Filmas: "Sūnus" / "The Son"

 

Sveiki,

 

Prieš kelerius metus į aukštumas šovęs režisierius Florian Zeller su novatoriškai debiutiniu filmu „Tėvas“ (2020) man asmeniškai buvo didelis atradimas, tad ir naujausias jo filmas „Sūnus“ (angl. The Son) (2022) taip pat kėlė tam tikrus lūkesčius, bet jau buvau girdėjęs, kad „Sūnus“ visgi „Tėvui“ neprilygsta. Tikriausiai neišvengsiu šių dviejų filmų palyginimo, nes jie turi ne tik giminystės pavadinime sąsajų, bet istorijos iš tikrųjų čionai yra šiek tiek susietos. Filme vėl pasirodo Anthony Hoppkinso sukurtas veikėjas, kuris stačiokiškai auklėja savo penkiasdešimtmetį sūnų Piterį, stokodamas meilės ir gerumo, kas iš tikrųjų turi įtakos tiesioginio jaunėlio anūko auklėjimui.

 

Pradėsiu nuo to, kad sukaltas geras siužetas ir dialogai! Situacija labai paprasta ir mums dažnai tenka girdėti panašių istorijų spaudoje. Peteris jau kuris laikas gyvena su nauja ir kur kas jaunesne žmona Bete ir augina ką tik gimusį kūdikį, tačiau netrukus į jo namus pasibeldžia buvusi žmona su prašymu ko nors griebtis, nes jųdviejų užgyventas paauglys Nikolas nebelanko mokyklos. Nikolas renkasi vienatvę, sėdi parkelyje ir tiesiog nieko neveikia. Sugėręs didelį tėvų skyrybų skausmą, Nikolas kaltina naująją tėčio žmoną sugriovusią tėvų santykius, tad apsigyvenęs pas juos ima elgtis labai keistai, o tai kraupina naująją žmoną. Atrodo, kad sūnus gali nuskriausti ne tik ją, bet ir kūdikį, tačiau paaiškėja, jog tai ūminės depresijos pasireiškimas, ir tėvui, kuris tikėjosi, jog viskas susitvarkys, tenka spręsti, ar uždaryti sūnų gydimo reabilitacijai...

 

Filmas pilnas niūrumo, troškimo tėvui suprasti sūnaus pasaulį ir, atrodo, jog jis kaip tėvas viską daro teisingai, nes jam iš tikrųjų rūpi Nikolas, tačiau viena lemtinga klaida viską sugadina. Žiūrovui paliekama spręsti, kaip iš tikrųjų galėjo būti, ir ar tėvas pasielgė teisingai, vadovaudamasis širdimi, nors pats buvo auklėjamas racionaliai ir „kietai“? Kas gali pasakyti, kaip iš tikrųjų auklėti savo vaikus? Šeiminiai santykių sąryšiai šame filme išties sudėtingi ir komplikuoti, manau, filmui pavyko dialogais išlaviruoti keletą labai gyvenimiškai (ir man asmeniškai atpažįstamų) dalykų, susijusių su depresija ir atvirumu, troškimu padėti, bet nerandant tikrojo dialogo, nes iš esmės tėvo ir sūnaus ryšys yra jau sutrūkinėjęs. Kaip sakiau, puikiai sukurti gyvi dialogai, nuotaika ir palikti iškelti neatsakomi klausimai. Visgi lyginant su „Tėvu“, „Sūnaus“ filmas nusileidžia, sakyčiau, pačia pasakojimo forma, kuri labiau klasikinė. „Tėvas“ buvo sudėtingo trūkinėjančios atminties ir sąmonės kompozicijos koliažas, kuris dar įsimins ilgai, deja, „Sūnui“ liko tik taiklūs gyvenimiški niuansai. Filmo pabaiga niekur nenuveda, ji iš esmės labai čekoviškai nuspėjama ir užbaigta pagal novelės kanonus, tačiau visumoje filmas pateisino lūkesčius.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sensacija" / "Scoop"

Sveiki,

Vėl bėgu į kiną ir šįkart – mano mėgstamas Woody Allen‘as su dar man pačiam nematytu filmu „Sensacija“ (Scoop) (2006). Kaskart Alenas išlieka sau ištikimas, bet kaskart vis kitoks ir siužetinėmis linijomis nebesikartoja, nors naudoja tuos pačius triukus, jausenas, raišką, bet naujos aplinkybės išgelbsti nuo monotoniškumo etiketės. Aleno filmus visada įdomu žiūrėti, kai esi nusiraminęs, bet nepervargęs, jo filmai reikalauja šiokio tokio susikaupimo, bet ne tokio, kurios reikalauja avangardinis ar neosimbolistinis kinas, pvz. L. Von Treiro juostos, Alenu reikia mėgautis kaip skaniais ledais...

Filmas „Sensacija“, mano akimis, nėra pats geriausias šio režisieriaus darbas. 2005 metais pasirodęs „Lemiamas taškas“ buvo „kažkas tokio“, o šis filmas toks skystesnis. Du metai darbų su šiemet išrinkta seksualiausia planetos moterimi Scarlet Johansson nebuvo praleisti veltui tiek Alenui, tiek pačiai aktorei. Johansson šįkart buvo patikėtas pagrindinis vaidmuo, nors, mano akimis, ji kur kas sėkmingiau pasirodė „Lemiame taške“ vaidindama seksualią blondinę, nei šiame akiniuotą žurnalistę Sandrą. Aktorinis meistriškumas šįkart Johanssonos pasirodė skystokas, didžiąją dalį laiko ji jautėsi lyg ne sava, pernelyg teatralizuota, o akiniai, kurie turėjo būti bene pagrindinis rėmas įkalinantis blondinės seksualumą į intelektualumo amplua, nepasiteisino, jie nepadėjo, nes Skarlet pernelyg, liaudiškai kalbant, seksova. O ir nuolatiniai nevikrūs prisilietimai prie akinių atrodė tokie nenatūralūs, neįprasti ir priminė prastą teatrą. Tačiau reikia pabrėžti, kad tai ne Johansson kaltė, nes būtent Alenas užmatė šį filmą padaryti teatralizuotą – pomirtinė kelionė į mirusiųjų karalystė, magiško realizmo apžaidimai ir susintetintos scenos afišuoja savitą „aliniško“ misticizmo apraišką, kurį išvystame „Vidurnaktis Paryžiuje“ (2011), truputį „Kasandros prakeiksmas“ (2007).

Žinoma, tai ne pats prasčiausias Aleno darbas, jis man netgi labai patiko, kaip daugiau ar mažiau visi jo filmai. „Sensacijos“ stipriosios pusės yra tikriausias siužetas ir jos pasakojimo patosas, kuris daugiau niekam nebūdingas, o aktorių meistriškumas nėra tas variantas, kuris leistų kibirkščiuoti visam kam, nors Aleno aktoriai ne kartą yra pelnę net „Oskarus“. Pusiau rimtas pasakojimo patosas ir kriminalinė intriga, kuri daugiau ar mažiau eina per daugelį Aleno filmų, nuspalvina lengvu erotiškumu, kuris pritaikytas intelektualiems žmonėms, todėl sunkiau filmą virškins tiek, kurie erotinius filmo standartus matuoja įprastais kriterijais.

Man asmeniškai šis filmas nepaliko kažkokio pernelyg neišdildomo įspūdžio, tačiau mėgavausi, mėgavausi ir dar kartą mėgavausi. Tai lyg plakta grietinėlė su Alenu spalvotu popierėliu, - žinai, ko tikėtis jį praplėšus, bet visada būna vis kitoks skonis.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb:6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vargdieniai" / "Les Miserables"

Sveiki visi,

Pagaliau ir aš pamačiau! Ilgai laukiau šios juostos, vos tik išgirdęs, kad ji filmuoja su superiniu aktorių kolektyvu – „Vargdieniai“ (Les Miserables) (2012 m.). Na, miuziklas yra sulaukęs ne vienos ekranizacijos ir kartu tai yra vienas populiariausių teatro miuziklų žmonijos istorijoje. V. Hugo didingo epopėjinio romano „Vargdieniai“ naujoji ekranizacija buvo vienas iš svarbiausių kino įvykių 2012 metais ir, manau, kad „Karalius kalba“ režisierius Tom Hooper‘is susitvarkė su šia užduotimi.

Suprantu, kad kai kuriems šis filmas gali nepatikti, ypač senesnės kartos žmonėms, kurie skaitė „Vargdienius“, kurie žiūrėjo ankstesnius pastatymus, spektaklius – tai šį kūrinį laiko aukščiausios prabos deimantu, o naujoji versija reikalauja iššūkių, naujų spalvų, naujų sprendimų, kurie gali pasirodyti per daug pataikaujantys naujajai žiūrovų kartais. Man asmeniškai labai patiko šis miuziklas, nors nesu šio žanro mylėtojas, tačiau manau, kad filmas realizuotas labai gerai, žinant, kad aktoriai savo partijas atlieka gyvai – toks buvo T. Hooper sprendimas dėl ambicingo noro, kad viskas atrodytų kuo emocionaliau. Aktoriai dainavo gyvai, o tik vėliau muzika buvo primontuojama studijoje, nors kai kurios scenos, kurios yra masinės ir iš skirtingų vietų dainuojamos, man pasirodė neįmanomos, kad viskas sutaptų ir būtų atlikta gyvai. Tai dėl 100 procento galėčiau pasiginčyti, tačiau aktoriai pasirodė pakankamai dainingi, jie nesistengė sudainuoti klasikiniais ir mums įprastomis „Vargdienių“ variacijomis, čia pat įterpdami dainoje ir šnekėjimą, ir ašaras, ir emocijos...

Labai džiaugiuosi aktoriniu kolektyvu. Kad Hugh Jacksman ir Anne Hathaway yra dainingos personos, tą galėjo įsitikinti „Oskarų“ vedimo ceremonijoje, tačiau nustebino visiškai netikėtas Russell Crowe amplua, sakyčiau, pakankamai įtikinamas. Ir šiaip aktorių kolektyvas buvo superinis – prastų nebuvo, buvo arba geri, arba super geri – vieni personažai atskleisti daugiau, kiti mažiau – šiek tiek mažiau pareikalauta iš Amandos Seyfried. Žinoma, išskirčiau Anne Hathaway, kuri ypatingai aukojosi šiam vaidmeniui – paaukojo plaukus, badavo, kad tik būtų panaši į prostitutę Fantine. H. Jacksmanui atiteko pats sudėtingiausias personažas – jo pagrindinis personažas labiausiai evoliucionuoja ir jam daugiausiai skiriama vietos. Patiko scenografija ir pats pasakojimas – jis daugiasluoksnis, nenuobodus, pilnas revoliucinio karščio – čia jau Viktoro Hugo nuopelnai. Filme nemažai liūdesio, vargingo gyvenimo, kuris nužudo svajones – tai ir būtų pagrindinė „Vargdienių“ ašis, o finalas – vertas net nosinaičių nusišluostyti akims. Vertas dėmesio.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela