Sveiki,
Ar pastebėjote, kad kalbėti viešai apie save gerai tapo (ir buvo ilgą
laiką) kažkoks blogo tono, susireikšminimo ir net arogancijos, pasipūtimo
bruožas, o štai kitą supeikti, sukritikuoti, primesti savo požiūrį – stipraus ir
įtaigaus, charizmatiško žmogaus bruožas? Jeigu tai ir neakcentuojama, bet
viešojoje erdvėje tai pateikiama kaip norma.
Ilgą laiką galvojau, kad kalbėti apie save gerai nereikia. Ir tai buvo tam
tikra programa, kuri nuėjo net į minčių lygmenį, kada pradėjau save peikti už
nieką. Tiesiog lygioje vietoje imu save mušti, nes... (juokingai nuskambės),
viskas pernelyg gerai. Kur ir kada patikėjau, kad esu nieko nevertas, ar vertas
tik už itin dideles pastangas ir kančias? Dabar sunku atsekti. Kur kas
svarbiau, kad tai imu savyje šiandien vis dažniau atpažinti – sau primestą
kaltę, gėdą, pažeminimą, menkavertiškumą.
Sėdime su draugais ant suoliuko ir šnekame, koks vienas ar kitas žmogus yra
KEISTAS. Pats žodis „keistas“ jau visiems aiškus kaip neigiamai konotuotas. Niekas
nenori ir netrokšta būti keistu. O unikalūs? Išskirtiniai? Vieninteliai? Taip,
taip... Bet kokia toji riba, kai kalbos sraute pasimeta žodžių reikšmės? Kokia riba
tarp keistumo ir unikalumo? O gal jokia? Tai tik mūsų iškreiptas požiūris viską
sumenkinti, priskirti neigiamą emocinį atspalvį, o iš tikrųjų kritikuodami
išverčiame savo vidinį kailį ir parodome, kokie esame susitapatinę su „normaliomis
elgesio žeminančiomis normomis“. Žeminame, nes mus žemino ir mes patys viduje
sau pretenzingi ir žeminame save pačius. Normalumas – tai sąlygiškas dalykas,
kažkokia neapibrėžtis, dėl kurios susitariame visuomenėje ir ten mes visi „susitinkame“,
tačiau tai neegzistuoja. Visi esame unikalūs. Nė vieno nėra tokio pat. Tai kaip,
po velnių, galime jaustis norminamoje visuomenėje gerai ir saugiai, jeigu
visada turime būti „sutartoje“ normalumo konstantoje? Niekaip. Ir neprivalome
būti.
Dilema tokia: ar baisiau išeiti iš įsivaizduojamos normatyvios zonos,
kurioje dedamės atitinką standartus, todėl „patrauklūs“ sau ir kitiems, ar
baisiau bandyti visą gyvenimą tame normalume išlikti, trypiant save ir
pagiežingai vemiant ant kitų?
Kaip lengva unikalumą pavadinti keistumu ar net iškrypusiu reiškiniu. Mus valdo
žodžiai ir požiūriai, mes nuteisiame save pačius ir per save teisiame kitus,
kad ir jie (kaip ir mes) pasijaustų blogai, pasijustų neatitinką ar neverti šio
pasaulio. Itin tai pasireiškia paauglystėje, kada kitų puolimas ir peikimas iš
esmės tėra apsauga nuo savo pačių menkavertiškumo ir menkumo pripažinimo. Gaila,
kad tai tik pleištas į sielą, kuris neištraukiamas užvėrus mokyklos duris. Jis persekioja
tave visą gyvenimą, tas modelis ir būsenos seka paskui tave, tu su tuo taip
susitapatinęs, kad net neįtari, jog tai visai ne tu.
O kas tu esi iš tikrųjų, klausite?
Unikalus, nusipelnęs šiandien čia ir dabar priimti save tokį, koks esi, ir
nuo šiandien visus priimti tokius, kokie jie yra, netgi jeigu jie ir nepatinka.
Galvoti apie save gerai yra kur kas geriau nei blogai. Pasitikėjimas prieš
menkavertiškumą, švytėjimas prieš blankumą, narciziškumas (kad ir tai!) prieš
gyvenimą tamsioje spintoje, atskirtyje, kūrybiškumas prieš nuobodulį... Viską
renkiesi tu, o ne aplinka ir kitų požiūris į tave. Baisiausia, bent man, yra susitapatinti
su kritiniu ir menkinančiu aplinkiniu požiūriu į mane, ypač, kurie manęs nepažįsta.
Netikėkite jais. Tikėkite, kad esate milijoną kartų geresni ir tai... gali
tapti jūsų nauja gyvenimo versija.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą