Knyga: Andrei Makine "Mano draugas armėnas"

 Andrei Makine. „Mano draugas armėnas“ – Vilnius: Tyto alba, 2021. – p. 128.

Sveiki,

Garsus prancūzų rašytojas ir prestižinės Goncourtų literatūrinės premijos laureatas Andrei Makine (g. 1957), galima sakyti, Lietuvoje turi savo antrąją skaitytojų kartą. Štai 1996 metais leidykla Tyto alba išleidusi jo žinomiausią romaną Prancūziškas testamentas, kuris ir buvo įvertintas Goncourto premija, perleido jau trečiąkart. Lietuviškai taip pat pasirodė ir kiti jo romanai: Žako Dermo žemė ir dangus (2008), Moteris, kuri laukė (2010), Trumpų amžinų meilių knyga (2012), Mylima moteris (2021). 2021 metais originalo kalba pasirodęs trumpas romanas Mano draugas armėnas (pranc. L'ami arménien) Akvilė Melkūnaitė tais pačiais metais kūrinį išvertė į lietuvių kalbą. Man tai antroji skaityta autoriaus knyga. Prieš daugel metų Prancūziškas testamentas padarė didelį įspūdį, tad knygą labai rekomenduočiau paskaityti knygų gurmanams.

Naujausias autoriaus romanas pasakoja apie sovietmetį. Rusijos gilumoje kalinami armėnai sukilėliai, kuriems priskirta Velnio gale, taip vadinamame armėnų kvartalo gete, laukti savo artimųjų teismo. Istoriją pirmuoju asmeniu pasakoja berniukas, kuris mokykloje ima ginti keistuolį Vardaną iš Armėnijos karalystės, todėl jiedu susidraugauja ir pamažu ima drauge leisti laiką. Pasakotojas mokosi iš Vardano teisingos pasaulio sampratos, mąstyti ir priimti pasaulį bei žmones sąžiningai ir besąlygiškai. Graži sofistinė pamokomoji Vardano pamoka apie tai, kad dangus prasideda prie pat žemės, tampa esmine žmogaus gerumo metafora; kiekvienas gali susikurti rojų ir gyventi tarsi danguje, jeigu elgsis pagal visatos dėsnius.

Knygoje įsimintinas Vardano literatūrinis portretas. „Paprastai Vardanui pavykdavo neatskleisti savo keistumo – žinojo, kad paisant savo ligos, mažiausiai nemalonumų ir patyčių sukels santūrus elgesys. Tačiau kartais ypatumas, glūdintis jo kūne, kilmėje ir smarkiai sutrikusiame žvilgsnyje, prasprūsdavo pro jo budrumą ir įstumdavo į nepatogią „nenormalaus“ žmogaus padėtį (p. 47).“ Sergantis keista liga, kuri knygoje vadinama armėniška liga, Vardanas vis dažniau atrodo paliegęs. Žaisdami netoli kalėjimo esančiuose statiniuose jiedu stebi besiglamonėjančią porą, slepiasi nuo vietinių banditėlių ir net sugalvoja kasti gilią duobę, kad atrastų lobį. Pasakojimą paryškina pasakotojo nuostaba apie armėnų išskirtinę kultūrą, getą aprašo tarsi tikrą karalystę, kurioje galioja visiškai kiti įstatymai.

Andrei Makine

Pasakotojo balsas retrospektyvinis, vietomis bylojantis iš tolimos ateities ir mus vedantis į prisiminimų pasaulį, kuris tampa dabarties laiku. Tokia laiko linija suteikia nostalgijos, atrodo, kad istoriją gaubia nuoširdžiai vaiski pasakotojo pagarba ir švelnumas praeities įvykiams, galgi net troškimas išpirkti kaltę. Tokie krikščioniški biblijiniai pasažai tampa esminiu Andrei Makine skiriamuoju kūrybos bruožu. „Tiesa, Ararato kalnas, šventoji armėnų viršukalnė, dabar Turkijoje. Mes jį praradom, bet... Kadangi jo neturim, jis mums dar brangesnis. Toks ir yra pasirinkimas: turėti arba svajoti. Man labiau patinka svajoti (p. 83).“ Akivaizdu, kad vienas iš A. Makine pasakojimo elementų specifinių bruožų yra veikėjus vaikus literatūriškai aprobuoti tarsi pasakų veikėjus, jie ima kalbėti išgrynintomis filosofinėmis mintimis (nors iš tikrųjų tą daro pasakotojo balsas apie prisiminimus), tačiau ne tiek, kad nutoltų nuo tikrovės tragedijų.

Tikrovės lygmenį sudaro iš esmės armėnų tautos tragedija. Ilgą laiką tauta kentusi karus nuo turkų ir net patyrusi genocidą, sovietmetyje armėnai išgyvena sovietizacijos periodą. Atrodo, kad šioji tauta ištisą šimtmetį naikinama, bet nesunaikinama. „Beskaičiuojant milijonus visai atbunka gebėjimas jaudintis, silpsta ir nuoširdžiausias troškimas atjausti. Norim to ar ne, istorinės padėties tyrinėjimas krypsta į faktų analizę, vertinimą, racionalų iliustravimą, kuris pavojingai slysta ties riba – pateisinti (p. 69).“

Skaitydamas nuolat stabteldavau ir vis prisimindavau Prancūzišką testamentą, kurio pasakojimo maniera labai artima ir šiam autoriaus romanui. Taip pat iškilo Khaled Hosseini romano Bėgantis paskui aitvarą epizodai, kuriuose vaizduojama berniukų draugystė. Mano draugas armėnas – trumpa ir vaiski knyga apie žmones, kurie pakeičia suvokimą apie pasaulį, kurie sudrebina mus iš vidaus, jog niekada į tikrovę nebežvelgiame taip kaip anksčiau. Autorius tiesiogiai nevaizduoja žiaurumų su armėnais, neaprašinėja siaubų, tačiau nuolatos subtiliomis užuominomis, kaip antai kulkų skylės sienoje, arba staiga dingęs vienas ar kitas armėnas, leidžia daryti prielaidą apie jaunojo žmogaus suvokimą apie sovietinę sistemą ir nesaugų pasaulį. Galiausiai paskutinės scenos, kada pasakotojas tardomas dėl kasybų šalia kalėjimo, jis atlaiko didžiausią savo gyvenimo egzaminą – jis neišduoda draugo armėno ir pasielgia teisingai sumeluodamas.

Gal ši knyga ir nebepadarė tokio poveikio, kaip Prancūziškas testamentas, tačiau Mano draugas armėnas leido vėl pajusti viltingą pasakojimo tėkmę nesustabdomų didžiųjų tragedijų akivaizdoje.

Jūsų Maištinga Siela