subtiliai tyrinėja jų vidinius konfliktus, nekonvencinius jausmus ir visuomenės normų varžančią įtaką, kuri gali būti interpretuojama platesniame LGBTQ patirčių kontekste.

Michaelo Cunninghamo romanas „Tos valandos“ yra jautrus ir įžvalgus pasakojimas, kuris per trijų skirtingų moterų gyvenimus nagrinėja universalias žmogiškąsias temas – meilę, praradimą, tapatybę ir savęs paieškas. Jame subtiliai, tačiau ryškiai įpinta LGBTQ tematika, atspindinti autoriaus asmeninę perspektyvą ir šios bendruomenės patirtis. Knyga kviečia diskutuoti apie tai, kaip kiekvienas individas atranda savo vietą pasaulyje, ypač tie, kurie jaučiasi esantys „kitokie“ ar neatitinkantys visuomenės lūkesčių, ir tokiu būdu įtraukia LGBTQ patirtis į platų ir visuotinį žmogiškosios būties naratyvą.

Madeline Miller (gimusi 1978 metais Bostonas, Masačusetsas, JAV) yra apdovanojimų pelniusi amerikiečių rašytoja, geriausiai žinoma dėl savo romanų, kuriuose naujai interpretuojami senovės graikų mitai ir epai. Baigusi Brauno universitetą (Brown University) su klasikos magistro laipsniu, ji daugiau nei dešimtmetį mokė lotynų ir graikų kalbų bei klasikos vidurinėje mokykloje. Šios žinios ir aistra antikos kultūrai leidžia jai kurti gilius, psichologiškai turtingus personažus ir pasakojimus, kurie įtraukia šiuolaikinius skaitytojus. Jos kūryba pasižymi poetine kalba, gilumu ir gebėjimu atskleisti universalias žmogiškąsias temas per mitologinių istorijų prizmę.

Madeline Miller romanas „Achilo giesmė“ (orig. „The Song of Achilles“) pirmą kartą originalo kalba pasirodė 2011 metais. Šis romanas, paremtas Homero „Iliada“, perrašo Trojos karo įvykius ir pasakoja apie legendinio graikų herojaus Achilo gyvenimą iš jo mylimojo, Patroklo, perspektyvos. Knyga aprašo Patroklo tremtį, jo ir Achilo draugystės pradžią, kuri pamažu perauga į gilią, intymią meilę, ir jų bendrą likimą, persmelktą pranašysčių, karo žiaurumo ir tragedijos. Romanas pelnė „Orange Prize for Fiction“ (dabar „Women's Prize for Fiction“) apdovanojimą 2012 metais ir tapo pasauliniu bestseleriu.

Romano sąsajos su LGBTQ+ temomis yra itin stiprios ir esminės pasakojimui, nes knygos centre yra homoseksualių vyrų meilės istorija.

Pirmiausia, „Achilo giesmė“ yra romantiška homoseksualių vyrų meilės istorija, kurią pasakoja pats Patroklas. Nors Homero „Iliadoje“ Achilo ir Patroklo santykių prigimtis yra interpretuojama įvairiai (kaip artima draugystė ar romantiška meilė), Madeline Miller aiškiai ir nedviprasmiškai vaizduoja juos kaip įsimylėjusius partnerius. Knyga detaliai aprašo jų santykių raidą nuo vaikystės draugystės iki giliausios meilės ir intymumo, pabrėždama abipusį atsidavimą, švelnumą ir aistrą. Miller geba perteikti jų ryšio gilumą ir reikšmę, padarydama jį romano emociniu ir siužetiniu varikliu.

Antra, romanas nagrinėja homoseksualumo priėmimą ir atmetimą senovės Graikijos kontekste. Nors senovės Graikijoje homoseksualūs santykiai (ypač pederastija, t.y. santykiai tarp vyresnio vyro ir paauglio) nebuvo visiškai tabu ir turėjo tam tikrą socialinę vietą, Miller parodo ir jų sudėtingumą bei galimą visuomenės nepriėmimą, ypač kai kalbama apie lygiateisius santykius tarp dviejų suaugusių vyrų, tokių kaip Achilas ir Patroklas. Achilo motina, deivė Tetidė, nuolat niekina Patroklą ir stengiasi juos išskirti, kas atspindi ne tik motinos pavydą, bet ir tam tikrą priešiškumą, nukreiptą prieš jos sūnaus pasirinktą meilę. Tai rodo, kad net ir „atviresnėse“ kultūrose homoseksualūs santykiai galėjo susidurti su pasipriešinimu ar bandymu juos kontroliuoti.

Galiausiai, knyga normalizuoja ir humanizuoja homoseksualius santykius. Per istorinį ir mitologinį pasakojimą, Miller suteikia galimybę plačiai auditorijai pamatyti ir pajusti homoseksualios meilės grožį, tragizmą ir gilumą. Ji neprimeta šiuolaikinių etikečių, bet leidžia skaitytojams patiems išgyventi šių dviejų vyrų ryšį, suprasti jų emocijas ir iššūkius. „Achilo giesmė“ tapo vienu sėkmingiausių LGBTQ+ tematikos romanų, sujungiančiu klasikinę literatūrą su šiuolaikiniu jautrumu ir padedančiu plėsti homoseksualių istorijų matomumą populiariojoje kultūroje.

Linas Jegelevičius (gimęs 1971 m.) yra Lietuvos žurnalistas, redaktorius ir rašytojas. Jo biografija apima ne tik aktyvų darbą žiniasklaidoje, bet ir įdomias bei įvairias gyvenimo patirtis, įskaitant ilgametį gyvenimą Jungtinėse Amerikos Valstijose, ypač Majamyje ir Niujorke, kur jis dirbo įvairius darbus, tarp jų – kruiziniuose laivuose ir naktiniuose klubuose. Šios patirtys, susidūrimas su skirtingomis kultūromis ir socialinėmis realybėmis, turėjo didelę įtaką jo asmenybės formavimuisi ir kūrybai. Linas Jegelevičius yra žinomas dėl savo atviro ir drąsaus požiūrio į visuomenės problemas, o jo kūryba neretai remiasi asmeninėmis išgyvenimais, suteikdama autentiškumo ir gylio jo pasakojimams.

Lino Jegelevičiaus romanas „Nuogas prieš jus“ originalo kalba (lietuvių) pasirodė 2006 metais. Ši knyga yra išskirtinis kūrinys lietuvių literatūroje dėl savo drąsaus ir atviro asmeninės patirties nagrinėjimo, ypač liečiant homoseksualumo temą. Romanas pasakoja apie autoriaus emigranto patirtis Jungtinėse Amerikos Valstijose, jo tapatybės paieškas ir sudėtingą asmeninę kelionę susiduriant su savo seksualine orientacija.

Romano sąsajos su LGBTQ+ temomis yra itin stiprios ir tiesioginės, nes knyga atvirai narplioja pagrindinio veikėjo bandymus paneigti savo homoseksualią prigimtį. Tai yra esminis knygos siužeto ir psichologinio gylio elementas. Autorius be pagražinimų pasakoja apie vidinę kovą, kurią išgyvena personažas, susidūręs su savo seksualine orientacija visuomenėje, kuri nėra linkusi jos priimti.

Pirmiausia, romanas gilinasi į tapatybės slėpimo ir atsiskleidimo (angl. coming out) procesą. Knygoje vaizduojami personažo bandymai prisitaikyti prie heteronormatyvinių lūkesčių, jo bandymai kurti santykius su moterimis, ieškant „normalumo“ ir visuomenės priėmimo. Tai yra skausminga ir nuolatinė kova su savimi, kuri atspindi daugelio LGBTQ+ asmenų patirtį, gyvenant „dvigubą“ gyvenimą dėl visuomenės spaudimo ir baimės būti atstumtiems. Romane detaliai atskleidžiamos emocinės ir psichologinės pasekmės, kurias sukelia autentiškumo neigimas.

Antra, knyga svarbi tuo, kad ji atvirai kalba apie homoseksualumo patirtis Lietuvoje ir užsienyje 10-ojo dešimtmečio ir 2000-ųjų pradžios kontekste. Nors veiksmas vyksta ir JAV, kur autorius susidūrė su atviresne aplinka, knyga vis tiek atspindi tuometines nuostatas ir iššūkius, susijusius su homoseksualumu. Romanas prisideda prie to meto LGBTQ+ diskurso Lietuvoje, drąsiai keldamas temas, kurios tuometinėje literatūroje buvo retai liečiamos ar tiesiog ignoruojamos. Tai buvo vienas pirmųjų lietuvių autorių bandymų taip atvirai kalbėti apie asmeninę homoseksualumo patirtį.

Galiausiai, „Nuogas prieš jus“ yra ne tik asmeninė išpažintis, bet ir plati žmogiškosios prigimties, laisvės ir autentiškumo paieškų istorija. Nors romanas yra autobiografinis, jis tampa universaliu atspindžiu apie drąsą būti savimi, nepaisant visuomenės normų ir asmeninių baimių. Knyga, savo atvirumu ir jautrumu, prisidėjo prie LGBTQ+ temų matomumo lietuvių literatūroje ir skatino diskusijas apie įvairovę bei toleranciją.

Maištinga Siela

Mano geriausių TOP 5 įsigytų knygų iš sendaikčių, internautų ir skaitytų knygų knygynų

 Sveiki,

Pastaruoju metu, atslūgus pandemijai, pastebėjau, kad pasikeitė ir mano tam tikri įpročiai. Nebevaikštau į sendaikčių parduotuves, nieko nebenusiperku skaitytų knygų knygynuose. Gal tiesiog toks metas? Dar tiksliai nežinau, kodėl. Šiuo metu sočiai užtenka ir naujų knygų, kurias nespėju suskaityti, tad kam dar?

Visgi noriu pasidalyti savo sėkmės istorija lankantis ir perkant skaitytą literatūrą. Perbėgęs per savo namų bibliotekos lentynas išsirinkau savo TOP 5 knygų glėbelį, kurias įsigijau knygų komisuose arba sena.lt tinklapyje. Šios knygos ir jų teikiamas turinys neišblėso ir per tiek laiko, o dažną naujai pasirodžiusią knygą pranokdavo šviesmečiais. Nežinau, ar jums tiks ir patiks šios knygos, nes literatūra kaip ir seksas, vieniems patinka aistringai ir vis kitaip, o kiti mėgsta lėtą ir švelnų tempą. Suprantate, apie ką aš, tad į šią rekomendacijas už gryną pinigą nežiūrėkite.

5. Ian McEwan „Šeštadienis“.

Man regis, tai ko gero geriausia šio britų autoriaus knyga. Viskas, ką po to bandžiau iš jo repertuaro skaityti, įskaitant ir Bookeriu įvertintą „Amsterdamą“, nebekėlė nei susižavėjimo, nei sentimentų. Visgi šios knygos pavadinimą išgirdau viename – nepatikėsite! – amerikiečių vaidybiniame filme apie mokytoją, kuris buvo pamišęs dėl literatūros. Kažkaip užstrigo ir ėmiau žiūrėti šios knygos, tačiau tiražas lietuviškas buvo jau kadaise išpirktas. Man pasisekė, kad šią puikią knygą radau skaitytų knygų parduotuvėje.

4. Wiesław Myśliwski „Akiratis“.

Anuomet, kai skaičiau šią knygą, maniau, kad laikau ne knygą, o literatūrinę bombą. Nežinau, kokie pegasai paskatino mane ją įsigyti, tačiau tai buvo vienas geriausių metų skaitinių. Turiu įsigijęs dar keletą šio puikaus lenko rašytojo knygų, tik niekaip neprisiverčiu perskaityti, o kad jis patiks lėtokos, tirštos ir tikroviškos lektūros skaitytojams, manau, nereikia nė diskutuoti.

3. Graham Swift „Vandenų žemė“.

Prieš kelerius metus griebiau šio autoriaus viską, kas išversta į lietuvių kalbą. Pirmasis jo trumputis romanas, įkritęs man į rankas, buvo „Motinų sekmadienis“. Grakšti ir poetiška, rimta ir graudi... tačiau tai, ką radau šioje iš kažkokio internauto nupirktoje knygoje „Vandenų žemė“, mane pribloškė. Absoliučiai mano autorius, o „Vandenų žemė“ man jo repertuare yra kol kas geriausias kūrinys!

2. Toni Morrison „Mylima“.

Manau, kad apie tokią knygą reikia tik tylėti, tačiau mane šokiravo, kad po 20 metų pertraukos visai neseniai nauju viršeliu perleido šią T. Morrison nuostabiai sukrečiančią knygą, o dar labiau nustebino, kad pasirodė ganėtinai drungni ir kritiški lietuvių atsiliepimai. Nesąmonė! Knyga, žinoma, sunki, sukrečianti, juk pasakojama apie juodaodžių vergijos laikus, tad ir romantikos nesitikėkite. Juodiji magija, vaiduokliai, sadistinės scenos gal ir gali gąsdinti, tačiau literatūros visumos prasme viskas čia suveržta ir prisukta kaip grakščioje muzikinėje dėžutėje. Retai sakau, bet tai šedevras, o šią knygą įsigijau, nes galvojau, kad pažiūrėsiu ekranizaciją. Perskaičiau knygą ir ekranizaciją pamiršau, nes žinau, kad filmas bus daug prasčiau.

1. Michael Cunningham „Dienų pavyzdžiai“.

Iš tikrųjų visas šis TOP 5 yra nesąmonė, nes neįmanoma šių penkių knygų išreitinguoti. Sunku pasakyti, kodėl „Dienų pavyzdžiai“ nr. 1, gal dėl to, kad iš šių tikriausiai skaityta paskutinioji ir ji pritrenkė. Tai trijų atskirų istorijų skirtingais žanrais ir kalibrais perteikianti W. Witmano poeto pranašišką poezijos eilutę. Tai taip literatūriška, aistringa, daugiasluoksniška ir be galo literatūriška. Iki šiol dedu prie savo mėgstamiausių knygų topo. Po jos jau teko pirkti ir W. Witmano „Žolės lapus“, nes labai paveikė.

Štai tokios kartais netikėtos „dėvėtų“ knygų dovanos nutinka užsukus į skaitytų knygų parduotuvę. Ne viskas, kas sena, yra turinio prasme nebeaktualu.

Jūsų Maištinga Siela  

Knyga: Michael Cunningham "Dienų pavyzdžiai"

Michael Cunningham. „Dienų pavyzdžiai“ – Vilnius: Alma littera, 2007. – p. 384.

Sveiki, mieli skaitytojai,

Taip! Pergalingai visada norisi sušukti pradedant rašyti recenziją apie itin gerą knygą. Periodinėje spaudoje itin trūksta gyvų, emocionalių recenzijų, visi rašo pagal vieną kurpalių ir iš tikrųjų bijo subjektyvių ir emocionalių vertinimų, kurie recenzentą leistų nors trumpam palaikyti ne itin akademišku ir rimtu. O gal iš tikrųjų apie mėgstamą literatūrą galima kalbėti tik rūškanu veidu, šiek tiek iš distancijos, kad nepasirodytum kokiu nukvakusiu ar, neduok-tu-diev, kokia knygų žiurkė, kuri varvina seilę dėl kiekvienos geresnės knygos. Taip. Tikriausiai kritikuoti recenzentus yra pati blogiausia recenzijos pradžia apie itin tikrai gerą, kuri lietuviškai pasirodė prieš trylika metų. Vertėja Aurelija Jucytė išvertė amerikiečių rašytojo Michael Cunningham (g. 1952) romaną Dienų pavyzdžiai (angl. Specimen Days). Romanas originalų kalba pasirodė 2005 metais, iškart po to, kai po garsiausio jo kūrinio Tos valandos autorius maudėsi šlovės spinduliuose, pelnęs tikriausiai garsiausią šalies literatūrinį apdovanojimą – Pulitzerio premiją.

Tiesą sakant, prieš gerus metus pagaliau perskaičiau ir knygą Tos valandos, kurią buvau visiškai atsitiktinai laimėjęs vienoje Facebook grupėje. Nuo tada prasidėjo mano susipažinimas su šiuo rašytoju, apie kurį ne ką buvau girdėjęs, nors britų režisieriaus Stephen Daldry pagal jo knygą ekranizuotą filmą Valandos žiūrėjau kokius tris kartus. Kaip ir ankstesnėje knygoje, taip ir Dienų pavyzdžiuose autorius kuria pasakojimo tripliką, todėl šioje knygoje iš esmės yra trys knygos viename, kiekvienai skirta maždaug po 120 puslapių ir, žinokite, to užtenka, nes siužetai suregzti gerai, istorijos įtaigios, rafinuotos, labai skirtingos. Bijantiems chaoso ir nesuderinamo, manau, nereikėtų bijoti, visos trys knygos dalys turi jungčių, netgi, jeigu norite, ir tuos pačius personažus, tik iš skirtingų epochų. Kompozicijos atžvilgiu knyga kiek primena David Mitchell‘o ambicingąjį romaną Debesų žemėlapis, kuriame iš gyvenimo į gyvenimą persikūnijantys mylimieji vis bando būti kartu, tokią panašią strategiją taiko ir M. Cunninghamas.

Visų pirma pradėsiu vėlgi nuo vertinimų, kad šioji knyga man pasirodė įtaigesnė ir įdomesnį už Tos valandos – matyt, kai pastarąją skaičiau, buvau smarkiai veikiamas ekranizacijos. Nors autorius vėl naudoja panašų metodą – išmone sukurtus veikėjus „kryžmina“ su realiai egzistavusiomis istorinėmis asmenybėmis. Jeigu anoje knygoje dėmesio centre buvo rašytoja Virginia Wolf, tai čia mes turime poetą Waltą Whitmaną (1819-1892) – vieną garsiausių ir moderniausių amerikiečių poetų, dar laikomu ateities pranašu. Tikriausiai akylesnis skaitytojas pastebės ir ryškias LGBT sąsajas. Pats Michael Cunningham yra atviras gėjus rašytojas, Virginia Wolf buvo biseksuali, o Walt Whitman taip pat visą gyvenimą mylėjo vaikinus. Bet anaiptol LGBT tema knygose nenagrinėjama, tačiau žinant šį faktą, skaitant jaučiamos tam tikros LGBT rašytojų paralelės, aliuzijos į autobiografijas ir jaučiama tai, kad šiam rašytojui svarbu išreikšti pagarbą savo, – kaip čia pasakyti? – orientacijos, o kartu dvasiniu lygmeniu jaučiamu simpatijų homoseksualiems rašytojams, kurie savo laikmečiu turėjo apsimetinėti ir slėpti prigimtį.

Nepaisant to, visa tai M. Cunninghamo kūrybą daro tik dar įdomesnę! Priešingai nei Tos valandos, Dienų pavyzdžiai turi aiškią struktūrą. Trys skirtingos istorijos – Mechanizmo gelmėse, Vaikų Kryžiaus žygis, Beveik grožis – yra atsiejamos skirtingų epochų. Būtent laikmetis yra toji skiriamoji šių istorijų dalis, nes kiekvieną istoriją skiria maždaug 150 metų ir yra parašyta skirtingais literatūros žanrais, tačiau jų veiksmas vyksta Niujorke – praeities, dabarties ir ateities.

Pirmoji istorija pavadinta Mechanizmo gelmėse mus nukelia į XIX amžiaus vidurį, kada Niujorke sparčiai vystosi pramonės revoliucija. Šeimos sunkiai verčiasi, kad galėtų išgyventi. Daugelis šeimos vyrų dirba fabrikuose labai sunkų ir alinantį darbą, kuris ne tik kenkia sveikatai, bet gali ir pražudyti palindus po mašinomis... Čia mes turime tam tikrą meilės trikampį, kada trylikametis smulko sudėjimo Lukas fabrike užima vyresniojo brolio Saimono darbo vietą. Berniukas dirba metalo korpusų fabrike prie tos pačios mašinos, kuri įtraukė jo brolį. Po sunkių alinančių darbų spoksant į mašiną, kuri nužudė jo brolį, jis susitinka su Katerina, senmerge tampančia brolio sužadėtine. Jis slapta myli Kateriną, tačiau jai yra per jaunas, o namuose jo laukia neįgalus tylenis tėvas, vaikų netekusi ir iš proto besikraustanti motina. Lukas yra jų paskutinė viltis, tačiau berniukui trūksta meilės, kaip vėliau sužinome, jis yra apsigimęs, turi tam tikrų išvaizdos (tikriausiai ir protinių) ydų, kurie jį bjauroja. Jis panašus į gnomą.

Šis pasakojamas, anot daugelio internete paliktų komentarų, laikomas stipriausia knygos dalimi, tad nesunku suprasti kodėl. Pirmoji istorija papasakota Č. Dikenso maniera – elegiškas, realistiškas ir slegiantis pasakojimas apie baisius ir žmogų luošinantį pramonės laikus. Nepaisant realumo įspūdžio, daug šioje istorijoje įneša dėl apsigimimo iracionali berniuko Luko mąstymo forma, kuri sutinka su pasakotojo balsu. Lukas brangina W. Whitmano knygą Žolės lapai, gali ją cituoti ištisai vien savo kalbos sraute, tačiau pats nelabai supranta, ką iš tikrųjų šie žodžiai reiškia. Galiausiai neretai būna, kad cituojamos eilės tiesiog genialiai „įkrenta“ į jo natūralų kalbos srautą ir liudija skaudžią tiesą, pavyzdžiui, jis mylimą Katerina pavadina prostitute, kai ši nori parduoti Luko padovanotą dubenėlį ir grąžinti pinigus. Atpažįstamas varguolių gyvenimas, neįmanoma meilė, sunkios darbo valandos, dusinantys mechaniniai prietaisai, su kuriais žmogaus darbo jėga nebegali konkuruoti, epochos mąstymas ir ligos, nesaugumas... Būtent sukurtas didmiesčio kontekstas lemia Mechanizmo gelmėse slogią ir įtaigią atmosferą, nuo kurios nesinori atsiplėšti, atrodo, autoriui pavyko sukurti ir teksto ritmą, primenantį variklio mechanizmą, todėl šis pasakojimas itin meniškai išreikštas ir paveikus.

Michael Cunningham

Antroji knygos dalis vadinasi Vaikų Kryžiaus žygis nukelia mus į Niujorką, praėjus keleriems metams po Rugsėjo 11-osios įvykių. Dėmesio centre – pareigūnė Ketė, kuri, kaip suprantame, yra Katerinos atitikmuo iš ankstesniojo pasakojimo. Ketė priiminėja skambučius ir atrenka, kuriuos reikėtų pareigūnams ištirti. Galiausiai jai paskambina dabarties Luko atitikmuo iš ankstesnės istorijos ir jis vėlgi kalba W. Whitmano eilėmis, pasako, kad bus susprogdinti žmonės. Iš esmės šioji istorija papasakota jau pusiau kaip detektyvas, kuriame tyrinėjami paslaptingų teroristinių beglobių kamikadzių vaikų grupuotė. Labai įtaigiai išreikštas juodaodės Ketės dvasinis pasaulis – tuštoki santykiai su plevėsa baltuoju Saimonu, kuris lytiškai susijaudina, nes ji yra pareigūnė, nevalyvas butas, dvasinė tuštuma, kaltės jausmas. Čia turime ir šiuolaikinį Niujorką, Centrinį parką, pastatus, kurie jungia su miesto praeitimi ir čionai jau mirusiais žmonėmis. Nieko neprikibsi, parašyta išties išmoningai ir, jeigu įtemptai skaitėte pirmąją knygos dalį, čia taip pat rasite aliuzijų ir panašių istorijos jungiamųjų detalių, pavyzdžiui, teroristiniai sprogimai siejasi su Katerinos fabriko gaisru, vėlei atsiradęs dubenėlis, kurį Ketė padovanoja iš sendaikčių krautuvėlės meilužiui Saimonui...

Viena gražiausių knygoje scenų, manding, buvo, kai Ketė pabėga su svetimu vaiku bėga iš Niujorko, kad mirtų arba susikurtų naują gyvenimą: „Bet kol kas, galvoji ji, mes dar galime laikytis išvien. Lemtingą akimirką juk galima atidėlioti: valandų valandas, mėnesių mėnesius, galbūt ir metų metus. Galbūt ji ir toliau norės būti jo motina, nors ir paaiškėtų, kad toks sprendimas lemtingas. Be to, dar gali būti ir taip, kad jis netykos progos smogti duonriekiu peiliu ar nužudyti ją pagalve, miegančią; galbūt jam šaus į galvą žudyti ją lėtai, po truputį, kaip nuo neatmenamų laikų visuomet elgiasi vaikai. Tam tikra prasme jis jau ją pražudė, argi ne taip? Juk tai jis užbaigė ankstesnįjį jos gyvenimą ir įstūmė į šitą, naująjį, į šitą beprotišką atgimimą, tai jo dėka jie dabar dundėdami lekia traukiniu į pasaulio platybių painiavą, kur niekad nesibaigia nuolat atsikartojantis griūties ir atkūrimo procesas, kur gausu kietų lyg akmuo mažyčių pažadų, kur knibžda savininkai ir darbininkai, kur nė vienas prieglobstis nėra amžinas – ir niekas netrunka amžinai. Ir mirti yra visai ne tai, ką daugelis vaizduoja, ne tai ir kur kas geriau (p. 247).“

Trečioji knygos dalis pavadinta Beveik grožis pasakoja apie įvykius po maždaug 150 metų, kada Niujorke gyvenimas visiškai pasikeitęs ir primena šiek tiek Luco Bessono filmą Penktasis elementas. Mieste slampinėja reptilijos, vadinamos nadiečiais, kurie atlieka juodžiausius darbus, mat juos ištrėmė jų planetos karalius už maištą. Taip pat esti ir kiborgai, tai žmogus sukryžmintas su mechanika – štai toks yra pagrindinis šios dalies veikėjas Simonas, kuris vėlgi atitiktų buvusių Saimonų prototipus. Jam suintaliuoti W. Whitmano eilių fragmentai, galiausiai jis įsimyli ateivę Kateryną, kuri yra buvusių knygos kalių pareigūnės Ketės ir fabriko darbuotojos Katerinos atitikmuo. Mokslinės fantastikos stiliumi parašyta pabėgimo ir neįmanomos meilės tarp skirtingų rasių ir prigimčių kai kada man priminė net S. Spielbergo filmą Dirbtinis intelektas, kada žmogiškumo nestokojantis kiborgas galiausiai tampa kur kas žmogiškesniu už pačius žmones ir pats nesupranta, kas jo mechaninėje (sieloje?) vyksta. Vėlgi veikėjų sprendimai, tam tikri veiksmai smarkiai „ataidi“ iš ankstesniųjų knygos dalių ir susidaro toks įspūdis, kad rašytojui pavyko sukurti laikmečiams nepavaldžią amžinai mylinčių sielų ilgesio šokį, pranokstantį bet kokias formas ir ribas. Galbūt ir tas dubenėlis, keliaujantis kosmosu į nežinomą planetą, per šimtmečius sugėręs „prasilenkiančių“ įsimylėjėlių istorijų, yra tvarus liudijimas apie žmogaus nemirtingumą.

Nepaprasta Dienų pavyzdžių knyga, kuri tikrai įeis į geriausių šiais metais skaitytų knygų penketuką. Tai knyga parašyta ir sukurta man itin patinkančiu stiliumi – netrūksta nei išmonės, nei literatūrinio meistriškumo, rašytojas geba kalbėti apie vieną realybės plokštumą, o iš tikrųjų kalba apie amžinybę ir meilės badą. Jeigu reiktų kokio nors literatūrinio Michael Cunningham atitikmens, manau, jį priskirčiau prie neseniai atrasto Graham Swift kūrybos, truputį ir David Mitchell, (nors ne visa jo kūryba man patinka). Bet kokiu atveju, tai unikaliai jautrus ir paveikus rašytojas, kuris turi literatūrinių ambicijų, idėjų, kuriuos geba įgyvendinti su nestokojančiu emociniu intelektualumu; šiuo atveju – byloti paties W. Whitmano pranašiškomis eilėmis apie kolektyvinę žmonių sąmonę kaip apie amžinybės garantą kaskart – kaip tiems žolės lapeliams – atgimti iš naujo vien tam, kad bandytum nugyventi geresnį gyvenimą ir galbūt atpirkti ankstesniųjų gyvenimų nesėkmes. Labai keista, kad lietuviškai turime vos dvi M. Cunninghamo knygas. Manau, su aistra ir nuolankumu savo idėjai parašytas toks kūrinys Dienų pavyzdžiai, neturėtų būti praleistas literatūros gurmanų. Tai išties labai labai gerai parašyta knyga, kurios visuminis vaizdinys kelia nepaprastą susižavėjimą, kad dar šitaip literatūra gali kelti nostalgišką tikėjimą geresniu pasauliu ir gyvenimu.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Michael Cunningham "Tos valandos"

Michael Cunningham. „Tos valandos“ – Vilnius: Sofoklis, 2015. – 224 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Prieš kelerius metus teko dalyvauti atsitiktiniame facebooke rengtame konkurse, kuriame laimėjau amerikiečių rašytojo Michael Cunningham (g. 1952) knygą Tos valandos (angl. The Hours). Tiesą sakant, nelabai tikėjausi laimėti šios knygos, o laimėjęs tiesiog pasidėjau į lentyną, kur nekėliau keletą metų. Kodėl manęs nesudomino Pulitzerio premija įvertinta knyga? Iš esmės man gana sudėtinga adekvačiai mėgautis knyga, kai esu matęs tos knygos ekranizaciją. O ką jau kalbėti apie išties kokybišką Stephen Daldry ekranizaciją su Maryl Streep, Nicole Kidman ir Julianne Moore, kurių filmas išties matytas ne kartą ir kaskart padaro labai gerą įspūdį.

Štai praėjo keleri metai nuo to karto, kai knygą pasidėjau į lentyną. Neseniai pastebėjau didelę trauką senesniajai, bet dar neišmirusiai rimtų britų ir amerikiečių rašytojų kartai, kurių literatūrinė kalbėjimo būdas ir filosofija smelkia pasakojimą realizmu, kuris perauga be mistinių triukų į metafizinę erdvę ir suteikia progos patirti tiek pasakojimu, tiek knygos veikėjais visuminį tvarios ir amžinos literatūros vaizdinį šiuolaikiškai. Paskutiniu metu toks mano atrastas rašytojas buvo britas Graham Swift, nuo kurio atsispyręs nesuklydau sugrįžęs prie M. Cunninghamo knygos ir pats kaip skaitytojas „atsišviežinęs“, atitolęs nuo ekranizacijos ir pasiryžęs patirti absoliutų skaitymo malonumą.

Visgi beskaitant tam tikras filmo poveikis buvo mano fantazijai. Visgi ponią Braun įsivaizdavau kaip J. Moore, o ponią Delovėj kaip Meryl Streep ir nieko čia pernelyg daug nenukentėjau, tik viduje kirbėjo toji nuojauta, kad jeigu knyga būtų į rankas papuolusi anksčiau nei filmas, literatūrinis įspūdis būtų nepalyginamai stipresnis. Bet gana apie tą filmą...

Tos valandos sukurta iš trinarės pasakojimo struktūros, kurioms skirtos trys skirtingo laikmečio moterys: ponia Delovėj, gyvenanti dešimto dešimtmečio Amerikos didmiestyje, ponia Braun, gyvenanti pokarinėje Amerikoje ir bandanti įkūnyti tobulos žmonos įvaizdį bei pati Virginia Woolf, išgyvenanti savo didžiąją krizę, kuri, kaip žinote, baigiasi savižudybe. Antrasis knygos leidimo viršelis kaip tik ir vaizduoja Virginios Woolf portretą, užlieta vandeniu, – simboliška, nes garsi rašytoja nusižudė upėje, prisikrovusi kišenes akmenų. Tas, kas skaitė V. Woolf knygas, supras, kad autorius rašydamas apie ją ir paralelias moteris, naudoja tą patį psichologinio matmens grožinės literatūros rašymo būdą, kada iš vidinės veikėjos perspektyvos veržiasi kelių požiūrių srautai, kurie subtiliai kontrastuoja su realybe. Pavyzdžiui, tai, ką išgyvena trys moterys viduje, nebūtinai sutaps tų būsenų raiška realybės plotmėje, o tai puikus būdas atskleisti vidines moterų priešpriešas, vienatvę ir savivertės stokos būsenas. Tai giliamintis tekstas, kurioje subtilios detalės tampa per laiką ir erdvę nusidriekusiais visrakčiais, atveriančiais valandas, kurios sujungia panašūs veikėjų patyrimai.

Nors istorija trinarė, jos kompozicija sudėliota taip, kad turėtų bendrą idėjinį jungiantį kontekstą. Visos moterys gyvena tik vieną dieną, veikia pagal tam tikrus literatūrinius šablonus, kaip pavyzdžiui, ponia Braun mąsto apie Virginijos savižudybę, o ponia Delovėj apie pačią Delovėj iš seniai pačios Virginios Woolf parašytos knygos. Perėjimai iš skyrių dažnai būna paženklinti daiktiniais simboliais, pavyzdžiui, laikrodis, kuris fiksuoja kiekvienos moters kritinį tašką dienoje: ponia Braun pabėga į viešbutį; Woolf bando pabėgti traukiniu į Londoną; ponia Delovėj nuo savęs pačios, užkamšydama pobūvio organizavimu, tačiau visoms viltingoms dienos valandoms lemta žlugti. Subtiliausia, kad autoriui pavyko pritraukti mūsų pačių dienas prie tų lemtingų valandų, kada judėdami dienos ritmu kartais prieiname tokią valandą, kada atrodo, jog viską tuoj spjausi, prakeiksi ir pasuksi kita linkme – pabėgsi ir kur nors pradėsi viską iš naujo. Nesakykite, kiekvienam būna tokių valandų ir tos valandos ne pačios saldžiausios.

Rašytojas Michael Cunningham

„Mes renkamės pobūvius, paliekam šeimas ir gyvenam vieniši Kanadoje, kamuojamės rašydami knygas, kurios, nepaisant mūsų talento ir begalinių pastangų, nepaisant pačių didžiausių vilčių, nepakeičia pasaulio. Gyvenam savo gyvenimus, kažką darom, paskui miegam – visa tai taip paprasta ir kasdieniška. Kai kurie iššoka pro langą, nusiskandina ar prisiryja tablečių, kur kas daugiau miršta atsitiktinai, o daugelį mūsų – didžiąją daugumą – sugraužia kokia nors liga arba, jeigu pasiseka, pats laikas. Yra tik viena paguoda: viena kita valanda, kai mūsų gyvenimas, nepaisant visų negandų, netikėtai pražysta ir dovanoja mums viską, ko mes kada troškome, nors visi, išskyrus vaikus (ir gal netgi jie), žino, kad po šių valandų neišvengiamai ateis kitos, kur kas tamsesnės ir daug sunkesnės. Ir vis dėlto mes džiaugiamės miestu, rytu, mes viliamės, labiau už viską, turėti daugiau to paties. Vienas Dievas žino, kodėl mes taip mylime tai (p. 216-217).“

Tos valandos laikoma LGBT temos knyga. Kadangi pati Virginia Woolf buvo biseksuali, o rašytojas Michael Cunningham – gėjus, nesunku suvokti, kad kiekvienas veikėjas turi tam tikrą šio seksualumo pobūdžio. Pats rašytojas nemėgsta būti laikomas seksualinių mažumų rašytoju ir tenka sutikti, kad knygoje vyraujanti tema toli gražu nėra seksualinė tapatumo problema, tačiau veikėjams ji ypač svarbi. Labiausiai LGBT atsiskleidžia ponios Delovėj pasakojimo struktūroje – veikėja gyvena 18 metų su moterimi, jos aplinkoje pilna homoseksualų, minima ir devinto bei dešimto dešimtmečio visuotinė AIDS tragedija. Ypatingas žvilgsnis turėtų būti ir poniai Braun, kuri jaučia trauką moterims, tačiau jos troškimai tampa jai pačiai kančia, ji negali pakęsti savo vyro ir gyvena traumuojančioje saviapgaulėje, kuri veda ją iš proto. Galimas daiktas, kad Virginia Woolf taip pat turėjo panašią traumuojančią seksualinės tapatybės patirtį, nors jos inteligentiškoje aplinkoje netrūko žinančių apie jos simpatijas moterims... Autorius savitu žvilgsniu per XX amžiaus perspektyvą leidžia permąstyti seksualinio atsiskleidimo svarbą kaip dvasinės sveikatos ir harmonijos būseną, reikalingą kiekvienam individui.

Mąslų ir skanų skaitymo malonumą gomuryje paliekanti nedidukė knyga, kuri man priminė K. Ishiguro Dienos likučius. Tos valandos, kuriose žmogus staiga suvokia, kad nuo vieno jo lemtingo sprendimo gali pasikeisti visas gyvenimas, tačiau taip ir neaišku, kas stovi už mūsų ir suteikia tą apgaulę, kad galime nuspręsti – mirti arba gyventi, pabėgti ar likti aukos pozicijoje. Subtili knyga, aukštos prabos ir emocinio intelekto užtaiso kūrinys, kurį skaitai savo malonumui, žinodamas kiekvieną veikėjų vingį ir, netgi žinodamas, kuo viskas pasibaigs, vis tiek mėgaujiesi teksto giliaminte vaga.

Jūsų Maištinga Siela