Knyga: Nancy Huston "Dolce agonia"

Nancy Huston. „Dolce agonia“ – Vilnius: Tyto alba, 2018 – 283 p.

Sveiki,

Kanadiečių rašytojos Nancy Huston romanas Dolce agonia (pranc. Dolce Agonia) beregint vos tik pasirodė lietuviškai, pasklido tarp aktyviųjų skaitytojų kaip itin gurmaniškas kūrinys, demonstruojantis aukšto lygio rašytojos talentą. Vos tik pradėjus skaityti romaną, tapo aišku, jog šios kalbos ir komentarai internetinėje erdvėje nėra laužtos iš piršto ir knyga turi užburiantį pasakojimo toną, kuris įtraukia, išlaiko įtampą ir leidžia mėgautis turtinga kalba.

Pirmąkart romanas prancūzų kalba apsirodė 2001 metais ir yra sulakęs nemažai puikių įvertinimų užsienyje. Tai istorija apie Padėkos dieną susirinkusius dvylika bohemiško pasaulio (dėstytojai, poetai, rašytojai ir pan.) atstovų pas vėžiu sergantį poetą Šoną, kuris lyg ir ketina pasakyti artimiems draugams apie savo ligą, tačiau kartu dar mėgaujasi jų kompanija, kol galiausiai visa tai tampa nostalgišku jų bičiulystės apmąstymu vakaru. Tiesą sakant, nelabai norėjau istorijos, kuri būtų lokali ir būtų vien vakarėliško tipo pasakojimu, bet metų pradžioje skaičiau Ann Patchett Vieningieji, kur vienas nuostabus apelsinų su degtine vakarėlis pakeitė iš esmės dviejų šeimų gyvenimus, tad kažko panašaus tikėjausi ir iš N. Huston romano.

Romanas pasižymi daugiasluoksniu metafiziniu pasakojimu. Iš daugybės skyrių sudaryta vieno vakaro istorija iš esmės konstruojama kaip likimo struktūra, savotiška matrica, kurią kuria visagalis Dievas – jo balsas, sutampantis su pasakotojo balsu, jautriai, o kartais makabriškai (kaip tikra likimo ironija!) nupasakoja dvylikos veikėjų praeitį, dabartį ir ateitį. Būtent Dievo vaidmuo čia tikriausiai yra didžiausias, kadangi tik jis įžvelgia ir savo pasakojimo tonu atskleidžia nematomus patiems veikėjams tarpusavio ryšius švelniai, liūdnai ir šmaikščiai – aliuzija į Dolce agonia pavadinimą. Būtent dieviškumo įvedimas į pasakojimą leidžia žvelgti į veikėjus, kaip įkritusius į savo saldžios kančios iliuzijos pasaulį, į savo meilių, priklausomybių ir trumpų džiaugsmų realybę, ir galiausiai į visą gyvenimą pažiūrėti kaip į Dievo žaidimo, eksperimento ir kūrėjo žaidimą-dėlionę, kurioje žmogus neturi jokio kito pasirinkimo kaip tik priimti jam sukurtą vaidmenį. Tai iš esmės siejasi su Antikos literatūros modeliu – žemiškąjį žiaurų žmogaus gyvenimo vyksmą lemia dievai ir tik jie valdo žmogaus gyvenimą, tik, žinoma, šiame pasakojime viską lemia vienintelis Dievas.

Kalbant apie veikėjus ir autorės pasirinkimą, galima sakyti, kad bohemiško pasaulio žmonės, atsidavę savo meniško pasaulio dėsniams yra sąmoningai įdomesni negu, sakykime, provincialūs paprasti patarnautojai. Autorė randa kiekvienam personažui savitą biografijos aspektą, būdą atskleisti kiekvieną, išvengdama sutirštintų spalvų. Vienas labiausiai įsimenamų veikėjų – Chlojė, kuri augusi su broliu ir ištekėjusi už kur kas vyresnio Halo, šiame vakarėlyje jaučiasi itin svetima. Kai kurie veikėjai, kaip antai Reičelė, turinti ryškių žydiškų šaknų, nuolat vakarėlyje prisimena holokaustą, Šonas – savo buvusias meilužes... Iš esmės autorė kuria kelių sluoksnių pasakojimą. Vienas iš jų – vakarėlio ruošos ir vakarienės chaosas – itin žemiškas, paprastas, atskleidžiantis per buitišką psichofizinį planą veikėjų charakterius. Kone kiekvienas knygos puslapis tampa šuoliu į kokio nors veikėjo praeitį. Dinamiškais šuoliais per buities detales, dialogo ištraukas, veikėjai vienas po kito „grąžinami“ į jaunystės dienas, į atskiras giminės istorijas, kur jie vėlgi grumiasi su savo baimėmis ir priima savitas gyvenimiškas pamokas.

Nancy Huston

Iš esmės idėja nėra nauja, nes kiek primena Kalėdų giesmės principą – per ypatingą šventę tarsi Dievas šokdintų dabarties veikėją su jo praeities šmėklomis, tad beregint persipynę veikėjai, jų likimai, bendra patirtis įgauna vaiduokliškai nostalgiško pasakojimo įspūdį. Autorė nepaprastai gerai valdo erdvę ir veikėjus. Lokalioje erdvėje suvaldyti šitiek veikėjų biografijų nėra lengva, tačiau ji tai daro meistriškai kontroliuodama laiko šuolius, tarpusavių veikėjų asmenines istorijas ir dabarties ryšius. Vienas „skaniausių“ romano keliančių jausminį nostalgijos įspūdį yra vidutinio amžiaus krizės prieskonis, kuris leidžia patikėti dvasiškai vargstančiais personažais, bandančiai įvertinti savo pasiekimų kraitį ir prarastos jaunystės vertę: „Metams bėgant visi matė, kaip kitiems atsiranda raukšlės, riebalų sluoksniai, ratilai, maišeliai po akimis, kuprelės, pagurkliai... bet kiekvieną kartą, kai jie susitinka, didžiadvasiškai ištrina tas žymes, pamiršta, jiems pavyksta prasiskverbti anapus jų, iki pat esmės ir iki pat sielos gelmių (p. 69)“.

N. Huston stilius pasižymi metafiziniu, asociatyvaus žodžio ir prasmės valdymu, kuris skaitytojui sukelia atpažįstamą patirties jausmą, kai kurios pasakojimo detalės išties labai netikėtos ir pavykusios, pavyzdžiui: „Ak, kaip norėčiau nuslysti nuo kėdės ir pasislėpti po stalu, kaip maži darydavom su Kolu, kai suaugusieji susimušdavo. Pasaulis, kai žiūri į jį pro tūkstantį nėriniuotos staltiesės skylučių, suskaldytas į mažas detales, atrodo nebe toks baisus. Kaip tada, kai šoki naktiniame klube švysčiojant stroboskopo šviesoms, žmonės suskyla į tūkstančius trūkčiojančių ir mirkčiojančių gabalėlių (p. 134)“.

Galima sakyti, kad pasakojime nėra nė vieno veikėjo, kuris būtų laimingas. Laimė – tarsi neapčiuopiama kiekvieno veikėjo svajonė, tačiau net ir jie negali pasakyti, kas juos iš tikrųjų daro laimingais – galgi net ta pati kančios iliuzija, kurią jie pasirinko. Romane tai labai puikiai siejasi su James Joyce Dubliniečiais, kartais atrodo, kad jie tiesiog atkartoja airių rašytojo apsakymo programą ir jie, kaip ir dubliniečiai, iš esmės yra mirę – tą įspūdį sustiprina per Padėkos dieną gausiai krentantis sniegas, kuris iš esmės įkalina svečius Šono namuose, bet kitame pasakojimo lygmenyje juos įšaldo jų pačių iliuzijos, kurios vis labiau ir labiau sustiprėja, kai veikėjus paveikia alkoholis. Kai jie apgirsta ir ruošiasi miegoti, atrodo, kad pasakotojas šamaniškai apjungia visų veikėjų pasakojimą į bendrą kolektyvinę sąmonę, o pats pasakojimas ritmiškai pasiekia ir išskleidžia dubliniečiams būdingą idėjinę struktūrą. Žinoma, tos idėjos koloritas unikalus, nes jį kūrė N. Huston su savitais niuansais.

Knyga Dolce agonia parašyta su kibirkštėle, tai daugiasluoksnis pasakojimas, turintis aukščiausią literatūros meninę vertę – aiškią idėjinę pasakojimo visumos struktūrą. Turtinga leksika leidžia įgalinti tekstu visą gyvenimo sunkumo saldybę, patirti metafizinę plotmę, įžvelgti, kas slypi už žmogaus kančios ir beprotybės, patirti (nors faktiškai tai irgi iliuzija) gyvenimo potyrį. Tai labai aukštos prabos kūrinys, kuris nepalieka gurmano skaitytojo abejingo.

Jūsų Maištinga Siela