Filmas: "Ponas Gaga" / "Mr. Gaga"

Sveiki,

Šiemet per Kino pavasarį taip ir neteko pamatyti dokumentinio Tomer Heymann filmo „Jonathan Agassi išgelbėjo mano gyvybę“, tačiau pažiūrėjau prieš kelerius metus šiame festivalyje rodytą to paties režisieriaus dokumentinę juostą „Ponas Gaga“ (angl. Mr. Gaga) (2015) apie iš Izraelio kilusio modernaus ir specifinio šokio kūrėją Ohad Naharin.

Iš tikrųjų šiuo filmu jau seniai susidomėjau, kai pernai Kino pavasaryje pamačiau apie vieną iš šios šokių trupės atsiskyrusią ir šokių performansus ruošianti Bobbi Jene. Pastarasis filmas man sukėlė neišdildomą įspūdį, apie tai, kaip scenoje, darant performansą galima trinant genitalijas į smėlio maišą patirti laukinį orgazmą ir tai paversti... parodomuoju menu. Filmas buvo nuostabus, gal dėl to ilgai tausojau visų išgirtą „Poną Gagą“, tiesiogiai susietą su Bobbi Jene, tad šiandien genamas nostalgiškų prisiminimų apie B. Jene, nusprendžiau pažiūrėti šį filmą.

Iš esmės filmas geras, intriguojantis, pakankamai išsamus. Jis pasakoja apie pripažinto šokio meistro iškilimą, santuoką, vienatvę ir naujos meilės atsiradimą, bandandymus derinti šeiminį gyvenimą su šokio teatru. Kad teatras puikus ir išskirtinis, manau, turi pamatyti kiekvienas šio teatro specifiką – išskirtinį paukštišką gagos judesio motyvą, kurio filosofija ir psichofiziniu veiksmu ir yra paremti visi šio menininko pastatymai. Galima žavėtis beribiu šokėjų atsidavimu, kaip jie pagarbiai žvelgia į savo mokytoją ir yra pasiruošę netgi save žaloti, kad tik jam įtiktų... Visgi filmas nebesukėlė tokios euforijos ir išsilaisvinimo efekto kaip „Bobbi Jene“, kuris buvo labiau individualus performansas, primenantis labiau Marinos Abramovič prieskonių šleifą, o „Ponas Gaga“ – tai kolektyvinis energijos valdymas, ritmikos teatras, kokį Lietuvoje, pavyzdžiui, iš dalies veda režisierius Valentinas Masalskis.

Neapsigaukite, nors įspūdžio tokio negavau, kokio galbūt tikėjausi, bet filmas vis tiek vertas savo žiūrovo. Ypatingai to, kuris domisi šiuolaikiniu šokiu ir apsikritai moderniaisiais menais.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.6

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bobbi Jene" / "Bobbi Jene"

Sveiki,

Po paskutinio šiame festivalyje matyto dokumentinio filmo „Bobi Jene“ (angl. Bobbi Jene) (2017) likau truputį sukrėstas. Įtariu, kad visgi daugeliui filmas nelabai patiks, jame tiek daug gluminančio atvirumo, kad lietuviškam („nemeniškam“) mentalitetui, kur įsigalėjęs stiprus konservatyvumas, šis filmas gali likti tiesiog nesuprastas – ai, kažkokia kvailelė, kurios psichika pakrikusi, dulkinasi viešai su smėlio maišu!

Nepaisant skeptikų, man filmas tiesiog sukėlė nepaprastai daug pamąstymų. Dokumentine maniera nufilmuotas trisdešimtmetės šiuolaikinio šokio menininkės Bobbi Jene gyvenimas po gyvenimo Izraelyje, kur ji praleido beveik dešimt metų šokdama teatro trupėje. Šįkart ji trokšta kurt savo teatrą ir kol kas ji ieško mono spektakliuose savasties, o patys spektakliai tampa šokiruojančiais dvasiniais ir kūniškais perfomansais.

Nesigilinsiu, kiek šiame filme yra negyvumo ir dirbtinumo, nes, mano nuomone, dalis nenatūralumo visgi išlieka dėl paskui slankiojančios kameros, vis tiek prieš kamarą žmogus bus kitoks, nei be jos. Nepaisant to, ne tai tikriausiai filme yra svarbiausia, bet tas laisvumas, kurį transliuoja menininkė, tas beprotiškai draskantis noras ištrūkti iš tų sustabarėjusių formų, moralinių stereotipų, kas varžo, liepia slėptis, nuolat save teisti kitų akimis, galvoti, ką vieni ar kiti pagalvos... Iš esmės man kiek priminė Marinos Abromovič asmenybę ir jos perfomensus, kurie grįsti išsilaisvinimu ir dvasiniu pasiruošimu.

Labai man patiko šis filmas, nes jis iš esmės paveikė mane ir leido dar ilgai mąstyti apie meno ir menininko paskirtį ir apie asmenybės išsilaisvinimo nuo to mėšlo, kuriuo esame apkrauti, kad tai net laikome „normaliu“, o išsilaisvinimą – frykiškumu.

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela