Filmas: "Kalnas tarp mūsų" / "The Mountain Between Us"

Sveiki,

Lietuviškai mes jau kuris laikas turėjome išverstą Charles Martin romaną „Kalnas tarp mūsų“, tad pagaliau sulaukėme ir ekranizacijos tuo pačiu pavadinimu „Kalnas tarp mūsų“ (angl. The Mountain Between Us) (2017). Praktiškai beveik visame filme veikia tik aktorių duetas nuostabioji Kate Winslet ir Idris Elba, kurio pasirodymas filme „Beasts of no nacion“ (2015), mano akimis, buvo itin pritrenkiantis.

Pastebėjau, kad jau daug kas aikčiojo ir alpo nuo šio filmo, koks jis geras ir panašiai, tačiau tuos komentarus palieka beraščiai, kurie net sakinio didžiąja raide nepradeda. Supratau: šis filmas labiau holivudinių vidutinių dramų mėgėjams. Visgi aktorių dueto negalėjau praleisti ir nusprendžiau pasižiūrėti.

Filmas iš esmės gana vidutiniškas, jeigu neslėpsime, kad siužetas nuvalkiotas ir jau matytas visokiausiais pavidalais: kaip ekspedicija įkliūva sniegynuose „Everestas“, kaip šunys išgyvena Antarktidoje „Palikti sniegynuose“ ir dar bent dešimtys daugiau ar mažiau „ak, koks geras!“ serijos filmų. Kodėl tokie filmai geri? Sukelia efektą, kad nenori pats ten būti, bet kartu su veikėjais ten esi ir jauti jų beviltišką situaciją. Tai visada emociškai paveiku, „Kalnas tarp mūsų“ jokia išimtis: jaudiniesi dėl porelės, stebi jų atkaklią kovą, stebiesi ir didžiuojiesi jais, kaip jie trokšta išgyventi, vienas kitu rūpinasi... Ak, kaip gražu, idiliška, o jau dialogai kokie! Dailūs, „simetriški“ tarsi išlupti iš teatro pjesės ir ta vaidyba tokia sutelkta, pilna prasmingų pauzių... Ir staiga tai suvokus supranti, kad filmas negyvas, jis imituoja nenatūralias pastangas ir viską estetina, romantizuoja, kaip kad knygos apie Antrąjį pasaulinį karą, kurių prisiskaitęs jaunimėlis iš heroizmo trokšta patirti adrenalino.

Tačiau tai režisūriniai niuansai. Iš tikrųjų veikia aplinka, veikia žiemos vaizdavimas, veikia psichofiziniai veiksniai, bet viskas sukomponuota kaip judantys literatūriniai paveikslėliai. Jaudina, bet realiai galvojant, viskas turėtų būti kur kas purviniau. Siužetiškai filmas „viskas tvarkoje“, bet... Kad ir apgailėtina ta dirbtinai lemtingai sukonstruota scena, kai moteris panyra po ledu, o vyrukas pamato trobelę – kurgi ne! Kol abu buvo ant ežero – nieko, tik jau veikėjams tuoj išsigelbėjimas, tuoj dirbtinai konstruojamas paviršutiniškas vilties žlugdymo gestas – skendimas. Tai jau  matyti nervų tampymo efektai, kurie bent manęs nebeveikia, o leidžia pasijusti kaip kokiam devintokui, kurį staiga pradeda mokyti trečioko matematikos. Filmas pernelyg teisingas, pasigedau scenarijuje provokacijos, o pabaiga absoliučiai atperkanti romantikų širdis, o man atrodo tarsi pernelyg banali muilo opera.

Manau, filmas kuo puikiausiai patenkins neišrankiuosius.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tūnąs tamsoje. Trečia dalis" / "Insidious chapter 3"

Sveiki, siaubo kino mėgėjai,

Visai neseniai atsitiktinai teko pamatyti naujausią siaubo filmą „Tūnąs tamsoje. Trečia dalis“ (angl. Insidious: Chapter 3) (2015), kurį režisavo naujas šios siaubo epopėjos režisierius Leigh Whannell. Gal pradėsiu nuo to, kad iš visos šios trilogijos (o matomai bus ir dar daugiau dalių) esu matęs tik pirmąją dalį, kuri man nepadarė itin didelio įspūdžio, todėl galbūt nežiūrėjau ir antrosios dalies, bet bent jau pamačius pirmąją dalį, nebesvarbi istorijos chronologija, nes žaidimo taisyklės jau priimtos ir jos tos pačios, kaip ir „Košmaras Guobų gatvėje“ ar „Paranormalus aktyvumas“ serijose.

Šioji dalis man priminė pirmąjį. Nepasakyčiau, kad filmas itin patiko, jis atitiko pirmosios dalies sukurtas taisykles – mediumė keliauja į dvasių pasaulį parsiversti demono užvaldytos sielos. Nieko naujo neišrasta, kiti personažai, šiek tiek kitokios aplinkybės, bet esmė ta pati kaip visada. Scenarijus iš esmės nepateikia žiūrovui jokių staigmenų, netikėtumų, o siaubo efektai priimami tie patys, kaip ir pirmosiose dalyse. Toks įspūdis, kad režisierius nė nesistengia pakelti filmų pirmtakų kartelės ir tiesiog kuria dar vienos siaubo melodramos seriją, nes už tai jam gerai mokama.

Nepaisant pasikartojimų ir nuobodžių elementų, filmas visgi žiūrėjosi vietomis įdomiai, gal dėl to, kad buvau primišęs matytą filmo dalį, o gal dėl to, kad scenarijus nėra jau toks neįdomus, koks atrodo jį analizuojant. Esama šiurpių vietų, esama vietomis ir įtampos, tačiau serijų tęsiniuose mums, žiūrovams, rūpi, kad filmas kuo nors išsiskirtų, kad būtų pateiktos naujos žaidimo taisyklės, formos ir idėjos, bet „Tūnąs tamsoje“ kol kas nenori to daryti ir akivaizdu, kad ketvirtoji dalis nesistengs pranokti buvusių dalių, todėl tik Jūsų skonio reikalas, ar norite žiūrėti naują „Santa Barbara“ seriją, ar ne.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Apie Šmitą" / "About Schmidt"

Sveiki, kino žiūrovai,

Filmas „Apie Šmitą“ (angl. About Schmidt) (2002) tapo neatsitiktiniu mano žiūrimų filmų repertuare. Yra net kelios priežastys. Viena iš jų pagrindinis aktorius Jack Nicholson, o kita – režisierius Alexander Payne, kurio kiekvienas darbas susilaukia kuo puikiausių įvertinimų. Man patinka šis režisierius. Filmą „Nebraska“ pažiūrėjau su malonumu, o štai „Klystkeliai“ apskritai laikau šedevru!

„Apie Šmitą“ vėl galiu laisvai atpažinti režisieriaus braižą – filmo herojus visai neherojiškas, bet išstumtas būti liūdno vaizdo riteriu. Epicentre – žmonos netekęs vyras leidžiasi į dukters vestuves, nemėgsta žento ir apskritai beveik nesišypso, bet keisčiausia yra tai, kad jis rašo dienoraščio tipo laiškus šešiamečiui į Tanzaniją, kuris nemoka nei rašyti, nei skaityti. Čia vėl veriasi begalinė žmogaus vienatvė, kasdienybės ironiškos situacijos, šeimyniniai santykiai – žodžiu, beveik viskas, kas ir kiekviename šio režisieriaus filme, bet vis kitaip, vis skirtingai. 

Nepasakyčiau, kad ši juosta man patiko labiausiai iš režisieriaus repertuaro. Taip, J. Nicholson‘as buvo puikus ir kitoks nei įprastas kine – nusikratęs šėtoniškos šypsenėlės, palikęs spinduliuojančią charizmą už kadro, jis tapo, sakyčiau, visiškai kitoks – melancholiškas, prislėgtas personažas. Labai žaviuosi kiekvienąkart jo būvimu kadre. Todėl visai nenuostabu, kad jis už šį vaidmenį buvo nominuotas „Oskarui“. Lygiai tą patį galiu pasakyti ir apie „Amerikietiškų siaubo istorijų“ aktorę Kathy Bates, kuri buvo už žento motinos vaidmenį nominuota kaip geriausia antro plano aktorė. Ji šiame filme 54 metų ir drąsiai švystelėjo be kompleksų nuoga.

Puikūs aktoriai, scenarijus geras – adaptuotas pagal 1996 metais pasirodžiusį romaną. Ar galiu pasakyti, kad tai tiesiog geras filmas? Man asmeniškai, atmetus objektyvumą, buvo sunkiau nei paprastai įsijausti į filmo vyksmą, nesu itin patenkintas pačiu seansu, bet iš objektyviosios pusės – tai tikrai neabejotinai geras filmas. 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela