Knyga: Ann Patchett "Olandų namas"

 Ann Patchett. „Olandų namas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – 352 p.

 

Sveiki, knygų gurmanai,

 

Skaitydamas naujausią rašytojos Ann Patchett (g. 1963) knygą Olandų namas (angl. The Dutch House) prisiminiau visas tas sudedamąsias geros amerikiečių grožinės literatūros dalis. Tai ketvirtoji rašytojos knyga, kurią išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, o pastarosios vertimų jau kuris laikas labai laukiau, tačiau niekaip nepasitaikydavo geras kūrinys. A. Patchett – garsi amerikiečių romanistė, kuri ne tik rašo, bet ir valdo nuosavo knygyno verslą Tenesio valstijos sostinėje Našvilyje. Kol kas tai antrasis rašytojos romanas, kurį perskaičiau su malonu ir su šiokia tokia nostalgija prisimindamas, kokia autorė puiki buvo pasakotoja romane Vieningieji. Panašios šeimyninės dramos atšvaitai, netobulų yrančių ir vėl susijungiančių šeimų teminiai atšvaitai yra ir naujausiame romane.

 

Olandų namas – tai istorija apie besąlyginę brolio meilę seseriai, nusidriekusi iš vaikystės iki pat senatvės. Pirmuoju asmeniu istoriją pasakoją Danis Konrojus, jauniausias iš Sirilo pirmosios santuokos sūnus. Neturtinga šeima iškart po karo smarkiai praturėjo iš nekilnojamojo turto ir tėvas šeimai nuperka Olandų namus – trijų aukštų, itin prabangiai lyg rūmus įrengtus namus. Ponia Konroj, kuri visą savo gyvenimą praleido skurde, tiesiog negali pakęsti šio namo, todėl ima elgtis itin keistai. Ji palieka vyrą, vaikus ir išvyksta į Indiją padėti skurstantiems. Neilgai trukus Sirilas sudaro kitą santuoką, o vaikai didžiuliame paslaptingame name, stebimi buvusių šeimininkų portretų, kuria savo pasaulį, kurį apkartina atšiauri pamotė Andrėja ir dvi jos dukros. Galiausiai tėvas numiršta ir visas namas su didžiuliu verslu pagal testamentą atitenka ne biologiniams Sirilo vaikams, bet būtent Andrėjai su dukromis. Vaikai netenka visko ir jie yra priversti susikurti skurde savo gyvenimą, kuris, žinoma, kuo puikiausiai pavyksta, tačiau kaskart jie sustoja su mašina prie buvusių savo Olandų namų ir kalbasi apie praeitį, mena ten likusius daiktus, svarsto, kas nutiko namų interjerui, jų slaptavietėms, paveikslams, pamotei ir jos dukroms. Beveik tris dešimtmečius brolis ir sesuo turi šią tradiciją t. y. rūkyti ir stebėti šį namą iš automobilio, perkratant atmintyje užstrigusias detales, jas pertransformuojant ir galiausiai sukuriant savo vaikystės ir netekusios šeimos mitą.

 

Nuostabus romanas, jau perkopęs 50 puslapių, galėjau pasakyti, kad kūrinys pribloškiamai talentingai parašytas. Iš pažiūros lyg melodramatiškas pasakojimas apie vaikus, kurie netenka namų ir tuos namus „nešiojasi“ savo prisiminimuose, tačiau tai kartu pasakojimas apie brolio ir sesers troškimą susigrąžinti pavogtą gyvenimą. Kas jį pavogė, iš tikrųjų vienareikšmiško atsakymo nėra. Tai gali būti ir juos palikusi motina, vaikams nė cento nepalikęs tėvas, juos išvariusi pamotė, o galgi net iš dalies jų susikaupusios nuoskaudos ir pyktis. Tai tarsi savotiška Jonuko ir Grytutės istorija, tik kur kas gyvybingesnė ir realesnė, apimanti JAV šešto, septinto, o vėliau kitus dešimtmečius istorija, todėl romane juntami kontekstiniai šios šalies istoriniai, kultūriniai, industriniai virsmai.

 

Kaip ir romano pavadinime, taip ir pačiame pasakojime, didžiulį vaidmenį vaidina nuolat didingai perteikiamas namas. Žinoma, namas yra ir Danio bei sesers Meivės šeimos tragedijos simbolis. Autorė kruopščiai nuolat pabrėžia jo nepadorią prabangą. „Plokštės buvo išdrožinėtos Italijoje trečiojo dešimtmečio pradžioje, tada dėžėse atgabentos ir sumontuotos Vanhubekų namo apatiniame tualete. Kiek savo gyvenimo metų kas nors paskyrė toms sienoms išraižyti kitoje šalyje? Pakėliau pirštą ir paglosčiau vieną kregždutę. Ar tai turėjo galvoje motina? Jutau, kaip visas namas slegia mane tarsi kriauklė, kurią turėjau tampytis ant kupros visą likusį gyvenimą (p. 95-96).“ Daniui namai reiškė ne tik prabangius rūmus, didingą dekorą, bet ir metafizinę būties naštą, tą didžiulę nesustabdomą šeimos griūtį. A. Patchett išmoningai „suriša“ veikėjus su jų gyvenamąją vieta, panašiai, manau, kaip su mūsų išeiviais ir pabėgėliais, kurie negalėjo grįžti į tėvynę, į savo prisiminimų ir vaikystės žemes, nes ten kur kas daugiau nei žemė, ten visi buvo gyvi ir kitokie.

Ann Patchett

 

Danis dėka užsispyrėlės sesers tampa gydytoju, nors visada norėjo daryti tą, ką darė tėvas – supirkinėti pastatus ir juos nuomoti. Kerštaudami Andrėjai, Meivė verčia brolį išeikvoti vaikams skirtą studijų fondą patiems prabangiausiems mokslams. Tam tikra prasme, pyktis ir paspirtis kaip nors atkeršyti veda veikėjus į keistus gyvenimiškus sprendimus, kad ir kaip beskambėtų paradoksaliai, tai padeda broliui ir seseriai atsitiesti ant kojų. O kieno nors lietuvių giminėje nėra buvę turtinių nesutarimų ir vaidų? Tai taip atpažįstama, todėl tie sprendimai daugeliui iš mūsų savaime suprantami.

 

Vienas svarbiausių knygos paveikimo būdų yra pasakoti apie nuolat kintančius prisiminimus. Pasakojime atsiranda naujų perspektyvų, naujų spalvų, naujų įvykių versijų, o per tai imama jausti, kaip keičiasi veikėjų dvasinė būklę, kaip jie pamažu sensta, pamiršta, vėl atsimena, bet jau kiek kitaip. Tekančio laiko ir viską keičiančio žmoguje motyvas apskritai amerikiečių romanistikoje itin svarbus, jis suteikia įspūdį, jog skaitydamas nugyveni svetimus gyvenimus. Panašiai jutau, kai paskutinįkart skaičiau amerikiečių šiuolaikinio klasiko Philip Roth Kiekvienas žmogus (Vaga, 2019), kuriame taip pat pirmuoju asmeniu bandoma aprėpti kintančios atminties perspektyva patį gyvenimą. „Ji suplakdavo Pūkės istorijas apie pokylius ir šokius su savo vaikystės prisiminimais. Kartais pasakodavo, kad gyveno virš garažo su Pūke, ir jos gerdavo išsivadėjusį šampaną, o kitais kartais būdavo tolima Vanhubekų giminaitė ir užmigdavo nuostabiame kambaryje su sėdima palange, apie kurį tiek būdavo girdėjusi. Dievagodavosi, kad prisimena (p. 252).“

 

Vienas keisčiausių ir daugiausia klausimų palikęs personažas yra Meivės ir Danio motina, kuri visgi reikšmingai kaip paklydėlė sugrįžta (kaip iš dalies ir tikėjausi) į vaikų gyvenimus. Ką autorė norėjo pasakyti apie ponią Konroj? Kodėl ji nekentė namo, pabėgo nuo vaikų, o galiausiai iki savo gyvenimo galo liko Olandų namuose? Kaip turtai ir skurdas susuka ir paveikia žmonėms galvas? Ar motina buvo šventoji? Kad ir kokia motina buvo vaikų vaikystėje, ji gyvenimo pabaigoje, nors ir nepraradusi keisto altruizmo, žymį esminį pokytį. Gyvenimas nebevertinamas pagal namų prabangą ir veikėja ištaria tuos žodžius, kad jai jau neberūpi, kas turtingas, o kas ne.

 

Galiausiai Danis apmąsto tuos 30 metų našlaitystės, kai jiedu su sese sustodavo prie Olandų namų ir tiesiog panirę dūmuose stebėdavo jį iš toli „Savo nelaimę pavertėme fetišu, įsimylėjome ją. Man darėsi bloga supratus, kad taip ilgai ją kurstėme, o ne kad nusprendėme liautis (p. 367).“ Galiausiai Danis, jau būdamas senukas, regi savo dukroje sesers Meivės panašumus ir pratęsia savotišką iliuzinį ryšį. Kyla esminiai klausimai, ar tas ryšys žymi nuostabiausius ir tauriausius brolio ir sesers bendrystės jausmus, padėjusiems kažkada jiems išlikti, o gal tai perdėtas prisirišimas prie praeities, kai mažoji Meivė slaugydavo mažąjį broliuką ir jautė pareigą atstoti jam motiną? Į šiuos klausimus nėra lengva atsakyti, tai A. Patchett sukurtas literatūrinis stebuklas, patirti tą nepaaiškinamą ir iš daug niuansų, įsitikinimų, nuostatų ir aplinkybių sulipdytą pasaulį, kurį gaubia didingi ir kartu baisūs savo prašmatnumu Olandų namai. Knyga, aprėpianti gyvenimo kintamumo esmę, todėl ji šiek tiek liūdna ir dėl to be galo graži.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Nancy Huston "Dolce agonia"

Nancy Huston. „Dolce agonia“ – Vilnius: Tyto alba, 2018 – 283 p.

Sveiki,

Kanadiečių rašytojos Nancy Huston romanas Dolce agonia (pranc. Dolce Agonia) beregint vos tik pasirodė lietuviškai, pasklido tarp aktyviųjų skaitytojų kaip itin gurmaniškas kūrinys, demonstruojantis aukšto lygio rašytojos talentą. Vos tik pradėjus skaityti romaną, tapo aišku, jog šios kalbos ir komentarai internetinėje erdvėje nėra laužtos iš piršto ir knyga turi užburiantį pasakojimo toną, kuris įtraukia, išlaiko įtampą ir leidžia mėgautis turtinga kalba.

Pirmąkart romanas prancūzų kalba apsirodė 2001 metais ir yra sulakęs nemažai puikių įvertinimų užsienyje. Tai istorija apie Padėkos dieną susirinkusius dvylika bohemiško pasaulio (dėstytojai, poetai, rašytojai ir pan.) atstovų pas vėžiu sergantį poetą Šoną, kuris lyg ir ketina pasakyti artimiems draugams apie savo ligą, tačiau kartu dar mėgaujasi jų kompanija, kol galiausiai visa tai tampa nostalgišku jų bičiulystės apmąstymu vakaru. Tiesą sakant, nelabai norėjau istorijos, kuri būtų lokali ir būtų vien vakarėliško tipo pasakojimu, bet metų pradžioje skaičiau Ann Patchett Vieningieji, kur vienas nuostabus apelsinų su degtine vakarėlis pakeitė iš esmės dviejų šeimų gyvenimus, tad kažko panašaus tikėjausi ir iš N. Huston romano.

Romanas pasižymi daugiasluoksniu metafiziniu pasakojimu. Iš daugybės skyrių sudaryta vieno vakaro istorija iš esmės konstruojama kaip likimo struktūra, savotiška matrica, kurią kuria visagalis Dievas – jo balsas, sutampantis su pasakotojo balsu, jautriai, o kartais makabriškai (kaip tikra likimo ironija!) nupasakoja dvylikos veikėjų praeitį, dabartį ir ateitį. Būtent Dievo vaidmuo čia tikriausiai yra didžiausias, kadangi tik jis įžvelgia ir savo pasakojimo tonu atskleidžia nematomus patiems veikėjams tarpusavio ryšius švelniai, liūdnai ir šmaikščiai – aliuzija į Dolce agonia pavadinimą. Būtent dieviškumo įvedimas į pasakojimą leidžia žvelgti į veikėjus, kaip įkritusius į savo saldžios kančios iliuzijos pasaulį, į savo meilių, priklausomybių ir trumpų džiaugsmų realybę, ir galiausiai į visą gyvenimą pažiūrėti kaip į Dievo žaidimo, eksperimento ir kūrėjo žaidimą-dėlionę, kurioje žmogus neturi jokio kito pasirinkimo kaip tik priimti jam sukurtą vaidmenį. Tai iš esmės siejasi su Antikos literatūros modeliu – žemiškąjį žiaurų žmogaus gyvenimo vyksmą lemia dievai ir tik jie valdo žmogaus gyvenimą, tik, žinoma, šiame pasakojime viską lemia vienintelis Dievas.

Kalbant apie veikėjus ir autorės pasirinkimą, galima sakyti, kad bohemiško pasaulio žmonės, atsidavę savo meniško pasaulio dėsniams yra sąmoningai įdomesni negu, sakykime, provincialūs paprasti patarnautojai. Autorė randa kiekvienam personažui savitą biografijos aspektą, būdą atskleisti kiekvieną, išvengdama sutirštintų spalvų. Vienas labiausiai įsimenamų veikėjų – Chlojė, kuri augusi su broliu ir ištekėjusi už kur kas vyresnio Halo, šiame vakarėlyje jaučiasi itin svetima. Kai kurie veikėjai, kaip antai Reičelė, turinti ryškių žydiškų šaknų, nuolat vakarėlyje prisimena holokaustą, Šonas – savo buvusias meilužes... Iš esmės autorė kuria kelių sluoksnių pasakojimą. Vienas iš jų – vakarėlio ruošos ir vakarienės chaosas – itin žemiškas, paprastas, atskleidžiantis per buitišką psichofizinį planą veikėjų charakterius. Kone kiekvienas knygos puslapis tampa šuoliu į kokio nors veikėjo praeitį. Dinamiškais šuoliais per buities detales, dialogo ištraukas, veikėjai vienas po kito „grąžinami“ į jaunystės dienas, į atskiras giminės istorijas, kur jie vėlgi grumiasi su savo baimėmis ir priima savitas gyvenimiškas pamokas.

Nancy Huston

Iš esmės idėja nėra nauja, nes kiek primena Kalėdų giesmės principą – per ypatingą šventę tarsi Dievas šokdintų dabarties veikėją su jo praeities šmėklomis, tad beregint persipynę veikėjai, jų likimai, bendra patirtis įgauna vaiduokliškai nostalgiško pasakojimo įspūdį. Autorė nepaprastai gerai valdo erdvę ir veikėjus. Lokalioje erdvėje suvaldyti šitiek veikėjų biografijų nėra lengva, tačiau ji tai daro meistriškai kontroliuodama laiko šuolius, tarpusavių veikėjų asmenines istorijas ir dabarties ryšius. Vienas „skaniausių“ romano keliančių jausminį nostalgijos įspūdį yra vidutinio amžiaus krizės prieskonis, kuris leidžia patikėti dvasiškai vargstančiais personažais, bandančiai įvertinti savo pasiekimų kraitį ir prarastos jaunystės vertę: „Metams bėgant visi matė, kaip kitiems atsiranda raukšlės, riebalų sluoksniai, ratilai, maišeliai po akimis, kuprelės, pagurkliai... bet kiekvieną kartą, kai jie susitinka, didžiadvasiškai ištrina tas žymes, pamiršta, jiems pavyksta prasiskverbti anapus jų, iki pat esmės ir iki pat sielos gelmių (p. 69)“.

N. Huston stilius pasižymi metafiziniu, asociatyvaus žodžio ir prasmės valdymu, kuris skaitytojui sukelia atpažįstamą patirties jausmą, kai kurios pasakojimo detalės išties labai netikėtos ir pavykusios, pavyzdžiui: „Ak, kaip norėčiau nuslysti nuo kėdės ir pasislėpti po stalu, kaip maži darydavom su Kolu, kai suaugusieji susimušdavo. Pasaulis, kai žiūri į jį pro tūkstantį nėriniuotos staltiesės skylučių, suskaldytas į mažas detales, atrodo nebe toks baisus. Kaip tada, kai šoki naktiniame klube švysčiojant stroboskopo šviesoms, žmonės suskyla į tūkstančius trūkčiojančių ir mirkčiojančių gabalėlių (p. 134)“.

Galima sakyti, kad pasakojime nėra nė vieno veikėjo, kuris būtų laimingas. Laimė – tarsi neapčiuopiama kiekvieno veikėjo svajonė, tačiau net ir jie negali pasakyti, kas juos iš tikrųjų daro laimingais – galgi net ta pati kančios iliuzija, kurią jie pasirinko. Romane tai labai puikiai siejasi su James Joyce Dubliniečiais, kartais atrodo, kad jie tiesiog atkartoja airių rašytojo apsakymo programą ir jie, kaip ir dubliniečiai, iš esmės yra mirę – tą įspūdį sustiprina per Padėkos dieną gausiai krentantis sniegas, kuris iš esmės įkalina svečius Šono namuose, bet kitame pasakojimo lygmenyje juos įšaldo jų pačių iliuzijos, kurios vis labiau ir labiau sustiprėja, kai veikėjus paveikia alkoholis. Kai jie apgirsta ir ruošiasi miegoti, atrodo, kad pasakotojas šamaniškai apjungia visų veikėjų pasakojimą į bendrą kolektyvinę sąmonę, o pats pasakojimas ritmiškai pasiekia ir išskleidžia dubliniečiams būdingą idėjinę struktūrą. Žinoma, tos idėjos koloritas unikalus, nes jį kūrė N. Huston su savitais niuansais.

Knyga Dolce agonia parašyta su kibirkštėle, tai daugiasluoksnis pasakojimas, turintis aukščiausią literatūros meninę vertę – aiškią idėjinę pasakojimo visumos struktūrą. Turtinga leksika leidžia įgalinti tekstu visą gyvenimo sunkumo saldybę, patirti metafizinę plotmę, įžvelgti, kas slypi už žmogaus kančios ir beprotybės, patirti (nors faktiškai tai irgi iliuzija) gyvenimo potyrį. Tai labai aukštos prabos kūrinys, kuris nepalieka gurmano skaitytojo abejingo.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Ann Patchett "Vieningieji"

Ann Patchett. „Vieningieji“. – Vilnius: Baltos lankos, 2017. – 360 p.

Sveiki, skaitytojai,

Antras lietuvių kalba pasirodęs amerikiečių rašytojos Ann Patchett (g. 1963) romanas Vieningieji (angl. Commonwealth) sulaukė kur kas didesnio skaitytojų dėmesio žiniasklaidoje, nei knyga Bel Canto – su pastaruoju autorė išgarsėjo visame pasaulyje. Savaime suprantama, nes Baltų lankų leidžiama grožinė literatūra labiau aptariam kritikų nei, tarkime, leidyklos Jotema knygos. Nežinau, ar tokią tendenciją įžvelgiu tik aš vienas, tačiau net aš neslėpsiu, kad paskutiniuoju metu daugiau skaitau būtent šios leidyklos verčiamų ir leidžiamų knygų.

Romanas Vieningieji – tai amerikietiškos šeimos saga. Daugelis iš mūsų pripratę prie skandinaviškojo stiliaus šeimos sagų, šioji skiriasi tuo, kad ji absoliučiai amerikietiška, apimanti penkis dešimtmečius trunkančios dviejų šeimų maišaties. Pasirodo, nelemtas bučinys degtinės ir neaiškių alkoholinių gėrimų vakarėlyje su apelsinų sultimis, sujaukia ir visiems laikams pakeičia Beverli ir Fikso Kitingų šeimos gyvenimą. Bėgant metams, pasakojama jų ir jų augančių vaikų istorijos. Išsiskyrusi šeima ima vasaromis dalytis vaikais ir vyksta tai, kas vyksta ir už Atlanto – aštrūs šeimos konfliktai, nuovargis, poilsis, atsakomybė, šeima, vasaros nuotykiai ir, žinoma, lemtingi bei kraupūs įvykiai, pakeičiantys veikėjų ne tik likimus, bet viso gyvenimo kokybę.

Prisiminiau šveicarų kilmės rašytoja J. Dicker ir jo vasarą skaitytą romaną Baltimorės knyga, kurią įvardijau kaip amerikietiškos literatūros tendencijų pilną kūrinį: bėgantys dešimtmečiai, amerikietiškoji kultūra, ryškios geografinės žymės ir t. t. Ann Patchett Vieninguosius galima laikyti totaliu amerikietiškojo romano pavyzdžiu, išlaikančiu tas pačias šiai šaliai būdingas literatūrines žymes: bėgsmą per amerikietiškos kultūros dešimtmečius, keliones po geografines JAV valstijas, atskleidžiant bendravimo ir pasaulio matymo kultūrą, kuri iš esmės skiriasi nuo europietiškosios ir tuo labiau nuo Azijos.

Vieningųjų pasakojimas įsuka tarsi į vakarėlį. Atrodo beprotiškas teksto sodrumas, nes autorė leidžia per pirmuosius penkiasdešimt puslapių pasijusti tikrame vakarėlyje, kuriame pats spaudi apelsinus ir visus vaišini ir, žinoma, lauki pasakojimo bombos, tačiau priešingai nei emocinį šoką norinčioje sukelti literatūroje, šioje knygoje nieko šokiruojančio nėra. Net patys aštriausi įvykiai, kaip veikėjų mirtys, vaizduojamos iš laiko nuotolio, todėl susidaro įspūdis, kad autorei rūpi ne įvykiai, o įvykių emociniai ir psichologiniai padariniai: kaip veikėjams susitaikyti ir gyventi toliau? Apelsinų ir alkoholio krikštynos tampa lemiamu Berto ir Beverli, Terezos ir Fikso gyvenimo vakaru, regis, su kokteiliais autorė išmoningai subtiliai „suplaka“ ir dviejų šeimų likimus. Mane asmeniškai sužavėjo atsargus „priėjimas“ prie aštrios istorijos, nutylint buitiškuosius konflikto užkulisius ir depresyvą skyrybų etapą, kuris tik kaip vos girdima muzika retkarčiais prasiskverbia į veikėjų gyvenimus.

Rašytoja Ann Patchett.

Po svaiginančio vakarėlio romane fragmentiškai pateikiamos vaikų istorijos, kurios pamažu nudriekia ištisų įvykių ir pasekmių vieningųjų paveikslą – nostalgišką, su herojų džiaugsmais ir paklydimais. Skaitydamas dažnai mėgavausi gyvenimiškomis situacijomis, kurios, atrodo, būtų pačios banaliausios, bet taip neįprastai tinka šiam romanui, kad pamažu užsinori tikro „atsuktuvo“. Tiesa, esama ir absoliučiai banalių situacijų, kurios tarsi „paimtos“ iš prasčiausių serialų ar filmų, kaip antai lemtingas sutuoktinių susitikimas, kai mergina pagriūva ant ledo, o nepažįstamasis padeda jai atsikelti... Palaukite, tikrai dar šitaip būna? Jau labiau įtikina motina, bėganti su vaikais pas kitą vyrą, nei tokios banalios scenos. Kad ir toji žaisminga scena, kaip Franė susipažįsta su girtuokliu rašytoju darbe, kuris vėliau parašo paralelinę „Vieningųjų“ istoriją: tas batelių nusiavimas, lydėjimas į viešbutį... Tai tarsi ant absoliučios banalumo ribos ir kartu tai taip amerikietiška, kad tiesiog kitokios amerikietiškos kultūros šiame pasaulyje tikriausiai ir nėra.

Kalbant apie veikėjų paveikslus, autorė apsiriboja ties keliais išskirtinais bruožais. Pavyzdžiui, Karolina Kiting – atžagari, agresyvi, tiesmuka teisininkė ir jos būdas pasireiškia įvairiuose situacijose. Arba brolis Albis – ne itin gabus mokslams, vaikystėje laikytas dažniausiai neatsakingu kvaileliu, toks ir jo gyvenimas – pilnas bastymosi iš vieno miesto į kitą. Tarsi veikėjų asmenybės bruožai be išimties nulemia jų šabloninį likimą, tačiau autorės klišėmis neapkaltinsi, nes realybėje, žiūrėkite, dažniausiai vaiko charakteris suformuoja stereotipinį likimą.

Nepaisant įžvelgiamų trūkumų ir atpažįstamos literatūrinės manieros, Vieningieji visgi parašyti talentingos rašytojos, kuri kuria prasmių istoriją iš nuotolio, kartais saikingai nutylėdama veikėjų aštriausias ribines situacijas ir neviltį. Netgi priešingai – šviesoje išryškina optimistines spalvas, leisdama kaip tolimam peizažui švystelėti gyvenimo griuvėsių numanomai panoramai. Knyga absoliučiai amerikietiška, bet tai nė joks trūkumas. Priešingai – štai Julian Barnes atvirai žavisi ir pripažįsta amerikietišką romanistiką kaip pranašesnę ir aktualesnę literatūrą nei per formas ir novatoriškumą sudėtingai „brendančią“ europietišką intelektualiąją literatūrą. Neprikibsi, tiesos šio brito rašytojo žodžiuose yra ir Ann Patchett yra geriausias to įrodymas.

Jūsų Maištinga Siela