Serialas: "Sostų karai" (Sostų žaidimas) / "Game of Thrones" (4 sezonas)

Sveiki, brangūs skaitytojai,

Štai ir atėjo diena, kai sužiūrėjau ketvirtąjį „Sostų karų“ dar kai kur verčiamo kaip „Sostų žaidimas“ (angl. Game of Thrones) sezoną. Išties 10 serijų nėra jau tiek ir daug, kai serialas įtraukia ir nebepaleidžia. Net to staigiai suryto laiko negaila, tad skubu greit pasidalyti šio sezono įspūdžiais.

Ir ką aš vėl galiu pasakyti? Šiame sezone visko daugiau, greičiau, įdomiau, efektyviau! Šiame sezone kaip niekad daug batalinių kovų, taigi ir veiksmo. Vien praktiškai devintoji serija be pertrūkio skirta Šiaurės sienos kovai, todėl veiksmo mėgėjams tai tikra puota. Iš tikrųjų net nebesuskaičiavau, kiek žmonių mirė šiame sezone, bet tai ir tikriausiai nesvarbu: Skalikas, karalienė, žindusi dešimtmetį, karalius Džefris ir dar daug kitų personų, kurie tik ką buvo spėję atsirasti kaip nauji personažai ir tokie įdomūs, kad jų pasitraukimas, nespėjus parodyti, ką jie iš tikrųjų sugeba, kaip antai tas brunetas kovęsis už Neūžaugą ir per savo sentimentalumą netikėtai pralaimėjęs kovą.

Iš esmės šiame sezone Neūžaugos padėtis įdomi ir įtempta, jis kaltinamas sūnėno (taigi ir karaliaus) nužudimu. (Ak, pagaliau nudaigojo tą Džefrį!), kas, aišku, sukėlė ištisą virtinę įvykių – karalienė pasakė tėvui, kad ji myli savo brolį dvynį ir t. t. Išties Neūžaugos personažas, kad išsisuks nuo mirties bausmės, buvo lyg ir savaime suprantama, juk šitoks puikus personažas, tačiau, kad jis taip puikiai susidoros sezono pabaigoje su intrigantais, net nesitikėjau. Jau beveik tampa aišku, kad Starkų giminei pabirus po septynias karalystes nelemta susikirsti dar ilgai, nes vos tik seserys (Arija ir Sansa) priartėja arba luošys su Džonu Sniegu, tuoj kas nors perbėga per kelią ir jie nepasimato. Tai iš esmės truputi lyg ir erzina, nes sukuria siužetiškai gumos tempimo įspūdį, bet sezone yra labai daug gerų atperkančių dalykų. Kokie jie?

Žinoma netikėtos mirtys, netgi labai svarbių personažų. Vis stipriau didėjantis didingo epo įspūdis – augantys drakonai, batalinės kovos, vis daugiau vaizdavimo mitinių būtybių (milžinai, baltieji klajūnai ir t. t.). Bet iš kitos pusės šiame sezone, bent jau man, žinomų personažų mirtys jau nebestebina, kad ir Džono Sniego merginos mirtis, kuri kažkodėl nesukėlė gailesčio, gal dėl to, kad ne nuo pirmojo sezono? Nežinau. Kol kas mano didžiausias dėmesys ir įdomumas tebėra Pietuose, kad ir kaip bebūtų stipriai akcentuojama Šiaurė, karalių intrigos man lyg ir labiau patinka, gal dėl pavojingai nedorų personažų? Juk šiaurėje viskas ir taip aišku: yra varnai-saugotojai, vadinasi, gerieji ir yra laukiniai, vadinasi, blogieji ir baigtas kriukis. 

 Karalius turėjo vesti Sansą Stark, o vedė vieną mano mėgstamiausių veikėjų - Mardžerę Tyrelę.

 Smagu.

 Kur aš jį mačiau? Pasirodo, tai aktorius iš serialo "Juodoji našlaitė".

 Kaip visada daug kančios ir smurto.

 Lordas smirdžius.

 Gražių merginų netrūksta.

 Naujas veikėjas, įdomus ir charizmatiškas, o tiek neilgai išbuvo gyvas...

 Arija kaip visados keliauja...

 Valio, Džefriui amen. 

 Akimirkai įsivaizduokime, kad jie vaidina šiais rūbais...

Drakonų motina šį sezoną atrodo šiek tiek pasyvi, praradusi ambicijas susigrąžinti geležinį sostą, bet kitų problemų jai netrūksta: išdavystė, naujos karalystės valdymas, bet didžiausias jai galvos skausmas yra kaip ant mielių augantys drakonai, kurie jau buvo taip „nucackinti“, kad pradeda nebeklausyti pačios Drakonų motinos, todėl galiu visai pagrįstai įtarti, kad ateityje drakonai jai gali pridaryti dar ir daug žalos, nei naudos. Vienas įdomiausių dalykų – baltieji klajūnai, prisikėlę numirėliai, kurie kažkaip atsirado šiaurės lygumose, bent jau tą galima įtarti, kai šie užpuolė kitų akimis regintį specialiųjų poreikių (!) turintį berniuką su „chėbryte“.  Kažkodėl neišvengiamai įtariu, kad drakonai susidurs su baltaisiais klajūnais, nors vėlgi siužetas nenuspėjamas, tikiuosi, kad knygos autorius turi paruošęs kur kas įdomesnių siužetinių gudrybių, nei galiu numatyti.

Ak, tiesa, toks personažas, kažkada buvęs lordas, dabar ponas Dvokas, išties įdomus. Į jį netgi sadistiškai įdomu žiūrėti, reiškia, kaip kankinimais paveiktas vyrukas ištikimai pajungtas žeminančiai tarnystei. Tokie personažai, kurie buvo pasiekę socialiniu atžvilgiu lubas ir staiga tapę prastesni už šunis yra ir tikriausiai bus dar ne vienas, ir tai žiūrovą išties džiugina ir linksmina. Štai Raudonoji moteris, žynė, šiame sezone atrodė be intrigos, na, išskyrus tai, kad naktis tamsi ir kupina pavojų, ir kad toliau manipuliuoja visais į sveikatą ir tuo mėgaujasi, nieko įdomesnio su ja neįvyko, bet... Bet kaip visada galima įtarti, kad laikui atėjus, ji šaudys dar iš savos patrankos. 

Ką gi. Šis sezonas ne tik greitesnis, bet ir prabangesnis, investuota daug, tačiau, kiek girdėjau, kiti likę sezonai bus dar beprotiškesni ir ne ką prastesni, todėl nieko nelaukdamas kibsiu į penktąjį sezoną, juk naktis tamsi ir kupina pavojų.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laukinė" / "Wild"

Sveiki,

Ką gi, aš ir vėl bejėgis prieš vieną naujausių kanadiečio režisieriaus Jean-Marc Vallee filmą „Laukinė“ (angl. Wild). Mačiau praktiškai beveik visus šio režisieriaus darbus – „Viktorija: Jaunoji karalienė“, „Cafe de Flore“, „C.R.A.Z.Y“, „Dalaso klubas“. Režisieriui vis pavyksta prisikasti prie „Oskaro“ nominacijų, šįkart tai jis padarė su šio apdovanojimo laureate Reese Witherspoon, kuri nemažą dalį karjeros atkarpos buvo pabėgusi į rimtąjį kiną, bet šiemet vėlei pasirodė prastokoje komedijoje.  

Išties mes, lietuviškai, turime ir „Laukinės“ biografinį romaną, kurį dar galite įsigyti knygynuose, jeigu Jus itin įkvėps filmas. Juostą galėjote, kaip daugelį režisieriaus darbų, išvysti „Kino pavasario“ repertuare. Išties tai įkvepiantis ir geras filmas – mėgstu tokius „kelioninius“ filmus su savo gyvenimo apmąstymais ir rekonstravimu. Paskutinį kartą taip pat mačiau biografinį filmą „Pėdsakai“, apie jauną merginą, kuri pėsčiomis perėjo Australiją. Ir visgi traukia mus tos kelionės. Šįkart filmas konstruojamas labai paprastai – jauna mergina traukia į 1000 kilometrų kelionę per dykumą ir kalnus, visaip save alina, prisimindama savo praeities klystkelius. Iš tikrųjų ši fizine ir dvasine prasme kelionė tampa terapija, kiekviena kelkraštyje sutikta upė, didesnė uola ar kalnas sutampa su veikėjos praeities skauduliais ir problemomis. Kelionės motyvas čia įgyja gydančios jėgos metaforą, kuo arčiau žingsniuoji, tuo daugiau leidi savo praeities paliktoms žaizdoms užgyti.

Pasirodo, nė velnio ta kelionė neprailgo, nors, rodos, žiūrovas, nukeliauja labai toli ir daug ką suvokia, permąsto. Mane labai nustebino scenarijaus autorės atvirumas apie savo neištikimybę, narkotikus ir kitus dalykus, bet bene labiausiai – sąmoningas ir tvirtas apsisprendimas keisti savo gyvenimą nuo pagrindų, per kelionę prarandant visą skausmą ir užpildant save kažkokiu tyrumu ir jėga pradėti naują gyvenimo etapą.

Labai įkvėpiantis, jaudinantis filmas, puiki ir įtikinama režisūra bei R. Witherspoon vaidyba – tai vienas svarbiausių ir geriausių jos vaidmenų ir pasirodymų kine per jos karjerą. Tiesiog žiūrėjau ir mėgavausi. Rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Adelainos amžius" / "The Age of Adaline"

Sveiki,

Filmas „Adelainos amžius“ (angl. The Age of Adaline) (2015) jau lyginamas su tokiais filmais kaip „Keliautojo laiku žmona“ bei „Užrašų knygutė“. Manau, filmas tikrai susilauks nemenko pasisekimo romantinių filmų sraute, kur nebeužtenka papasakoti vien tik paprastą pasiaukojančios meilės istoriją, jai dar reikia suteikti ir įdomią idėją. Filmo režisierius ir scenaristai sugalvojo visai neblogų sprendimo būdų, norėdami šiek tiek filmą pakylėti į geresnį lygį – įvedė jau kine primirštą arba retokai naudojamą atskirą pasakotoją, kuris tampa moksliniu vedliu, pasakojančiu mums apie šios žemės fizikinius dėsnius, molekules, elektros iškrovas. Tai išties žavu, nes siužetas slysta tarp pasakotojo intarpų.

Filmas gana lengvas, bet nuolat glūdi ypatingumo jausmas. 107 metus nugyvenusi Alelaina, mėto pėdas, slepiasi su padirbtais dokumentais, daug mokosi ir studijuoja, daug meluoja sau ir pasauliui – tai kaina, kurią sumoka, kad niekas jos nepersekiotų, todėl jos asmeninis gyvenimas pasmerktas dinamikai, ji negali būti sėsli ir visi sutikti vyrukai lieka palikti... Iš tikrųjų filmas gana stilingas, bet pirmoji filmo valanda tampa truputi ištęsta ir, tiesą sakant, nuobodoka – per ilgai iliustruojami Adelinos pabėgimai, susitaikymai, santykiai su dukra, nors žiūrovas instinktyviai nujaučia, kad dar tik istorijos užuomazgos. Tikroji meilės prasideda po 45 minučių, jau filmui įpusėjus, čia išryškėja ir tikroji veikėjos drama. Ji sutinka kadaise paliktą vyrą ir nejučia ima virpėti žiūrovui širdis... Iš esmės filmas man priminė daug kitų filmų, ir tuos pačius „Keliautojo laiku žmona“, „Keista Bendžamino Batono istorija“ ir kt. Nepasakyčiau, kad šis filmas yra kažkuo pranašesnis už buvusius, tačiau tikrai neblogas. Yra dramos, yra jausmų, bet labiausiai žavi filme mokėjimas meilės ir ypatingo likimo istoriją įrėminti mokslinės fantastikos gairėmis.

Filme pasirodo nemažai žinomų aktorių. „Liežuvautojos“ serialo pagrindinė aktorė Blake Lively buvo nepaprastai graži ir, sakyčiau, kukli savo personažu, slydo scenomis neperspausdama, bet užtikrintai. Nors daug kur vaidinęs Michael Huisman, tačiau tik šiame filme man jis įstrigo. O ką jau sakyti apie kino legendą Harrison Ford – skaudaus vyro personažas, ilgametis kentėjimas. Jo vaidmuo gal nėra didelis, bet ryškus ir įsimintinas.

Apskritai filmas man tikrai patiko, kažkaip gal galėjo kai kas būti kiek kitaip, daugiau intrigos, persekiojimų, bet ar nuo to meilės istorija pasidarytų geresnė? Nemanau.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela