Knyga: David Diop "Naktį visų kraujas juodas"

 David Diop. „Naktį visų kraujas juodas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2022. – p. 128.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Atrodo, dar visai neseniai perskaičiau International Booker Prize 2020 apdovanotą olandų rašytojos Marieke Lucas Rijneveld romaną Vakaro nejauka, o dabar jau lietuviškai turime ir 2021 metų laimėtojo David Diop (g. 1966) romaną Naktį visų kraujas juodas (pranc. Frere d'ame). Pastarąją knygą į lietuvių kalbą išvertė Akvilė Melkūnaitė, o išleido leidykla Baltos lankos.

David Diop, afrikiečių kilmės prancūzų rašytojui, kuris augo Senegale, Booker finale su antruoju savo prancūzišku romanu nušluostė nosį net pačiam čiliečiui Benjamin Labatut, kuris taip pat pretendavo į šį apdovanojimą su knyga Kai liaujamės suprasti pasaulį (Rara, 2022), visgi vertinimo komisija nusprendė, kad D. Diop romanas vertesnis Tarptautinio Bookerio, pabrėždama, kad autoriaus proza yra tarsi tamsus užkalbėjimas, kuri pribloškė ir užkerėjo skaitytojus. Skaitydamas romaną, negalėčiau nesutikti, jog tekstas tirštai magiškas, tad lėtai skaitydamas žymėjausi tam tikras įdomias romano idėjas ir įžvalgas, kuriomis norėčiau pasidalyti.

Romanas pasakoja apie Pirmąjį pasaulinį karą, tiksliau – Prancūziją, kurios kariams talkina prancūzų kolonijinės Afrikos šalių rekrūtai, įskaitant ir pagrindinį veikėją Alfą Ndiajė iš Senegalo. Tiesą sakant, karas romane tėra tik erdvė ir kontekstas, kūrinyje nedetalizuojama, kas ir kodėl strategiškai kariauja, kas ir kaip laimi, nes apkasų duobės ir baltųjų bendravimas su afrikiečiais vienuose apkasuose tėra tik karo kontekstas. Autorius pasirenka kalbėti pirmuoju asmeniu po lemtingų Aflos ribinių išgyvenimų (kare žūva jo geriausias draugas Mademba Djopas, dar vadinamas broliu), kai draugui po susidūrimo išvirsta viduriai ir jis ilgai maldauja Alfos, jog nutrauktų kančias. Visgi Alfa negali pribaigti draugo, kol šis nenusigaluoja sava mirtimi. Karo lauke išgyvenęs prieš mirusįjį nepakeliamą kaltės jausmą, Alfa tampa keistai kuoktelėjusiu bepročiu, jis ima mąstyti ir galvoti uždraustomis mintimis, kurti strategijas apie mūšyje esančių žmonių elgesį, o pats naktimis, išsitepęs purvu, šliaužia į priešų apkasus ir apsimetęs negyvu kaskart užpuola savo auką, nukerta jam plaštaką su ginklu rankoje ir parvelka šią kūno dalį į savo apkasus. Kurį laiką Alfą pasitikę bendražygiai džiaugiasi, netgi iš jo pokštauja, bet po kurio laiko tampa prietaringi ir Alfą įtariai ima vadinti juoduoju magu, sielų rijiku, kuriam skirtos priešų kulkos stebuklingai jo išvengia, tačiau dėl to žūsta kiti nekalti vyrai...

Šiame miniatiūriniame romane, tiesą sakant, nėra daug įvykių, nes visą istoriją galima perpasakoti keliais mašinraščio lapais, tačiau autorius apjungia Afrikos žodinės pasakojamosios tradicijos žanrines ypatybes su vakarietiškos literatūros tradicija ir išgauna ypatingą pasakojimo toną. Nuo pat pirmųjų puslapių skaitytojas panardinamas į karą, tačiau tikrasis karas vyksta veikėjo galvoje, kai šis vis plačiau analizuodamas savo sprendimą nenužudyti draugo atskleidžia savo gyvenimo faktus, nulėmusius antihumanišką tokį pasirinkimą. Kai atrodo, jog veikėjas kaskart išsiaiškino, kas esąs ir kodėl to nepadarė draugui, jis vėl tolsta į savo praeitį, kol paaiškina kitomis prasmėmis – nes jautė kaltę, kad pasityčiojo iš draugo totemo povo, todėl jį išvadino bailiu ir dėl to draugas, norėdamas įrodyti, kad nėra bailys, nutrūktgalviškai veržiasi į karo lauką. Priežasčių pasakotojas randa ir tolimoje praeityje, savo giminės istorijoje, kai dingo jo motina, kai jį priglaudė draugo šeima...

„Dėl Dievo teisybės, kiekvienas dalykas viduje slepia ir savo priešingybę. Iki trečios rankos aš buvau karo didvyris, po ketvirtosios tapau pavojingu pamišėliu, laukiniu kraugeriu. Dėl Dievo teisybės, taip klostosi įvykiai, taip sukasi pasaulis: kiekvienas dalykas yra dvilypis (p. 59).“ Dvilypumas tampa ne tik pasakotojo pagrindine gyvenimo prasmių aiškinimo filosofija, bet ir rašytojo David Diop romano konstrukcijos prasmių ašimi, nulemiančia knygos struktūrą.

Iš tikrųjų autorius kuria žodžio prasmės ir reikšmių, o tiksliau – dviprasmybių įtaką žmogaus gyvenime. Draugo mirties akivaizdoje Alfa tampa išdaviku, nors visą gyvenimą galėjo numirti dėl savo draugo, kurį sąmoningai lydėjo į šį karą. Karo vaizdiniai taip pat dviprasmiškai perteikiami per krinkančią pasakotojo sąmonę, kuri pamažėl tampa vis niūresnė, vis mistiškesnė ir nesuprantamesnė, nes dėl kare patirtų traumų nyksta protagonisto gebėjimas būti ne tik žmogumi, bet ir sąmoningu. Susitapatinęs su jam primesta sielų ėdiko tapatybe jis pamažėl iš tikrųjų ima įtikėti toks esąs, todėl džiovina nupjautas rankas, o karo psichologui nupiešęs jas išsiduoda esąs absoliučiai pakrikusių nervų, kuris gali padaryti beprotiškiausių dalykų, netgi kovoti prieš saviškius, bet Alfa nesiruošia kovoti ir ištraukti granatos žiedelio savam apkase, jis kovoja su savo atslenkančia sąmones tamsa, protarpiais prisimindamas savo meilės atsitiktinį aktą prieš išvykstant į karą.

„Taip, supratau, dėl Dievo teisybės, kad mūšio lauke reikia tik laikino pamišimo. Pamišusių dėl įsiūčio, pamišusių nuo skausmo, įniršusių pamišėlių – bet laikinai. Ne nuolatos pamišusių. Vos tik puolimas baigiasi, reikia paslėpti savo įsiūtį, skausmą ir įniršį. [...] Prieš grįždamas turi nusirengti įsiūtį ir įtūžį, viską nusimesti, kitaip tu jau nežaidi karo žaidimo. Nuaidėjus atsitraukti įsakančiam kapitono švilpukui pamišimas yra tabu (p. 43).“ Iš esmės pagrindinis veikėjas supranta, kad yra tiesiog naudinga patrankų mėsa ir geras karys, kuris su atsidavimu puola žudyti, o atsitraukęs su savo traumomis privaląs susidoroti pats, tyliai nuo visų paverkęs į pagalvę. Niekas nenori tikrųjų bepročių. Apie bepročius, prisiminiau, puikiai rašė serbų rašytojas Dejan Atanacković romane „Luzitanija“, kuriame kaip tik beprotnamio gyventojai paskelbę karo zonoje savo respubliką dainuodavo apie kariaujančius pamišėlius, o jie save laiką tikraisiais protais.

David Diop

Autorius froidiškai sulieja karo žiaurumą su vyro seksualine patirtimi. Pagrindinis veikėjas žemės pilvu vadinamus apkasus regi kaip prasiskėtusią drėgną moters makštį, o karo ritmas ir eiga netikėtai įgauna gyvuliškos pasakojimo energijos, kuri nemažai kuo panaši į seksualinę aistros energiją. Iš tikrųjų pasakojimas persmelktas kūniškumo, jo vaizdinių, metaforų ir simbolių, todėl istorija atrodo tokia šiurkšti ir iš pradžių atgrasi. Afrikos žodinėje tradicijoje meilė sietina su žmogaus gyvenimo pratęsimu, tad moteriai gimdyti yra priedermė kaip kvėpuoti. Kraujas iš esmės, kurio naktyje spalva yra juoda nepriklausomai nuo rasės, kalbos ir religijos, taip pat reiškia gyvenimo ir mirties dviprasmybę. Kol kraujas cirkuliuoja, tol žmogus gyvas, kai jis išteka į juodą naktį, išteka ir jo gyvybė. Kapojamos rankos, išvirtę viduriai, aimanos ir kančios karo lauke sklindančios iš pūvančių, nutrauktų ir ištaškytų kūnų liekanų Alfui tampa toks pats natūralus gyvenimo potyris kaip ir moters kūno geidulys. Tiesą sakant, autorius vėl žaidžia dviprasmybėmis: jei geidi dar kartą pasimylėti su moterimi, turi žudyti ir laimėti, kad grįžtum į gyvenimą, todėl krinkančioje veikėjo nuovokoje gyvenimo laimės, šeimos, motinos susigrąžinimas susilieja su troškimu žudyti ir tampa nebeatsekama, kas yra gerai ir blogai. Net ir sąvoka „geras“ kitame apkase gali tapti kažkam nelaime ir pražūtimi, nes karo lauke visi tampa vienos laimės kovotojais, taigi, kraujas visų naktį juodas.

Iš tikrųjų toks aistringas pasakojimo būdas atskleidžia ne tik sveiko proto prarandantį žmogų, kuris pamažėl permąstydamas savo gyvenimą su juo atsisveikina, bet perteikia karo mechanizmo beprasmybę. Tekste yra tam tikros ironijos ir sarkazmo, kai veikėjas nupasakoja savo vado įsakymus ir kaip be jokio pasipriešinimo marionetės pasiruošusios mirti už Prancūziją tiki, kad toje didingoje šalyje tik apie jų didvyriškumą kalbama kaip apie tikrus žygdarbius... Balansavimas tarp tikrovės ir iliuzijos, tarp skaidraus proto ir aptemimo retsykiais sukuria tą tiesos akimirką, todėl proza blyksi kaip elektros lemputė, leisdama skaitytojui retkarčiais užčiuopti šios beprotiškai žiaurios istorijos gilesnes prasmes.

Romano prasmių pamatus sustiprina Afrikos tautosakiniai pasakojimo elementai t. y. juodosios magijos, šamanizmo, misticizmo aspektai, taip pat kaimo bendravimo ir kultūros niuansai, pavyzdžiui, kai vieno kaimo vadas visų žemes norėjo apsėti vien žemės riešutais, o vietos gyventojai sukilo ir „paprotino“ vadą, jog tai absoliučiai pražūtinga žmonėms. Ekonomika ir teisingumo principai vykdomi ne įstatymu ir valdančiųjų galios pozicija, o būtent sveiku protu, kuris (vėlgi romane išreikštas priešprieša) absoliučiai skiriasi Pirmojo pasaulinio karo kontekste, kuriame Alfa ir daugelis tokių kaip jis kovoja svetimus karus vardan iliuzijos, jog jiems Prancūzijoje bus pažadėtas geresnis gyvenimas ir jie taps didvyriais.

Galiausiai autorius romano pabaigoje pasakojimą užtvirtina totemų tautosakiniais pasakojimais apie princesę ir ją besivejantį liūtą, pro šį pasakojimą kaip pro lengvą audinį persišviečia pagrindinė romano istorija apie dviejų draugų pavydulingą meilės trikampio istoriją, kuri galiausiai paaiškina pagrindinio veikėjo klasikinį nuopuolį ir užsitrauktą bausmę – netekti proto (aliuzija į sielos praradimą). Atrodo, kad būti kare yra didžiausias pragaras žemėje, o autorius sako, kad ne, nes didžiausias pragaras yra tas, kurį žmogus susikuria pats (sąmoningai arba iš aistros ir pavydo). Kita ir kone esminė knygos išartikuliuota dviprasmybė: kodėl mes garbiname kare kariavusių vyrų randuotus kūnus kaip didvyrių istorijas, trofėjus, o nuo sielos ir dvasios suluošinimo sukame akis šalin? Kūno ir sielos priešpriešą pagrindinis veikėjas dar bando paaiškinti romano pabaigoje, ją sujungti, tačiau įspūdis toks, kad jam nebeužtenka sąmonės šviesos, nes jeigu kūną dar galima pagydyti, suluošintos sielos jau nebe. Knyga lengvai ir pagaviai perskaitoma, tačiau, apmąstant pagrindinio veikėjo psichologinius motyvus bei afrikietiškos literatūros elementus, akivaizdu, kad tai kruopštus nevienadienis literatūrinis perliukas.

Jūsų Maištinga Siela  

Knyga: Andrei Makine "Mano draugas armėnas"

 Andrei Makine. „Mano draugas armėnas“ – Vilnius: Tyto alba, 2021. – p. 128.

Sveiki,

Garsus prancūzų rašytojas ir prestižinės Goncourtų literatūrinės premijos laureatas Andrei Makine (g. 1957), galima sakyti, Lietuvoje turi savo antrąją skaitytojų kartą. Štai 1996 metais leidykla Tyto alba išleidusi jo žinomiausią romaną Prancūziškas testamentas, kuris ir buvo įvertintas Goncourto premija, perleido jau trečiąkart. Lietuviškai taip pat pasirodė ir kiti jo romanai: Žako Dermo žemė ir dangus (2008), Moteris, kuri laukė (2010), Trumpų amžinų meilių knyga (2012), Mylima moteris (2021). 2021 metais originalo kalba pasirodęs trumpas romanas Mano draugas armėnas (pranc. L'ami arménien) Akvilė Melkūnaitė tais pačiais metais kūrinį išvertė į lietuvių kalbą. Man tai antroji skaityta autoriaus knyga. Prieš daugel metų Prancūziškas testamentas padarė didelį įspūdį, tad knygą labai rekomenduočiau paskaityti knygų gurmanams.

Naujausias autoriaus romanas pasakoja apie sovietmetį. Rusijos gilumoje kalinami armėnai sukilėliai, kuriems priskirta Velnio gale, taip vadinamame armėnų kvartalo gete, laukti savo artimųjų teismo. Istoriją pirmuoju asmeniu pasakoja berniukas, kuris mokykloje ima ginti keistuolį Vardaną iš Armėnijos karalystės, todėl jiedu susidraugauja ir pamažu ima drauge leisti laiką. Pasakotojas mokosi iš Vardano teisingos pasaulio sampratos, mąstyti ir priimti pasaulį bei žmones sąžiningai ir besąlygiškai. Graži sofistinė pamokomoji Vardano pamoka apie tai, kad dangus prasideda prie pat žemės, tampa esmine žmogaus gerumo metafora; kiekvienas gali susikurti rojų ir gyventi tarsi danguje, jeigu elgsis pagal visatos dėsnius.

Knygoje įsimintinas Vardano literatūrinis portretas. „Paprastai Vardanui pavykdavo neatskleisti savo keistumo – žinojo, kad paisant savo ligos, mažiausiai nemalonumų ir patyčių sukels santūrus elgesys. Tačiau kartais ypatumas, glūdintis jo kūne, kilmėje ir smarkiai sutrikusiame žvilgsnyje, prasprūsdavo pro jo budrumą ir įstumdavo į nepatogią „nenormalaus“ žmogaus padėtį (p. 47).“ Sergantis keista liga, kuri knygoje vadinama armėniška liga, Vardanas vis dažniau atrodo paliegęs. Žaisdami netoli kalėjimo esančiuose statiniuose jiedu stebi besiglamonėjančią porą, slepiasi nuo vietinių banditėlių ir net sugalvoja kasti gilią duobę, kad atrastų lobį. Pasakojimą paryškina pasakotojo nuostaba apie armėnų išskirtinę kultūrą, getą aprašo tarsi tikrą karalystę, kurioje galioja visiškai kiti įstatymai.

Andrei Makine

Pasakotojo balsas retrospektyvinis, vietomis bylojantis iš tolimos ateities ir mus vedantis į prisiminimų pasaulį, kuris tampa dabarties laiku. Tokia laiko linija suteikia nostalgijos, atrodo, kad istoriją gaubia nuoširdžiai vaiski pasakotojo pagarba ir švelnumas praeities įvykiams, galgi net troškimas išpirkti kaltę. Tokie krikščioniški biblijiniai pasažai tampa esminiu Andrei Makine skiriamuoju kūrybos bruožu. „Tiesa, Ararato kalnas, šventoji armėnų viršukalnė, dabar Turkijoje. Mes jį praradom, bet... Kadangi jo neturim, jis mums dar brangesnis. Toks ir yra pasirinkimas: turėti arba svajoti. Man labiau patinka svajoti (p. 83).“ Akivaizdu, kad vienas iš A. Makine pasakojimo elementų specifinių bruožų yra veikėjus vaikus literatūriškai aprobuoti tarsi pasakų veikėjus, jie ima kalbėti išgrynintomis filosofinėmis mintimis (nors iš tikrųjų tą daro pasakotojo balsas apie prisiminimus), tačiau ne tiek, kad nutoltų nuo tikrovės tragedijų.

Tikrovės lygmenį sudaro iš esmės armėnų tautos tragedija. Ilgą laiką tauta kentusi karus nuo turkų ir net patyrusi genocidą, sovietmetyje armėnai išgyvena sovietizacijos periodą. Atrodo, kad šioji tauta ištisą šimtmetį naikinama, bet nesunaikinama. „Beskaičiuojant milijonus visai atbunka gebėjimas jaudintis, silpsta ir nuoširdžiausias troškimas atjausti. Norim to ar ne, istorinės padėties tyrinėjimas krypsta į faktų analizę, vertinimą, racionalų iliustravimą, kuris pavojingai slysta ties riba – pateisinti (p. 69).“

Skaitydamas nuolat stabteldavau ir vis prisimindavau Prancūzišką testamentą, kurio pasakojimo maniera labai artima ir šiam autoriaus romanui. Taip pat iškilo Khaled Hosseini romano Bėgantis paskui aitvarą epizodai, kuriuose vaizduojama berniukų draugystė. Mano draugas armėnas – trumpa ir vaiski knyga apie žmones, kurie pakeičia suvokimą apie pasaulį, kurie sudrebina mus iš vidaus, jog niekada į tikrovę nebežvelgiame taip kaip anksčiau. Autorius tiesiogiai nevaizduoja žiaurumų su armėnais, neaprašinėja siaubų, tačiau nuolatos subtiliomis užuominomis, kaip antai kulkų skylės sienoje, arba staiga dingęs vienas ar kitas armėnas, leidžia daryti prielaidą apie jaunojo žmogaus suvokimą apie sovietinę sistemą ir nesaugų pasaulį. Galiausiai paskutinės scenos, kada pasakotojas tardomas dėl kasybų šalia kalėjimo, jis atlaiko didžiausią savo gyvenimo egzaminą – jis neišduoda draugo armėno ir pasielgia teisingai sumeluodamas.

Gal ši knyga ir nebepadarė tokio poveikio, kaip Prancūziškas testamentas, tačiau Mano draugas armėnas leido vėl pajusti viltingą pasakojimo tėkmę nesustabdomų didžiųjų tragedijų akivaizdoje.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Nancy Huston "Dolce agonia"

Nancy Huston. „Dolce agonia“ – Vilnius: Tyto alba, 2018 – 283 p.

Sveiki,

Kanadiečių rašytojos Nancy Huston romanas Dolce agonia (pranc. Dolce Agonia) beregint vos tik pasirodė lietuviškai, pasklido tarp aktyviųjų skaitytojų kaip itin gurmaniškas kūrinys, demonstruojantis aukšto lygio rašytojos talentą. Vos tik pradėjus skaityti romaną, tapo aišku, jog šios kalbos ir komentarai internetinėje erdvėje nėra laužtos iš piršto ir knyga turi užburiantį pasakojimo toną, kuris įtraukia, išlaiko įtampą ir leidžia mėgautis turtinga kalba.

Pirmąkart romanas prancūzų kalba apsirodė 2001 metais ir yra sulakęs nemažai puikių įvertinimų užsienyje. Tai istorija apie Padėkos dieną susirinkusius dvylika bohemiško pasaulio (dėstytojai, poetai, rašytojai ir pan.) atstovų pas vėžiu sergantį poetą Šoną, kuris lyg ir ketina pasakyti artimiems draugams apie savo ligą, tačiau kartu dar mėgaujasi jų kompanija, kol galiausiai visa tai tampa nostalgišku jų bičiulystės apmąstymu vakaru. Tiesą sakant, nelabai norėjau istorijos, kuri būtų lokali ir būtų vien vakarėliško tipo pasakojimu, bet metų pradžioje skaičiau Ann Patchett Vieningieji, kur vienas nuostabus apelsinų su degtine vakarėlis pakeitė iš esmės dviejų šeimų gyvenimus, tad kažko panašaus tikėjausi ir iš N. Huston romano.

Romanas pasižymi daugiasluoksniu metafiziniu pasakojimu. Iš daugybės skyrių sudaryta vieno vakaro istorija iš esmės konstruojama kaip likimo struktūra, savotiška matrica, kurią kuria visagalis Dievas – jo balsas, sutampantis su pasakotojo balsu, jautriai, o kartais makabriškai (kaip tikra likimo ironija!) nupasakoja dvylikos veikėjų praeitį, dabartį ir ateitį. Būtent Dievo vaidmuo čia tikriausiai yra didžiausias, kadangi tik jis įžvelgia ir savo pasakojimo tonu atskleidžia nematomus patiems veikėjams tarpusavio ryšius švelniai, liūdnai ir šmaikščiai – aliuzija į Dolce agonia pavadinimą. Būtent dieviškumo įvedimas į pasakojimą leidžia žvelgti į veikėjus, kaip įkritusius į savo saldžios kančios iliuzijos pasaulį, į savo meilių, priklausomybių ir trumpų džiaugsmų realybę, ir galiausiai į visą gyvenimą pažiūrėti kaip į Dievo žaidimo, eksperimento ir kūrėjo žaidimą-dėlionę, kurioje žmogus neturi jokio kito pasirinkimo kaip tik priimti jam sukurtą vaidmenį. Tai iš esmės siejasi su Antikos literatūros modeliu – žemiškąjį žiaurų žmogaus gyvenimo vyksmą lemia dievai ir tik jie valdo žmogaus gyvenimą, tik, žinoma, šiame pasakojime viską lemia vienintelis Dievas.

Kalbant apie veikėjus ir autorės pasirinkimą, galima sakyti, kad bohemiško pasaulio žmonės, atsidavę savo meniško pasaulio dėsniams yra sąmoningai įdomesni negu, sakykime, provincialūs paprasti patarnautojai. Autorė randa kiekvienam personažui savitą biografijos aspektą, būdą atskleisti kiekvieną, išvengdama sutirštintų spalvų. Vienas labiausiai įsimenamų veikėjų – Chlojė, kuri augusi su broliu ir ištekėjusi už kur kas vyresnio Halo, šiame vakarėlyje jaučiasi itin svetima. Kai kurie veikėjai, kaip antai Reičelė, turinti ryškių žydiškų šaknų, nuolat vakarėlyje prisimena holokaustą, Šonas – savo buvusias meilužes... Iš esmės autorė kuria kelių sluoksnių pasakojimą. Vienas iš jų – vakarėlio ruošos ir vakarienės chaosas – itin žemiškas, paprastas, atskleidžiantis per buitišką psichofizinį planą veikėjų charakterius. Kone kiekvienas knygos puslapis tampa šuoliu į kokio nors veikėjo praeitį. Dinamiškais šuoliais per buities detales, dialogo ištraukas, veikėjai vienas po kito „grąžinami“ į jaunystės dienas, į atskiras giminės istorijas, kur jie vėlgi grumiasi su savo baimėmis ir priima savitas gyvenimiškas pamokas.

Nancy Huston

Iš esmės idėja nėra nauja, nes kiek primena Kalėdų giesmės principą – per ypatingą šventę tarsi Dievas šokdintų dabarties veikėją su jo praeities šmėklomis, tad beregint persipynę veikėjai, jų likimai, bendra patirtis įgauna vaiduokliškai nostalgiško pasakojimo įspūdį. Autorė nepaprastai gerai valdo erdvę ir veikėjus. Lokalioje erdvėje suvaldyti šitiek veikėjų biografijų nėra lengva, tačiau ji tai daro meistriškai kontroliuodama laiko šuolius, tarpusavių veikėjų asmenines istorijas ir dabarties ryšius. Vienas „skaniausių“ romano keliančių jausminį nostalgijos įspūdį yra vidutinio amžiaus krizės prieskonis, kuris leidžia patikėti dvasiškai vargstančiais personažais, bandančiai įvertinti savo pasiekimų kraitį ir prarastos jaunystės vertę: „Metams bėgant visi matė, kaip kitiems atsiranda raukšlės, riebalų sluoksniai, ratilai, maišeliai po akimis, kuprelės, pagurkliai... bet kiekvieną kartą, kai jie susitinka, didžiadvasiškai ištrina tas žymes, pamiršta, jiems pavyksta prasiskverbti anapus jų, iki pat esmės ir iki pat sielos gelmių (p. 69)“.

N. Huston stilius pasižymi metafiziniu, asociatyvaus žodžio ir prasmės valdymu, kuris skaitytojui sukelia atpažįstamą patirties jausmą, kai kurios pasakojimo detalės išties labai netikėtos ir pavykusios, pavyzdžiui: „Ak, kaip norėčiau nuslysti nuo kėdės ir pasislėpti po stalu, kaip maži darydavom su Kolu, kai suaugusieji susimušdavo. Pasaulis, kai žiūri į jį pro tūkstantį nėriniuotos staltiesės skylučių, suskaldytas į mažas detales, atrodo nebe toks baisus. Kaip tada, kai šoki naktiniame klube švysčiojant stroboskopo šviesoms, žmonės suskyla į tūkstančius trūkčiojančių ir mirkčiojančių gabalėlių (p. 134)“.

Galima sakyti, kad pasakojime nėra nė vieno veikėjo, kuris būtų laimingas. Laimė – tarsi neapčiuopiama kiekvieno veikėjo svajonė, tačiau net ir jie negali pasakyti, kas juos iš tikrųjų daro laimingais – galgi net ta pati kančios iliuzija, kurią jie pasirinko. Romane tai labai puikiai siejasi su James Joyce Dubliniečiais, kartais atrodo, kad jie tiesiog atkartoja airių rašytojo apsakymo programą ir jie, kaip ir dubliniečiai, iš esmės yra mirę – tą įspūdį sustiprina per Padėkos dieną gausiai krentantis sniegas, kuris iš esmės įkalina svečius Šono namuose, bet kitame pasakojimo lygmenyje juos įšaldo jų pačių iliuzijos, kurios vis labiau ir labiau sustiprėja, kai veikėjus paveikia alkoholis. Kai jie apgirsta ir ruošiasi miegoti, atrodo, kad pasakotojas šamaniškai apjungia visų veikėjų pasakojimą į bendrą kolektyvinę sąmonę, o pats pasakojimas ritmiškai pasiekia ir išskleidžia dubliniečiams būdingą idėjinę struktūrą. Žinoma, tos idėjos koloritas unikalus, nes jį kūrė N. Huston su savitais niuansais.

Knyga Dolce agonia parašyta su kibirkštėle, tai daugiasluoksnis pasakojimas, turintis aukščiausią literatūros meninę vertę – aiškią idėjinę pasakojimo visumos struktūrą. Turtinga leksika leidžia įgalinti tekstu visą gyvenimo sunkumo saldybę, patirti metafizinę plotmę, įžvelgti, kas slypi už žmogaus kančios ir beprotybės, patirti (nors faktiškai tai irgi iliuzija) gyvenimo potyrį. Tai labai aukštos prabos kūrinys, kuris nepalieka gurmano skaitytojo abejingo.

Jūsų Maištinga Siela