Šios dienos citata: Zita Šličytė, homofobinis pasisakymas apie LGBTQ žmones ir Stambulo konvenciją

 Sveiki,

Trumpam Lietuvos žiniasklaidą sudrebino visuomenės veikėjos Zitos Šličytės pasisakymas Kovo 11-osios proga apie Stambulo konvenciją ir žmones, kurie, anot kalbančiosios, skatinami tapti belyčiais. Ką aš galiu pasakyti? Lyg ir svetima gėda, bet lyg ir apie mus pačius. Jos pasisakymas, žinoma, viešojoje erdvėje sulaukė pasmerkimo, tačiau net neabejoju, kad Šeimų maršo atstovai savo forumus susprogdino tarsi metuose būtų paskelbtos antros Kalėdos. Kol homofobai puotauja ir džiūgauja, visgi viešojoje erdvėje dominuoja kritiškas požiūris į Z. Šličytės pasisakymą.

Neseniai perskaičiau tokį pasakymą, kad geriau Lietuva gėjiškoje Europoje, nei Putino hitleriniame režime. Ar tikrai jau yra taip blogai, jeigu laisviems žmonėms leisime būti tuo, kuo jie nori būti ir jaučiasi esą? Tai kam dėl to Kovo 11-oji ir toji laisvė, jeigu vis dar norime žmonėms apynasrio, suvaldyti jų individualybes, susisteminti ir sunorminti jų gyvenimus? Žinoma, kiekvienas tą laisvę supranta vis kitaip ir ponia Zita gali turėti savo poziciją, tik šiek tiek gėda, kad šis ideologinis performansas įvyko tokia proga ir buvo atsiųstas kaip signatarų Trojos arklys. Nesame apsaugoti nuo bukumo. Iš kitos pusės galbūt tai netgi naudinga, nes tokie vieši pasisakymai leidžia greičiau vykti visuomenės lūžiams, nes tos problemos išlenda į viešumą ir tampa aktualios, matomos. Kitaip sakant, homofobė Zita Šličytė pati to neįtardama pasitarnavo Lietuvai.

Jūsų Maištinga Siela