Knyga: Graham Swift "Regimybės"

Graham Swift. „Regimybės“ – Vilnius: Baltos lankos, 2020. – 176 p.

Britų rašytojas Graham Swift (g. 1949) yra tapęs tikra klasika. Jo romanas Vandenų žemė (1983) jau seniai įtrauktas į britų mokyklinę programą kaip vienas svarbiausių romanų, pasirodžiusių po Antrojo pasaulinio karo ir, tiesą sakant, mano akimis, tai geriausias kol kas skaitytas šio rašytojo kūrinys. Lietuvių kalboje turime keturis jo kūrinius. Šiemet originalo kalba pasirodęs nė 200 puslapių nesiekiantis juvelyrinis romanas (norėtųsi sakyti „romaniukas“)  Regimybės (angl. Here We Are) dar net pusmečiui neprabėgus lietuviškai išverstas labai greitai – per kelis mėnesius nuo pasirodymo! Iš anglų kalbos vertė patikima gurmaniškos grožinės literatūros vertėja Rasa Drazdauskienė. Nežinau, ar vertėja, ar leidykla nusprendė kūrinio pavadinimą pakeisti į Regimybės, nors turėjo skambėti Štai ir mes. Paprastai nemėgstu, kai originalus pavadinimas pakeičiamas dėl rinkos dėsnių ar dėl to, kad skamba klaidingai, nepatraukliai, tačiau šįkart lietuviškas pavadinimas kaip niekad geresnis už anglišką variantą.

Jau ne kartą esu išreiškęs pagarbą ir meilę G. Swifto kūrybai. Jis nuostabus, jautrus ir dvasiškai intelektualus rašytojas, kurį priskirčiau prie gurmaniškosios literatūros kūrėjų.  Šįkart net Regimybių atgaliniame viršelyje minimos literatūrinės sąsajos ir panašumai su Julian Barnes, Virginia Woolf, Kazou Ishiguro kūriniais. Nepastebėti neįmanoma ir panašumų su rašytoju Ian McEwan, o gerai apsiskaičiusieji britiškos literatūros, manau, suras dar ne vieną analogišką rašytoją savo literatūrine verte prilygstantį Grahamo Swifto kūrybai.

Kalbant konkrečiai apie Regimybes, kuriose pasakojama šešto dešimtmečio (taigi po karo pirmieji dešimtmečiai) britų iliuzionistų pasirodymų asmeninės istorijos. Galima sakyti, kad tai istorija, kaip būdinga G. Swifto kūrybai, primena rusiškąją lėlę matriošką. Viename sluoksnyje – meilės trikampis, kitame – sceninis gyvenimas, dar kitame – pokarinės visuomenės atšvaitas. Trys knygos veikėjai Ronis, Ivė ir Džekas – tai naujos kartos menininkai, kurie po karo teikia džiaugsmą visko mačiusiems ir mirties baimę patyrusiems žmonėms, štai pastarieji geidauja stebuklų. Veikėjai turi sceninius pseudonimus – Pablas, Eva, Robinsonas, kurie knygoje tampa atskirais tapatybių rėmais. Romano pasakotojas ne sykį, kalbėdamas apie realius ir išgalvotus įvykius, laviruoja tarp šių tapatybių, kalambūriškai žaidžia vardais ir kuria tą trapų realybės ir sceninės iliuzijos ryšį, kuris paprastam žiūrovui nematomas, o kartais, atrodo, kad nematomas ir patiems veikėjams, tačiau puikiai matomas skaitytojams.

Romane daugiausia vietos skiriama apgaulingai Ronio tapatybei. Jo biografinė istorija labai paprasta. Berniuką palieka atsaini ir motiniškų instinktų stokojanti motina Agnesė Doloresa prižiūrėti to meto provincialiems turčiams Erikui ir Penelopei, kol baigsis karas. Berniuko sąmonėje įsirėžė vienas esminis vaikystės įvykis. Jūreivis tėtis jam padovanoja margaspalvę papūgą, kurią motina parduoda nė neatsiklausiusi berniuko. Iš berniuko atimamas paukštis, tam tikra tėvo simbolika, pažadas, kad viskas bus gerai. Vėliau šis margaspalvis paukštis Pablas tarsi sugrįžta vaivorykštės pavidalu į magiškus Ronio ir Evos pasirodymus. Veikėjas žino, kad jokie fokusai nebesugrąžins tėvo, tačiau tam tikri simboliai sukuria iliuzijas, leidžiančias Roniui patikėti, kad per juos galima bent akimirkai susigrąžinti tai, kas prarasta. Tokių simbolių, pasikartojančių dėsnių Regimybėse ir apskritai G. Swifto kūryboje yra labai daug.

Kaip ir romane Motinų sekmadienis, taip ir čia, autorius gręžiasi į senatvę. Garbaus amžiaus sulaukusi Ivė, kuri išduoda Ronį ir išmaino jį į kitą scenos partnerį Džeką, gręžiasi po 49 metų į praeities įvykius su tam tikru apmaudu, jog ji galbūt pasirinko visgi neteisingai. Tiesą sakant, visame romane tos priežastys, kodėl Ivė-Eva renkasi Džeką, o ne Ronį taip iki galo nėra aiškios. Dėl to, kad Ivės motinai labiau patiko Džekas? Dėl to, kad Ronio vaikystės istorija sukėlė abejonių? Dėl to, kad pati išsigando laimės? Sunku pasakyti, kodėl vieni žmonės išsižada laimės: ar jie jaučiasi pernelyg neverti, ar jie suabejoja, jog pasirinks blogai? Tas susidvejinimo ir abejonių motyvas naudojamas romane įvairiausiose lygmenyse ir tampa tam tikru regimybių metodu kalbėti apie matomus ir neregimus dalykus gana dviprasmiškai. Istorijos pabaigoje senutė Ivė nueina miegoti ir tarsi patiria dar vieną regimos ir neregimos realybių plonytę voratinklio ribą – mirties ir gyvenimo, fizinio ir metafizinio potyrio lygmenis. Fokusas tampa ne tik veikėjų pragyvenimo šou, bet ir pasakotojo instrumentu nusakyti pasekmių ir priežasčių elementus, nulemiančius veikėjų likimus.

Graham Swift

„Tamsoje ir būdamas, ir nebūdamas žiūrovu, jis kartais pajusdavo, koks plonytis, koks dirbtinis yra tas prabangus, kerintis jį gaubiantis pastatas. Prabangus? Uždekite visas šviesas ir netrukus, jis puikiai žinojo, pasimatys, koks jis aptriušęs, koks nudrengtas, koks melagingas. Kaip viskas čia priklauso nuo vaizduotės pastangų. Kartais jam pasirodydavo, kad per žiūrovų aikčiojimus ir muistymąsi girdėti, kaip girgžda ir juda pats pirsas, nelyginant didžiulis į dugną grimztantis laivas. Bet gal tik dėl to, kad jis pats jautėsi skęstantis (p. 96).“ Dažnai išorinis vaizdinys ir atmosfera siejami su kokio nors veikėjo vidine būsena, todėl G. Swiftas kuria dar vieną ploną realybių audinį: išorinis pasaulis atliepia veikėjų vidinę būseną.

Kalbant apie prozos struktūrą, ji apgaulingai dinamiška. Retsykiais pasakotojas „šokinėja“ tarp laikų, nuo vieno veikėjo biografijos pereina prie kito, bet visumoje pasakojimas harmoningas, ramus ir mąslus. Bendroji knygos atmosfera visgi susieta su karo ir pokario žmonių būsenomis, tuo slaptingu magišku virsmu, kada prabudus iš siaubo tenka statyti gyvenimą ant pelenų iš naujo tiek fiziniame plane, tiek dvasiniame. Virsmas, transformacija – tai magijos triukas, kuris romane ir magiškas, ir nemagiškas; regimas ir neregimas. Autorius meistriškai laviruoja šiuo dvilypumu ir visada skaitydamas tikiesi būti smarkiai apgautas, tačiau tai tik dar vienas rašytojo fokusas – nesuteikti to, ko tikisi žiūrovas, o šiuo atveju – knygos skaitytojas. Pasakotojas išlaiko paslaptis iki paskutinio romano puslapio, suteikdamas vilties, kad magija, kad ir kaip ji būtų suprantama kaip triukų ar akių dūmimo visuma, visgi egzistuoja už racionalių pasaulio vaizdinių. Stebuklai esti už šou elementų tol, kol žmogus tiki, visai kaip Ivė, kuri senatvėje bando teisingai išberti vyro pelenus – tai ir neaišku, ar ji visą gyvenimą mylėjo vien tik Ronį, o gal ir Džeką – abu vienodai ir kartu šiek tiek skirtingai? Galiausiai pats geriausias dalykas, kad į tokius klausimus pasakotojas nepateikia konkrečių atsakymų, nes pateikus racionalius apibendrinamus būtų sutrikdytas pats stebuklas – nežinoti, kas ir kaip vyksta su mūsų jausmų pasauliu.

Nereikia pamiršti, kaip sakė burtininkas Erikas mažajam Roniui, kad yra burtų lazdelė ir nėra burtų lazdelės. Interpretacija galima tokia: tikrasis stebuklas vyksta, kai priverti tikėti žmogų, jog šiame gyvenime viskas įmanoma, o lazdelė be vidinės žmogaus galios paveikti stebintįjį yra niekinė, tik medžio sudžiūvusi šakelė. Akivaizdu, kad didžiausios šios knygos magas tampa pasakotojas ir už pasakotojo esantis G. Swift talentas fokusuoti literatūrine burtų lazdele taupiai ir lengvai. Nors rašytojo tekstą apibūdinčiau kaip eleginį, minorinio tono pasakojimą, kur nebūna laimingų pabaigų, tačiau būna gražios ir jaudinančios pabaigos. Tai autorius, kuris sukuria vidinį pasakojimo ritmą, tam tikrą nutrūkstantį ir susijungiantį kaskart vis kitaip pasakojimo metodą, sudurstytą iš asociacijų ir pasikartojimo aido, todėl kartais atrodo, kad skaitai tam tikrą verlibru užrašytą prozos variantą.

Skaitydamas ieškojau sąsajų, su kuo dar galėčiau palydinti Regimybes. Tas viešasis šou spektaklis man priminė D. Grassman Užeina kartą arklys į barą bei, sakykime, Christopherio Nolano filmą Prestižas, kuriame du magai kovoja ne tik dėl idėjų, bet ir dėl vienos moters, tačiau Graham Swift visa tai daro kur kas subtiliau, švelniau, plastiškiau ir taupiau. Gražus romanas, kurį galima perskaityti per vieną vakarą, bet galima skaityti ir visą savaitę, tad kiekvienas išgyvens jį savaip. Na, o aš šį kūrinį atsiminsiu kaip dar vieną kruopštų, gerai idėjiškai perteiktą pasakojimą, pasižymintį autoriaus išmone, jautrumu ir elegantiška literatūros laikysena.

Jūsų Maištinga Siela