6 dalis. LGBTQ knygos lietuviškai: Patricia Duncker, Ocean Vuong, Michael Cunningham, Madeline Miller, Linas Jegelevičius

Patricia Duncker (g. 1951 m.) yra britų romanistė ir akademikė, gimusi Jamaikoje, tačiau didžiąją dalį savo gyvenimo praleidusi Anglijoje. Jos išsilavinimas apima anglų literatūros studijas Kembridžo ir Oksfordo universitetuose, o vėliau ji dėstė literatūrą ir kūrybinį rašymą įvairiuose universitetuose, įskaitant Mančesterio universitetą, kuriame yra šiuolaikinės literatūros profesorė emeritė. Duncker kūryba pasižymi intelektualumu, žaidimu su literatūrinėmis konvencijomis ir giliu žvilgsniu į tapatybės, sekso, proto ir kalbos temas. Ji dažnai naudoja intertekstualumą, dialogą su filosofais ir kitais rašytojais, kurdama sudėtingus ir provokuojančius pasakojimus.

Romanas „Haliucinuojantis Foucault“ (angl. „Hallucinating Foucault“, 1996 m.) yra vienas garsiausių Patricios Duncker kūrinių, pelnęs Dillons First Fiction Award ir McKitterick Prize apdovanojimus. Tai iš esmės postmodernus „literatūrinis trileris“, pasakojantis apie neįvardytą Kembridžo universiteto doktorantą, kuris tampa maniakiškai apsėstas savo tyrimo objekto – ekscentriško ir galimai bepročio prancūzų rašytojo Pauliaus Michelio. Laiškų, dienoraščių ištraukų ir stebėjimų pavidalu knyga seka pasakotojo kelionę į Prancūziją, kur jis bando išgelbėti Michelį iš psichiatrijos ligoninės, vis labiau įsitraukdamas į keistą ir intymų santykį su savo herojumi, kurio gyvenimas ir kūryba persipina su filosofo Michelio Foucault idėjomis.

„Haliucinuojantis Foucault“ romane LGBTQ temos yra esminės ir nuolat besikartojančios, formuojančios tiek siužetą, tiek pagrindinių veikėjų tapatybes. Visų pirma, paties Pauliaus Michelio homoseksualumas yra centrinė jo asmenybės ir kūrybos ašis. Pasakotojas, tyrinėdamas Michelio darbus, suvokia, kad šio rašytojo požiūris į šeimą, visuomenę, heteroseksualią meilę ir politiką visada buvo „autsaiderio“, gėjaus, pozicija. Tai atsispindi ir paties Michelio santykyje su filosofu Micheliu Foucault, kuris, nors ir nebuvo tiesiogiai susijęs su Michelio gyvenimu, jam tapo savotiška mūza ir mylimuoju skaitytoju, sukuriant įsivaizduojamą, intensyvų intelektualinį ir emocinį ryšį, peržengiantį tradicines meilės sampratas.

Antra, romanas gilinasi į seksualinio tapatumo fluidiškumą ir pažeidžiamumą. Pasakotojas, nors save ir laiko heteroseksualu, patiria stiprų fizinį ir emocinį potraukį Pauliui Micheliui, netgi įsitraukdamas į sudėtingą „meilės trikampį“ su juo ir savo mergina. Šis netikėtas potraukis gėjui Micheliui verčia pasakotoją pervertinti savo paties seksualinę orientaciją ir tapatybę, atskleisdamas, kaip lengvai ir nenuspėjamai gali kisti žmogiškasis geismas. Duncker knyga drąsiai griauna griežtus seksualumo apibrėžimus ir tyrinėja geismo, obsesijos bei intelektualinės aistros ribas, kurios dažnai peržengia socialiai priimtinas normas.

Trečia, romanas, per Foucault filosofiją ir Michelio gyvenimą, nagrinėja proto ir beprotybės, socialinės kontrolės ir laisvės temas, kurios istoriškai buvo glaudžiai susijusios su LGBTQ asmenų patirtimi. Michelio uždarymas psichiatrijos ligoninėje, galimai susijęs su jo nekonvenciniu gyvenimo būdu ir seksualumu, atspindi visuomenės bandymus kontroliuoti ir marginalizuoti tuos, kurie neatitinka normatyvinių lūkesčių. Tokiu būdu Duncker subtiliai kelia klausimus apie tai, kaip valdžios struktūros ir visuomenės normos paveikia individo tapatybę ir laisvę, ypač tuos, kurie gyvena už „normalumo“ ribų.

Oceanas Vuongas (g. 1988 m.) yra išskirtinis šiuolaikinis amerikiečių poetas, eseistas ir romanistas, gimęs Hošimino mieste, Vietname. Būdamas vos dvejų metų, kartu su šeima, kaip karo pabėgėliai, jie išvyko iš Vietnamo ir, praleidę laiką pabėgėlių stovykloje Filipinuose, galiausiai gavo prieglobstį Jungtinėse Amerikos Valstijose. Vuongo kūrybai milžinišką įtaką padarė jo paties išgyvenimai: imigrantas, pirmasis savo šeimoje, išmokęs skaityti ir rašyti, ir atvirai save identifikuojantis kaip gėjų. Jo kūryboje, apdovanotoje daugybe prestižinių apdovanojimų, subtiliai persipina sudėtingos temos, tokios kaip atmintis, trauma, kalba, tapatybė, rasė ir seksualumas.

„Žemėje žavūs mes tik akimirką“ (angl. „On Earth We're Briefly Gorgeous“, 2019 m.) yra debiutinis ir plačiai pripažintas Oceano Vuongo romanas, parašytas laiško forma. Knyga yra jauno vietnamiečių kilmės amerikiečio, pravarde Mažas Šuo (Little Dog), intymus laiškas jo rašyti nemokančiai motinai. Šiuo laišku Mažas Šuo pasakoja apie savo šeimos istoriją, prasidėjusią dar prieš jam gimstant – su Vietnamo karo traumuojančiomis patirtimis, priklausomybėmis, smurtu ir meilės ieškojimu imigrantų bendruomenėje Konektikute. Tai gilus, poetiškas ir skausmingai nuoširdus pasakojimas, atskleidžiantis sudėtingus šeimos ryšius ir bandymą įprasminti savo išgyvenimus.

Romane „Žemėje žavūs mes tik akimirką“ LGBTQ temos yra neatsiejama pasakojimo dalis ir giliai persipina su kitomis svarbiomis temomis. Pagrindinis veikėjas Mažas Šuo nuo pat mažens suvokia esąs gėjus, ir knyga atvirai bei jautriai nagrinėja jo brendimo, tapatybės paieškų ir susitaikymo su savo seksualine orientacija procesą. Mažo Šuns patirtys atskleidžia, su kokia diskriminacija ir nesupratimu gali susidurti LGBTQ asmenys, ypač tie, kurie gyvena kultūrinės ir socialinės normos spaudime. Romane detaliai aprašomi Mažo Šuns pirmieji romantiški santykiai su Trevoru – baltu jaunuoliu, kurį jis sutinka dirbdamas tabako laukuose. Šie santykiai yra pilni aistros, skausmo ir pažeidžiamumo, atspindintys ne tik homoseksualios meilės niuansus, bet ir klasių, rasių bei priklausomybių problemas. Vuongas nebijo atvirai kalbėti apie intymumą, seksualumą ir kūniškumą, pabrėždamas jų svarbą žmogaus patirčiai. Knyga taip pat kritiškai tyrinėja tradicines vyriškumo sampratas ir stereotipus, ypač Amerikos visuomenėje, rodydama, kaip griežtos lyties ir vyriškumo normos gali slopinti tikruosius jausmus ir troškimus. Galiausiai, LGBTQ patirtys romane glaudžiai susijusios su trauma – tiek asmenine, tiek kolektyvine, patirta dėl karo, skurdo, priklausomybių ir visuomenės atstūmimo, o Mažo Šuns atvirumas savo seksualumui tampa pažeidžiamumo, bet kartu ir stiprybės bei autentiškumo išraiška.

Michaelas Cunninghamas (g. 1952 m.), Pulitzerio premijos laureatas, yra vienas žymiausių šiuolaikinių amerikiečių rašytojų, kurio kūryba dažnai narsto sudėtingas žmogiškąsias patirtis: meilę, praradimą, tapatybę ir psichinę sveikatą. Nors jo romanuose nuolat iškyla homoseksualumo temos, pats autorius atsisako būti įvardijamas išskirtinai kaip „gėjų rašytojas“, pabrėždamas, kad jo darbai aprėpia universalias patirtis. Vis dėlto, Cunninghamas atvirai save identifikuoja kaip gėjų rašytoją, taip pat kaip baltą vyrą, viduriniosios klasės atstovą ir amerikietį, o tai natūraliai atsispindi jo kūryboje.

Vienas ryškiausių Cunninghamo kūrinių yra 1998 metais išleistas romanas „Tos valandos“ (angl. „The Hours“), už kurį jam buvo skirta prestižinė Pulitzerio premija. Pagal šią knygą 2002 metais pastatytas filmas „Valandos“, pelnęs „Oskaro“ apdovanojimą. Romano siužetas meistriškai supina trijų skirtingų moterų – rašytojos Virginijos Woolf 1923 metais, namų šeimininkės Lauros Brown 1949 metais ir šiuolaikinio Niujorko gyventojos Clarissos Vaughan – gyvenimus. Jas visas sieja sudėtingi santykiai su Virginijos Woolf romanu „Ponia Delovėj“, ir kiekviena iš jų kovoja su savo vidiniais demonais, ieškodama prasmės ir laimės per vieną lemtingą dieną.

„Tos valandos“ stipriai siejasi su LGBTQ temomis per Clarissos Vaughan ir jos artimiausių žmonių patirtis. Clarissa yra lesbietė, o jos geras draugas, poetas Richardas, su kuriuo ji palaiko gilų ir kompleksišką ryšį, serga AIDS. Romano kontekste Richardo liga ir artėjanti mirtis tampa ne tik individualios kančios, bet ir platesnio AIDS epidemijos poveikio gėjų bendruomenei simboliu. Nors Virginijos Woolf ir Lauros Brown homoseksualūs santykiai tiesiogiai neakcentuojami, knyga subtiliai tyrinėja jų vidinius konfliktus, nekonvencinius jausmus ir visuomenės normų varžančią įtaką, kuri gali būti interpretuojama platesniame LGBTQ patirčių kontekste.

Michaelo Cunninghamo romanas „Tos valandos“ yra jautrus ir įžvalgus pasakojimas, kuris per trijų skirtingų moterų gyvenimus nagrinėja universalias žmogiškąsias temas – meilę, praradimą, tapatybę ir savęs paieškas. Jame subtiliai, tačiau ryškiai įpinta LGBTQ tematika, atspindinti autoriaus asmeninę perspektyvą ir šios bendruomenės patirtis. Knyga kviečia diskutuoti apie tai, kaip kiekvienas individas atranda savo vietą pasaulyje, ypač tie, kurie jaučiasi esantys „kitokie“ ar neatitinkantys visuomenės lūkesčių, ir tokiu būdu įtraukia LGBTQ patirtis į platų ir visuotinį žmogiškosios būties naratyvą.

Madeline Miller (gimusi 1978 metais Bostonas, Masačusetsas, JAV) yra apdovanojimų pelniusi amerikiečių rašytoja, geriausiai žinoma dėl savo romanų, kuriuose naujai interpretuojami senovės graikų mitai ir epai. Baigusi Brauno universitetą (Brown University) su klasikos magistro laipsniu, ji daugiau nei dešimtmetį mokė lotynų ir graikų kalbų bei klasikos vidurinėje mokykloje. Šios žinios ir aistra antikos kultūrai leidžia jai kurti gilius, psichologiškai turtingus personažus ir pasakojimus, kurie įtraukia šiuolaikinius skaitytojus. Jos kūryba pasižymi poetine kalba, gilumu ir gebėjimu atskleisti universalias žmogiškąsias temas per mitologinių istorijų prizmę.

Madeline Miller romanas „Achilo giesmė“ (orig. „The Song of Achilles“) pirmą kartą originalo kalba pasirodė 2011 metais. Šis romanas, paremtas Homero „Iliada“, perrašo Trojos karo įvykius ir pasakoja apie legendinio graikų herojaus Achilo gyvenimą iš jo mylimojo, Patroklo, perspektyvos. Knyga aprašo Patroklo tremtį, jo ir Achilo draugystės pradžią, kuri pamažu perauga į gilią, intymią meilę, ir jų bendrą likimą, persmelktą pranašysčių, karo žiaurumo ir tragedijos. Romanas pelnė „Orange Prize for Fiction“ (dabar „Women's Prize for Fiction“) apdovanojimą 2012 metais ir tapo pasauliniu bestseleriu.

Romano sąsajos su LGBTQ+ temomis yra itin stiprios ir esminės pasakojimui, nes knygos centre yra homoseksualių vyrų meilės istorija.

Pirmiausia, „Achilo giesmė“ yra romantiška homoseksualių vyrų meilės istorija, kurią pasakoja pats Patroklas. Nors Homero „Iliadoje“ Achilo ir Patroklo santykių prigimtis yra interpretuojama įvairiai (kaip artima draugystė ar romantiška meilė), Madeline Miller aiškiai ir nedviprasmiškai vaizduoja juos kaip įsimylėjusius partnerius. Knyga detaliai aprašo jų santykių raidą nuo vaikystės draugystės iki giliausios meilės ir intymumo, pabrėždama abipusį atsidavimą, švelnumą ir aistrą. Miller geba perteikti jų ryšio gilumą ir reikšmę, padarydama jį romano emociniu ir siužetiniu varikliu.

Antra, romanas nagrinėja homoseksualumo priėmimą ir atmetimą senovės Graikijos kontekste. Nors senovės Graikijoje homoseksualūs santykiai (ypač pederastija, t.y. santykiai tarp vyresnio vyro ir paauglio) nebuvo visiškai tabu ir turėjo tam tikrą socialinę vietą, Miller parodo ir jų sudėtingumą bei galimą visuomenės nepriėmimą, ypač kai kalbama apie lygiateisius santykius tarp dviejų suaugusių vyrų, tokių kaip Achilas ir Patroklas. Achilo motina, deivė Tetidė, nuolat niekina Patroklą ir stengiasi juos išskirti, kas atspindi ne tik motinos pavydą, bet ir tam tikrą priešiškumą, nukreiptą prieš jos sūnaus pasirinktą meilę. Tai rodo, kad net ir „atviresnėse“ kultūrose homoseksualūs santykiai galėjo susidurti su pasipriešinimu ar bandymu juos kontroliuoti.

Galiausiai, knyga normalizuoja ir humanizuoja homoseksualius santykius. Per istorinį ir mitologinį pasakojimą, Miller suteikia galimybę plačiai auditorijai pamatyti ir pajusti homoseksualios meilės grožį, tragizmą ir gilumą. Ji neprimeta šiuolaikinių etikečių, bet leidžia skaitytojams patiems išgyventi šių dviejų vyrų ryšį, suprasti jų emocijas ir iššūkius. „Achilo giesmė“ tapo vienu sėkmingiausių LGBTQ+ tematikos romanų, sujungiančiu klasikinę literatūrą su šiuolaikiniu jautrumu ir padedančiu plėsti homoseksualių istorijų matomumą populiariojoje kultūroje.

Linas Jegelevičius (gimęs 1971 m.) yra Lietuvos žurnalistas, redaktorius ir rašytojas. Jo biografija apima ne tik aktyvų darbą žiniasklaidoje, bet ir įdomias bei įvairias gyvenimo patirtis, įskaitant ilgametį gyvenimą Jungtinėse Amerikos Valstijose, ypač Majamyje ir Niujorke, kur jis dirbo įvairius darbus, tarp jų – kruiziniuose laivuose ir naktiniuose klubuose. Šios patirtys, susidūrimas su skirtingomis kultūromis ir socialinėmis realybėmis, turėjo didelę įtaką jo asmenybės formavimuisi ir kūrybai. Linas Jegelevičius yra žinomas dėl savo atviro ir drąsaus požiūrio į visuomenės problemas, o jo kūryba neretai remiasi asmeninėmis išgyvenimais, suteikdama autentiškumo ir gylio jo pasakojimams.

Lino Jegelevičiaus romanas „Nuogas prieš jus“ originalo kalba (lietuvių) pasirodė 2006 metais. Ši knyga yra išskirtinis kūrinys lietuvių literatūroje dėl savo drąsaus ir atviro asmeninės patirties nagrinėjimo, ypač liečiant homoseksualumo temą. Romanas pasakoja apie autoriaus emigranto patirtis Jungtinėse Amerikos Valstijose, jo tapatybės paieškas ir sudėtingą asmeninę kelionę susiduriant su savo seksualine orientacija.

Romano sąsajos su LGBTQ+ temomis yra itin stiprios ir tiesioginės, nes knyga atvirai narplioja pagrindinio veikėjo bandymus paneigti savo homoseksualią prigimtį. Tai yra esminis knygos siužeto ir psichologinio gylio elementas. Autorius be pagražinimų pasakoja apie vidinę kovą, kurią išgyvena personažas, susidūręs su savo seksualine orientacija visuomenėje, kuri nėra linkusi jos priimti.

Pirmiausia, romanas gilinasi į tapatybės slėpimo ir atsiskleidimo (angl. coming out) procesą. Knygoje vaizduojami personažo bandymai prisitaikyti prie heteronormatyvinių lūkesčių, jo bandymai kurti santykius su moterimis, ieškant „normalumo“ ir visuomenės priėmimo. Tai yra skausminga ir nuolatinė kova su savimi, kuri atspindi daugelio LGBTQ+ asmenų patirtį, gyvenant „dvigubą“ gyvenimą dėl visuomenės spaudimo ir baimės būti atstumtiems. Romane detaliai atskleidžiamos emocinės ir psichologinės pasekmės, kurias sukelia autentiškumo neigimas.

Antra, knyga svarbi tuo, kad ji atvirai kalba apie homoseksualumo patirtis Lietuvoje ir užsienyje 10-ojo dešimtmečio ir 2000-ųjų pradžios kontekste. Nors veiksmas vyksta ir JAV, kur autorius susidūrė su atviresne aplinka, knyga vis tiek atspindi tuometines nuostatas ir iššūkius, susijusius su homoseksualumu. Romanas prisideda prie to meto LGBTQ+ diskurso Lietuvoje, drąsiai keldamas temas, kurios tuometinėje literatūroje buvo retai liečiamos ar tiesiog ignoruojamos. Tai buvo vienas pirmųjų lietuvių autorių bandymų taip atvirai kalbėti apie asmeninę homoseksualumo patirtį.

Galiausiai, „Nuogas prieš jus“ yra ne tik asmeninė išpažintis, bet ir plati žmogiškosios prigimties, laisvės ir autentiškumo paieškų istorija. Nors romanas yra autobiografinis, jis tampa universaliu atspindžiu apie drąsą būti savimi, nepaisant visuomenės normų ir asmeninių baimių. Knyga, savo atvirumu ir jautrumu, prisidėjo prie LGBTQ+ temų matomumo lietuvių literatūroje ir skatino diskusijas apie įvairovę bei toleranciją.

Maištinga Siela

Knyga: Vytautas Pliura "Švelnumas pragare"

 

Vytautas Pliura. „Švelnumas pragare“ – Vilnius: Kitos knygos, 2021. – p. 184.

Sveiki, knygų ir poezijos skaitytojai,

Lietuvoje poezija visada buvo elitinis literatūros reikalas, nes, visų pirma, jos skaito labai mažai žmonių, dažniausiai patys galandantys poeto plunksnas, literatūros kritikai ir, žinoma, pavieniai atskalūnai keistuoliai (čia galiu priskirti save, nors poezijos daug ir neskaitau). Visgi per pastaruosius penkerius-septynerius metus į lietuvių poezija ateina ryški LGBTQ temos banga, kurią pradeda formuoti naujoji poetų banga (Laima Kreivytė, Giedrė Kazlauskaitė, Neringa Dangvydė, Karolis Baublys, Nojus Saulytis...) Tos LGBTQ temos mūsų autorių poezijoje, nors ir yra, tačiau kažin kokios tik dėl akcento, papildančios poetų bazines kitas temas, tad sakyti, kad pas mus formuojasi gėjiška ar lesbietiška poezija visgi nedrįsčiau sakyti, bet panašu, kad toji literatūros temos lauko plėtotė visgi tendencingai ryškėja ir dar labiau ryškės (tas pats ir prozos lauke). Absoliučiai LGBTQ poezijos rinkinio centrine problemos ašimi galima laikyti į lietuvių kalbą išverstą Vytauto Pliuros (1951–2011) poezijos rinkinį Švelnumas pragare (angl. Tenderness in Hell), kuris originalo kalba pirmąkart pasirodė 2001 m., o pakartotinas leidimas su papildomais eilėraščiais 2009 m.

Vytautas Pliuros tėvas – lietuvis, kuris pabėgo iš Lietuvos per Antrąjį pasaulinį karą, pats poetas, kilęs iš Ilinojaus ūkininkų šeimos, tikriausiai nelabai tapatinosi su Lietuva ir save labiau suvokė per kitas amerikietiškas ir seksualines tapatybės prizmes. Tiesą sakant, kad jo poezija šiandien išversta į lietuvių kalbą jau nebestebina, nes LGBTQ poezijos eketė jau iškirsta ir apie tabu kalbama vis mažiau ir mažiau. Būčiau kur kas labiau nustebęs, jeigu kas būtų šią knygą išleidęs prieš 15 metų, kai net pačių lietuvių autorių kūriniuose ši tema (priklausomai nuo leidyklos) buvo cenzūruojama. Į lietuvių kalbą rinkinį išvertė Marius Burokas ir Gediminas Pulokas. Pats M. Burokas savo socialiniame tinklapyje komentavo, kad tikriausiai Švelnumas pragare yra reikalingiausia knyga šiomis dienomis Lietuvai iš to gausaus kraičio, ką jis išvertė per pastaruosius metus. Nesunku suprasti kodėl.

Vytautas Pliura, nors savo jaunystę praleido seksualinės revoliucijos eroje, kai, atrodo, viskas galima, tačiau gyvendamas pietinėje valstijoje, kuri nuo seno garsėja homofobiniais pasisakymais, kur juodaodžiai dar vis kovoja už lygias savo teises, toji seksualinė revoliucija, atrodo, labiau skirta vienai heteroseksualų maištininkų kartai, o visi gėjai ir lesbietės lieka užnugaryje. 1969 metų Stonewall‘io LGBTQ narių riaušės su vietos policininkais tapo nauja revoliucinga LGBTQ Amerikoje atkarpa, po kurios rimtai susimąstyta apie homoseksualių žmonių teisės į susibūrimus ir asmeninius santykius. (Viename eilėraštyje Pliura kaip tik aprašo, kaip užsislaptinęs homoseksualus policininkas su kolegomis greitkelyje išstumia homoseksualų jaunuolį, nes taip elgtis buvo „normalu“, šitaip policininkai su homoseksualais sadistiškai linksmindavosi). Šis istorinis-kultūrinis kontekstas labai svarbus, nes jis persmelktas faktografiniais liudijimais apie LGBTQ judėjimus ir padėtį JAV XX a. antrojoje pusėje, nuo besižudančių jaunuolių, išvarytų tėvų ir sumuštų savo bendraklasių iki Holivudo bulvarų, kur dienos metu atstumtieji jaunuoliai užsiima prostitucija dar iki AIDS protrūkio.

Eilėraščiai pasižymi akivaizdžiu autobiografiškumu t. y. tuo, ką šiuo metu itin mėgsta mūsų poetai – psichoterapinį apnuogintą rašymą, kuriame viešinamos visos skaudžios traumos ir patirtys. V. Pliura viso to meistras, kiekvienas jo eilėraštis perteiktas nuožmia traumuojančios patirties jėga, todėl eilėraščiai primena dirty style erotinį, kartais nešvankų pornografinį kalbėjimą, bylojantį subjektą iš pačios beviltiškiausios socialinės grupės atskirties. Kai kurie kalbėjimai primena brutalius manifestus, drąsius antihomofobinius protestus prieš priespaudą, smurtą, perfrazuojant aršius to meto katalikų ir homofobų politinius lozungus, pastarieji primena šių dienų lietuvių internautų kurstymus: „Žudykit heteroseksualus / Jie veisiasi kaip blusos / Airiai, lenkai, azijiečiai ir rusai // Žudykit heteroseksualus / Vykit juos iš namų / Nieko neturi likti / Net jų žiurkių ir pelių (p. 67).“

Eilėraščio kalba itin proziška, didžioji dauguma eilėraščių ilgi tarsi pasakojimai, lyrinės noveletės. Iš viso rinkinio galima susidaryti amerikiečio gėjaus vaizdinį, tą ir bandžiau padaryti, tačiau kai kur nesuvedžiau galų. Daugelyje eilėraščių teigiama, kad subjektas iš namų pabėgo 14 metų ir ima gyventi atskirą gyvenimą, tačiau dalyje eilėraščių vaizduojamas tas pats subjektas 17-metis pirmūnas, lengvosios atletikos miesto pažiba ir tęsia iš dalies sėkmingą Ilijonaus ūkininko šeimos gyvenimą bei fantazuoja savo jaunesniajam broliui. Iš vienos pusės subjektas užsiima prostitucija, atlieka oralinį dėdamas savo kontaktus į specialius gėjams skirtus periodinius leidinius, o jau kitur – mokytojas, dirbantis su Dauno sindromą turinčiais mokiniais, kuris savo automobiliu pravažiuoja kasryt pro gėjų kalėjimą ir nori numirti, nes ten dėl homoseksualumo įkalintas jo mylimasis... Tiesą sakant, manau, kad tam tikros autobiografinės detalės yra sumišusios su kitų LGBTQ asmenų istorijomis, sunku pasakyti, ką iš tikrųjų patyrė subjektas, o ką „pasisavino“ iš kitų kaip savo.

