Filmas: "Teisėjas" / "The Judge"

Sveiki,

Nežinau, kiek laiko vis galvojau pažiūrėti filmą „Teisėjas“ (angl. The Judge) (2014), tačiau vis atbaidydavo tos baisios ištraukos apie teismų sales, kurios, rodos, vis ne šiandien ir ne šiandien mane vilioja pažiūrėti. Galiausiai įveikiau tą barjerą ir, pagalvojau, kad filmas apie tėvų ir sūnų santykius bus typ-top. Regis, David Dobkin, kūręs iki tol lengvo komedijinio žanro filmus, išdrįso sėkmingai nusižengti ir sukurti tiesiog gerą filmą.

Filmas apie tėvus ir sūnus pasakoja apie teisėjo tėvo ir advokato sūnaus pozicijas. Iš esmės viską labai gerai perteikia pats scenarijus, kuris turi gana gerą dvisluoksnę pasakojimo struktūrą: pasakoja apie nusikaltimą ir bausmę, atpirkimą ir atleidimą čia dirbtinai teismo salėje ir kitu rakursu, kur kas jautriau, gyvenimiškoje tėvo ir sūnaus konfrontacijoje. Filmas, sakyčiau, labai amerikietiško braižo, kažin kokių išskirtinių ar įmantrių režisūrinių sprendimų nesitikėkite, nes pasakojimo maniera primena kiek C. Eastwood‘o filmus, kur svarbiausia atskleisti aptrupėjusius tarpasmeninius šeimos narių santykius. Kad ir kaip režisūra atrodytų neišskirti, žavi tikriausiai pati istorija, kuri nebanali ir tarp gyvenimiškos patirties, dešimto dešimtmečio Holivudo maniera sukryžminta su teismo salių terminologija išgauna filmo gelmę.

Žinoma, didžiausias filmo akcentas aktorių duetas – Robert Downey Jr., atlikęs advokato vaidmenį ir „Oskarą“ už šį antraplanį vaidmenį pelnęs Robert Duvall, kuriam šiandien jau 86 metai. Abu aktoriai gavo išties įsimenančius vaidmenis, kur pasireikšti charakteringai „vietos“ į valias. Iš esmės neįspūdingas filmas kažin kaip virsta tiesiog gerai sukalta pamokančia istorija be didesnių didaktinių krešulių. Senoji geroji Holivudinė maniera nė kiek neerzina, bet aktorių duetas atperka bet kokias pretenzijas dėl režisūrinio novatoriškumo trūkumo, o probėgšmais prasiveržęs humoras leidžia tiesiog mėgautis gyvenimiška ironija.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Skustuvo ašmenys" / "Sling Blade"

Sveiki, skaitytojai ir kino mėgėjai,

Yra tokių filmų, kurių tikriausiai neverta praleisti net tada, kai nuo jų pasirodymo praeina ir 20 metų. Apie filmą „Skustuvo ašmenys“ (angl. Sling Blade) (1996) tą ir būtų galima pasakyti. Tikriausiai nestebina, kad juosta prisikasė prie „Oskaro“ ir pelnė už geriausiai adaptuotą scenarijų, kiek stebina, jog tą scenarijų adaptavo Billy Bob Thornton – aktorius, suvaidinęs pagrindinį veikėją Karlą, adaptavęs scenarijų ir dar režisavęs. 

Filme išties daug darbo, tačiau kartu šio filmo sėkmė lyg iš mano pozicijos nestebintų. Kad ir koks atrodytų scenarijus originalus, tačiau jis, mano akimis, nešviežias. Jau iki „Skustuvo ašmenų“ turėjome ir „Lietaus žmogų“, ir „Mirtininkas eina“, ir „Tobulas pasaulis“, ir „Forestas Gampas“ ir kitus filmus, kurių vienokius ar kitokius elementus būtų galima nesunkiai atpažinti ir šioje dramoje. Bet tikriausiai ne kitų filmų elementai, kiek gana tipinė lėta, vangoka, kone filosofiškai manieringa drama, kuri retsykiais iš buitinių konfliktų ir socialinių stigmų primena meditatyvųjį kiną. Toks kinas apskritai būdingas dešimto dešimtmečio didžiajam kinui, kur dėmesio centre atsiduria koks nors ypatingas asmuo (neretai turintis vienokių ar kitokių sutrikimų) ir būtinai koks nors kriminalinis įvykis, kuris nulemia veikėjų moralinių ir dvasinių nuostatų atsiskleidimą. Nebūtinai teigiamą. 

Iš esmės filmas lyg ir „tipinis“, tačiau režisieriui ir aktoriui pavyko, rodos, šis tas daugiau. Pasiekti kažin kokią filosofinę gelmę – vaiko ir sutrikusio intelekto žmogaus pasikalbėjimai ne lyg prigysta „Mažojo princo“ metaforoms ir simboliams, o čia tap pat – brutalūs socialinio dugno buitiniai konfliktai: kasdieniški, absurdiški, nuzulinti. Visgi šis aktorius nuostabus ir nuostabus jo vaidmuo – įtikina, verčia suklusti dialogai ir monologai, sukelia socialinės atskirties ir rizikos baimę t. y. atrodo, kad veikėjui nuolat gresia pavojus, kad kas nors iš jo skaudžiai išsityčios arba sumuš. 

Visgi ši istorija, kad ir kokia ji būtu angažuota režisūrinė prasme dešimto dešimtmečio pasakojimo manieromis, visgi tampa įdomiu reginiu ir nemenkais apmąstymais apie teisingumo ir sąžiningumo sampratą. Juk šiaip ar taip ne tiek jau daug ir bežiūrime šio laikotarpio kino, o jeigu žiūrime, tai kodėl negali repertuaras būti toks perliukas, kaip šis?

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Parklando ligoninė" / "Parkland"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šįkart trumpai apie filmą „Parklando ligoninė“ (angl. Parckland) (2013). Žinote, apie JAV prezidento Kenedžio nušovimą yra sukurta tiek legendų, TV laidų, dokumentinių filmų, kad tiesiog legenda ant legendos klojama kaip nauji pamatai ant naujų. Režisierių Peter Landesman pažįstu iš puikaus filmo „Vergija“ (2007) apie žmonių pardavinėjimą. Šįkart režisierius ėmėsi tikro iššūkio, nes visada rizikinga vaizduoti tam tikrus „priartintus“ įvykius, kurie remiasi politika ir patriotinėmis gairėmis.

„Parklando ligoninė“ nėra tas filmas, kuris susižiūri staigiai ir iš jo išeini pakylėtas, daug politinių niuansų, erzinančių, o gal ir nelabai, pačių JAV vidaus valstijų reikalai. Nušautas galingiausios pasaulio valstybės prezidentas – daug isterijos, politinės arogancijos, perdėtos politinio etiketo sureikšminimo, todėl man, kaip lietuviui, nelabai aišku, ar režisierius čia šaržuoja, bando klibinti Kenedžio mirties aplinkybės, judina politinio sąmokslo teriją, interpretuoja, bando demaskuoti kai kurias JAV nematomas korumpuotas JAV valdžios struktūras? Tiesą sakant, susimąsčiau tik vieną, kad Kenedis buvo žmogus „tik prezidentas“, o dėl jo ašarą braukė kone kiekvienas aktorius, o kur tie, kuriems buvo nė motais šis įvykis? Vieno žmogaus gyvybė nesvarbi, kiek svarbi Kenedžio? Kodėl visų karališkųjų, prezidentų asmenų žūtys tokios baisios ir sukrečiančios, kai tuo tarpu visi numoja ranka į ką tik per gatvę ėjusios močiutės „nudaužimą“, kai patys beveik neturime sąsajų su politikos asmenimis, nes jie tik žiniasklaidos konstruktas? Nesubanalintai, bet esmingai tarp asmens kulto ir paprasto žmogaus gyvybės vertės disponuoja šis filmas, tuo jis man patiko.

O šiaip filmas gana niūrus, vienplanis, sutektas tik į vieną ir tą patį įvykį, todėl džiaugiuosi, kad nėra itin užtęstas, todėl pažiūrėjau gana įdomiai, bet kažkokio žavesiu kaip pats filmas, manding, neturi tokios meninės paveikios galios, nes vis tiek per filmo filtrus prasimuša dokumentika, kuria scenaristai ir režisierius remiasi kaip į pagrindinius šaltinius ir tai nėra blogai. Nėra blogai tokie filmai, bet žiūrėti vien politizuotus filmas nėra sveika, nes galima pavirsti maniaku.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela