Knyga: Ieva Dumbrytė "Šaltienos bistro"

 Ieva Dumbrytė. „Šaltienos bistro“ – Vilnius: Kitos knygos, 2021. – p. 216.

Sveiki, mieli skaitytojai,

Tikriausiai niekada taip ir nebūčiau paėmęs į rankas debiutuojančios prozininkės Ievos Dumbrytės kūrinio, jeigu jos romanas Šaltienos bistro, kurią išleido leidykla Kitos knygos, nebūtų išrinktas metų kūrybiškiausia knyga. Kadangi mažai pastaruoju metu skaitau lietuvių grožinę literatūrą, pamaniau, kad padarysiu išimtį ir pasidomėsiu, koks prozinis receptas šiuo metu yra reikalingas norint, kad knyga taptų metų kūrybiškiausia. Tiesa, pati Ieva Dumbrytė literatūroje nėra diletantė, 2015 metais ji išleido poezijos knygą  Planktono viešnagė Saulės sistemoje.

Visų pirma, vykęs knygos pavadinimas, toks patraukliai vartotojiškas, atspindintis mūsų dabarties maisto rinkos triukšmą ir reklamines iškabas. Net neabejojau, kad po tokiu pavadinimu surašytas tekstas bus makabriškas, ciniškas ir pilnas prifarširuoto šiuolaikinio jaunatviško humoro. Istorija pasakoja apie vyruką, kuris vos neapsitriesdamas atsiima istorijos aukštojo mokslo diplomą, tėvai didžiuojasi savo atžala, o viduje pasakotojas jaučiasi nelabai ką dar gyvenime nuveikęs, nes visas studijas pragėrė su bendrabučio studentais, kurių veidų ir vardų nelabai per keturis metus ir prisimena. Iš esmės skaitydamas šiuos epizodus pagalvojau apie Lietuvos universitetų studentinį lygį, kada iš tikrųjų net pats žinau gyvų pavyzdžių, kada bakalauro studentai tampa išsilavinusiais informatikais nemokėdami savo kompiuteryje net Skype suinstaliuoti.

Visgi tikrasis pasakotojo iššūkis yra pirmieji tikrieji žingsniai suaugusiojo atsakomybės link, kada tenka užsidirbti ir dirbti taip, kad netaptum tėvams našta. Protagonistas įsidarbina keistoje Šaltienos bistro, kuris kaip maisto įstaiga atrodo iš pažiūros kaip normali įstaiga, bet netrukus pasikeičia pasakojimo pobūdis, pakrinka pasakotojo sąmonė ir tikrovės perspektyva, tad pasakojimas tampa išvarpytas ir sunkiai į rišlų pasaulį besijungiantis vaizdinys.

Rašytoja bistro pasaulį kuria kaip atskirą ir savitą onirinę tikrovę. Pagrindinė priemonė – vaizdinių hiperbolizavimas iki grotestiško absurdo. Skaitant ne kartą galima įžvelgti tiesmuką žemojo, buitinio kalbėjimo manieros, kuria taip šmaikščiai kažkada perteikė François Rabelais savo satyriniame kūrinyje Gargantiua ir Pantagriuelis, taip pat primena Barono Miunhauzeno absurdiškų situacijų logiką. Bistro virtuvė vaizduojama kaip teatras, kuriame yra ne tik didžiulė fabriko cecho kultūrą primenanti erdvė, bet egzistuoja ir socialinių sluoksnių pasiskirstymas nuo paprastų juodadarbių be statuso ir vadovaujančių golodų. „Šitam kolektyve yra buvę galvažudžių, svorio kilnotojų, buvusių kalinių, motinų, pagimdžiusių septynis sūnus, moterų be pirštų ir du pedofilai. Tačiau ilgoje sandėliavimo praktikoje, o tai yra dvejus su puse metų, nesu matęs, kad kas nors nuo virintų kaulų nugremžtų centnerį mėsos. Tu – „Šaltienos bistro“ pasididžiavimas! (p. 70).“ – sako kolega pagrindiniam veikėjui, kai šis daugiau nei 100 kilogramų prigremžė mėsos ir sumušė bistro rekordą.

Skaitant romaną toliau, tampa aiški kuriamo grotestiško pasaulio logika, kuri sutampa su pakrikusio, išvargusio ir nuolat neišsimiegojusio veikėjo būsena. Bemiegės naktys ir ilgos darbo valandos gremžiant mėsą duoda savo ir mes per pasakotoją imame regėti iškreiptą tikrovę, kurią padeda sukurti autorės nuolatinių įvairių literatūrinių žanrų klišių parodija. Štai įsimylėjęs šešiolikmetę kiauliaganę Šachla, jis ima elgtis kaip riterinių romano parodijos veikėjas Don Kichotas. „Nebijok, su manim tu saugi, neleisiu niekam tavęs paliesti, – pasakiau vyriškai, bet su dideliu jautrumu, išskėčiau rankas ir yriausi link jos pro kiaules, vedamas nevalingo noro ją pabučiuoti bent į žandą. Jei Dievulis nepagailės, gal sumestume ir lytinį aktą, kuris maloniai nuteiktų mano vyrystę (p. 123).“

Virtuvės darbuotoja Stalina tampanti ragana, aiškiarege baba Vanga vykdo kūno nuplovimo ritualą, o golodų vestuvių ceremonija – kaip ir S. Kubriko filmo Plačiai užmerktos akys scena. Netrukus Šachla virsta kiaule ir, atrodo, kad tai turėtų tapti jaunavedžio tragedija, bet bistro direktorius pasiūlo žmoną tą pačią vestuvių naktį paskersti ir išvirti iš jos ypatingos šaltienos. Vienu metu susipina stebuklinių pasakų motyvai, M. Bulgakovo Meistras ir Margarita elementai su absurdiškais veikėjų sprendiniais, o paskerstos kiaulės išvežimas bagažinėje – detektyvinių romanų štampu. Įvairių epochų ir kūrinių schemos kuria savitą Šaltienos bistro pasaulį, kuris vista Užgavėnėmis, ryškia kakofonija, kurią kiek kitokiais rakursais galima aptikti Mindaugo Jono Urbono romane apie Vilnių ir jo įžymybes Šimtmečių melancholija. Kadangi vyrauja buitiška netaisyklinga romano kalba, ji tik sustiprina savitą bistro virtuvės atmosferą, tokia kalba yra motyvuota ir padeda išskleisti sunkią virtuvės darbuotojų kasdienybę. Tiesa, netaisyklinga kalba – nieko naujo, tai jau šiuolaikinės lietuvių literatūros bruožas, kuris nieko nebenustebina, netgi retsykiais atrodo kaip literatūros raiškos klišė arba privalomasis kalbinis šou.

Ieva Dumbrytė

Visgi skaitant ir nardant po literatūrinę romano akrobatiką, atkreipiant dėmesį į teksto stilių, ritmą ir pasakojimo fabulą, manding, pasidaro taip, kad pagrindinis veikėjas yra vidutinybių vidutinybė, arba pernelyg nuobodus. Jis dirba bistro ir nepajėgia priimti tinkamų sprendimų, net nebando ištrūkti iš to klaikaus labirinto. Save alindamas ir dar labiau stengdamasis jis net patiki, kad yra Mesijas, tam tikras kančios didvyris, kuris įgyvendina golodų pranašystę, kas savaime tampa maginės literatūros (kad ir Hario Poterio) štampu t. y., kai veikėjas neįdomus, jam reikia suteikti kokią nors užduotį (arba šiuo atveju pačiam patikėti esant ypatingu), kad galėtų pasakojimo perspektyvoje įgyvendinti jam skirtą likimą, tačiau Šaltienos bistro šis kelias padrikas, nesulipintas, išskydęs kaip šaltiena ir galiausiai tai tėra tik veikėjo prisigalvotos nesąmonės pateisinti savo menkumui. Veikėjas, kuris nuolat permąsto savo vyriškumą ir menkumą, aplinkinius, įskaitant ir tėvus, regi tarsi trafaretinius komikso veikėjus, jų neindividualizuoja, o hiperbolizuoja tik jų socialinių vaidmenų funkcionalumą. Tokia literatūra pokštauja, žaidžia ir neretai, kaip ir Šaltienos bistro atveju, užsižaidžia pasakojimo įmantrioje formoje ir pamiršta turinio gylį ir intrigą.

Visgi romano finalas, sakyčiau, vykęs. Mūsų vaikinas-pasakotojas išsivaduoja iš Šaltienos bistro vergystės ir tampa diplomuotu informacinių technologijų darbuotoju. Žodžiu, dirba gerbiamą biuro darbą, kur laisvos poilsio pertraukėlės ir stovi kavos aparatai. Tačiau vėl susidūręs su savo menkystės ir bejėgystės jausmu patenka į savo galvoje susikurtą pragarą. Šis fokusas primena tuos siaubo filmus, kurie sako to be continued – tik jau ne mums, o pačiam veikėjui, pasiliekant už kadro pragaro tęsinyje. Šis pabaigos epizodas iš esmės paaiškina, ką iš tikrųjų perskaitėme ir, kiek teko skaityti interviu, pačią rašytoją įkvėpė pažįstamų pasakojimai apie virtuvės darbų specifiką. Nesunku palūžti, kai galvoji, jog pasaulis tik ir laukia tavo ereliško skrydžio, o iš tikrųjų plauni indus 12 valandų per parą.

Romanas skambus, ambicingas ir ritmiškas. Autorei pavyko perteikti banguojančio bejėgio jaunuolio, ištroškusio greitos sėkmės ir lengvo gyvenimo, beviltišką nuovargį. „Jauno žmogaus gyvenimo stebuklą įsivaizdavau apytikriai taip: latė kava, poguliai lovoje, pica, nenuilstantys draugų skambučiai, mažas, bet standžias krūtis turinčios merginos saldūs bučiniai (p. 212)“. Akivaizdu, kad romanas apie nebrandylą lūzerį, neatitinkantį europietiško hipsterio, kuris ant papūstų raumenukų turi po tatuiruotę, o barzdą madingai pakerpa ir losjonu padrėkina kiekvieną savaitę šauni kirpėja ar kvalifikuota salonų plaukų stilistė, o popietėmis prieš saulutę senamiestyje su vis kita mergina išgeria alučio ar kavos puodelio, nepamiršdamas pasitikrinti laiko savo Rolex‘e ant riešo. Romanas apie tai, kad sėkmės lengvos nėra ir visur reikia dėti pastangų. Visgi romane daug triukšmo, klibantys siužetiniai rėmai, veikėjas be evoliucijos ir pernelyg susirūpinęs tik tuo, koks jis nėra. Bet argi tai neaktualu šiais instagram laikais?

Jūsų Maištinga Siela