Vytautas Pliura

Vienas įsimintiniausių rinkinyje patyriminių eilėraščių, apimantis apie 20 puslapių, yra Čiuožinėjimas tamsiojoje Mėnulio pusėje, kurio centre vaizduojamas subjektas, kuris žeminančiai atlieka oralinį kitam vyrui, tačiau tuo pačiu apmąsto savo klientus ir meilužius iš įvairių socialinių sluoksnių. „Šitas – teisėjas / Iš centrinio Los Angelo. / Baudžiamasis teismas. / Dažosi plaukus juodai it smala. / Viena sėklidė nenusileidusi. / Kaskart po keletą sykių klausia, ar didelis jo pimpalas. / Aš patikinu, kad taip. // „Nuleisiu tau ant veido, blede tu!“ / Panorėjęs, galėčiau nukąsti jam pimpalą. / Sklinda kalbos, kad jis balotiruosis į merus. / Tai baisiai svarbu. (p. 96-97).“ Arba: „Vienas klajojančio cirko artistas užėjo pas mane su dramblio mėšlu / išteptais batais. Kai kuriems užtenka įžūlumo, ištraukus iš / piniginės, rodyti savo vaikų nuotraukas, kol aš stoviu greta, / su sperma, iš kurios buvo sumeistrauti jų vaikai, pilve (p. 99).“

Eilėraščiai tik iš pažiūros kūniški, sudaro klaidingą įspūdį, jog autorius trokšta kuo labiau aštriau šokiruoti, ryškindamas socialinius vaidmenis ir prigimtinio geismo prieštarą. Vienas prancūzų režisierius yra pasakęs, kad sekso metu tiek karaliai, tiek tarnaitės nebetenka socialinių vaidmenų ir tą akimirką nukrinta visos karūnos ir prijuostės, tad subjektai tampa lygiaverčiais, nes jų tikslas yra patirti malonumą. Panašiai, sakyčiau, ir Pliuros eilėraščiuose, kuriuose tiek daug geismo, bet iš esmės transliuojama ta pati su niekuo nepalyginama kosminė vienatvė, tuštuma, atskirties jausmas. Kuo daugiau kūniškumo, tuo didesnė subjekto dvasinė atskirtis nuo bendruomeniškumo ir sociumo. Kuo daugiau šiurkštumo, tuo didesnis poreikis patirti švelnumo, pripažinimo ir stabilius santykius. Virginija Kulvinskaitė-Cibarauskė pateikusi knygos pabaigoje apibendrinamąjį straipsnį Poezija anapus švelnumo ir pragaro pažymį oksimoroninį knygos pavadinimą, kuris žymi rinkinio jausminį subjekto prieštaringumą. Iš esmės idėja ta, kad ne tik politiniai veiksniai lemia, bet ir paties subjekto veiksmai, kuriant pragarą savo gyvenime, nes nesurandamas tinkamas savo atskirties pasaulio įžeminimas, savo tinkamo normatyvaus pripažinto dirvožemio stabilumui ir saugumui, visavertiškumui įprasminti.

Galiausiai perskaitęs šį aistringai išrėktą eilėraščių rinkinį susidariau įspūdį, kad subjektas viską matuoja socialiniais iškreiptais akiniais. Jeigu aplinkiniai sako, kad esi mėšlo gabalas, subjektas ir prisiima tą būseną kaip savo, nes kito požiūrio ir vertinimo sociume nėra. Aišku, galima kalbėti apie tai, jog viskas hiperbolizuota ir subjektas pernelyg tapatinasi su aukos vaidmeniu. Visgi prisimenu tuos homofobų klausimus, o kam reikia demonstruoti nuogus užpakalius tuose paraduose ir, manding, aišku tampa skaitant šį rinkinį – ogi tam, kad būtų išleistas džinas iš butelio, nes kuo daugiau visuomenė spaudžia, draudžia būti seksualine būtybe (kas ir yra žmogiškoji prigimtis), tuo labiau kaupiasi slėgis individo dvasioje, kuris sprogsta, prasiveržia protestu per seksualinį hiperbolės raiškos būdą. Juk V. Pliuros eilėraščiai ir yra protestas, nukreiptas prieš socialinę priespaudą. Kiekviena gyva būtybė, kuriai draudžiama būti tuo, kas yra, galiausiai ima rėkti, nes kitaip neišreikši beviltiškumo jausmo.

Užvertęs knygą visgi galvojau, kada skaičiau kažką tokio skaudžiai rėksmingo, ir prisiminiau, jog labai panašiai jaučiausi skaitydamas Ocean Vuong romaną Žemėje žavūs mes tik akimirką (Kitos knygos, 2021). Jeigu patiko anoji knyga, manau, patiks ir Vytauto Pliuros Švelnumas pragare.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Ocean Vuong "Žemėje žavūs mes tik akimirką"

 Ocean Vuong. „Žemėje žavūs mes tik akimirką“ – Vilnius: Kitos knygos. – p. 280.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Kaip galima praleisti knygą pro akis, kurios pavadinimas skamba kaip poezijos eilutė? Smalsumas pražudė ne vieną katę, kaip ir skaitytoją pasinerti į visiškai netikėtą knygos pasaulį. Vietnamiečių kilmės amerikiečių poetas, eseistas ir nuo šiol romanistas Ocean Vuong (g. 1988) 2019 metais Amerikoje išleidžia pirmąjį savo autobiografinį romaną Žemėje žavūs mes tik akimirką (angl. On Earth We‘re Briefly Gorgeous) ir beregint patenka į The New Yourk Times bestselerių sąrašus. Savaime suprantama, tas sąrašas visada man įtartinas, nes jame yra tikrai labai lengvų ir silpnų romanų, todėl, vos pradėjęs skaityti būtent šią knygą, vis aiktelėdavau: juk tokia hiperbolizuotai poetizuota knyga negali būti bestseleriu! Bet visgi yra ir tai, sakyčiau, nuostabu, nes dėl to knygą turime lietuviškai, pastarąją išvertė mano pamėgsta vertėja Emilija Ferdmanaitė.

 

Ocean Vuong gimė Vietname ir į literatūros pasaulį įsiveržė kaip poetas. Save ryškiai tapatina su queer, kitaip sakant, gėjų rašytojų menininkų grupe. Švelnaus balso tembro, neaukštas, azijietiškos išvaizdos rašytojas atpažįstamas iš vienoje ausyje nuolat tabaluojančio ir jį iš kitų išskiriančio auskaro. Būti vietnamiečiu tarp amerikiečių ir dar homoseksualiu, gyventi skurdžiame miesto rajone, nuo mažomės jausti patyčias, tikriausiai ne kiekvienam iškenčiami išgyvenimai be pasekmių. Būtent tie socialiniai atskirties išgyvenimai O. Vuongui leido priartėti prie sopulingo žodžio, išsigryninti ir pirmiausia savo poezijoje kalbėti apie tapatybę ir asmeninius išgyvenimus. Šioji inspiracija labai gyva ir autobiografiniame romane Žemėje žavūs mes tik akimirką, po kurio rašytojas tapo tikra literatūrine žvaigžde. 2020 metais jis įtrauktas į projektą Ateities biblioteka, kurioje kasmet išrenkama po vieną pasauliniu mastu reikšmingą literatą, kurio kūrinys išeis po 100 metų ir, deja, nei rašytojams, nei mūsų kartai jau to kūrinio neteks skaityti. Norvegijoje pasodintas 1000 medžių, ant kurių popieriaus būtent ir bus išspausdinti jų kūriniai. Kad suvoktumėte O. Vuong reikšmę, paminėsiu, kad šiame projekte jau dalyvauja Margaret Atwood, David Mitchell, Sijon, Elif Shafak, Han Kang, Karl Ove Knausgard ir nuo praėjusių metų Ocean Vuong.

 

Šiame nevienalyčiame romane susipina keletas esminių žanrų. Pasakotojas sutampa su pagrindiniu veikėju, kurį galima įtarti esant patį Ocean Vuong, pastarasis rašo laišką savo skaityti nemokančiai motinai. Kalbantysis žino, kad tai tarsi terapija, intymi išpažintis, kurios niekada negalės išsakyti garsiniais žodžiais, todėl leidžia raštu sau ne tik maklinėti tarp dabarties ir praeities įvykių, bet ir pamiršti esant tai laišku. Kai kada laiškas tampa socialine refleksija, eseistika, pereinančia į trūkinėjantį verlibrinį eilėraštį ir vėl grįžtantį prie laiško formos. Kinta ne tik pasakojimo ritmas, bet ir asmenys. Neretai antrąjį asmenį keičia trečiasis ir pirmasis, kas padeda pasakojime įteisinti pagrįstą retrospekciją, smarkiai poetizuotą ir chaotiškai į vieną asmenybės portretą besijungiantį daugiabalsį patirčių ir atsiminimų pasakotoją.

 

Intymus, melancholiškas ir širdį veriantis pasakojimo stilius linkęs į apibendrinimus. Tokius apibendrinamuosius elementus naudoja Marius Povilas Elijus Martynenko savo debiutinėje prozoje, tik Ocean Vuong siekia ne šokiruoti ir neieškoti tyčia paradoksų, bet būtent surasti atsakymą, kodėl pasaulis ir jis jame yra toks vienišas, sužeistas ir nesuprastas. „Kartais, kai būnu neapdairus, tikiu, kad žaizda taip pat yra ta vieta, kur oda susitraukia su savimi, o abu kraštai klausia: kur tu buvai? Kur tu buvai, mam? (p. 162).“ Pagrindinis veikėjas gyvena su bipoliniu sutrikimu sergančia motina, kuri neretai pratrūksta prieš sūnų smurtaudama be menkiausios priežasties. Su jais Amerikoje gyvena močiutė Lan ir protarpiais pasirodanti teta Mai. Auginamas moterų pasakotojas net neturi vardo, jis vadinamas tiesiog Šunyčiu. Tai stebina, tai žemina, tačiau Šunytis pripratęs, kad jį taip vadintų, kadangi moterys tiki, kad šitaip jį apsaugos nuo piktųjų dvasių, kurios siekia pasiglemžti stiprius ir garbingus jaunuolius. Nuo pat mažumės, kai Šunytis pasimatuoja mamos suknelę, tampa aišku, kad berniukas auga ir bręsta kaip homoseksualas. Jo paauglystės polinkiai itin sustiprėja, kai jis, būdamas keturiolikmečiu, tabako auginimo laukuose susipažįsta su Trevoru ir pasineria į pirmuosius dvasinius ir kūniškus meilės potyrius, pradeda vartoti narkotikus.  

Ocean Vuong

 

Jis rašo laišką motinai, bandydamas suprasti save, paaiškinti jį supančio pasaulio dėsnius ir galbūt net labiau priimti save tokį, koks jis yra. Žinoma, laiškas motinai yra tarsi laiškas sau pačiam, minčių surikiavimas, tam tikras dienoraštis. Esminė pasakojimo leitmotyvu besikartojanti metafora yra žaizda, gyjanti ir besiverianti visomis prasmėmis. „Jo burna – jaunystės žaizda (p. 230)“ –  sako pasakotojas, kai iš geismo priima Tverovo kūniškus malonumus. Ta pati žaizda veriasi brutalioje šeimos istorijoje, kuri yra esminė Šunyčio identiteto dalis. Karą iškentusi senelė ir motina, skirtingų kultūrų ir požiūrių atskleidimas amerikietiškoje kultūroje, nuolat perpasakojamos senelės Lan praeities istorijos įdiegia berniukui atidaus žodžio klausytojo įgūdžius. Daugelį dalykų po to veikėjas bando paaiškinti sintaksiškai, ieškodamas savo giminės ir šalies istorijose paaiškinimo, kaip visa tai galima perteikti žodžiais ir sakiniais. Galiausiai pati istorija tampa tarsi melancholiška muzika ir čia jau tikrai galima paploti E. Ferdmanaitės vertimui. Romanas kaip poema, skaudi ir ritminė antikinė brandos ir savęs priėmimo tragedija.

 

„Iš vėjo išmokau narsumo sintaksės, išmokau judėti per kliūtis jas apsikabindamas. Šitaip galima jas prisijaukinti. Patikėk manim, gali atsijoti nuo pelų ir vis tiek likti bevardis kaip kokso dulkelės ant švelniosios kaimietuko kumščio pusės (p. 2015).“

 

Vieni įstabiausių pasakojimo pasažų yra būtent žmonių istorijos gretinimai su gyvūnijos pasauliu. Štai Vietnamo istorija prilygsta gyvos makakos, kai jai prariekiama kaukolė, o vyrai šaukštais jai gyvai esant kabina smegenis ir ją ėdą, manydami, kad tai sveika jų potencijai, o iš tikrųjų vargšė makaka šioje knygoje tampa karų paženklinto ir ištrintos Vietnamo istorijos ir žuvusių gyventojų simboliu. Tą patį galima pasakyti ir apie buivolų kaimenę, apie kurią svarsto pasakotojas, bandydamas suprasti, kodėl nukritus bandos vedliui, visa kaimenė nukrenta nuo skardžio ir kuo tai panašu į žmonijos pasaulį. Analogiškų paralelių sugretinimai vėlgi pasakoja apie gyvenimo grožio trapumą ir vienas nuo kito priklausomumą, vientisą priežasčių ir pasekmių visatą, mus kamuojantį gyvenimo laikinumo baimę ir to baisumo priėmimą kaip neišvengiamą baigtį. Kodėl Šunykštis yra toks, kaip jis save vienu metu įvardija kaip geltonodis pedikas? Kiek prie to prisidėjo jo šeimos istorijos ir mama, Vietnamas, Amerika, Trevoras, berniukas su priešpiečių dėžute? Kas apskritai nulemia žmogaus prigimtį ir kaip kartais sudėtinga priimti kito individo kitoniškumą, kaip, pavyzdžiui, mamos pasireiškiantį monstriškumą...

 

„Gavau netinkamos chemijos, mam. Ar, tiksliau, man trūksta tai to, tai ano. Tam sukurtos piliulės. Tam triūsia visa pramonė. Jie ten uždirba milijonus. Ar žinojai, kad žmonės kraunasi turtus iš liūdesio? Noriu susipažinti su Amerikos liūdesio milijonieriumi. Noriu pažvelgti jam į akis, paspausti ranką ir pasakyti: „Tarnauti savo šaliai buvo garbė (p. 210).“

 

Knyga kaip poezija, smarkiai fragmentuota, tačiau besijungianti koliažiniu principu į vieną skausmingai gražų pasaulį. Kas čia gražiausia? Tas skausmingai besiveržiantis nuogas atvirumas, nuolat daromi filosofiniai poetizuoti apibendrinimai, tarp eilučių skambantis liūdnas dzenbudizmas, kuriame skaitytojas staiga yra priverstas sustingti, nes jis toje sintaksėje, toje gyvą odą lupančioje išpažintyje ima ir akimirkai – kaip sufleruoja ir knygos pavadinimas! – atpažįsta save patį. Nepamenu, kada skaičiau kažką panašaus, nuo ko piestu stotųsi gyvaplaukiai. Knyga nėra nuotykis, čia net nėra svarbiausias siužetinis naratyvas, (nors svarbus ir jis), sakyčiau, knyga atskiras lokalus patyrimas, kuriame literatūriškumo plunksna smarkiai smarkiai dilgina širdį savo neabejotinai užtikrinta unikalia energetine vibracija. Aukščiausios prabos kūrinys. Žemėje žavūs mes tik akimirką. Labai bijau, – nemeluosiu! – kad daugiau nieko nuoširdesnio ir taip uždegančiai jautriai nebepavyks perskaityti.

 

Jūsų Maištinga Siela